Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Bujokaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo (apelianto) UAB ,,Stom Art Studija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BVšĮ ,,Sveikatos idėjos“, atstovaujamo bankroto administratoriaus E. S., ieškinį atsakovui UAB ,,Stom Art Studija“ dėl sandorio pripažinimo tariamu, mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir procesinių palūkanų priteisimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. sausio 4 d. ieškovas ir atsakovas sudarė bendradarbiavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo teikti konsultacijas odontologijos srityje, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Bankroto administratorius nustatė, jog nuo 2010 metų iki 2011 metų buvo daryti periodiškai didelių sumų mokėjimai. Minėti mokėjimai kelia abejonių, kadangi ieškovas turėjo licenciją ir teikė stomatologijos paslaugas fiziniams asmenims, tam tikslui nuomojo patalpas bei įrangą. Be to, abejotina ir dėl paslaugų tikrumo, kadangi procese dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į tai, ieškovas sudarydamas bendradarbiavimo sutartį su atsakovu jokių realių teisinių santykių nesukūrė, sutartį sudarė tik dėl akių tam, kad būtų teisėtas pagrindas atsakovui reikalauti daryti mokėjimus.

Nurodė, jog taikomų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą lemia faktas, jog prašoma priteisti suma yra didelė. Be to, bankrutuojančios įmonės interesų apsauga yra visuomet susijusi su viešuoju interesu, nes iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai. Pažymėtina, jog nepritaikius laikinųjų pasaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia tai, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Taip pat tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo ir neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo, reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2015 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškovo ir atsakovo UAB ,,Stom Art Studija“ 2009 m. lapkričio 2 d. bendradarbiavimo sutartį tariamu sandoriu bei pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2010 m. sausio 29 d. – 2011 m. kovo 8 d. mokėjimus. Taip pat taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 30 680,97 Eur bei 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas prašė pritaikyti ir laikinąsias apsaugos priemones - atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių vertė 30 680,97 Eur, areštą. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju šioje civilinės bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.

Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra konstatavimas, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma atsakovui yra 30 680,97 Eur. Pagal suformuotą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, ir prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Be ieškinio dydžio, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą atsakovo finansinę padėtį, turimą turtą ir įsipareigojimus, taip pat į kitas aplinkybes, kurios leistų teismui objektyviai spręsti apie atsakovo galimą mokumą.

Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Šiuo atveju, atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra jokių jo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų, tai yra įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą apie atsakovo gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad reikalavimo suma jam nėra didelė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas, jog jis yra pajėgus veikti pelningai ir didinti savo turtą, tuo pačiu ir įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą, kadangi sėkmingai veiklą vykdo jau nuo 2003 metų, atmestinas, kaip nepagrįstas, nes nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, jog atsakovas yra sėkmingai veikianti bendrovė ir pajėgi įvykdyti galimą teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, atskirojo skundo motyvais pakeisti nutartį nėra pagrindo, o kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teismo išvadai dėl ginčo susiformuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.