- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- A-1792-442/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01843-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno TI buvo kalinamas nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. Kalėdamas Kauno TI, jis negalėjo turėti ilgalaikių pasimatymų su žmona ir dukra, nors leidimus pasimatyti teismas buvo davęs. Tai pareiškėjui sukėlė nepakenčiamas psichologines bei fizines kančias. Ilgas kardomojo suėmimo laikotarpis taip sutrikdė šeimyninį gyvenimą, kad pateisinti tai kardomojo suėmimo taisyklėmis neįmanoma. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo jausmu, liūdesiu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Sąjungoje senatis nėra taikoma.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime (b. l. 12–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis turi tik nuteistieji. Pareiškėjas tuo laikotarpiu buvo suimtasis, todėl pasikeitus jo statusui, jam ilgalaikiai pasimatymai yra suteikiami. Be to, Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, kadangi tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjas, pateikdamas skundą, turėjo pridėti įrodymus, kad yra kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau to nepadarė. Atsakovas pažymėjo, jog pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nebuvo numatyta, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai jų pareiškėjui nesuteikė. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas, būdamas Kauno TI, turėjo telefoninius pokalbius ir trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.
6. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. rugsėjo 12 d., o reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d., pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. birželio 19 d.
Šalies argumentai
7. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo žmona kreipėsi į Kauno TI administraciją su tokiais pageidavimais. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų apie tai, kad teismas būtų davęs leidimus pasimatyti su artimaisiais. Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas naudojosi teise paskambinti artimiesiems bei trumpalaikiais pasimatymais (b. l. 20–21), tačiau apie pareiškėjo ar jo sutuoktinės siekį gauti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjui būnant Kauno TI nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. birželio 19 d. byloje jokių duomenų nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Kauno TI pažeidė SVĮ ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
8. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde (b. l. 41) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
9. Pareiškėjas teigia, jog Kauno TI administracija nepriėmė prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus, vadovaudamasi tuo, kad tam nėra sąlygų, o žodiniai jo prašymai nebuvo registruojami. Pareiškėjo vertinimu, toks Kauno TI administracijos elgesys yra nežmogiškas ir prieštarauja Konvencijos nuostatoms. Taip pat pareiškėjas pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl šioje byloje jis negalėjo būti taikomas. Jis anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kabą, todėl jis negalėjo su jais susipažinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. V. teisės į ilgalaikius pasimatymus su žmona ir dukra Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
11. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė, konstatavęs, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. rugsėjo 12 d., o reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d., teismas pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. birželio 19 d.
12. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).
13. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Europos teisės aktai ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).
16. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
17. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d.
18. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).
19. Dėl pareiškėjo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018).
20. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Kauno TI laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.
21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis Lietuvos respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, laikomasi pozicijos, kad suimtajam leidžiama pasimatyti, jeigu yra ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis leidimas suimtajam pasimatyti (žr., pvz., 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-146/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1212-146/2016, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-858/2016). Nepaisant to, pats pareiškėjas visais atvejais turi kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją, prašydamas suteikti pasimatymą, o įstaigos administracija, vertindama, ar buvo priežasčių, dėl kurių pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikti pasimatymai, t. y. ar prokuroras arba teismas buvo apribojęs pareiškėjo teisę į pasimatymus, taip pat kitas svarbias aplinkybes (pvz., patvirtinančias pareiškėjo ryšius su sutuoktiniu ar kitais giminaičiais (pvz., ar pareiškėjas naudojosi teise gauti trumpalaikius pasimatymus su sutuoktiniu), priima galutinį sprendimą. Taigi laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-420-575/2015, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4119-575/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).
22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, tačiau Kauno TI pareiškėjo ar jo sutuoktinės prašymus atsisakė tenkinti. Skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona ir dukra. Byloje taip pat nepateikta įrodymų patvirtinančių, kad prokuroras ar teismas būtų davęs leidimus pasimatyti su artimaisiais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pačiam pareiškėjui iki kreipimosi į teismą nesikreipus dėl savo teisių realizavimo, minėtų teisių pažeidimas teisme negali būti konstatuotas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nepripažino Kauno TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
23. Pažymėtina, kad argumentų, jog Kauno TI administracija nepriėmė prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus, vadovaudamasi tuo, kad tam nėra sąlygų, pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, kada tiksliai jis ar jo žmona kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir pan. Kadangi pareiškėjas aplinkybių dėl kreipimosi į Kauno TI administraciją niekaip nepagrindė, be to, nepateikė įrodymų, jog jam prieš tai būtų išduotas leidimus pasimatyti su artimaisiais, teisėjų kolegija minėtus pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir nelaiko jų pagrindžiančiais pareiškėjo išreikštą valią dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.