Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teiseja Laima Leipuviene Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.; 1.2.14.10.; 2.1.7.4.; 2.4.2.

2009 m. sausio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aruno Kisieliaus,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal privataus kaltintojo V. M. apeliacini skunda del Vilniaus rajono apylinkes teismo 2008 m. lapkricio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. M., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., išteisintas, kaip nepadares veiku, turinciu nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu.

Taip pat teismas šiuo nuosprendžiu atmete nukentejusiojo V. M. civilini ieškini.

Aprašomoji dalis

nustate:

J. M. buvo kaltintas ir atiduotas teismui privataus kaltinimo tvarka už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 6 d., apie 13.00 val., Vilniaus raj., Rudaminos kaime, Gegužes 1-osios g. 3, budamas apsvaiges nuo alkoholio, tycia sulauže V. M. namu tvoros dali, kurios atstatymas kainavo 250 Lt ir 50 Lt vertes vartu spyna, bei isiveržes i kiema, tureta rankoje vinimi, kelis kartus dure i pirštus, padarydamas odos nubrozdinimus ranku pirštuose, tuo nežymiai sutrikde V. M. sveikata ir tokiu budu padare nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d.

Apeliacines instancijos teismo posedyje privatus kaltintojas V. M. ir jo atstovas praše apeliacini skunda patenkinti, o išteisintasis J. M. praše skunda atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkes teismo 2008 m. lapkricio 10 d. nuosprendis J. M. atžvilgiu yra teisetas ir pagristas. Pirmosios instancijos teismas padare pagrista išvada, kad J. M. nepadare veiku, turinciu nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu, todel pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. jis buvo išteisintas, nukentejusiojo civilinis ieškinys atmestas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas pagrinde nesutinka su teismo pateiktu irodymu vertinimu. Taciau kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas pareikštas privataus kaltinimo aplinkybiu irodinejimo galimybes, taciau pašalinti ar argumentuotai paneigti abejoniu nepavyko. Todel, nesant negincytinu kaltes irodymu, pirmosios instancijos teismas pagristai visas abejones aiškino kaltinamojo naudai ir pastaraji išteisino.

Teiseju kolegija, ivertinusi byloje esancius irodymus, daro išvada, kad nukentejusiojo parodymu apie jo sužalojimo aplinkybes bei apie spynos ir tvoros sulaužyma neaptvirtina jokie byloje esantys duomenys. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentejusiajam galimai 2007-12-06, trimis trauminiais poveikiais, paveikus bukabriauniu daiktu, buvo padaryti odos nubrozdinimai ranku pirštuose, t.y. nežymiai sutrikdyta sveikata (b.l. 3-4). Taciau atkreiptinas demesys i tai, kad vertinant ivykio mechanizma, nukentejusiojo nurodytos ivykio aplinkybes pilnai nesutapo su specialisto konstatuotais sužalojimais. Nuteistasis nurode, kad ji sumuše sunus J. M., t.y. sužeide vinimi rankas, susparde sedmenis, kojas, taciau apžiuros metu specialistas pažymejo, kad sužalojimai nukentejusiajam yra padaryti tik ranku pirštu srityje, taciau kitose nurodytose vietose išoriniu sužalojimu nera. Taigi esant tokioms aplinkybems, nukentejusiojo parodymai apie sužalojimo aplinkybes kelia abejoniu, juolab, kad jie nera patvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, svarbu ir tai, kad nukentejusysis skunde buvo nurodes, jog J. M. kelis kartus vinimi jam dure i rankas. Tuo tarpu specialistas išvadoje konstatavo, kad sužalojimai nukentejusiajam buvo padaryti bukabriauniu daiktu. Tai rodo, kad nukentejusiojo parodymai apie esmines ivykio aplinkybes nesutapo, kai tuo tarpu irodymams yra keliami tiek ju patikimumo, tiek ir pakankamumo reikalavimai. Nors apeliantas skunde teigia, kad teismo posedyje parode, jog pirštai buvo sužaloti ne vinies smaigaliu, o galvute, taciau teiseju kolegija tokius skundo teiginius atmeta kaip nepagristus, nes jo skunde nurodyta aplinkybe teismo posedyje nebuvo patvirtinta. Be to, atkreiptinas apelianto demesys ir i tai, kad specialisto išvada patvirtina tik nukentejusiojo sužalojimo fakta, bet ne J. M. panaudoto smurto prieš nukentejusiji fakta.

Taip pat nepagristas ir apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neapklause liudytojo A. M.. Iš 2008 m. rugsejo 25 d. teisiamojo posedžio protokolo matyti, kad nurodytas liudytojas buvo apklaustas ir teismas išteisinamajame nuosprendyje del jo parodymu išsamiai pasisake bei juos ivertino. Liudytojas A. M. (policijos pareigunas) nurode, kad apžiuros metu irodymu, kad butent J. M. sugadino tvora, spyna ir sužalojo teva, nustatyta nebuvo. Be to, teismas išsamiai pasisake, kodel nukentejusiojo parodymai vertintini kritiškai ir del ko jie teismui jokios irodomosios vertes neturi. Tuo tarpu apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi buti pagristos irodymais, negincijamai patvirtinanciais kaltinamojo kalte padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas; kaltinamojo kalte negali buti grindžiama spejimais ir prielaidomis. Todel pirmosios instancijos teismas pagristai padare išvada, kad nera tiesioginiu ar netiesioginiu irodymu, patvirtinanciu J. M. kalte. Ta aplinkybe, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo irodymu ivertinimu, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad teismas netinkamai ivertino byloje esancius irodymus.

Atkreiptinas apelianto demesys i tai, kad kokie duomenys laikytini irodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Irodymais gali buti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent viena aplinkybe, turincia reikšmes bylai teisingai išspresti, o teismas ištyres ir ivertines visus irodymus sprendžia ar ju pakanka kaltinamojo kaltei pagristi. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi buti pagristas tik tais irodymais, kurie buvo išnagrineti teisiamajame posedyje. Kolegijos manymu, irodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmete kitus irodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybiu ir irodymu vertinima pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimu. Todel teiseju kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisetas ir pagristas.

Kolegijos manymu, apylinkes teismo nuosprendis del J. M. išteisinimo atitinka baudžiamojo proceso istatymo reikalavimus, nes byloje esantys irodymai nepatvirtina, kad J. M. padare nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., todel naikinti Vilniaus rajono apylinkes teismo 2008 m. lapkricio 10 d. nuosprendi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nera pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutare:

nukentejusiojo V. M. apeliacini skunda atmesti.