Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2009 m. gruodžio 1 d. išvadą; įpareigoti Komisiją pripažinti teisinio darbo stažu jos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje (toliau – ir Susisiekimo ministerija) dirbtą darbą nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d.

Pareiškėja nurodė, kad 2002 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir jai buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Susisiekimo ministerijoje dirba nuo 2002 m. liepos 15 d. Per šį laikotarpį keitėsi jos pareigos: pradėjo dirbti Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniąja specialiste, o nuo 2006 m. vasario 23 d. iki šiol yra Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėja. Paaiškino, kad vadovaujantis pareigybės aprašymuose numatytomis funkcijomis, rengė teisės aktų projektus (įstatymų, nutarimų, įsakymų), dalyvavo darbo grupėse, atstovavo Lietuvą Europos Sąjungos Tarybos bei Komisijos komitetuose, darbo grupėse, dalyvavo Lietuvos pozicijos naujai priimamai pašto direktyvai, perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę, nagrinėti bei teikti išvadas dėl Europos Teisingumo Teisme sprendžiamų klausimų, susijusių su pašto veiklos reguliavimu, paslaugų teikimu, teko dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo komitetų posėdžiuose ir pan. Taip pat teko aktyviai dirbti tarptautinėje srityje: Lietuva yra Pasaulinės pašto sąjungos nare ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo iškelta kandidate į Administracinės tarybos narius, tapo šios tarybos nare. Manė, kad šis realiai dirbtas darbas turėtų būti pripažintas teisiniu darbu. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo“ (toliau – ir Nutarimas) 17 punktu, pareigybių aprašymuose turi būti ne tik aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis, tačiau yra dar vienas papildomas kriterijus – pareigybių aprašymuose privalo būti nurodytas ir specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą (analogiškas reikalavimas formuluojamas ir 16 punkte). Pastarojo reikalavimo teisėtumas svarstytinas, nes Teismų įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje, Notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte, Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Antstolių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nėra nurodytas joks papildomas reikalavimas dėl pareigybių aprašymų. Visuose minėtuose įstatymuose nurodomi tik du kriterijai teisiniam stažui pradėti skaičiuoti – asmuo įgijo aukštąjį teisinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Nurodė, kad šakinių departamentų darbuotojai ministerijose iš esmės atlieka panašias funkcijas: rengia teisės aktų projektus, teikia išvadas dėl teisės aktų, dalyvauja posėdžiuose, atstovauja Lietuvą Europos Sąjungos institucijose, tarptautinėse organizacijose ir pan. Tai darbas, reikalaujantis teisinių žinių bei papildomų žinių tam tikroje specifinėje srityje (pvz., aviacijoje, geležinkelių transporte, informacinėse technologijose ar kt.). Privalomo teisinio išsilavinimo reikalavimą šakiniame departamente ar skyriuje reikėtų pagrįsti jo būtinybe, kadangi toks reikalavimas labai apribotų galimybę asmenims pretenduoti į šias pareigas. Taigi pareigybių aprašyme yra dažniausiai nurodomas daug bendresnis reikalavimas – išsilavinimas socialinių ar kitų mokslų srityje. Pažymėjo, kad jeigu šakiniame departamente ar skyriuje dirbantis asmuo turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, jam turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas. Tuo tarpu Nutarimo 17 punktas nurodo imperatyvų ir formalų reikalavimą, kuris iš esmės neturėtų įtakoti sprendžiant teisinio darbo stažo pripažinimo klausimą. Reikalavimas, kad pareigybės aprašyme privalo būti nurodytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, yra nepagrįstas, diskriminuojantis ir užkertantis kelią asmeniui, turinčiam aukštąjį teisinį išsilavinimą, dirbančiam teisinį darbą, tačiau pareigybės aprašyme neturinčiam tokio specialaus įrašo, pretenduoti į advokato ar kitas pareigas. Teigė, kad Komisija turėtų nagrinėti, kokį darbą realiai asmuo dirbo, ar jis teisinis, ar ne, o ne vadovaujantis minėtojo Nutarimo 17 punktu pažiūrėti į tai tik formaliai – yra įrašas pareigybės aprašyme dėl specialaus reikalavimo, ar jo nėra. Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principams ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 28 – 31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtintu Teisinių pareigybių sąrašu į teisinio darbo stažą gali būti įskaitomas: faktiškai dirbtas teisinis darbas pareigose, nenurodytose šiame sąraše; teisinis darbas užsienyje, pagal Teisingumo ministro sprendimu pripažintą užsienyje įgytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, įrašytą į Vyriausybės patvirtintą, profesinės kvalifikacijos vertinimą ir pripažinimą vykdančių institucijų reglamentuojamą profesijų sąrašą; teisinis darbas užsienyje pagal Lietuvoje įgytą teisininko kvalifikaciją. Pareiškėja Komisijai pateikė Susisiekimo ministerijos Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Susisiekimo ministro 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 3-306, Susisiekimo ministerijos Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Susisiekimo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 3-54, Susisiekimo ministerijos Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, patvirtintą Susisiekimo ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 3-450, ir Susisiekimo ministerijos Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, patvirtintą Susisiekimo ministro 2007 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 3-375. Visuose aukščiau paminėtuose pareigybės aprašymuose nurodyta, kad specialusis reikalavimas vyresniojo specialisto pareigas einančiam valstybės tarnautojui yra aukštasis išsilavinimas, o vedėjo pareigas einančiam valstybės tarnautojui – aukštasis universitetinis socialinių ar technologijos mokslų studijų sričių išsilavinimas. Taigi nei viename iš šių pareigybės aprašymų nėra reikalavimo šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, be to, nėra aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Teisinių pareigybių sąrašo 16 ir 17 punktuose yra įvardinti kriterijai, kuriais vadovaujantis nutarime konkrečiai neįvardinta pareigybė pripažįstama teisine: pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Manė, jog kadangi pareiškėjos pareigybės aprašymuose nėra įtvirtinto reikalavimo turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir nėra aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis, Komisija pareiškėjos darbo stažo pagrįstai nepripažino teisiniu darbo stažu. Pareiškėja savo skunde nurodo, kad vadovaudamasi savo pareigybių aprašymuose numatytomis funkcijomis rengė teisės aktų projektus, dalyvavo darbo grupėse, teikė išvadas dėl Europos Teisingumo Teisme sprendžiamų klausimų, susijusių su pašto veiklos reguliavimu, paslaugų teikimu, dalyvavo Seimo komitetų posėdžiuose ir pan. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad teisės aktų projektų ir sutarčių projektų rengimas bei išvadų dėl jų teikimas nurodytame teisės akte yra įvardijamas ne kaip teisinė, bet kaip viešojo administravimo veikla, kurią vykdo didžioji dalis valstybės tarnautojų, atlikdami savo pareigybių aprašymuose nustatytas funkcijas. Taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pastebėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Viešojo administravimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad viešąjį administravimą atliekantys subjektai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl negalima teigti, kad pareiškėjos išvardintų funkcijų atlikimas pripažintinas teisiniu darbu. Pareiškėjos eitoms ir einamoms pareigoms buvo numatytos A lygio pareigybės. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei akcentavo, kad pareiškėja dirba Susisiekimo ministerijos Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėja ir jos pareigybės aprašyme buvo keliamas aukštojo universitetinio socialinių ar technologijos mokslų studijų sričių išsilavinimo reikalavimas. Laikė, jog aptariamame pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas gali vykdyti valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį universitetinį technologijos mokslų studijų srities išsilavinimą. Pastebėjo, kad minėtame pareigybės aprašyme taip pat nurodyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo šias pagrindines funkcijas: nagrinėja Europos Sąjungos teisės aktus ir jų projektus bei formuluoja pozicijas naujai rengiamiems Europos Sąjungos teisės aktų projektams; pagal savo kompetenciją dalyvauja Europos Sąjungos darbo grupių ir Europos Komisijos komitologijos komitetų veikloje; organizuoja skyriaus darbą; kaupia, analizuoja informaciją pašto veiklos klausimais bei rengia atitinkamas išvadas ir pasiūlymus; kaupia informaciją apie užsienio valstybių pašto rinkos vystymosi tendencijas; rengia įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su pašto veikla, projektus ir pan. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 6 ir 8 punktais. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja dirba Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriuje. Jos pareigybės aprašymo 4 punkte nurodyta, kad Pašto skyriaus vedėjo pareigybė reikalinga organizuoti Pašto skyriaus darbą vykdant Susisiekimo ministerijai numatytas funkcijas pašto srityje. Pareiškėjos užimamos pareigybės paskirtis yra organizuoti skyriaus darbą pašto srityje ir atlikti su tuo susijusias funkcijas, o ne vykdyti teisines funkcijas. Laikė, jog kadangi pareiškėjos pareigybės aprašyme yra nurodytos viešojo administravimo funkcijos, o atliekamų funkcijų teisinis pobūdis nėra įtvirtintas, Komisija tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Be to, atkreipė dėmesį, jog pareiškėja iš esmės ginčija ne Komisijos sprendimą, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 841, kuriuo buvo patvirtintas Teisinių pareigybių sąrašas. Pažymėjo, jog teisės aktai, kurie nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, galioja ir privalo būti taikomi teisiniams santykiams, kuriuos jie reglamentuoja. Teiginys, kad asmeniui, įgijusiam aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėtų būti skaičiuojamas teisinio darbo stažas užimant bet kokias pareigas departamente ar skyriuje, atsakovo manymu, yra nelogiškas, kadangi asmuo, nors ir turintis teisinį išsilavinimą, tačiau dirbantis su teise nesusijusį darbą, negali įgyti būtinos patirties užimti teisėjo, notaro, antstolio ar advokato pareigas. Siūlymas Komisijai nagrinėti ne pareigybės aprašyme įtvirtintus reikalavimus bei funkcijas, o vertinti realiai atliekamą darbą, nėra pagrįstas, kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Atsižvelgęs į šią nuostatą, darė išvadą, kad pareigybės aprašyme numatytos funkcijos ir realiai atliekamos užduotys turi sutapti. Tuo atveju, jeigu tarnautojui yra pavedamos nuolatinio pobūdžio papildomos užduotys, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka turi būti sprendžiama dėl pareigybės aprašymo papildymo. Pareigybės aprašymus tvirtina institucija, kurioje valstybės tarnautojas dirba, todėl, jeigu pareiškėja mano, kad jos realiai atliekamos funkcijos skyrėsi nuo numatytųjų pareigybės aprašyme, šį klausimą turėtų spręsti Susisiekimo ministerija, o ne Komisija, priimdama sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 65, 93 – 94) su juo nesutiko, iš esmės palaikydama atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 100 – 106) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais dokumentais, nustatė, kad pareiškėja 2002 m. baigė Vilniaus universiteto vientisų studijų teisės programą ir jai buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Pareiškėja Susisiekimo ministerijos sekretoriaus 2002 m. liepos 15 d. potvarkiu Nr. 59 buvo priimta į Susisiekimo ministerijos Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigas, o Susisiekimo ministro 2006 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 3P-29 nuo 2006 m. kovo 23 d. buvo perkelta į Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigas. Pareiškėja 2009 m. lapkričio 24 d. pateikė Komisijai prašymą pripažinti jos nuo 2002 m. liepos 15 d. iki kreipimosi dienos eitas pareigas teisinio darbo stažu, tinkamu advokato darbui. Komisija savo 2009 m. gruodžio 1 d. išvada nepripažino, kad pareiškėja, eidama Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigas nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2006 m. kovo 22 d. ir Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigas nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d., dirbo teisinį darbą. Dėl Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvados pagrįstumo bei teisėtumo teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos skunde nurodytų motyvų bei argumentų matyti, jog savo reikalavimų pagrįstumą pareiškėja sieja su tomis aplinkybėmis, kad jos realiai dirbtas darbas (teisės aktų projektų rengimas, dalyvavimas įvairiose darbo grupėse bei Seimo komitetų posėdžiuose) turėjo būti pripažintas teisiniu darbu. Teismas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1dalimi, nurodė, kad sprendžiant ginčą, pirmiausia būtina įvertinti, ar ginčijama Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvada, kuri laikytina viešojo administravimo sprendimu, atitinka tokiam sprendimui keliamus ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Taip pat nustatytina, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių minėtas įsakymas turėtų būti naikinamas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Teisinių pareigybių sąrašo, kuriame išvardintos pareigybės priskirtinos teisinėms, 17 punktu, ir pažymėjo, jog iš minėtame punkte įtvirtintų nuostatų matyti, kad šiame punkte nurodytos pareigos bei kitos (nenurodytos) pareigybės gali būti pripažįstamos teisinėmis tik tuo atveju, jei yra abi kartu tenkinamos sekančios sąlygos –pareigybės aprašymuose nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Atkreipė dėmesį, kad iš teismui pateikto Susisiekimo ministro 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 3-306 patvirtinto Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės aprašymo 1 punkto matyti, jog šias pareigas užimantis valstybės tarnautojas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą; Susisiekimo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 3-54 patvirtinto Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės aprašymo III skyriaus „Specialieji reikalavimai šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui“ 5.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; Susisiekimo ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 3-450 patvirtintoje Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigybės aprašymo 5.1. punkte nustatyta, kad šias pareigas užimantis valstybės tarnautojas privalo turėti aukštąjį universitetinį socialinių ar technologijos mokslų studijų sričių (magistro kvalifikacinį laipsnį) arba jam prilygintą išsilavinimą. Analogiški išsilavinimui keliami reikalavimai yra nurodomi Susisiekimo ministro 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3-375 patvirtintame Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigybės aprašymo 5 punkte. Įvertinęs tai, jog tiek minėtame Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės aprašyme, tiek Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigybės aprašyme šias pareigas einantiems asmenims, nagrinėjamu atveju ir pareiškėjai, nebuvo keliamas Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja neatitinka vienos iš šiame punkte nustatytos sąlygos, kad jos laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. eitos pareigos galėtų būti pripažįstamos teisinėmis. Be to, atkreipė dėmesį, kad iš Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigybės aprašyme nurodytų į šias pareigas užimantiems asmenims keliamų specialiųjų reikalavimų analizės matyti, kad vienu iš specialiųjų reikalavimų yra nurodoma ne teisinio darbo patirtis, o darbo patirties elektroninių ryšių srityje turėjimas, išmanymas pašto rinkos specifikos, mokėjimas savarankiškai organizuoti bei planuoti darbą, gebėjimas atlikti teisės aktų projektų ekspertizę, būti susipažinus su pašto veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Tokiu būdu, teismo nuomone, nustatyti specialieji reikalavimai yra susiję ne su teisinio pobūdžio darbinių funkcijų atlikimu, o pašto darbo specifikos išmanymu bei su bendraisiais reikalavimais, keliamais valstybės tarnautojams. Atliekamų funkcijų teisinis pobūdis nėra įtvirtintas ir minėtuose Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėjos pareigybės aprašymuose, nurodant šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui priskirtinas funkcijas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad skundžiamoje išvadoje Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos nurodytu laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. eitoms pareigoms minėtuose pareigybių aprašymuose nustatytų pareiginių funkcijų vykdymas nėra aiškiai įtvirtintas teisinis pobūdis, t. y. nėra išpildoma Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte nurodyta antra sąlyga. Pastebėjo, jog tai, kad teisinio darbo stažas atsiranda tada, kai laike sutampa abi būtinos sąlygos, t. y. reikalingas išsilavinimas ir darbas atitinkamoje pareigybėje, pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14‑63–05). Teismo manymu, pareiškėjos reikalavimai Komisijai nagrinėti faktinį darbo pobūdį, o ne pareigybių aprašyme nurodytas ir jos vykdytas tiesiogines funkcijas, nepagrįsti jokių teisės aktų nuostatomis, todėl yra atmestini. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvada Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti šią išvadą bei įpareigoti atsakovą priimti nurodyto turinio išvadą, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principams ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui teismas pažymėjo, kad Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintomis nuostatomis reguliuojamos iš esmės skirtingos sritys – Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant asmens dirbtas darbas pripažįstamas teisiniu darbu (kokias sąlygas turi atitinti dirbamas darbas, kad būtų įgyjamas teisinio darbo stažas; koks darbas pripažįstamas teisiniu), tuo tarpu Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, reglamentuoja kokį teisinio darbo stažą, kaip vieną iš sąlygų sprendžiant asmens pripažinimo advokatu klausimą, turi būti įgijęs asmuo. Teismo nuomone, Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reguliavimas negali konkuruoti, nes minėtomis teisės aktų nuostatomis reguliuojami skirtingi santykiai, o pats reguliavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Pabrėžė, jog kiti pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą motyvai yra subjektyvaus pobūdžio, grindžiami ne teisinio pobūdžio argumentais dėl Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte įtvirtintų nuostatų konstitucingumo, todėl nesudaro pagrindo abejoti šių nuostatų atitikimu Konstitucijoje įtvirtintiems principams. Teismui nekilo abejonių dėl Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkto ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 108 – 114) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principams ir Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nurodydama kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar darbas yra teisinis, ar ne, Teisinių pareigybių sąraše įtvirtino formalų ir neteisėtą kriterijų, pažeisdama Konstitucijoje įtvirtintus principus bei Advokatūros įstatymą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodomas argumentas, kad šios normos nekonkuruoja, yra aiškios ir nedviprasmiškos, savaime nereiškia, kad toks teisinis reguliavimas yra teisėtas ir yra suderintas su Konstitucijoje įtvirtintais asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principais.

2. Siekdama įrodyti, kad dirbtas darbas Susisiekimo ministerijoje buvo teisinis, Vilniaus apygardos administracinio teismo pareiškėja prašė, kad jis išreikalautų iš Teisingumo ministerijos teisinių pareigybių (pvz., ministro padėjėjo, ministro patarėjo, Strateginio valdymo departamento Veiklos planavimo skyriaus vedėjo) aprašymus ir prijungtų juos prie bylos (šių įrodymų teismui pateikti negalėjo, kadangi tai yra Teisingumo ministerijos vidaus dokumentai, nesiunčiami pašaliniams asmenims). Šie įrodymai galėjo patvirtinti, kad Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas prieštarauja Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtinus asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principus ir nepagrįstai bei neteisėtai susiaurina asmenų, kuriems turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas, ratą. Tokiu būdu šie įrodymai taip pat suponuoja būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau šį prašymą Vilniaus apygardos administracinis teismas posėdžio metu atmetė.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 18 d. administracinė byla Nr. A14-63-05 nėra precedentas šiai bylai, kadangi joje teismas nenagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintame Teisinių pareigybių sąraše įtvirtintų kriterijų teisėtumo bei konstitucingumo aspektų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66 – 67) prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 841 ne prieštarauja įstatymui, tačiau tik jį papildo, konkrečiai reglamentuodamas visų teisinių pareigybių sąrašą. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama minėtą nutarimą, viršijo savo įgaliojimus, nustatė formalius reikalavimus, kurių nenumato įstatymas, ar kaip kitaip pakeitė įstatymo normas.

2. Šioje byloje yra nagrinėjamas Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvados, kuria buvo atsisakyta pripažinti pareiškėjos darbą teisiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėja neturi teisės ginčyti, nagrinėti ar vertinti Teisingumo ministerijos tarnautojų pareigybėse nustatytų reikalavimų bei įtvirtintų funkcijų, kadangi tokiu atveju yra išeinama už skundo ribų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 121) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Susisiekimo ministerija laikosi Vilniaus apygardos administraciniame teisme bylos nagrinėjimo metu išdėstytos savo pozicijos, taip pat pažymi, kad pareiškėja klaidingai interpretuoja įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 841 nuostatas. Pareiškėja neteisi teigdama, kad Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkte yra nustatytas papildomas, įstatymams prieštaraujantis, kriterijus ir kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tokiu būdu viršijo įgaliojimus bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Pažymi, kad pareiškėja skundžia Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvadą „Dėl teisinio darbo stažo pripažinimo“, kuri priimta Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkto pagrindu. Teisinių pareigybių sąraše įtvirtintas diferencijuotas teisinis įvairių pareigybių pripažinimo teisinėmis reguliavimas yra grindžiamas objektyviais skirtingų pareigybių skirtumais. Atsižvelgiant į tai, Susisiekimo ministerijos nuomone, prašymas lyginti pareiškėjos pareigybę su kitomis valstybės tarnautojų pareigybėmis, prilyginamomis pagal teisinių pareigybių sąrašą teisinėms, yra atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėja K. S. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas jos skundas dėl Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. išvados panaikinimo. Minėta išvada Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija atsisakė pripažinti teisiniu darbu pareiškėjos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje dirbtą darbą nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2002 m. baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Nuo 2002 m. liepos 15 d. pradėjo dirbti Susisiekimo ministerijoje informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniąja specialiste, o nuo 2006 m. vasario 23 d. iki šiol Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento Pašto skyriaus vedėja.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia ta aplinkybe, kad siekdama įrodyti, jog jos darbas Susisiekimo ministerijoje buvo teisinis, prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš Teisingumo ministerijos teisinių pareigybių aprašymus ir prijungti juos prie bylos. Šie įrodymai galėjo patvirtinti, kad Teisinių pareigybių sąrašo 17 punktas prieštarauja Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, pagrįstai sprendimą grindė LR Vyriausybės 1998-07-07 nutarimu Nr.841 ,,Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo” (nutarimo 2002 m. liepos 7 d. redakcija). Šiuo nutarimu patvirtinto sąrašo 17 p. teisinei pareigybei priskyrė specialisto, juriskonsulto, teisininko, arbitro, konsultanto, vedėjo, vedėjo pavaduotojo, eksperto, patarėjo, padėjėjo, inspektoriaus, agento eitos pareigos, kitos pareigybės, kurioms eiti teisės aktuose, pareigybės aprašymuose nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančiu rašytinius įrodymus ( pareiškėjos užimtų pareigybių aprašymus) padarė teisingą išvadą, kad teisinio darbo stažo atsiradimui yra būtina dviejų juridinę reikšmę turinčių faktų visuma: asmuo turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir dirbti pareigose, tiesiogiai įvardintose nurodytame Vyriausybės nutarime arba atitinkančiose jame įvardintus kriterijus.

LR Vyriausybės 1998-07-07 nutarimo Nr.841 ,,Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo” 16 ir 17 punktuose yra įvardinti kriterijai, kuriais vadovaujantis nutarime konkrečiai neįvardinta pareigybė pripažįstama teisine: pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. .

Darbas ne teisinėje pareigybėje negali sukurti teisinio darbo stažo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuo 2002m. dirbo Susisiekimo ministerijos Informacinių telekomunikacijų departamento Pašto ir telekomunikacijų skyriaus vyresniosios specialistės pareigybėje, vėliau Pašto skyriaus vedėjos pareigybėje. Nei vienai šių pareigybių nebuvo keliamas reikalavimas turėt aukštąjį teisinį išsilavinimą, taip pat pareiškėjos užimtoms pareigoms pareigybių aprašymuose nustatytų funkcijų vykdymui nėra aiškiai įtvirtintas teisinis pobūdis. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėja dirbo teisinėje pareigybėje ir įgijo teisinio darbo stažą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė svarbias ginčo sprendimui aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Atskirai pasisakytina ir dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-07 nutarimu Nr. 841 patvirtinto Teisinių pareigybių sąrašo 17 p. neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principams ir Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 7 str. 1 d. 3 punktui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai , teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja abejoja Vyriausybės 1998-07-07 nutarimu Nr. 841, kuriuo patvirtintas Teisinių pareigybių sąrašas, o konkrečiai šio sąrašo 17 punktu. Šis Vyriausybės nutarimas įgyvendina be kita ko ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymas šioje dalyje atmestinas.

Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas ( pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, teisingai taikė teisės normas, reguliuojančias ginčo santykį ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 20d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.