- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- eI3-4522-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01032-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracija
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,
trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2020 m. balandžio 16 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti 2020 m. kovo 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius vedėjo sprendimą Nr. 70-2-885 ,,Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“;
2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, pažymint buvusio savininko J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, kaip priskirtą laisvai (neužstatytai) žemei.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir jo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas yra A. G., mirusio (duomenys neskelbtini) įpėdinis, paveldėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytus žemės sklypus. 2020 m. vasario 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai, nurodydamas, kad iki 1940 m. nacionalizacijos J. G. priklausiusios žemės ribose yra laisvos neužstatytos žemės ir žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini) sankryžos (plotas apie 1751 kv. m.), patenka į iki 1940 m. J. G. turėtą žemę. Jis atsakovui taip pat pateikė ir schemą su preliminariai laisvos žemės plotu. Pareiškėjas taip pat prašė atsakovo prašė nuvykti į vietą, apžiūrėti minėtą laisvos žemės sklypą vietovėje, išnagrinėti teritoriją pagal turimą kartografinę ir kitą dokumentinę medžiagą. 2020 m. kovo 10 d. atsakovas pareiškėjui pateikė ginčijamą raštą Nr. 70-2-885, kuriame nurodė, kad laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, kadangi paminėta teritorija prie (duomenys neskelbtini) (1129 kv. m. ploto) yra būtina daugiabučių namų ((duomenys neskelbtini)) eksploatacijai. Atsakovas taip pat nurodė, kad prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka nėra suformuoti žemės sklypai šiems statiniams eksploatuoti.
Pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką lemia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Tvarka). Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisė į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama (piliečiui pageidaujant) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad iki 1995 m. birželio I d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio I dalyje numatyti atvejai, kada žemė, į kurią piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teisės, nėra atkuriama natūra, kadangi yra valstybės išperkama. Šios nuostatos analizė yra pagrindas išvadai, kad žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, gali įgyti valstybės išperkamos žemės statusą tuo atveju, kai dėl jos kyla visuomenės poreikis. Nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis gali reikšti, kad išperkama žemė yra reikalinga (reikšminga) tiek privačiam asmeniui (pvz., žemė pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn - Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tiek asmenų grupei (pvz., žemė užimta sodininkų bendrijų sodų - Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio I dalies 4 punktas), tiek savivaldybėms ar valstybei, veikiančioms visuomenės interesais, (pvz., žemė yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje - Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tai, kad nėra pagrindo žemę, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teisės, priskirti valstybės išperkamai, kai jai nėra išreikštas visuomenės poreikis, yra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime.
Nurodė, kad ginčijamame akte nepateikta jokio argumentavimo, kad pareiškėjo nurodytai teritorijai yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, taip pat nėra duomenų, kad kitiems asmenims ar asmenų grupei būtų reikalingas visas ginčo žemės sklypas. Dėl to pripažintina, kad nagrinėjamu atveju būtinybės valstybei išpirkti šį visą žemės sklypą nėra. Išvadą dėl to, kad neįrodytas objektyviai egzistuojantis poreikis paimti teritoriją siekiant tenkinti visuomenės poreikius, patvirtina ir faktinės jos naudojimo aplinkybės - iki šiol nėra suformuoti žemės sklypai prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į šalia esantį žemės sklypą 2007 m. gruodžio 9 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 7903.
Pabrėžė, kad Lietuvos Respublika turi pareigą tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti įpėdiniams, nes valstybė savo veiksmais neįrodė, kad minėta teritorija yra būtina visuomenės poreikiams. Todėl atsakovas įpareigotinas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, pažymint buvusio savininko J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemėvaldos dalį prie (duomenys neskelbtini)sankryžos, kurios plotas 1751 kv. m., kaip priskirtą laisvai (neužstatytai) žemei.
Atsiliepimas
Atsakovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2020 m. vasario 18 d. atsakovė gavo pareiškėjo prašymą dėl laisvos (neužstatytos) žemės, esančios prie (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatymo. Atsakovė, pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, šioje byloje ginčijamu sprendimu informavo pareiškėją, kad laisvos žemės nenustatyta, kadangi nagrinėjama teritorija (apie 1129 kv. m) yra būtina daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, eksploatacijai. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad prie pastatų (duomenys neskelbtini) nėra suformuoti žemės sklypai šių statinių eksploatavimui.
Pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kokia miesto teritorijoje esanti žemė yra priskiriama prie valstybės išperkamos žemės, už kurią turi būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 16 str., kategorijai – taip pat ir žemė, kuri įstatymų nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. LVAT, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, jog tai, ar žemė turi būti grąžinama natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detalaus plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar žemė yra laisva (2008 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A-438-1677/2008, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. A-63-880/2009).
Nurodė, kad pareiškėjas atsakovei pateikė savo iniciatyva parengtą schemą prie (duomenys neskelbtini) esančio žemės ploto, kurioje pažymėtas pareiškėjo vertinimu J. G. valdytoje žemėje apie 0,1129 ha laisvas (neužstatytas) žemės plotas. Atsakovė, įvertinusi ginčo teritoriją, konstatavo, kad pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėta laisva (neužstatytą) teritorija yra reikalinga daugiabučių gyvenamųjų namų ((duomenys neskelbtini)) eksploatavimui, todėl laisvos (neužstatytos) žemės, kurioje būtų galimybė suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, ginčo teritorijoje nėra. Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, 2 punktą, statinių buvimas reiškia, kad šių statinių savininkai turi teisę išsinuomoti ar įsigyti nuosavybėn naudojamą žemės sklypą be aukciono. Parduodamų ar nuomojamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Tai numatyta Žemės įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje, Taisyklių 3, 31 punktuose. Pagal nurodytas teisės aktų nuostatas žemės sklypo dydžio, reikalingo pastatų eksploatavimui pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nustatymas galimas išimtinai detaliaisiais planais arba žemės valdos projektais. Iš to seka, kad parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos - pagal kompetentingų institucijų sprendimais patvirtintus sklypo planus, parengtus laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų.
Šalies argumentai
Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, kad iš jo pateiktos schemos matyti, jog net ir po sklypų suformavimo prie aukščiau nurodytų pastatų, liktų laisvos žemės, nes ne pareiškėjo kompetencijai priskirta vienašališkai nuspręsti, kokio dydžio žemės sklypas turi būti suformuotas pastatų ir statinių eksploatavimui. Tai padaroma tik rengiant teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus) ar žemės valdos projektus (žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus). Pareiškėjo pateikta schema nėra tas įrodymas, kuris patvirtintų faktą, kad ginčo teritorijoje suformavus žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti, nebus pažeisti teisės aktų, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų, reikalavimai dėl valstybinės žemės sklypo dydžio, reikalingo statiniams eksploatuoti, nustatymo. Minimali sklypo struktūra, nustatoma vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Šio STR 10 punkte nurodyta, kad minimalią sklypo struktūrą sudaro tokios jo dalys (plotai): pastato užimamas plotas; priėjimai ir privažiavimai prie pastato; automobilių saugykla; želdynai su vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, ramaus poilsio vietomis vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms; dviračių saugykla; vieta buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti; inžinerinių sistemų statiniai (transformatorinės ir kita). Vadovaujantis statybos techniniu reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 punktu, gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų - daugiabučiai) pastatui minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius yra 1 vieta 1 butui. Pagal Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694, daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijose mažiausias želdynams priskiriamas plotas nuo viso žemės sklypo ploto yra 30 proc. Pareiškėjo pateiktoje schemoje žemės poreikis daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) eksploatavimui remiantis aukščiau nurodytais statybos techniniais reglamentais nebuvo vertintas.
Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. A- 553 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ patvirtino 0,0486 ha žemės sklypo planą, siūlydamas Kauno apskrities viršininkui, spręsti žemės grąžinimo klausimą. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 7903 atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į 0,0486 ha, grąžinant natūra 0,0486 ha žemės sklypą turėtoje vietoje ir šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, neginčydamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. A-553 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ sutiko ir su tuo, kad daugiau laisvos (neužstatytos) žemės prie (duomenys neskelbtini) nėra.
Pabrėžė, kad administracinis teismas gali įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, priskirtą jo kompetencijai, jei jis nepagrįstai neatlieka jam priskirtų funkcijų. Administravimo subjektas, norėdamas priimti administracinį aktą, privalo turėti nustatytas sąlygas atitinkantį reikalavimą ir negali vadovautis tik formaliu reikalavimu atlikti tam tikrą veiksmą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261- 2477/2011). Tai duoda pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai atsisakė ginčo teritoriją žymėti kaip laisvą (neužstatytą) žemę, todėl teisinio pagrindo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, pažymint buvusio savininko J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, kaip priskirtą laisvai (neužstatytai) žemei, nėra.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas yra A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinis, paveldėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste. 2007 m. gruodžio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-14609 ir sprendimu Nr. 7903 jam buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,4258 ha žemės sklypo dalį - grąžinta natūra 0,0486 ha sklypas iki nacionalizacijos turėtoje vietoje - (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu sprendimu buvo nuspręsta, kad nuosavybės teisė į likusį 1,0084 ha žemės plotą bus atkurta vėliau. 2020 m. vasario 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą atsakovei, kuriame nurodė, kad iki 1940 m. nacionalizacijos J. G. priklausiusios žemės ribose Kauno mieste yra laisvos neužstatytos žemės ir tokios žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini) sankryžos (plotas 1751 kv. m.), patenka į iki 1940 m. J. G. turėtą žemės plotą. Pareiškėjas atsakovei taip pat pateikė, jo manymu, laisvos žemės sklypo vietos schemą, kurioje pažymėjo laisvą valstybinę žemę, tinkančią nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Pareiškėjas taip pat prašė atsakovės betarpiškai vietoje išnagrinėti jo paminėtą teritoriją pagal turimą kartografinę ir kitą dokumentinę medžiagą.
Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2020 m. kovo 10 d. atsakovė pareiškėjui pateikė raštą Nr.70-2-885 (byloje ginčijamą sprendimą), kuriame nurodė, jog išnagrinėjus teritorijos, esančios prie (duomenys neskelbtini), dalį buvo nustatyta, kad iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės, kuri būtų tinkama nuosavybės teisių atkūrimui natūra, nenustatyta. Atsakovė konstatavo, kad nagrinėjama teritorija prie (duomenys neskelbtini) (1129 kv. m ploto) yra būtina daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini) eksploatacijai. Atsakovė ginčijamu raštu pareiškėją taip pat informavo, kad prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), iki šiol nėra suformuoti žemės sklypai.
Vertinant, ar viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas yra teisėtas bei pagrįstas, būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias atitinkamus teisinius santykius, kurių srityje buvo priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas. Tačiau skirtinguose teisiniuose santykiuose reikalavimai dėl priimamų individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti skirtingi (pagal minimaliai būtinų prielaidų ir sąlygų sprendimui priimti apimtį, pobūdį ir pan.), nes gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju vertinant ar ginčijamas administracinis aktas atitinka minėtus reikalavimus, turi būti nustatoma kokius specifinius reikalavimus administracinio akto teisėtumui bei pagrįstumui kelia teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius santykius, t. y. turi būti nustatoma kokios faktinės aplinkybės ir kokia apimtimi sudaro minimaliai būtinas prielaidas bei sąlygas priimti administracinį aktą, kad juo asmeniui būtų galima sukurti, panaikinti ar pakeisti subjektines teises ir pareigas (LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016).
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kokia miesto teritorijoje esanti žemė yra priskiriama prie valstybės išperkamos žemės, už kurią turi būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, kategorijai – taip pat ir žemė, kuri įstatymų nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. LVAT, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, jog tai, ar žemė turi būti grąžinama natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detalaus plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar žemė yra laisva (LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A-438-1677/2008, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. A-63-880/2009). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Tvarka). Tvarkos 106 punktas numato, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – priimamas pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Tvarkos 106-1 punktas reglamentuoja, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.
Atkūrimo įstatymo, Tvarkos, Viešojo administravimo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo turinio, taip pat LVAT praktikos analogiškose bylose analizė duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjo ginčijamam atsakovės 2020 m. kovo 10 d. sprendimui Nr. 70-2-885 turi būti taikomi individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto turinio reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-336/2011, ABTĮ 15 str., 21 str.) pateikė išaiškinimą, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas ir todėl ji savo veikloje (taip pat ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje) turi vadovautis imperatyviais VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamame sprendime yra tik iš dalies nurodytas šio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas (dalis faktinių aplinkybių), tačiau visiškai nenurodytas sprendimo priėmimo juridinis pagrindas, iš esmės visiškai neatliktas ginčo situacijos teisinis vertinimas, nėra duomenų, kad ginčo situacija buvo vertinama vietoje. Pirmiau paminėtų teisės aktų, taip pat ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad įvairaus lygmens miesto žemės (miesto dalių, kvartalų, atskirų sklypų) teritorijos planavimo iniciatyvos ir kontrolės teisė pagrinde priklauso atsakovei.
Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, kad pareiškėjo pateikta schema nėra tas įrodymas, kuris patvirtintų faktą, kad ginčo teritorijoje suformavus žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti, nebus pažeisti teisės aktų, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų, reikalavimai dėl valstybinės žemės sklypo dydžio, reikalingo statiniams eksploatuoti, nustatymo. Nurodė, kad pareiškėjas, rengdamas schemą ir pateikdamas ją atsakovei, visiškai nesivadovavo Statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašu.
VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VAĮ 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintas viešojo administravimo išsamumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Paminėtais principais atsakovė ginčo situacijoje privalėjo besąlygiškai vadovautis.
Įvertinus ginčijamą sprendimą nėra pagrindo teigti, kad ir pati atsakovė, priimdama 2020 m. kovo 10 d. sprendimą, rėmėsi jos pačios atsiliepime į skundą paminėtais teisės aktais, tačiau juos nurodė kaip juridinį ginčijamo sprendimo pagrindą tik 2020 m. gegužės 12 d. atsiliepime į skundą. Iš ginčijamo sprendimo turinio taip pat akivaizdu, kad atsakovė nesivadovavo ir VAĮ straipsnio 1, 13 punkte įtvirtintais principais. VAĮ įpareigoja atsakovę, rengiant atsakymą pareiškėjui ir priimant sprendimą, jog laisvos žemės nėra, tai pagrįsti faktiniais duomenimis. Ginčo atveju atsakovės teiginys, jog pareiškėjo schemoje nurodyta teritorija yra reikalinga pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) eksploatavimui, niekuo nepagrįstas. Nei pareiškėjui, nei teismui nebuvo pateikti jokie preliminarūs duomenys (parengti vadovaujantis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašu ir pan.), kad teritorija detaliai buvo įvertinta paminėtų teisės aktų reikalavimų kontekste. Iš ginčo situacijos ir atsakovės teisinio statuso akivaizdu, kad pareiškėjo schemoje nurodytą teritoriją vertinti STR, Aprašo, Atkūrimo įstatymo, Tvarkos, Teritorijų planavimo įstatymo normų kontekste privalėjo ne pats pareiškėjas, o atsakovė – viešojo administravimo subjektas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo procese tiesiogiai atsakingas už laisvos valstybinės žemės plotų pažymėjimą planinėje medžiagoje. Akivaizdu, kad atsakovė šios pareigos tinkamai neįvykdė ir priėmė nemotyvuotą individualų administracinį aktą. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina išvadą, kad tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą atsakovė turėjo galimybę, kadangi ankstesniu 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu ir sprendimu pareiškėjui natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0486 ha ploto žemės sklypą (laisvą valstybinę žemę), kuris ribojasi su pareiškėjo pateiktoje schemoje jo pažymėtu galimai laisvos valstybinės žemės plotu.
Dėl šių aplinkybių ginčijamas sprendimas panaikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, pažymint buvusio savininko J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, kaip priskirtą laisvai (neužstatytai) žemei.
Šis pareiškėjo skundo reikalavimas patenkintinas iš dalies.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė tinkamai iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo 2020 m. vasario 17 d. prašymo ir nepriėmė dėl jo pilnai motyvuoto, teisės aktais pagrįsto sprendimo. Dėl to yra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 17 d. prašymą ir jo priedus – schemas (ABTĮ 88 str. 3 p.).
Pažymėtina, jog administracinio akto priėmimas (taip pat ir galimai laisvos valstybinės žemės ploto nustatymas bei pažymėjimas planinėje medžiagoje) ginčo situacijoje yra išimtinai viešojo administravimo subjekto - atsakovės prerogatyva, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, neturi teisinio pagrindo nurodyti atsakovei, kokį sprendimą ji turėtų priimti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovei priėmus sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pareiškėjui neužkertamas kelias vėl kreiptis į teismą, jeigu priimtas sprendimas jo netenkins.
Visus likusius pareiškėjo, atsakovės ir jų atstovų argumentus teismas laiko pertekliniais. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2, 3 punktais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2020 m. kovo 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius vedėjo sprendimą Nr. 70-2-885 ,,Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“.
Įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti V. G. 2020 m. vasario 17 d. prašymą.
Likusioje dalyje pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.