- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-438/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Elena Vainienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- K. B., Vytauto K, ir I
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Eleonora Ada Unčiurienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ), Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Vytauto K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų,
- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir K. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš K. B. ir I. J. (I. J. ) solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 2368,19 Lt turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir I. J. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. B. nuteistas už tai, kad kartu su I. J. įsibrovę į patalpą, panaudodami fizinį smurtą bei atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagrobė A. B. turtą ir ją dėl savanaudiškų paskatų nužudė.
2008 m. rugpjūčio 15 d. po 13.00 val. I. J. ir K. B. , būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, veikdami pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupėje ir pagal paruoštą planą, turėdami tikslą pagrobti A. B. turtą, apgaulės būdu – tariamu pretekstu paskambinti telefonu įsibrovė į jos namą, esantį Balčiulėniškės kaime, Ceikinių seniūnijoje, Ignalinos rajone, kur I. J. sėdėjusiai ant lovos nukentėjusiajai vieną kartą koja spyrė į galvą, o K. B. užmetė ant jos paklodę, nustūmė ant grindų ir laikė ją prispaudęs. Į K. B. reikalavimą atiduoti pinigus A. B. atsakius, kad pinigų ji neturi, abu kaltinamieji apieškojo jos gyvenamojo namo patalpas ir pagrobė sidabrinį žiedą 1 Lt 70 ct vertės, auksinį moterišką žiedą 231 Lt 42 ct vertės, auksinę grandinėlę 92 Lt 09 ct vertės, lašelio formos auksinį pakabuką 65 Lt 25 ct vertės, ovalo formos pakabuką 90 Lt 06 ct vertės, moterišką auksinį žiedą 251 Lt 81 ct vertės, moterišką auksinį žiedą 157 Lt 34 ct vertės, keturis auksinius žiedus ir dvi grandinėles, kurių materialinė vertė nenustatyta, dujinį revolverį „Me 38 Compact“ 350 Lt vertės su jame buvusiais 9 mm kalibro 5 šoviniais bei to paties kalibro 46 šovinius 102 Lt vertės, padarydami 1341 Lt 67 ct materialinę žalą.
Po to, K. B. padavus kirvį I. J. ir liepus suduoti juo smūgius nukentėjusiajai, pastarasis kirvio pentimi sudavė A. B. ne mažiau du smūgius į galvos sritį. Suduotų smūgių koja ir kirvio pentimi į galvą pasekoje nukentėjusiajai buvo padarytos vientisos kraujosruvos veido dešinėje pusėje ir kairės akies vokų – skruosto srityje, kairio raktikaulio – krūtinkaulio sąnario srityje, viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimai nosies ir nugaros srityje, galvos muštinės žaizdos, kaukolės skliauto įspaustinis lūžimas, kaukolės skliauto ir pamato lūžimas, galvos smegenų apardymas, kraujo išsiliejimas galvos smegenyse, dėl ko A. B. nuo galvos sužalojimų – kaukolės lūžimų, galvos smegenų apardymo, kraujo išsiliejimo galvos smegenyse vietoje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. B. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. arba grąžinti baudžiamąją bylą papildomam tyrimui papildyti. K. B. pripažįsta įvykdęs plėšimą, todėl neginčija pripažinimo kaltu ir bausmės paskyrimo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas dėl Ignalinos spaudoje pasirodžiusių publikacijų. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi kito nuteistojo I. J. parodymais. I. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu buvo abstinencijos būsenoje dėl pavartotų narkotikų, todėl davė neteisingus parodymus, kurie prieštarauja įvykio vietos apžiūros metu nustatytiems faktiniams duomenims. I. J. parodė, kad jis (apeliantas) sudavė nukentėjusiajai du smūgius į veidą, bei, kad nupjovęs virtuvėje buvusią virvę surišo ja nukentėjusiajai rankas ir kojas, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusiosios lavonas surištas ir uždengtas antklode. Tik 2009-03-27 vykusios akistatos metu I. J. davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes.
Taip pat nuteistasis K. B. pažymi, kad jo kaltę dėl nukentėjusiosios A. B. nužudymo paneigia 2009-01-08 specialisto išvada, kuria nustatyta, kad ant pateikto tirti kirvio koto nerasta jam priklausiančių biologinių pėdsakų.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo nuoseklius parodymus, bei tai , kad jis savo noru grąžino pagrobtus daiktus, charakterizuojamas teigiamai, iki sulaikymo turėjo darbą, augina mažamečius vaikus, išlaiko ligotą motiną, kuriems reikalinga jo pagalba, be to, nors anksčiau buvo teistas, tačiau vadovaujantis BK 97 str. teistumas yra išnykęs.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis K. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, prokurorė ir nukentėjusysis skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo K. B. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.
Argumentai, kuriais nuteistasis K. B. neigia savo kaltę dėl tyčinio A. B. nužudymo iš savanaudiškų paskatų, iš esmės nėra nauji, nes kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai jau buvo išsakyti ir teisiamajame posėdyje. K. B. tvirtina, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, negalėjo vadovautis I. J. parodymais, kuriuos jis davė tyrimo pradžioje, du kartus apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną bei teisėją. Apelianto nuomone, šiuos parodymus I. J. davė būdamas narkotinės abstinencijos būsenoje, be to, tokie parodymai prieštarauja kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, nustatytoms įvykio vietos apžiūros metu ir specialisto išvadai. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl nuteistųjų I. J. ir K. B. parodymų vertinimo, o tuo pačiu ir dėl K. B. kaltės, padarius labai sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstas išsamia ištirtų įrodymų viseto analize, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė kuriuos parodymus vertina kaip objektyvius, atitinkančius kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kuriuos atmeta. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas įrodymus byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis įstatymu. Šios teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, todėl kolegija jų iš naujo nebekartoja ir konstatuoja, kad K. B. kaltė, tyčia iš savanaudiškų paskatų nužudžius A. B. , yra įrodyta.
Pagal suformuotą teismų praktiką, bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą, o kai kuriais atvejais – ir bendrininkavimo rūšis. Nužudymo vykdytojais pripažintini ir tokie asmenys, kurie patys smurto nenaudojo, bet veikė kartu ir savo veiksmais prisidėjo prie kito žmogaus gyvybės atėmimo proceso. Šioje byloje nustatyta, kad A. B. priklausančio turto grobimo plėšimo būdu ir smurto panaudojimo jos atžvilgiu iniciatoriumi buvo K. B. . Ši išvada daroma įvertinus tokias aplinkybes, kad K. B. žinojo, jog A. B. gali turėti turto, pasiūlė I. J. kartu važiuoti pas ją į namus ir tą turtą pagrobti. Šioje dalyje abiejų nuteistųjų parodymai sutampa ir vienas kitam neprieštarauja. Įsibrovus į gyvenamąją patalpą, K. B. nurodė I. J. suduoti smūgį A. B. ir pastarasis įvykdė šį K. B. nurodymą – sudavė smūgį koja nukentėjusiajai į galvą. K. B. savo veiksmais tiesiogiai prisidėjo prie gyvybės A. B. atėmimo proceso ir tai įrodo tokios nustatytos aplinkybės, kad po smūgio koja sudavimo nukentėjusiajai į galvą, jis užmetė paklodę ant nukentėjusiosios, surišo kilpą iš virvės, kuria tvirtino užmestą paklodę, siekiant išvengti pašalinių asmenų, iš vidaus užkabino duris. Šios aplinkybės nustatytos ne tik nuteistųjų I. J. ir K. B. parodymais, tačiau ir įvykio vietos apžiūros metu. Šie K. B. veiksmai palengvino padaryti tolesnius abiejų bendravykdytojų nusikalstamus veiksmus – nužudyti nukentėjusiąją A. B. . Pažymėtina, kad A. B. buvo nužudyta sudavus I. J. nukentėjusiajai du smūgius kirviu į galvą, t.y. tokiu būdu, kokį ir pasiūlė K. B. , paduodamas I. J. kirvį. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad tiek I. J. , tiek K. B. veikė tiesiogine tyčia kaip nužudymo bendravykdytojai.
Apeliantas savo skunde nepagrįstai tvirtina, kad jis kirvio paduoti I. J. negalėjo, nes ant koto specialisto tyrimo metu nenustatyta jo DNR atitinkančių pėdsakų. Tačiau byloje nustatyta, kad ant kirvio koto nebuvo rasta ne tik K. B. , bet ir I. J. biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad I. J. šį kirvį turėjo rankose, kai sudavė mirtį sukėlusius smūgius A. B. . Vien remiantis šia skunde paminėta aplinkybe, negalima daryti besąlygiškos išvados, kad K. B. nebuvo kirvio paėmęs į rankas, nes kaip nustatyta specialisto, žmogaus kūnui kontaktuojant su atitinkamu objektu, biologiniai pėdsakai nebūtinai turi atsirasti.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. B. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, žalos dydį, išnykusį teistumą, t.y. įvertino visas aplinkybes, numatytas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje. Kolegija sutinka su K. B. asmenybės vertinimu, dėl kurios nuosekliai ir išsamiai pasisakyta nuosprendyje, atsižvelgta į jos raidą nusikaltimų darymo atžvilgiu, K. B. charakteristiką gyvenamojoje vietoje ir darbovietėje. Teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, K. B. ir atskirai ir už abu nusikaltimus paskyrė teisingas bausmes, kurios užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Neatitinka tiesos apelianto teiginiai, kad jis netrukdė tyrimo eigai, neneigė savo kaltės, davė teisingus ir išsamius parodymus, savo noru padėjo grąžinti pagrobtus daiktus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. B. kategoriškai neigė bet kokia prisidėjęs prie A. B. nužudymo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jo parodymai buvo tikslūs ir išsamūs. Šią aplinkybę nuosprendyje įvertino ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nepripažindamas tai K. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pas A. B. pagrobtus aukso dirbinius nuteistieji įkeitė lombarde arba išdalino kitiems asmenims, dalis jų buvo rasta ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratą, todėl skundo teiginys, jog K. B. savo noru padėjo grąžinti pagrobtus daiktus, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Skirdamas bausmę teismas gali, bet nebūtinai privalo atsižvelgti į kitus asmenybę charakterizuojančius požymius, pvz., šeimyninę padėtį. K. B. skunde nurodo, kad jam paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė turės neigiamų pasekmių jo mažamečiams vaikams, be to, reikalinga sergančios jo motinos priežiūra. Kolegijos nuomone, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, numatytas LR BK 54 str. 2 d., bausmei paskirti, skunde nurodyti motyvai dėl šeimyninės padėties nesudaro pakankamo pagrindo švelninti K. B. paskirtą bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.