Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K. ir M. K. gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas L. K. sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. balandžio 5 d., 2.03 val. iki 2020 m. balandžio 6 d., 13.10 val. (2 dienos).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir:

- už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme;

- už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, nuteistas 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir M. K. paskirta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė - 60 (šešiasdešimties) parų areštas.

Į bausmės laiką įskaitytas M. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. balandžio 5 d., 2.03 val. iki 2020 m. balandžio 6 d., 13.15 val. (2 dienos), ir nustatyta, kad M. K. skirta galutinė bausmė – 58 (penkiasdešimt aštuonios) paros arešto.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB „G.“ pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliktas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. kovo 6 d., apie 13 val. 43 min., iš UAB „G.“ teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagrobė svetimą, UAB „G.“ priklausantį turtą – du vienetus automobilio „BMW X5“ traversų, vieno vieneto vertė 200 Eur, du vienetus automobilio „BMW X5“ reduktorių, vieno vieneto vertė 50 Eur, tris vienetus automobilio „Mercedes Benz S320“ amortizatorių, vieno vieneto vertė 200 Eur, automobilio „Mercedes Benz S320“ traversą, 200 Eur vertės, du vienetus automobilio „Land Range Rover“ amortizatorių, vieno vieneto vertė 150 Eur, automobilio „Land Range Rover“ traversą, 200 Eur vertės, automobilio „Land Range Rover“ reduktorių, 300 Eur vertės, du vienetus automobilio „Volkswagen Touareg“ amortizatorių, vieno vieneto vertė 100 Eur, automobilio „BMW X5“ svirtį, 50 Eur vertės, du vienetus automobilio „Mercedes Benz S320“ svirčių, vieno vieneto vertė 50 Eur, keturis vienetus automobilio „Land Range Rover“ svirčių, vieno vieneto vertė 50 Eur, tris vienetus automobilio „VW Touareg“ svirčių, vieno vieneto vertė 50 Eur, tuo bendrai padarydamas UAB „G.“ 2800 Eur turtinę žalą.

2. Be to, M. K. ir L. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, įsibrovę į saugomą teritoriją, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tai yra 2020 balandžio 5 d., apie 00.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, perlipę A. A. priklausančios aptvertos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), tvorą ir ją apgadindami, taip patekę į saugomą teritoriją, turėdami neapibrėžtą tyčią surasti ir pagrobti šioje teritorijoje A. A. laikomą metalą tiek, kiek jo teritorijoje suras, bendrais veiksmais metalo ieškojo pasišviesdamas žibintuvėliu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jų valios, nes per apsaugos kameras buvo pastebėti ir sulaikyti A. A., tokiu būdu, įsibrovę į saugomą teritoriją, pasikėsino pagrobti svetimą turtą.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistųjų L. K. ir M. K. gynėjo advokato E. L. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

10. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl L. K. ir M. K. paskirtų bausmių, pažymėtina, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų stadiją ir pobūdį (L. K. ir M. K. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat, M. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei). Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad L. K. ir M. K. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą ir ši neteisinga kvalifikacija lėmė neteisingos bausmės paskyrimą, tačiau sutikti su šiais apeliacinių skundų argumentais pagrindo nėra.

10.1. Visumos šių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas padarė išvadą, kad L. K. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, todėl skyrė griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį - terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis.

11. Teisėjų kolegijos nuomone, pripažinti, kad L. K. ir M. K. už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės rūšys paskirtos neteisingai ar yra aiškiai per griežtos, ar kad jiems turi būti paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius, tiek nuteistuosius, tiek jų padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančius duomenis, nepaisant nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra.

11.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad L. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas dvylika kartų. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad anksčiau L. K. buvo taikytos švelnesnės bausmės (bauda, areštas), taip pat, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. baudžiamuoju įsakymu L. K. buvo paskirta 30 parų arešto bausmė, šią bausmę nuteistasis atliko 2019 m. liepos 31 d., tačiau, nepraėjus nei vieneriems metams, nuteistasis atliko naują nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nurodyta, kad L. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau pirmosios instancijos teismas šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės neįvertino. Vis dėl to, šios sunkinančios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažinti negali, nes jos pripažinimas pablogintų apelianto padėtį ir tuo būtų pažeista BPK 320 straipsnio 4 dalis. Kita vertus, faktinė aplinkybė, kad L. K. ir M. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, nurodyta ir kaltinime, ši aplinkybė neabejotinai lemia didesnį veikos pavojingumą, kuris, skiriant bausmę, taip pat turi būti įvertintas. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį parinkdamas artimą straipsnio sankcijose numatytam šios rūšies bausmės vidurkiui. Be to, teismas pagrįstai (atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas) bausmę sumažino vienu trečdaliu. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia keisti.

11.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išdėstytos bei įvertintos aplinkybės leidžia konstatuoti ir antivisuomenines M. K. nuostatas bei patvirtina, kad nagrinėjamu atveju M. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, yra itin aktualu. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siekiant nuteistojo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme, praeityje apeliantui buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (nemokami darbai, bauda), taip pat laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nuteistasis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavyko, jis ir toliau darė iš esmės analogiškas turtinio pobūdžio savanaudiškas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas veikas M. K. padarė 2020 m. kovo 6 d. ir 2020 m. balandžio 5 d., kai tik 2019 m. kovo 5 d. buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro, į kurį buvo įtrauktas 2017 m. gruodžio 7 d. priėmus sprendimą dėl lygtinio paleidimo nuteistajam taikymo. Šios aplinkybės sudarė pagrindą apylinkės teismui pripažinto M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat, kaip nurodyta šios nutarties 11.1 punkte, nusikalstamą veiką M. K. ir L. K. įvykdė veikdami bendrininkų grupėje, tačiau šių atsakomybę sunkinančių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pripažinti negali, nes taip būtų pažeista BPK 320 straipsnio 4 dalis. Be to, M. K. buvo ne kartą baustas ir dėl administracinių nusižengimų padarymo, informacijos apie jam paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 168-17). Toks M. K. elgesys neabejotinai atskleidžia neigiamą nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymų keliamus reikalavimus, todėl skirti švelnesnę BK 178 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su trumpalaikiu laisvės atėmimu, nėra jokio pagrindo. Juolab, kad, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, M. K. paskirta bausmė buvo sumažinta, taip pat, asmeniui buvo taikomas palankesnis bausmių bendrinimo būdas, todėl pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas, švelninant nuteistajam paskirtą bausmę, būtų nepagrįstas.

12. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino L. K. ir M. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą turtinę žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289-693/2019, 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki nuosprendžio priėmimo kaltinamieji M. K. ir L. K. atlygino nusikaltimu padarytą 350 eurų turtinę žalą nukentėjusiajam A. A. (4 t., b. l. 37). Be to, nors skundžiamu nuosprendžiu UAB „G.“ pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliktas nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau iš pateiktų kvitų matyti, kad M. K. jau yra pradėjęs mokėti šiai įmonei padarytą turtinę žalą (4 t., b. l. 38, 48). Taigi, pirmosios instancijos teismui buvo teisinis pagrindas pripažinti šią aplinkybę L. K. ir M. K. atsakomybę lengvinančia, tačiau jis to nepadarė, nors šiuos duomenis įvertino spręsdamas nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo klausimą (nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiojo A. A. ieškinys dėl turtinės žalos yra atlygintas, tuo tarpu nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas). Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkai savo noru atlygino žalą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta L. K. ir M. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus dar vieną L. K. ir M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, visų aukščiau išdėstytų nuteistuosius ir padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančių duomenų visumoje, švelninti jiems už inkriminuotas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tuo labiau, kad tiek L. K., tiek M. K. paskirtos galutinės bausmės buvo artimos sankcijoje numatytam bausmių vidurkiui (BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudos, arešto, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmė, tuo tarpu L. K. paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto bausmė, tuo tarpu M. K. paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė).

13.1. Kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimybės L. K. atidėti bausmės vykdymą. Atitinkamai tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 75 straipsnio 8 dalies nuostatų, kurios įpareigoja teismą paskyrusį laisvės atėmimo bausmę motyvuoti savo sprendimą neatidėti bausmės vykdymo. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti L. K. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. K. nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes priešingu atveju BK 75 straipsnio nuostatų taikymas formuotų nebaudžiamumą. Kaip jau minėta, apeliantas anksčiau teistas dvylika kartų, šis teistumas jam tryliktas. Šiuo atveju nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Ankstesniais nuosprendžiais L. K. buvo taikytos ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau nuteistojo elgesys įstatymų laikymosi prasme nesikeičia, korekcijos nėra, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei, kad L. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

13.2. Iš esmės analogiškomis aplinkybėmis atmetamas ir nuteistojo M. K. prašymas atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. M. K. skundžiamu nuosprendžiu pirmą kartą nuteistas arešto bausme, todėl yra formalus pagrindas svarstyti klausimą dėl šios bausmės vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros skyrimo. Vis dėlto, bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį gali būti atidėtas tik jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad M. K. praeityje ne kartą teistas, jam buvo skirtos net pačios griežčiausios laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad anksčiau skirtos bausmės neįtakojo M. K. elgesio teigiama linkme, todėl nesama pagrindo vertinti, kad teismo rodomas pasitikėjimas ir arešto bausmės atidėjimas galėtų padėti nuteistajam pakeisti jau susiformavusias įstatymo reikalavimams priešingas nuostatas ir prisidėti prie M. K. nusikalstamo elgesio užkardymo. Greičiau atvirkščiai, manytina, kad, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjus arešto bausmės vykdymą, nuteistasis M. K. nepajaus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jis ir toliau gali likti nenubaustas arba jam pakartotinai galbūt bus sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Tuo labiau, kad po skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo M. K. atžvilgiu buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo M. K. paskirta arešto bausmė. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sunku yra tikėtis, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, neizoliavus M. K. nuo visuomenės.

14. Apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis L. K., tiek M. K. prašo, skiriant bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir už šias nusikaltimas veikas paskirti švelnesnes, negu straipsnio sankcijoje nustatytas, bausmes.

15. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nustatė dar vieną M. K. ir L. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, vadinasi iš viso nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, be to, nuteistieji atlygino turtinę žalą ir ši nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant ją padaryti. Esant šių aplinkybių visumai, galima teigti, jog šioje baudžiamojoje byloje yra BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, tačiau švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant jau aptartų sąlygų visumai, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal teismų praktiką teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Taigi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo, vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos tam yra. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumą, jog pasikėsindami pagrobti svetimą turtą nuteistieji padarė turtinę žalą, taip pat, atsižvelgiant į nuteistuosius charakterizuojančias aplinkybes, nusprendžia netaikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės.

16. M. K. apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad jam paskirta arešto bausmė turėtų būti sušvelninta, kadangi egzistuoja BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatytos aplinkybės. BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tik esant visoms šioms sąlygoms teismas kaltininkui skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau M. K. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje, ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, parodo didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl M. K. ir jo gynėjo prašymas paskirti M. K. bausmę ne didesnę nei numatyta straipsnio sankcijoje vidurkis nepagrįstas, nes prieštarauja BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad M. K. aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą. M. K. neigė sugadinę tvorą, taip pat, 2020 m. gegužės 8 d. apklaustas įtariamuoju dėl UAB „G.“ turto vagystės savo pozicijos dėl kaltės nekomentavo (3 t., b. l. 181), vėlesnės apklausos metu nenurodė tikslių asmens, su kuriuo įvykdė nusikalstamą veiką, duomenų (3 t., b. l. 185), todėl nėra pagrindo teigti, kad M. K. aktyviais veiksmais padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu taikyti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų.

17. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, L. K. paskyręs laisvės atėmimo bausmę, nurodė ir jos atlikimo vietą, t. y. laisvės atėmimo bausmę L. K. paskyrė atlikti pataisos namuose. Priimdamas tokį sprendimą apylinkės teismas neatkreipė dėmesio, kad tokią teismo pareigą nustačiusi BK 50 straipsnio 3 dalis, 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.) buvo panaikinta. Įsigaliojus BVK pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su nurodymu L. K. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, yra šalintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

nuteistųjų L. K. ir M. K. gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti L. K. ir M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies nurodymą L. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Likusioje dalyje 2020 m. gruodžio 15 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.