- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-22
- Bylos Nr.
- eI2-2122-621/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02980-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas (pirm.), Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjai J. J. dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2021-11-22 sprendimą Nr. 21R3-161 administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 ir priimti naują sprendimą, pareiškėjos J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2021-10-20 skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija skunde ir jos atstovas E. P. teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėja 2021 m. spalio 20 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui (toliau – LAGK) pateikė skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21467 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ (toliau – Atsakovės sprendimas) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsakovė 2021 m. spalio 29 d. pateikė LAGK atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo su pareikštu skundu nesutiko atsiliepime nurodytais pagrindais ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2021 m. lapkričio 22 d. LAGK administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 priėmė sprendimą Nr. 21R3-161 (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo nusprendė panaikinti Atsakovės sprendimą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėto pareiškėjos prašymą – paraišką Nr. 14645 ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Mano, kad LAGK sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to yra neteisėtas. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėja turi teisę gauti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, kaip tai numato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – Įstatymas), pagal atsakovei pateiktą 2021 m. rugsėjo 9 d. prašymą-paraišką skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus (toliau – paraiška). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turėjo teisę pateikti paraišką bei taip pat dėl to, kad paraiška pateikta tinkamai. Byloje ginčo nėra ir dėl aplinkybės, kad pareiškėja nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. buvo socialinės pašalpos gavėja, kaip vienas gyvenantis asmuo, ar kad pareiškėjos sutuoktinis nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. buvo socialinės pašalpos gavėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo. Ginčo byloje nėra ir dėl to, kad (duomenys neskelbtini) įvyko pareiškėjos bei jos sutuoktinio šeimos statuso pasikeitimas – santuoka ir dėl to, kad pareiškėja bei jos sutuoktinis nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. įsidarbino. Apibendrinant, ginčas byloje kilo dėl klausimo, ar iki paraiškos pateikimo socialinę paramą, kaip vieni gyvenantys asmenys, gavę asmenys, po šeimos statuso pasikeitimo, t. y. santuokos sudarymo ir po įsidarbinimo, turi teisę į papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, kaip bendrai gyvenantys asmenys, ir jeigu tokią teisę šie asmenys turi, kaip ir kokiu teisiniu pagrindu ši socialinė pašalpa turėtu būti apskaičiuojama. LAGK skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja turėjo teisę į papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, kaip bendrai gyvenantis asmuo, net jeigu prieš tai socialinės pašalpos kaip bendrai gyvenantis asmuo negavo, t. y. prieš tai socialinę pašalpą pareiškėja gavo kaip vienas gyvenantis asmuo. Tačiau konstatavęs pareiškėjos teisę į šią socialinę paramą LAGK nepaaiškino, kaip ir kokiu teisiniu pagrindu ši socialinė pašalpa turėtų būti apskaičiuojama taip ir neišsprendė Atsakovo 2021 m. spalio 29 d. atsiliepime Nr. (8.2.)SJ-402 (toliau – Atsiliepimas) iškeltos problemos, dėl teisinio pagrindo nebuvimo socialinei pašalpai apskaičiuoti. Atsakovės nuomone, skundžiamame sprendime padarytos išvados yra teisiškai klaidingos, dėl ko skundžiamas sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovė socialinės paramos teikimo procese Įstatymą vykdo bei įgyvendina jame nustatytas taisykles. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama šio straipsnio 1¹ dalyje nustatyto dydžio socialinė pašalpa, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas šias sąlygas: bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo buvo socialinės pašalpos gavėjai bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą (to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas). Cituojamoje Įstatymo normoje yra išskirtos dvi asmenų grupės, t. y. bendrai gyvenantys asmenys ir vienas gyvenantis asmuo. Iš Įstatymo 9 straipsnio matyti, kad šios dvi asmenų grupės pretenduoja į skirtingų dydžių socialinę pašalpą, o tiksliau vienas gyvenantis asmuo turi teisę į didesnę socialinės pašalpos dalį, negu bendrai gyvenantys asmenys. LAGK skundžiamame sprendime savaip interpretuoja Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, neturėdamas tam visiškai jokio teisinio pagrindo. Pasak LAGK, faktas, kad asmuo atskaitiniu laikotarpiu buvo socialinės pašalpos gavėjas, savaime jau yra pakankamas pagrindas socialiniai pašalpai gauti Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, nesiejant ar tas asmuo atskaitiniu laikotarpiu socialinę pašalpą gavo kaip vienas gyvenantis asmuo ar kaip vienas iš bendrai gyvenančių asmenų. Taip pat LAGK teigia, kad „ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas nenustato, kad teisę į Įstatymo 10 straipsnyje nustatytą papildomai skiriamą socialinę pašalpą asmenys turi tik tuo atveju, jei nepasikeičia jų statusas (vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys), kaip jau minėta, įstatymo leidėjas teisę į socialinę paramą numato būtent konkrečiam asmeniui, kuris buvo socialinės pašalpos gavėjas, įsidarbino ir atitinka kitas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas“. Atsakovė su tokiais teiginiais sutikti negali. Nors Įstatymas taip pažodžiui ir nenustato, kad teisę į papildomą socialinę pašalpą asmenys turi tik tuo atveju, jei nepasikeičia jų statusas (vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys), toliau cituojamos Įstatymo normos bei teisinė logika būtent tai ir suponuoja. Įstatymo 21 straipsnio „piniginės socialinės paramos skyrimas“ 9 dalis nustato, kad jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Taigi, iš cituojamo teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymas numato, jog socialinės paramos gavėjo šeiminės padėties pasikeitimas sudaro pagrindą paskirtos socialinės paramos nebeskirti ir skirti piniginę socialinę paramą iš naujo. Įstatyme šių aplinkybių pasikeitimas yra būtent siejamas su piniginės socialinės paramos dydžio pakitimu. Kaip jau šiame skunde buvo minėta, šios dvi asmenų grupės (vienas gyvenantis asmuo ir bendrai gyvenantys asmenys) pretenduoja į skirtingų dydžių piniginę socialinę paramą, o šiuo atveju aktualu ir tai, kad vienam gyvenančiam asmeniui skiriama piniginė socialinė parama yra didesnė, negu bendrai gyvenantiems asmenims. Remiasi Įstatymo 10 straipsnio 1¹ dalimi, kuris reiškia, kad papildomai skiriamos socialinės pašalpos įsidarbinus dydis yra apskaičiuojamas į formulę įtraukiant atitinkamą dalį socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 6 mėnesius iki įsidarbinimo, vidutinį dydį. Tas reiškia, kad jeigu pareiškėjai būtų skirta papildomai skiriama socialinė pašalpa įsidarbinus, kaip bendrai gyvenančiam asmeniui, šios piniginės socialinės pašalpos dydis būtų apskaičiuojamas pagal jos, kaip vieno gyvenančio asmens, gautos piniginės socialinės pašalpos, vidutinį dydį, o gauta socialinės pašalpos suma būtų didesnė, negu jeigu pareiškėja per atskaitinį laikotarpį būtų gavusi piniginę socialinę pašalpą, kaip vienas iš bendrai gyvenančių asmenų. Tokiu atveju pareiškėja atsidurtu geresnėje padėtyje, negu kiti piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys ir taip būtų pažeisti Įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai: socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo ir adekvatumo, lygių galimybių principas ir galimai kiti. Įstatymas, pagrindą nemokėti paskirtą piniginę socialinę paramą sieja su asmenų šeiminės padėties pakitimu, nes tai lemia ir skirtinos piniginės socialinės paramos dydžio pakitimą (21 straipsnio 9 dalis). Pasikeitus skirtinos piniginės socialinės paramos dydžiui, skirta piniginė socialinė pašalpa yra nutraukiama ir skirtina piniginė socialinė pašalpa yra apskaičiuojamas iš naujo ir mokama nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Dėl šio svarbi faktinė aplinkybė yra ta, kad pareiškėjai nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta piniginė socialinė pašalpa, kaip vienam gyvenančiam asmeniui. Piniginė socialinė pašalpa už visą aukščiau minėta laikotarpį buvo išmokėta, tačiau paaiškėjus, kad pareiškėjos šeiminė padėtis nuo (duomenys neskelbtini) pasikeitė, t. y. sudarius santuoką piniginė socialinė pašalpa kaip vienam gyvenančiam asmeniui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjai nepriklausė, buvo konstatuota piniginės socialinės pašalpos permoka, kurią pareiškėja atsakovei grąžino, t. y. pareiškėja to, kad bendrai gyvenančiam asmeniui nepriklauso vienam gyvenančiam asmeniui skirta socialinė pašalpa, neginčijo. Taip pat pažymi, kad jeigu Pareiškėja po aplinkybės pasikeitimo, t. y. po santuokos sudarymo būtų pateikusi prašymą ir rugpjūčio mėnesį gavusi piniginę socialinę paramą kaip bendrai gyvenantis asmuo, šiai dienai šio ginčo nebūtų. Atsakovė konsultavosi su Įstatymo projekto rengėju Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – Ministerija), kuri pasisakė, kad „atsižvelgiant į tai, papildomai socialinė pašalpa įsidarbinus gali būti mokama tik tiems bendrai gyvenantiems asmenims arba tik tam vienam gyvenančiam asmeniui ir tik tokio vidutinio dydžio, kokio buvo paskirta socialinė pašalpa iki jų įsidarbinimo. Tais atvejais, kai įsidarbinimo mėnesį keičiasi šeimos arba vieno gyvenančio asmens civiliniai teisiniai santykiai (ištuoka, santuoka) ar bendrai gyvenantys asmenys nutraukia buvusius ar sukuria naujus santykius, papildomai skiriamos socialinės pašalpos įsidarbinus apskaičiavimui pagal vidutinį socialinės pašalpos dydį, mokėtą iki šių aplinkybių pasikeitimo, ir jos mokėjimui nėra teisinio pagrindo“ (šis ministerijos išaiškinimas buvo pridėtas kartu su Atsiliepimu teiktu LAGK). Analogišką teisinį vertinimą aptinkame ir Ministerijos Atsakovui 2012 m. vasario 20 d. pateiktame Metodiniame išaiškinime dėl Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo taikymo (toliau – Metodika). Nors teisinis reglamentavimas yra pakitęs nuo Metodikos rengimo laikų, Įstatymo taikymo principai, 10 straipsnio prasme, išlieka. Visiškai akivaizdu, kad jeigu Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytai sąlygai išpildyti visais atvejais užtektų tik fakto, kad konkretus asmuo atskaitiniu laikotarpiu buvo socialinės paramos gavėjas, Įstatymo leidėjas nebūtų asmenų išskyręs į dvi grupes, t. y. bendrai gyvenančių asmenų ir vieno gyvenančio asmens. Asmenų išskyrimas į dvi grupes yra tiesiogiai siejamas su skiriamų socialinių pašalpų dydžiais. Bendrai gyvenantys asmenys po įsidarbinimo turi teisę į papildomą socialinę paramą, atsižvelgiant į iki įsidarbinimo gautos socialinės paramos kaip bendrai gyvenantys asmenys, vidutinius dydžius, o vienas gyvenantis asmuo po įsidarbinimo turi teisę į papildomą socialinę paramą, atsižvelgiant į iki įsidarbinimo gautos socialinės paramos kaip vieno gyvenančio asmens, vidutinius dydžius. LAGK priimdamas skundžiamą sprendimą nevertino Įstatymo sistemiškai, neatsižvelgė į kartu su atsiliepimu pateiktą Įstatymo projekto rengėjo Įstatymo aiškinimą, taip pat neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime iškeltos problemos dėl teisinio pagrindo nebuvimo socialinei pašalpai apskaičiuoti ir mokėti, pagal pareiškėjos paraišką, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjos skundžiamas Atsakovės sprendimas neskirti jai papildomos socialinės pašalpos įsidarbinus nurodytais pagrindas yra teisingas ir teisėtas.
Pareiškėja J. J. atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jai ir M. J. atsakovės sprendimais buvo skirtos socialinės pašalpos nuo 2021 m. birželio mėn. 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. ir nuo 2021 m. balandžio mėn. 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. atitinkamai. (duomenys neskelbtini) pasikeitė pareiškėjos teisinis šeiminis statusas, sudarius santuoką su M. J. Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. tiek ji, tiek jos sutuoktinis įsidarbino. 2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja pateikė paraišką atsakovei dėl papildomos socialinės pašalpos įsidarbinus skyrimo. 2021 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 21467 (toliau – ir Sprendimas) neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. bendrai gyvenantiems asmenims (J. J., sutuoktinė, M. J., sutuoktinis) vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - PSPNGĮ arba Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu. 2021 m. lapkričio 22 d. LAGK administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 nustatė, kad atsakovė priėmė sprendimą vadovaudamasis netinkamu teisiniu pagrindu ir nesilaikydama PSPNGĮ nustatytų principų, todėl panaikino sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti prašymą – paraišką Nr. 14645 ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kadangi tiek ji, tiek jos sutuoktinis būtų atitikę sąlygas gauti papildomą socialinę pašalpą įsidarbinus, jei tarp jų nebūtų buvusi sudaryta santuoka, daro išvadą, kad atsakovės nustatyta pagrindinė atsisakymo tenkinti prašymą – paraišką Nr. 14645 priežastis yra vien pats santuokos sudarymo juridinis faktas. Ginčo dalyku yra pati galimybė gauti papildomai skiriamą socialinę pašalpą, pašalpos dydžio apskaičiavimo klausimas nėra ginčo dalyku ir neturėtų būti nagrinėjamas šioje byloje, taip pat neturėtų būti naudojamas kaip argumentas teigiant, kad jei nėra aiškus pašalpos dydis, tai pašalpa ir neturėtų būti skiriama. Nors nurodoma, kad ginčas nebūtų kilęs, jei ji po santuokos sudarymo būtų pateikusi naują prašymą atsakovei dėl socialinės pašalpos skyrimo kaip bendrai gyvenantis asmuo. Pagal jau minėtą PSPNGĮ 21 str. 9 d., jau skirta parama turi būti skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo, t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. Pažymi, kad Įstatymo formuluotė nenumato pareigos asmeniui, kuriam turi būti iš naujo skiriama socialinė parama, pareigos kreiptis į atsakingą instituciją su nauja paraiška. Pagal Įstatyme pateiktą formuluotę mano, kad atsakinga institucija turi pati įvertinti pasikeitusią aplinkybę ir atitinkamai iš naujo paskirti teisės aktų reikalavimus atitinkančio dydžio socialinę paramą. Atsakovė konstatavo permoką už 2021 m. rugpjūtį ir telefonu pareikalavo pareiškėjos šią permoką grąžinti. Pareiškėja reikalavimą įvykdė, tačiau negavusi oficialaus dokumento net neturėjo galimybės ginti savo teises teisminiu keliu. Pareiškėja supranta, kad skiriant pašalpą šeimai, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, pašalpos dydis yra mažesnis vienam gyvenančiam asmeniui, nei ją skiriant dviem asmenims atskirai. Dėl šios priežasties sutinka, kad socialinės pašalpos dalis šioje byloje minimu atveju turėtų būti mažesnė nei ją skiriant dviem asmenims atskirai, nes priešingu atveju pareiškėja atsidurtų geresnėje situacijoje kitų šios pašalpos gavėjų atžvilgiu, todėl mano, kad turi būti Įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir situacija turi būti aiškinama teisingai. Atsakovė argumentams pagrįsti pasitelkia Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) pateikiamą abstraktaus pobūdžio išaiškinimą dėl pašalpos dydžio apskaičiavimo ir 2012 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos pinginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo taikymo metodiką (toliau – ir Metodika) (jos 10 p.), aiškinančią šeimos sudėties pasikeitimo atvejais taikomos pašalpos dydžio apskaičiavimą. Pareiškėja pažymi, kad Metodikoje pateiktas aiškinimas yra pernelyg pasenęs, nes nuo 2013 m. birželio 1 d. buvo išplėstas subjektų, turinčių teisę į papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, ratas, įtraukiant vienus gyvenančius asmenis. Dėl šios priežasties Metodikos 10 p. pateikiamas aiškinimas nėra tinkamas ir netaikytinas byloje nagrinėjamai situacijai. Taip pat nėra aišku, kaip Ministerijos pridėtame rašte taikomas abstraktus paaiškinimas galėtų būti taikomas konkrečiai byloje nagrinėjamai situacijai ir kartu pažymi, kad jos pateikiamas aiškinimas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Atsakovės Įstatymo 10 str. 1 d. 3 p. aiškinimas, nėra socialiai teisingas ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 38 str. Atsakovė, teigdama, kad pasinaudoti minėtos Įstatymo nuostatos teikiama socialine parama naujai susituokusiems asmenims galima tik prieš tai būtinai gavus socialinę pašalpą kaip bendrai gyvenantiems asmenims, neatitinka Konstitucijos 29 str. įtvirtintos asmenų lygybės prieš įstatymą principo, o jų teisės yra suvaržomos dėl pasirinkimo sudaryti santuoką. Pažymi, kad tiek vienas, tiek kitas sutuoktinis nagrinėjamoje byloje atitiko visus kriterijus, pagal kuriuos turėjo gauti papildomą socialinę pašalpą (jeigu būtų nesusituokę). Atsakovė teigia, kad jei pareiškėja iškart po santuokos sudarymo būtų pateikusi paraišką dėl socialinės paramos skyrimo bendrai gyvenantiems asmenims, tokiu atveju sutuoktiniai būtų tenkinę kriterijų bent vieną mėnesį iki įsidarbinimo gauti socialinę paramą kaip bendrai gyvenantys asmenys. Tačiau visiškai neatsižvelgta, kaip būtų reikėję vertinti situaciją, jei pareiškėja būtų sudariusi santuoką rugpjūčio mėn., nes tokiu atveju paraiškos gauti socialinei paramai kaip bendrai gyvenantiems asmenims atsakovei jau nebereikėtų teikti. Tokiu atveju, pareiškėja nebeturėtų net teorinių galimybių gauti papildomai skiriamą socialinę pašalpą įsidarbinus. Pagal Konstitucijos 38 str., valstybė turi saugoti ir globoti šeimą, tačiau atsakovė, savaip interpretuodama pažeidžiamiausioms socialinėms grupėms skirtus teisės aktus, nustato diskriminacinio pobūdžio reikalavimus pagal šeiminį teisinį statusą. Pareiškėja pažymi, kad jei nebūtų sudariusi santuokos, tuomet nebūtų konstatuota socialinės paramos lėšų permoka už 2021 m. rugpjūčio mėn. ir jai bei jos sutuoktiniui būtų skirtos papildomos socialinės pašalpos įsidarbinus pagal Įstatymo 10 str. 1 d. 3 p.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21467 ,,Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, pareiškėja J. J. nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. buvo socialinės pašalpos gavėja, kaip vienas gyvenantis asmuo (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. 12086 ir 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 2167), pareiškėjos sutuoktinis nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. buvo socialinės pašalpos gavėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. 7739). Ginčo byloje nėra dėl to, kad (duomenys neskelbtini) įvyko pareiškėjos bei jos sutuoktinio šeimos statuso pasikeitimas – santuoka. 2021 m. rugpjūčio 26 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartys patvirtina, jog nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja bei jos sutuoktinis įsidarbino.
Pareiškėja J. J. pateikė atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai 2021 m. rugsėjo 9 d. prašymą-paraišką skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus (toliau – ir Prašymas-paraiška) prašydama skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus už 2021 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 21467 ,,Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjai J. J. ir jos sutuoktiniui, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinė pašalpa (papildoma dalis, įsidarbinus) už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. neskirta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu (bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo nebuvo socialinės pašalpos gavėjai bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą).
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrius 2021 m. spalio 12 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2924 ,,Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją J. J., kad pagal jos pateiktą Prašymą-paraišką, Sprendimu papildoma socialinės pašalpos dalis neskirta, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 1 d. įsidarbino, (duomenys neskelbtini) susituokė, pasikeitė šeimos sudėtis, jie nebuvo socialinės pašalpos gavėjai kaip šeima bent vieną mėnesį prieš įsidarbinant, todėl papildoma socialinės pašalpos dalis įsidarbinus nepriklauso. Kartu su šiuo Raštu pareiškėjai buvo persiųstas 2021 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 21467.
Pareiškėja 2021 m. spalio 20 d. pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui (toliau – ir LAGK), kuriuo prašė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti pateiktą prašymą-paraišką Nr. 14645. LAGK 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 panaikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 21467 ,,Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ ir įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą-paraišką Nr. 14645 ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2021-11-22 sprendimą Nr. 21R3-161 administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 ir priimti naują sprendimą, pareiškėjos J. J. 2021-10-20 skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Ginčas byloje kilo iš esmės dėl to, ar iki Prašymo-paraiškos pateikimo socialinę paramą, kaip vienas gyvenantys asmenys, gavę asmenys, po šeimos statuso pasikeitimo, t. y. santuokos sudarymo ir po įsidarbinimo, turi teisę į papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, kaip bendrai gyvenantys asmenys.
Bylai aktualus Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2021-07-01 iki 2022-01-01, toliau – Įstatymas), kurio paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3, 4, 5 ir 6 punktu, piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis šiais principais: socialinio teisingumo ir veiksmingumo (Piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius); visapusiškumo ir adekvatumo (Piniginė socialinė parama teikiama derinant ją su socialinėmis paslaugomis, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu, siekiant užtikrinti, kad kompleksiškai teikiama parama atitiktų minimalius nepasiturinčių gyventojų vartojimo poreikius ir apsaugotų juos nuo skurdo); įgalinimo (Teikiant piniginę socialinę paramą, siekiama sudaryti palankias nepasiturinčių gyventojų užimtumo galimybių didinimo sąlygas, taip pat sąlygas, skatinančias juos įsitraukti į visuomenės gyvenimą ir mažinančias ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos sistemos); lygių galimybių (Piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos).
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, o 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą.
Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. T-64 (toliau – ir Aprašas), kuris nustato nepasiturinčių gyventojų kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos (būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų, išlaidų karštam vandeniui kompensacijų (toliau – kompensacijos) ir socialinės pašalpos) ir periodinės, sąlyginės, tikslinės, vienkartinės pašalpos skyrimo, mokėjimo ir atsiskaitymo su paslaugas teikiančiomis įmonėmis tvarką (Aprašo 1 punktas).
Aprašo 7-9 punktuose reglamentuojama, jog dėl Socialinės pašalpos ir kompensacijų skyrimo į Savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrių (toliau – Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrius) kreipiasi asmenys nurodyti Aprašo 3 punkte. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, asmuo pateikia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos prašymą-paraišką, visus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytus dokumentus ir reikiamas pažymas. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui piniginės socialinės paramos mokėjimas pratęsiamas be atskiro prašymo skirti piniginę socialinę paramą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią paramą, tačiau ne ilgiau negu iki mėnesio, kurį šalyje atšaukiama ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas arba sueina jų paskelbimo terminai, pabaigos. Prašymas-paraiška skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus pateikiama ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo įsidarbinimo dienos.
Pagal Aprašo 12 punktą, piniginės socialinės paramos gavėjų pareigos, teisė į piniginę socialinę paramą, piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarka (prašymų-paraiškų priėmimo, trūkstamų dokumentų pateikimo, duomenų apie turtą pateikimo, piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo, prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą, paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūros), pagrindai, kuriems esant, socialinė pašalpa skiriama papildomai arba mažinama, vykdomos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka
Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, kurie Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą arba yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės arba savivaldybės, kurios teritorijoje yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, administraciją, o asmenys, nedeklaravę gyvenamosios vietos ir neįtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, – į savivaldybės, kurios teritorijoje faktiškai gyvena, administraciją. Būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojamas būstas, administraciją.
Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama šio straipsnio 1¹ dalyje nustatyto dydžio socialinė pašalpa, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas šias sąlygas:
1) vienas gyvenantis asmuo arba bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbina ir dirba (dirbo) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą darbo laiką ir jam darbo užmokesčio apskaičiuojama ne mažiau už minimaliąją mėnesinę algą arba minimalųjį valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui;
2) iki įsidarbinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys buvo įsiregistravę Užimtumo tarnyboje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje ne trumpiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir per šį laikotarpį nedirbo arba dirbo mažiau, negu nustatyta šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba dirbo užimtumo didinimo programoje numatytus darbus;
3) bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo buvo socialinės pašalpos gavėjai bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą;
4) prašymas-paraiška skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus pateiktas ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo įsidarbinimo.
Įstatymo 10 straipsnio 1¹ dalyje nustatyta, kad papildomai socialinė pašalpa skiriama ir mokama už kiekvieną pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu dirbtą mėnesį, bet ne ilgiau kaip už 12 dirbtų mėnesių, bei kas sudaro jos dydį bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui: 1) pirmą-trečią papildomai mokamos socialinės pašalpos mokėjimo mėnesį – 100 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 6 mėnesius iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio; 2) ketvirtą-šeštą papildomai mokamos socialinės pašalpos mokėjimo mėnesį – 80 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 6 mėnesius iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio; 3) šeštą-dvyliktą papildomai mokamos socialinės pašalpos mokėjimo mėnesį – 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 6 mėnesius iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio.
Įstatymo Nr. IX-1675 3, 6, 7, 9, 10, 11, 15, 17, 21 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo 2020 m. balandžio 30 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-4775 nurodyta, kad ,,PSP įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui įsidarbinus, papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 proc. socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 6 mėnesius iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Šios priemonės tikslas – didinti ilgalaikių socialinės pašalpos gavėjų motyvaciją įsidarbinti ir iš karto neprarasti paramos (problemos „apsimoka / neapsimoka dirbti“ sprendimas). <...> Papildomai skiriamos socialinės pašalpos įsidarbinus tikslas – didinti socialinės pašalpos gavėjų motyvaciją įsidarbinti, tačiau šios skatinimo priemonės taikymo mastą mažina PSP įstatyme nustatytos sąlygos (pavyzdžiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali viršyti 2 minimalių mėnesių algų), kurias turi atitikti įsidarbinęs socialinės pašalpos gavėjas, norėdamas ją gauti. Todėl, siekiant sumažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos sistemos (piniginės socialinės paramos teikimas negali būti patrauklesnė priemonė nei įsidarbinimas), skatinti socialinės pašalpos gavėjus įsidarbinti, PSP įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas turėtų būti tobulinamas, supaprastinant papildomai skiriamos socialinės pašalpos įsidarbinus gavimo kriterijus ir sudarant palankesnes sąlygas gauti papildomai skiriamą socialinę pašalpą įsidarbinus. Paramos gavėjų skatinimas, taikant įvairias integracines priemones, sudaro palankesnes sąlygas neprarasti darbinių įgūdžių ir motyvacijos įsidarbinti“.
Rašte atsakovė dėl 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodė, kad bendrai gyvenantiems asmenims papildomai skiriama socialinė pašalpa, jeigu bendrai gyvenantys asmenys buvo socialinės pašalpos gavėjai bent vieną mėnesį per 3 mėnesius prieš įsidarbinimą. Pareiškėja ir jos sutuoktinis nebuvo socialinės pašalpos gavėjai kaip šeima bent vieną mėnesį prieš įsidarbinimą, todėl papildoma socialinės pašalpos dalis įsidarbinus jiems nepriklauso. Atsakovė skunde teismui savo poziciją grindžia tuo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis šiam ginčui aktualiu laikotarpiu gavo socialinę paramą kiekvienas atskirai, kaip vieni gyvenantys asmenys, todėl jų socialinės paramos dydis buvo kitoks, nei būtų buvęs po santuokos sudarymo, todėl teigia, kad nėra teisinio pagrindo socialinės paramos bendrai gyvenantiems asmenims apskaičiavimui ar suteikimui Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, nes iki Prašymo-paraiškos pateikimo jie negavo socialinės paramos kaip bendrai gyvenantys asmenys.
Teismas su atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuomone nesutinka ir pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildomai Įstatymo 10 straipsnio 1¹ dalyje nustatyto dydžio socialinė pašalpa gali būti skiriama bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, kurie buvo socialinės pašalpos gavėjai bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą, o tai remiantis lingvistiniu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, atsižvelgiant į aptartus socialinės paramos teikimo principus bei aiškinamąjį raštą, reiškia, kad asmuo (asmenys) papildomos socialinės pašalpos kreipimosi metu turi atitikti vieną iš šių alternatyvių sąlygų, t. y. arba būti vienas gyventis asmuo, buvęs socialinės pašalpos gavėju bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą, arba būti bendrai gyvenę asmenys, buvę socialinės pašalpos gavėjais bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytos alternatyvios sąlygos. Taigi, galima suprasti, kad socialinė parama įsidarbinus skirta konkrečiam asmeniui, kuris buvo socialinės pašalpos gavėjas, nes ir šios pašalpos dydis priklauso nuo mokėtos pašalpos vidutinio dydžio, kaip tai numatyta Įstatymo 10 straipsnio 1¹ dalyje. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas nenustato, kad teisę į Įstatymo 10 straipsnyje numatytą papildomai skiriamą socialinę pašalpą asmenys turi tik tuo atveju, jei nepasikeičia jų statusas (vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys). Įstatymo leidėjas teisę į socialinę paramą numato būtent konkrečiam asmeniui, kuris buvo socialinės pašalpos gavėjas, įsidarbino ir atitinka kitas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), ir dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 21 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir (ar) pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.
Kaip jau nustatyta, pareiškėja J. J. nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. buvo socialinės pašalpos gavėja, kaip vienas gyvenantis asmuo (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. 12086 ir 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 2167), pareiškėjos sutuoktinis nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. buvo socialinės pašalpos gavėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. 7739). Taigi, tiek pareiškėja, kaip vienas gyvenantis asmuo, tiek jos sutuoktinis, kaip vienas gyventis asmuo, t. y. kiekvienas atskirai buvo socialinės pašalpos gavėjai, ir kiekvienam iš jų buvo išmokėtos konkretaus dydžio socialinės pašalpos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis atitiko vieną iš Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų alternatyvių sąlygų.
Nors atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, jog ji konsultavosi su Įstatymo projekto rengėju Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri 2021-09-27 rašte Nr. GD-13036 nurodė, jog „atsižvelgiant į tai, papildomai socialinė pašalpa įsidarbinus gali būti mokama tik tiems bendrai gyvenantiems asmenims arba tik tam vienam gyvenančiam asmeniui ir tik tokio vidutinio dydžio, kokio buvo paskirta socialinė pašalpa iki jų įsidarbinimo. Tais atvejais, kai įsidarbinimo mėnesį keičiasi šeimos arba vieno gyvenančio asmens civiliniai teisiniai santykiai (ištuoka, santuoka) ar bendrai gyvenantys asmenys nutraukia buvusius ar sukuria naujus santykius, papildomai skiriamos socialinės pašalpos įsidarbinus apskaičiavimui pagal vidutinį socialinės pašalpos dydį, mokėtą iki šių aplinkybių pasikeitimo, ir jos mokėjimui nėra teisinio pagrindo“, tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021-09-27 rašte Nr. GD-13036 pateikta specialistų nuomonė dėl papildomos socialinės pašalpos įsidarbinus skyrimo ir mokėjimo, kuri nelaikoma oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios faktinės situacijos sprendimu.
Atsakovė taip remiasi Ministerijos 2012 m. vasario 20 d. pateiktu Metodiniu išaiškinimu dėl Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo taikymo, tačiau teismas pažymi, teisinis reglamentavimas yra pakitęs nuo šios Metodikos parengimo. Kaip nurodyta Ministerijos 2012-02-20 rašte Nr. (15.8-41)SD-1150, pateiktas Metodinis išaiškinimas yra dėl 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo (2003, Nr. 73-3352; 2011, Nr. 155-7353) taikymo. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijoje, galiojusiose nuo 2012-01-01 iki 2013-03-01, yra vartojama tik bendrai gyvenančių asmenų sąvoka, nenurodant vieno gyvenančio asmens sąvokos. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja J. J. atsiliepime, nuo 2013 m. birželio 1 d. buvo išplėstas subjektų, turinčių teisę į papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus, ratas, įtraukiant vienus gyvenančius asmenis.
Be to, atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija skunde nurodė, jog neaišku, kaip ir kokiu teisiniu pagrindu ši socialinė pašalpa turėtų būti apskaičiuojama. Dėl pastarojo argumento pažymėtina, kad teismai atlieka teisminę viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolę, t. y. tikrina jų veiksmų (sprendimų) pagrįstumą bei teisėtumą, ir neturi teisinių pagrindų atlikti viešojo administravimo subjektams priskirtų funkcijų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. teismas kontrolės modelio bylose vykdo objektyvios teisinės tvarkos apsaugos funkcijas. Materialinės teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas tik sprendžia klausimą, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas (pvz., 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1536/2014). Atsižvelgiant į tai, kad materialinės teisės normas taiko atsakovė, todėl tik ji, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, turi nuspręsti, kaip ginčo socialinė pašalpa turėtų būti apskaičiuojama.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 11 d. sprendime Nr. 21467 ,,Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ nurodyta, jog neskirti socialinės pašalpos šiems bendrai gyvenantiems asmenis: J. J. ir M. J., bendrai gyvenančių asmenų skaičius – 2. Kaip nurodė atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija skunde, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turėjo teisę pateikti paraišką bei taip pat dėl to, kad paraiška pateikta tinkamai. Kadangi Sprendimu papildoma socialinės pašalpos dalis neskirta vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas daro išvadą, kad atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija pareiškėjos ir jos sutuoktinio neatitikimo kitoms Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies sąlygoms, numatytoms 1, 2 ir 4 punktuose nenustatė.
Vis dėl to vertinant kitas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, taip pat matyti, jog įstatymų leidėjas papildomos socialinės pašalpos skyrimą sieja su konkrečiu asmeniu, kuris buvo socialinės pašalpos gavėjas. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygoje numatyta ir atitikimas šiai sąlygai yra kai „vienas gyvenantis asmuo arba bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbina ir dirba (dirbo) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą darbo laiką ir jam darbo užmokesčio apskaičiuojama ne mažiau už minimaliąją mėnesinę algą arba minimalųjį valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui“. Kaip jau minėta, 2021 m. rugpjūčio 26 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartys patvirtina, jog nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja bei jos sutuoktinis įsidarbino.
Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygoje numatyta ir atitikimas šiai sąlygai yra kai ,,iki įsidarbinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys buvo įsiregistravę Užimtumo tarnyboje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje ne trumpiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir per šį laikotarpį nedirbo arba dirbo mažiau, negu nustatyta šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba dirbo užimtumo didinimo programoje numatytus darbus“. Pareiškėja ir jos sutuoktinis šią sąlygą atitiko, ginčo dėl to byloje nėra.
Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygoje numatyta ir atitikimas šiai sąlygai yra kai ,,prašymas-paraiška skirti papildomą socialinės pašalpos dalį įsidarbinus pateiktas ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo įsidarbinimo“. Įsidarbinimas taip pat sietinas su konkrečiu asmeniu, o įvertinus minėto straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą, įsidarbinti gali tiek vienas iš bendrai gyvenančių asmenų, tiek keli ar net visi bendrai gyvenantys asmenys. Pareiškėja ir jos sutuoktinis šią sąlygą atitiko, ginčo dėl to byloje taip pat nėra.
Kaip jau minėta, piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis ir Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, o nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, nesivadovavo socialinio teisingumo ir veiksmingumo, įgalinimo, lygių galimybių (piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų <...> socialinės padėties, <...>) principais. Atsakovė taip pat netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisinį reglamentavimą, todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2021 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 21467 ,,Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ yra neteisėtas. Pripažinus Sprendimą neteisėtu, atsakovei kyla pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą-paraišką bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2021-11-22 sprendimas Nr. 21R3-161 administracinio ginčo byloje Nr. AG3-138/26-2021 yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį nėra pagrindo. Taigi, atsakovės skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011 ir kt.).
Likusieji atsakovės ir pareiškėjos argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.