- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- 2-1125/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Omegatrans“ bankroto administratoriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Omegatrans“ bankroto administratoriaus skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas BUAB „Omegatrans“ bankroto administratorius ginčijo 2011 m. spalio 26 d. įvykusio kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, kuriais buvo nuspręsta dėl kreditorių susirinkimo pirmininko išrinkimo (2 p.), kreditorių komiteto panaikinimo (3 p.) ir administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (4 p.). Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. kreditorių susirinkimas nutarė administravimo išlaidoms skirti 50 000 Lt be PVM nuo bankroto įsiteisėjimo iki įmonės išregistravimo dienos. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi nustatė 8 700 Lt dydžio administravimo išlaidų sąmatą iki ją patvirtins kreditorių susirinkimas. Pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2010 m. rugpjūčio 27 d.; jo metu buvo patvirtinta faktiškai išnaudota administravimo išlaidų suma iki susirinkimo – 41 738,90 Lt, ir administravimo išlaidų sąmata po susirinkimo – 7 000 Lt per mėnesį, įskaitant PVM. Šis nutarimas priimtas teisėtai, jis nebuvo apskųstas. 2010 m. rugsėjo 10 d. kreditorių susirinkimo pirmininkas su bankroto administratoriumi pasirašė pavedimo sutartį, kurioje numatyta, kad atlyginimas administratoriui mokamas pagal patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Pareiškėjo nuomone, 2011 m. spalio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimas pakeisti administravimo išlaidų sąmatą prieštarauja 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintai šių išlaidų sąmatai bei pavedimo sutarčiai, toks nutarimas priimtas neatsižvelgiant į realiai patirtas išlaidas (iki 2011 m. spalio 26 d. patirtų išlaidų suma siekia 140 726 Lt), neleidžia sklandžiai vykdyti tolimesnių bankroto procedūrų, pažeidžia teisėtus pareiškėjo lūkesčius gauti sutartą atlyginimą bei disponuoti lėšomis, reikalingomis bankroto procedūrų vykdymui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, nagrinėdamas skundo dalį dėl administravimo išlaidų sąmatos sumažinimo, nurodė, kad pagrindinis argumentas, kuriuo pareiškėjas ginčija šio nutarimo teisėtumą, yra tas, kad kreditorių susirinkimas neturėjo teisės keisti administravimo išlaidų sąmatos. Tačiau tai yra nepagrįsta, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnio 5 punktas suteikia teisę kreditorių susirinkimui keisti administravimo išlaidų sąmatą. Teismas nurodė nenustatęs jokio šio nutarimo priėmimo procedūrų pažeidimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreditorių susirinkime, kurio dalis nutarimų yra ginčijama, nebuvo patvirtinta ir pareiškėjo veiklos ataskaita, kadangi kreditoriams kilo klausimų dėl realiai pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su šiuo bankroto procesu. Dėl to pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti įrodymus apie realiai patirtas tiesiogines sąnaudas. Teismo nuomone, kadangi pareiškėjas nebuvo pateikęs kreditoriams patirtų išlaidų pagrindimo, kreditoriai pagrįstai nutarė keisti administravimo išlaidų sąmatą. Teismo manymu, pateikus išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kreditorių susirinkime gali būti vėl svarstomas klausimas dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas BUAB „Omegatrans“ bankroto administratorius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas skundo reikalavimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pakeisti administravimo išlaidų sąmatą panaikinimo, ir klausimą išspręsti iš esmės – šią skundo dalį tenkinti.
Apelianto atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas visiškai nevertino apelianto argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, todėl skundą išnagrinėjo tik formaliai. Neįvertintais įvardijami argumentai pakartojami ir skunde. Papildomai nurodoma, kad teismo išvada, jog faktiškai panaudotas administravimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai kreditoriams nebuvo pateikti, yra klaidinga – išlaidų apskaičiavimo lentelė buvo pateikta kreditoriams susirinkimo metu. Be to, įrodymai, pagrindžiantys administravimo išlaidų sumą po pirmojo kreditorių susirinkimo, buvo pateikti teismui su skundu, tačiau nebuvo įvertinti. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad jo veiklos ataskaita buvo patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 27 d. įvykusiame pirmajame kreditorių susirinkime, taip pat 2011 m. spalio 24 d. vykusiame kreditorių komiteto susirinkime. Šie nutarimai nebuvo apskųsti, todėl galioja ir dabar. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad teismas neatsižvelgė į galiojančios pavedimo sutarties ir skundžiamo nutarimo prieštaravimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje iš esmės keliamas klausimas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo teisės keisti patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą.
Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos; prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla (ĮBĮ 36 str. 3 d. redakcija, galiojusi ginčijamo nutarimo priėmimo metu).
Administravimo išlaidos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų yra apmokamos pirmiausia (ĮBĮ 36 str. 1 d.). Tai reiškia, kad administravimo išlaidų dydis ir kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis yra susiję: kuo didesnės administravimo išlaidos, tuo mažesnė kreditorių reikalavimų dalis bus patenkinta, ir atvirkščiai. Tai lemia, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 36 str. 2 d.), nes būtent jų interesus labiausiai liečia šis klausimas.
Administravimo išlaidų sąmatą yra kompromisas tarp įmonės kreditorių ir paskirto bankroto administratoriaus. Tvirtinant administravimo išlaidas siekiama, kad, viena vertus, jos netaptų našta kreditoriams, kita vertus, skatintų bankroto administratorių tinkamai vykdyti bankroto procedūras (per mokamą atlyginimą) bei tam sudarytų reikalingas sąlygas (per tiesiogiai bankroto procedūrom vykdyti skiriamas sumas).
Minėta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę ne tik tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, bet ir ją keisti. Akivaizdu, kad tam, jog būtų galima keisti išlaidų sąmatą, prieš tai ji turi būti patvirtinta. Kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą pakeisti išlaidų sąmatą, iš esmės keičiamas ankstesnis kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo ši sąmata buvo patvirtinta. Taigi teisę priimti naują nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tiesiogiai numato įstatymas ir vien pasinaudojimas ja nesuponuoja jokio pažeidimo. Dėl šios priežasties apelianto argumentas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų prieštaravimo neturi teisinio pagrindo.
Įstatymas nenustato kriterijų, kokiais atvejais gali būti keičiama administravimo išlaidų sąmata. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai priklauso nuo kiekvienos konkrečios situacijos. Svarbu, kad, sprendžiant šiuos klausimus, būtų išlaikoma kreditorių ir bankroto administratoriaus interesų pusiausvyra, nebūtų nukrypstama nuo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Nors apeliantas nuolat pabrėžia, kad, sumažinus administravimo išlaidų sąmatą, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, tačiau būtina pažymėti, kad tokius lūkesčius turi ir kreditoriai, besitikintys tinkamo bankroto procedūrų administravimo ir vykdymo.
Esminis argumentas, kodėl kreditoriai nutarė sumažinti administravimo išlaidų sąmatą, yra tas, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kurios iš išlaidų yra tiesiogiai susiję būtent su šiuo bankroto procesu (b. l. 229-231). Įvertinus tai, kad bylos duomenimis bankrutavusios įmonės turimo turto balansinė vertė siekė tik 710 799 Lt (b. l. 259), o iki ginčijamo kreditorių susirinkimo administravimo išlaidos pasiekė 140 725,91 Lt, kurio visos jau yra padengtos iš įmonės turto (b. l. 16), kreditoriai turėjo pagrįstą pagrindą suabejoti tokių išlaidų tinkamumu ir realumu. Priešingai nei teigia apeliantas, kreditoriams buvo pateiktos tik patirtų išlaidų ir piniginių lėšų judėjimo suvestinės, tačiau ne jose užfiksuotus duomenis patvirtinantys įrodymai. Nors tokie įrodymai, kaip nurodo apeliantas, pateikti su skundu teismui, tačiau jų įvertinti priimant skundžiamą nutarimą kreditorių susirinkimas neturėjo objektyvių galimybių. Kaip iš esmės teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pateikus šiuos įrodymus kreditoriams, kreditorių susirinkimas galės juos įvertinti ir atitinkamai spręsti klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos.
Pavedimo sutartyje numatyta, kad apeliantui mokamas administravimo išlaidų sąmatoje patvirtintas atlyginimas (b. l. 14), t. y. jis nėra išreikštas konkrečia suma. Dėl šios priežasties skundžiamas nutarimas neprieštarauja pavedimo sutarčiai.
Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį nepakeistą.