Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės, teisėjų Zigmo Pociaus ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjo apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-08-26 nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2008-08-03, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2006-08-20 iki 2006-08-22, ekspertizės įstaigoje nuo 2008-04-09 iki 2008-05-12 išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 19 d. apie 19 val. Šilutėje, M. J. g. namo Nr. 5 kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų tyčia smogė kirviu tris kartus E. A. į galvos sritį, padarė nukentėjusiajam kirstines žaizdas kairės pusės kaktos - smilkinio srityje, momens - pakaušio, viršugalvio srityse, dėl ko susidarė atviras įspaustinis kaukolės skliauto kaulų kairėje lūžis perdalijant kietąjį smegenų dangalą, sumušant galvos smegenis, išsiliejant kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu. Dėl atviro įspaustinio skliauto kaulų lūžio nukentėjusiajam E. A. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija nemato pakankamo pagrindo tenkinti nuteistojo V. A. gynėjo prašymą taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje. Teismas neturi teisės peržengti sankcijoje numatyto maksimalaus bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl BK 54 str. 3 d. yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nuteistasis V. A. yra nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., kurios sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 mėnesių iki 10 metų (bausmės vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų). V. A. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas V. A. švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, sužalojęs nukentėjusįjį, paliko jį be sąmonės įvykio vietoje, ir tik kitų asmenų dėka iškvietus greitąją medicinos pagalbą, nekilo dar sunkesnių padarinių, iki bylos nagrinėjimo teisme dienos neatlygino nusikalstamais veiksmais padarytos žalos Valstybinei ligonių kasai, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, nukentėjusiojo atsiprašė, su juo susitaikė, dėl ko šis nuteistajam atleidžia už sukeltas sunkias pasekmes ir prašo bylą nutraukti. Taigi apylinkės teismas išimtinių aplinkybių, kurios leistų V. A. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, nenustatė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Kaip matyti iš V. A. sugyventinės L. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jie kartu gyvena jau 30 metų, turi du vaikus, tačiau visa šeimos išlaikymo našta paskutinius 10 metų tenka L. G., kuri, siekdama bent jau užtikrinti normalias pragyvenimo sąlygas, dirba nuo 7 val. iki 20 val., tuo tarpu V. A., būdamas pajėgus dirbti bent jau fizinį darbą (tai rodo pakankamai daug fizinių jėgų reikalaujantis malkų skaldymas), ne tik kad neprisideda prie šeimos išlaikymo, tačiau priešingai šeimos interesams pastoviai girtauja, jam nustatytas priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Taip piknaudžiaudamas alkoholiu, V. A. sukelia savo psichikos ir elgesio sutrikimus, dėl kurių atsiduria atitinkamose gydymo įstaigose. Iš ligos istorijų, aprašytų Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-38 matyti, kad iš gydymo įstaigų V. A. išleidžiamas geros būsenos, tačiau dažnu atveju, nekreipdamas dėmesio į gydytojų rekomendacijas nevartoti alkoholio, kaip vienintelę išeitį pasveikti, tik grįžęs namo jis vėl girtauja. Tai, kad nuteistasis, be jokios atsakomybės ignoruodamas gydytojų rekomendacijas nevartoti alkoholio, eilinį kartą nesaikingai jį vartojo ir apsvaigęs nuo alkoholio padarė nusikaltimą, yra dėsningas jo keleto paskutinių metų elgesio rezultatas. Taigi sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog V. A. išliekant laisvėje bus apsaugoti svarbiausi jo šeimos socialiniai interesai, kurių, kaip rodo išdėstytos aplinkybės, jis pats dėl piktnaudžiavimo alkoholiu net nesistengia turėti, kolegija nemato pagrindo.

Kolegijos nuomone, nesutikti su nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais neduoda pagrindo ir byloje surinktais įrodymais nustatyta nuteistojo psichinės sveikatos būklė nusikaltimo padarymo metu bei dabartiniu laikotarpiu.

BK 17 str. 1 d. skiriami du nepakaltinamumo kriterijai: 1) medicininis (biologinis), 2) juridinis (psichologinis). Medicininis (biologinis) kriterijus apibūdina bendrą psichinę žmogaus būseną, o juridinis (psichologinis) kriterijus - žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijus. Medicininio (biologinio) kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas. Psichika - smegenų funkcija, atspindinti aplinką ir reguliuojanti organizmo sąveiką su ja. Nesveika psichika yra tuomet, kai suyra visuma, sutrinka procesų koordinacija. Psichikos sutrikimai apima psichikos ligas, silpnaprotystę ir kitus psichinės veiklos sutrikimus, numatytus pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 542 "Dėl 10-os redakcijos tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) įvedimo" ("Valstybės žinios", 2001, Nr. 50-1758). Psichikos sutrikimai įvairiai pažeidžia žmogaus jutimą, atmintį, intelektą, sąmonę ir asmenybę, todėl žmogus, turintis psichikos sutrikimų, neadekvačiai suvokia ir vertina aplinką, nepakankamai joje orientuojasi ir nepajėgia pasirinkti tinkamą elgesio variantą. Psichikos sutrikimai nepriklauso nuo žmogaus valios. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali prarasti normalią orientaciją, savo veiksmų suvokimą ir kontrolę, gali atsirasti ir dėl alkoholio vartojimo. BK skiriamos kelios apsvaigimo nuo alkoholio formos: 1) savanoriškas apsvaigimas; 2) priverstinis apsvaigimas; 3) patologinis apsvaigimas; 4) fiziologinis apsvaigimas. Savanoriškas fiziologinis apsvaigimas būna tais atvejais, kai asmuo savo noru vartoja alkoholį ir tampa tam tikros psichinės būsenos, kai susilpnėja veiksmų stabdymo ir savikontrolės procesai, atsiranda laikini psichikos pakitimai. Antra vertus, toks apsvaigimas neeliminuoja asmens ryšio su išoriniu pasauliu, todėl jis gali suvokti jį supančią aplinką, nors ir ne taip gerai, kaip normalios būsenos žmogus. Patologinis apsvaigimas būna laikinas psichikos sutrikimas, kuris sudaro medicininį (biologinį) nepakaltinamumo kriterijų.

Iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad įvykio metu V. A. lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo ir patologinio girtumo būsenoje, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu V. A. lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu taip pat neserga, jam nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas bei šizoafektinio sutrikimo depresinis tipas, kas netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl nustatytos diagnozės V. A. priverstinis gydymas nereikalingas. Taigi atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė nustatė, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, jog nusikaltimo padarymo metu kaltinamasis dėl psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, ar būtų buvęs pataloginio girtumo būklėje. Pagal galiojančius baudžiamuosius įstatymus fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvame, taip ir vidutiniame ar sunkiame girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka, dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena, ką jis darė, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Esant stipriam girtumo laipsniui, asmuo iš tikrųjų gali nesuvokti savo veiksmų pobūdžio bei pavojingumo ir prarasti savo veiksmų kontrolę. Tačiau fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia, suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą veiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, ko pasekoje tokioje būsenoje padaro nusikaltimą. Tuo būdu asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Dėl patologinio girtumo asmuo taip pat praranda normalią orientaciją, normalų santykį su asmenį supančia aplinka, dėl ko gali padaryti pavojingą veiką. Tačiau patologinis girtumas atsiranda nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio, kaip pripažįsta psichiatrai, persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą. Be to, patologinis girtumas turi specifinius požymius, kurie padeda jį atskirti nuo fiziologinio girtumo, ir kuriais vadovaujasi medikai, konstatuodami patologinį girtumą. Atlikta stacionari teismo psichiatrinė ekspertizė tokios būsenos kaltinamajam nekonstatavo. Atvirkščiai, ji konstatavo, kad V. A., nepaisant savo priklausomybės nuo alkoholio sindromo, nusikaltimo padarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.

Taigi šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog V. A. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. A., atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.) reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

n utaria:

nuteistojo V. A. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.