- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-02
- Bylos Nr.
- AN2-485-932/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03693-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- E. B.
- Institucija
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijosprie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius
- Advokatai
- Saulius Urbonavičius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. B. atstovo advokato Sauliaus Urbonavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarimo, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nutarimu E. B. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymo) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi Ukrainos Respublikos pilietis S. T. (S. T.), gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. buvo įdarbintas įmonėje betonuotojo pareigose, nesilaikant norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, o, būtent, jis buvo įdarbintas neturėdamas leidimo laikinai gyventi, suteikiančio teisę dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymo) 62 straipsnio 2² dalies nuostatų. Šiais veiksmais E. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą numatytą, ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 000 eurų dydžio bauda.
2. E. B. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, jog būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi esant darbo sutarties požymiams neužtikrino, kad įmonės statybos objekte, esančiame Vilniuje, Šeškinės sodų g. 12, L. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. J. D. (E. J. D.), gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) patikrinimo momento 2020 m. lapkričio 9 d. dirbtų tik sudarius rašytines darbo sutartis ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutarimu administracinio nusižengimo byla nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. B. atstovas advokatas S. Urbonavičius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. nutarimą pakeisti ir E. B. veiksmus perkvalifikuoti iš ANK 95 straipsnio 1 dalies į Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, paskiriant 200 eurų dydžio baudą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. keitėsi teisinis reguliavimas, nustatantis nelegalaus darbo sąvoką, kai yra įdarbinamas užsienietis, t. y. buvo pakoreguotas Užimtumo įstatymas, atskirai išskiriant atvejus, kada užsienietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau darbdavys tinkamai nesutvarko dokumentų. Nuo 2021 m. liepos 1 d. tokie atvejai kvalifikuojami ne kaip nelegalus darbas pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį, o kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimas pagal to paties įstatymo 57 straipsnį.
3.2. Skunde pažymima, kad nelegalaus darbo sąvoka yra apibrėžta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Teismų praktikoje pažymima, kad siekiant darbą vertinti kaip nelegalų būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
3.3. Skunde akcentuojamas Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies papildymas 5 punktu (nuo 2021 m. birželio 15 d.). Pagal šį punktą užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas perkvalifikavo pažeidimą, nustatydamas, kad užsieniečio, turinčio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, įdarbinimas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, laikytinas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimu. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 arba 4¹ punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje arba 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta – leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Atitinkamai 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta – leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Sistemiškai aiškinant aukščiau aptartus teisės aktus, apeliantui akivaizdu, kad: a) asmuo gali būti baudžiamas už nelegalų darbą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį, kada nesudaroma darbo sutartis su darbuotoju arba asmuo nėra ES pilietis ir įdarbintas nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių įdarbinimą; b) asmuo baudžiamas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą, kada įdarbina trečiosios šalies pilietį, kuriam išduota viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis neturi teisės dirbti pas tą konkretų darbdavį, pas kurį dirba.
3.4. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad: a) Ukrainos pilietis S. T. 2020 m. rugsėjo mėnesį turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje; b) su juo buvo sudaryta darbo sutartis; c) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į Migracijos departamentą, kad gautų leidimą S. T. dirbti šioje įmonėje. Visos administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas padarė teisės pažeidimą, kuris turėtų būti kvalifikuojamas pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnį, o ne pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nuo 2021 m. birželio 15 d. pasikeitus Užimtumo įstatymui tokia situacija turėtų būti vertinama kaip užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimai, o ne kaip nelegalus darbus.
3.5. Skunde tvirtinama, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungoje esantį reglamentavimą ir įstatymo tikslus – užkirsti nelegaliai šalyje esančių asmenų darbą, o ne apsunkinti leidimus turinčių asmenų darbą, 2021 m. birželio 15 d. buvo pakeista Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalis. Nuo 2021 m. birželio 15 d. užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų (t. y. sąlygos, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti).
3.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuo 2021 m. birželio 15 d. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje tai pačiai užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimų kategorijai priskirtini ir tokie darbdavio veiksmai, kai nesilaikoma Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. reikalavimo pateikti informaciją apie įdarbintą užsienietį Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą). Kadangi E. B. atsakomybės klausimas yra nagrinėjamas dėl Ukrainos Respublikos piliečio darbo bendrovėje su leidimu gyventi išduotu tarpininkaujant kitai įmonei, o taip pat dėl pranešimo (forma LDU) apie darbuotoją, kaip trečiosios šalies piliečio, įdarbinimą nepateikimo, šie pažeidimai po anksčiau nurodytų Užimtumo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo turi būti vertinami kaip užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimai, o ne kaip nelegalus darbus. ANK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įstatymas, švelninantis ar panaikinantis atsakomybę už administracinius nusižengimus arba kitaip lengvinantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, kuriam paskirta, bet dar nebaigta vykdyti administracinė nuobauda, teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, todėl teismas turėjo pareigą atsižvelgti į pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir E. B. veiksmus kvalifikuoti kaip Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pažeidimą, taip pat taikyti Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje už tokį pažeidimą numatytą nuobaudą – 200 eurų dydžio baudą.
III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai ir prašymai
4. VDI Vilniaus skyriaus pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą yra prašoma apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime laikomasi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą bei, įvertinęs visas aplinkybes, tinkamai skyrė administracinę baudą. Atsiliepime pažymėta, jog nepaisant Užimtumo įstatymo 57 straipsnio pataisų, atsakomybė už šio straipsnio pažeidimus Užimtumo įstatyme nustatyta darbdaviui arba įmonei (juridiniam asmeniui), tuo tarpu šiuo atveju yra priimtas sprendimas dėl fizinio asmens atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog apygardos teismui tenkanti pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliantas pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad už šio administracinio nusižengimo padarymą E. B. buvo nubaustas pagrįstai.
6. Šioje administracinio nusižengimo byloje yra nustatyta, kad Ukrainos Respublikos pilietis S. T. nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 19), su juo buvo sudaryta darbo sutartis (b. l. 36-38). Iš Migracijos departamento Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 4 d. pateikto rašto matyti, kad S. T., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2018 m. gruodžio 12 d. buvo išduotas leidimas iki 2020 m. gruodžio 12 d. laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo panaikintas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu. Nėra duomenų apie tai, kad S. T. būtų pateikęs prašymą pakeisti šį leidimą ar išduoti naują leidimą. Taip pat Vizų registre nėra duomenų apie šiam asmeniui išduotas nacionalines vizas. Elektroninių paslaugų informacinėje sistemoje nėra duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktus tarpininkavimo raštus dėl nacionalinės vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo (b. l. 33). Tokie duomenys patvirtina, kad užsienio valstybės pilietis S. T. dirbo ne toje įmonėje, kurioje jam, kaip užsienio valstybės piliečiui, buvo suteiktas leidimas dirbti, o kitoje įmonėje. Pažymėtina, kad šio fakto neneigė ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. B. (b. l. 66-68).
7. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs ne dėl faktinių bylos aplinkybių, bet dėl jų teisinio įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas E. B. veiksmus kvalifikavo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, jog padarytas pažeidimas turėtų būti perkvalifikuotas į Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį.
8. ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nėra atskleista, kas yra laikoma nelegaliu darbu, tai blanketinė nuostata, kurios turinys atskleidžiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
9. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje yra nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 arba 4¹ punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje arba 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Kaip jau minėta, S. T. nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. dirbo ne dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje tarpininkavusioje UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“, leidimas pakeisti darbdavį jam nebuvo išduotas, dėl tokio leidimo apskritai nebuvo kreiptasi. Taigi šiuo atveju nebuvo laikytasi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalies nuostatų.
10. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalis nuo 2021 m. birželio 15 d. buvo papildyta nauju 5 punktu. Nuo 2021 m. birželio 15 d. galiojančiame Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų. Apelianto įsitikinimu, toks įstatymo papildymas reiškia, kad įdarbinus užsienietį, turintį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, bus konstatuotinas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimas, o ne nelegalus darbas. Įrodinėdamas poziciją dėl atstovaujamo asmens veiksmų kvalifikavimo pagal Užimtumo įstatymą, apeliantas remiasi ir Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Antai, skunde pabrėžiama, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina, kad informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimu laikomi tokie darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, veiksmai, kai nesilaikoma įstatymo Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 7 dalyje ar 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.
11. Su anksčiau įvardinta atstovo pozicija visgi nesutiktina ir nurodytina, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies papildymas nauju 5 punktu neturi įtakos E. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, veiksmų kvalifikavimui pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Analogiškai ir atstovo minimas Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nesudaro pagrindo prašomam veiksmų perkvalifikavimui. Atmesdamas atitinkamus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalį atsakomybė ir sankcija už pažeidimus, numatytus Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse, skiriama darbdaviui arba įmonei (juridiniam asmeniui). Vadinasi, minėtas straipsnis taptų aktualus tokiu atveju, jeigu būtų sprendžiamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės klausimas dėl užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimo (įdarbinat trečiosios šalies pilietį, nesilaikant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų). Gi nagrinėjamu atveju yra nubaustas fizinis asmuo – juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (juridinio asmens valdymo organas) E. B. ir čia atsakomybė galima būtent pagal ANK normas. Pirmosios instancijos (bendrosios kompetencijos) teismui išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą E. B., pažeidusiam skundžiamame nutarime nurodytus teisės aktus ir padariusiam ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, buvo paskirta administracinė nuobauda – bauda. Tuo tarpu sprendimus dėl įmonės ar darbdavio pažeidimų, numatytų Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje, priima Valstybinė darbo inspekcija, šie sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniams teismams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, toks teisinis vertinimas atitinka teismų praktikos nuostatas. Teismų praktikoje juridinių asmenų vadovai, nustačius, jog trečiosios šalies pilietis, buvo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, buvo ir yra traukiami administracinėn atsakomybėn būtent pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-350-497/2021).
12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas E. B. padarytą nusižengimą teisingai kvalifikavo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant dėl paskirtos baudos dydžio, pažymėtina, jog mažesnės baudos paskyrimas apeliaciniame skunde siejamas išimtinai tik su paties nusižengimo perkvalifikavimu, atskirai nenurodant jokių kitų motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo paskirta bauda laikytina pernelyg griežta. Apygardos teismas pažymi, jog šiuo atveju buvo paskirta ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas švelninti paskirtą baudą, nenustatytos, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo paskirta administracinė nuobauda yra neteisinga ar neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
E. B. atstovo advokato Sauliaus Urbonavičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.