Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas nuosprendį visiškai atmetė bet kokius įrodymus, kurie pagrįstai kelia abejones dėl jam pareikšto kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, taip pat padarė išvadas, kurios neatitinka teisminio nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip kaltinamajame akte. Teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis grindžiamas netinkamai vertinant surinktus įrodymus, darant klaidingas išvadas, nuosprendyje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio nagrinėjimo ištirti įrodymai vertinami priešingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pasak apelianto, teismas konstatavo faktą, jog jis viešoje vietoje naudojo smurtą A. P. atžvilgiu, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, vadovaudamasis įrodymais - nukentėjusiosios A. P. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs bei kuriuos patvirtina kiti ištirti rašytiniai įrodymai – įvykio vietos apžiūros, asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas, specialisto išvadoje esantys duomenys bei liudytojų I. P., A. S., A. R., J. K. duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu. Teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiosios A. P. parodymai yra nuoseklūs ir nekintantys tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Apelianto nuomone, tokie teismo argumentai neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, atlikus įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas visiškai nevertino A. P. „nuoseklių“ parodymų, kad „..A. L. įvykio metu buvo neblaivus...“, „...pas ekspertus nuėjo pirmadienį, o pats įvykis buvo penktadienį...“, „...kieme paliko išmėtytus batus ir kibirą...Atvykusiems policijos pareigūnams rodė kieme pamestas basutes ir kibirą. Pareigūnai įvykio vietos nepaveikslavo“. Tokius „nuoseklius“ nukentėjusiosios A. P. parodymus paneigia nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės: jis kaltinamas ir nuteistas už tai, kad smurtavo A. P. atžvilgiu 2013 m. birželio 15 d., tai yra, kad A. P. viešoje vietoje sumušė šeštadienį, o ne penktadienį (atkreipia dėmesį į tai, kad teismas kaip vieną iš aplinkybių kodėl kritiškai vertina A. B. ir V. B. parodymus nurodo jų painiojimąsi tarp datų, tačiau tokią pačią faktinę aplinkybę nemotyvuodamas aiškina nukentėjusios naudai). Priešingai teismo konstatuotoms aplinkybėms liudytojos A. B. ir V. B. iš esmės skirtingai aiškino tik mėnesio dieną pagal datą kada jos vyko kartu į kapus su liudytojais R. ir P. B., tačiau visi vieningai nurodė, kad tai buvo sekmadienis, tai yra šv. Antano atlaidų (duomenys neskelbtini) kaime dieną, o dieną prieš tai A. B. ir V. B. dieną dirbo darže, V. B. tą pačią dieną vėliau viena vyko tvarkyti kapų ir tą dieną nei apelianto, nei A. P. jos nebuvo sutikusios. Atlikus 2013 metų birželio mėnesio dienų analizę galima nustatyti, kad 15 diena buvo šeštadienis, o 16 buvo sekmadienis. Be to, tiek pats teismas, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, netikėjo iki galo „nuosekliais“ A. P. parodymais, kad smurto jos atžvilgiu metu A. L. buvo neblaivus ir tokios jo veiką sunkinančios aplinkybės net neinkriminuoja, nors A. P. „nuosekliai“ teigia, kad „...A. L. įvykio metu buvo neblaivus, sprendė iš nuo jo sklindančio kvapo, raudonų akių ir nestabilios stovėsenos...“. Pasak apelianto, A. P. taip pat „nuosekliai“ teigia, kad įvykio metu išsiliejo jos nešto kibiro turinys, ji pametė basutes ir šių daiktų nelietė, įvykio vietą pati nurodė atvykusiems policijos pareigūnams. Teismo posėdžio metu 2014 m. birželio 15 d. į jo gynėjo klausimą A. P. tai kategoriškai patvirtino. Tokius „nuoseklius“ A. P. parodymus paneigia objektyvūs rašytiniai įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, fotolentelės, policijos pareigūnų A. S. parodymai dėl įvykio vietos apžiūros aplinkybių (priešingai nei konstatuoja teismas), taip pat policijos pareigūno L. P. analogiški parodymai dėl šių faktinių aplinkybių, tačiau teismas niekuo nemotyvuodamas neduoda teisinio įvertinimo šio liudytojo parodymams. Priešingai, tiek A. S., tiek L. P. nurodė, kad jokių pašalinių daiktų įvykio vietoje nebuvo, apie šių daiktų rodymą ar buvimą/nebuvimą A. P. jokių paaiškinimų atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, o jei būtų nurodytos, jos būtų atitinkami fiksuojamos įstatymų nustatyta tvarka.

Apelianto teigimu, nesuprantama ir teismo nemotyvuota nuomonė („manoma, galimai“), kad tokias iš esmės prieštaraujančias aplinkybes A. P. gali aiškinti ar neprisiminti dėl savo didelio išgąsčio ar didelio susijaudinimo, tačiau kažkodėl A. P. ta pati būsena netrukdo smulkiai prisiminti ir vertinti kitas nereikšmingas bylai faktines aplinkybes. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. L. smurtą panaudojo matant ir girdint kitiems asmenims, tačiau nenurodė kuriomis aplinkybėmis tai argumentuoja. Iš nuosprendžio konteksto būtų galima daryti prielaidas, kad, vertinant „nuoseklius“ A. P. parodymus tai turėjo matyti ir girdėti A. B. ir V. B.. Tačiau teismas, vėl tikėdamas tik šioje dalyje A. P. parodymais, neargumentuodamas ir nepagrįsdamas atmeta A. P. parodymų dalį, kad iš pradžių ją praėjo užgaulioti, grasino sumušti A. B. ir V. B. ir tai buvo padaryta toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, matant ir girdint tiems patiems asmenims (pagal teismo prielaidas). Tokie veiksmai, jai tikint A. P. parodymais, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo nebuvo įvertinti teisiškai.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nesivadovavo A. B., V. B. ir S. Č. parodymais motyvuodamas, kad jie yra jo giminaičiai ir draugai bei gali siekti palankaus jam rezultato, norint išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visi šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir žinodami apie galimas neigiamas pasekmes jų atžvilgiu. Teismas vėl gi nėra nuoseklus ir nustatęs tokias aplinkybes, privalėjo konstatuoti kuo būtent pasireiškia šių liudytojų suinteresuotumas, o jų parodymus turėtų įvertinti teisiškai, vadovaudamasi tik nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne savo prielaidomis, abejonėmis ir pan. Teismas taip pat nurodė, kad jo kaltę įrodo asmens parodymo atpažinti metu fiksuoti duomenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. P. jau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jį pažįsta iš matymo ir žinojo daug anksčiau kaip A. B. brolį ir toks procesinis veiksmas kaip asmens atpažinimas iš fotonuotraukos yra niekinis.

Apeliantas mano, kad teismas neįvertino visų pirmiau nurodytų aplinkybių, jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesiėmė visų priemonių, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės, galimybės, prielaidos ar tikimybės dėl jo kaltės ir, priimdamas nuosprendį, vadovavosi tik galimai jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Iš esmės nuosprendis yra grindžiamas tik subjektyviais, turint iš ankštinį nusistatymą A. P. parodymais, kurie, priešingai nei konstatuojama teismo, nėra pagrįsti, paremti ir įrodyti jokiais kitais objektyviais įrodymais.