Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-05-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-221/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-14
Bylos Nr.
1A-221/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Linas Šiukšta, Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis
J. G.
Kategorijos
  • 1.2.3.2.2.1.2.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-221/2008Procesinio sprendimo kategorija:1.2.3.2.2.1.2.3.2.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Lino Šiukštos, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,ekspertui Egidijui Burzdikui,nuteistajai J. G. ,gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose (2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija), ir nuteista laisvės atėmimo bausme 6 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteista už tai, kad 2007 m. gegužės 28 d. apie 22 val. 30 min. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme esančiame lauko tualete pagimdžiusi bejėgiškos būklės naujagimį – M. G. , tyčia aštriu daiktu nupjovė virkštelę ir įmetė naujagimį į tualeto fekalijų duobę, dėl ko M. G. dėl mechaninės asfiksijos patekus į kvėpavimo takus tualeto turiniui mirė. Šiais veiksmais J. G. tyčia nužudė bejėgiškos būklės savo vaiką M. G. , gim. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Nuteistoji J. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendį, jos padarytą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį, taip pat prašo jai neskirti laisvės atėmimo bausmės.

Apeliantė nurodo, kad teisme apklausiama ji neprisipažino kalta tyčia, pagal išankstinį sumanymą, nužudžiusi savo kūdikį, o davė objektyvius ir atitinkančius tikrovę parodymus. Pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad atėjus į lauko tualetą prasidėjo gimdymas ir ji pajuto kaip kūdikis iškrito. Ji jo negelbėjo, nes buvo pasimetusi dėl to, kad viskas taip greitai įvyko. Dabar ji supranta, kad pasielgė neteisingai, kad kūdikį reikėjo gelbėti. Tačiau tuo metu ji dėl patirto skausmo ir nevilties to nesuprato. Teisminio įrodymų tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad ji buvo sumaniusi nužudyti savo kūdikį iš anksto ir kad tam ruošėsi. Jeigu ji būtų norėjusi tai padaryti – būtų pasitelkusi savo artimus žmones - motiną, patėvį, kuris ją augino nuo mažens. Norėdami paslėpti kūdikį nebūtų kvietę komunalininkų fekalijoms išsiurbti arba kokiu nors būdu būtų neleidę to jiems daryti. Teisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. G. lankėsi sveikatos centre kur buvo apžiūrėta gydytojos ir jai buvo nustatytas vėlyvas nėštumas ir galimas gimdymo laikas. Turėdama sumanymą tyčia nužudyti savo kūdikį ji galėjo išvykti pas gimines į kaimą, tuo išvengdama gydytojų kontrolės. Tačiau to ji nepadarė.

Teismo medicinos specialistas savo išvadoje teigia, kad naujagimio virkštelės fragmentas buvo perdalintas aštriu daiktu, galimai nupjaunant virkštelę. Tačiau šis aštrus daiktas nebuvo pateiktas teismui. Tyrimui pateiktoje lauko tualeto nuotraukoje matosi kaip atrodė šis lauko tualetas. Šio tualeto skylė sumūryta iš aštrius kraštus turinčių plytų ir galimai virkštelė krentant 3 kg ir 340 g svorio kūdikiui, atsirėmė į aštrų plytos kampą ir veikiama kūdikio svorio atsidalino. Tokia versija nebuvo ištirta. Apeliantė mano, kad nepagrįstai buvo pasikliauta eksperto teiginiu: „galimai nupjaunat“.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad J. G. įvykio metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, taip pat nurodyta, kad ji nesugebėjo savais žodžiais nupasakoti savo išgyvenimų ir viską pateikė „vadovėliniais“ terminais. Tačiau ekspertai su J. G. bendravo 2007 m. rugpjūčio 23 dieną, o įvykis buvo 2007 m. gegužės 28 dieną. Per tą laiką ji buvo susitvardžiusi, susigyvenusi su savo likimu. Apeliantė nesutinka su ekspertų nuomone, kad išsireiškimus „kaip užhipnotizuotas“, „pasąmonė“, „transo būsena“ galima priskirti prie specifinių ir asmuo, vartojantis šiuos žodžius, yra simuliantas arba studijavęs psichiatriją. Dabar tokie terminai visiems yra žinomi. Apklausdamas ją tyrėjas taip pat vartojo tokius išsireiškimus ir ji jam atsakinėjo tokiais pačiais terminais.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šis nusikaltimas prasidėjo prasidėjus gimdymui, o ne anksčiau, visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, jog nelaimingas atsitikimas peraugo į nusikaltimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad kūdikis gimė nesveikas – jam buvo nustatytas galvos smegenų didžiųjų pusrutulių neišsivystymas.

Apeliantė mano, kad jos veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, tai yra, nusikaltimą ji padarė dėl neatsargumo, todėl jai taikytina šio straipsnio sankcija, neskiriant laisvės atėmimo, nes ji augina du mažamečius vaikus, kuriuos myli ir tinkamai augina, anksčiau nėra teista. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę, daugiau nukentės du jos maži vaikai, nei ji pati.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantės teiginius, jog gimdymas prasidėjo staiga ir ji, pajutusi kaip kūdikis iškrito, jo negelbėjo, nes buvo pasimetusi ir dėl patirto skausmo ir nevilties to nesuprato, paneigia baudžiamojoje byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 246 išvados, iš kurių matyti, kad J. G. įvykio metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinos sutrikusios psichinės būsenos ir galėjo visiškai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (b. l. 69-72). Nurodytus apeliantės teiginius taip pat paneigia minėtame ekspertizės akte konstatuota aplinkybė, kad J. G. , pagimdžiusi du vaikus, turėjo pakankamai patirties, kad įvertintų savo būklę ir artėjantį gimdymo momentą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2007-05-24 ji buvo apžiūrėta gydytojo ginekologo ir gavo siuntimą į ligoninę, tačiau ten ji neatvyko (b. l. 42-47). Abejoti paminėtomis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Nors nuo įvykio iki 2007-08-27 vykusio ekspertinio tyrimo praėjo trys mėnesiai, nėra pagrindo abejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis ir dėl šios priežasties, nes tas laikotarpis nėra labai ilgas, o be to, iš ekspertizės akto matyti, kad atlikdami tyrimą ekspertai analizavo ne tik ekspertizės metu buvusią apeliantės būseną, bet didelį dėmesį skyrė jos būsenai įvykio metu (2007-05-28), vertindami jos pačios parodymus, duotus netrukus po įvykio (2007-05-31), liudytojų parodymus apie apeliantės elgesį ir būseną įvykio metu. Šiame ekspertizės akte motyvuota, kodėl ekspertai įžvelgia galimą J. G. ypatingos psichinės būsenos simuliaciją. Tokia išvada nėra padaryta remiantis vien tik tuo, kad J. G. pavartojo išsireiškimus „kaip užhipnotizuotas“, „pasąmonė“, „transo būsena“, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Ekspertai nurodė, kad J. G. vartoti posakiai „buvau kaip užhipnotizuota“, „pasąmonėje supratau, kad pagimdžiau“, „vaikščiojau kaip transo būsenoje“ kuriuose yra ir specialūs, buitinėje kalboje nevartojami psichiatriniai terminai, nurodo galimą ypatingos psichinės būsenos simuliaciją, kadangi jie nėra lydimi ir patvirtinami išgyvenimų atpasakojimo savais žodžiais. Nesutikti su šia išvada taip pat nėra jokio pagrindo.

Specialisto išvadoje Nr. MK 114/07(01) nurodyta, kad tyrimui pateiktas vyriškos lyties naujagimio virkštelės fragmentas buvo perdalintas aštriu būdu, galimai nupjaunant virkštelę; morfologinių požymių, kuriais remiantis būtų galima identifikuoti įrankį, užsifiksuota nėra (b. l. 141-145). Specialistui atlikus pateikto objekto tyrimą buvo nustatyta, kad tiriamajame virkštelės gale (jo kraštuose) yra metalizacijos geležimi pėdsakai. Tyrimą atlikęs ekspertas teisme paaiškino, kad plyta tik išskirtinais atvejais gali palikti metalizacijos pėdsakus, bet tai yra mažai tikėtina.

Šie duomenys paneigia nuteistosios apeliaciniame skunde pateiktą versiją, jog naujagimio virkštelė veikiama kūdikio svorio, galėjo atsidalinti atsirėmusi į aštrų plytos kampą. Šią versiją paneigė ir kiti teismo posėdyje duoti eksperto E. Burzdiko paaiškinimai. Teismo posėdyje ekspertas susipažino su esančiomis baudžiamojoje byloje fotolentelėmis (b. l. 7-15) bei įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 5-6) ir paaiškino, jog krentant kūdikiui į fekalijų duobę, virkštelė negalėjo atsidalinti, nei jei tualeto kraštai būtų aštrūs, kaip juos apibūdino nuteistoji. Ekspertas paaiškino, kad norint ją atidalinti reikia, kad virkštelė būtų fiksuota dviejuose taškuose ir paveikiama aštriu daiktu tarp šių dviejų taškų, taigi, tai gali būti padaryta tyčiniais aktyviais veiksmais.

Šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistoji pati nenustatytu aštriu įrankiu perdalijo virkštelę, po ko naujagimis įkrito į lauko tualeto fekalijų duobę, t. y. atliko tyčinį veiksmą kuris yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – naujagimio mirtimi. Atsižvelgiant į šias aplinkybės nėra pagrindo laikyti pagrįstais apeliantės teiginius, jog jos veiksmuose nebuvo tyčios.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad kūdikis gimė nesveikas – jam buvo nustatytas galvos smegenų didžiųjų pusrutulių neišsivystymas. Lietuvos Respublikos BK įtvirtintos teisės normos gina žmogaus teises bei laisves, tarp jų ir teisę į gyvybę nuo nusikalstamų veikų, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo sveikatos būklės, todėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi įtakos ar nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis asmuo buvo ligotas ar sveikas. Specialisto išvadoje Nr. M 131/07(13) nurodyta, kad naujagimiui nustatyta įgimta yda – galvos smegenų didžiųjų pusrutulių neišsivystymas, tačiau šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad naujagimis gimė pilnai išnešiotas ir gyvybingas, į ką nurodo antropometriniai duomenys (b. l. 25-30). Todėl aplinkybė, jog naujagimiui nustatyta įgimta yda, neturi reikšmės padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Ši apeliantės nurodyta aplinkybė nemažina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir nešvelnina atsakomybės už šios veikos padarymą.

Atsižvelgdamas į aukščiau nuodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad J. G. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, nes ji tyčia nužudė ką tik gimusį savo kūdikį, kuris, be abejo, buvo bejėgiškos būklės. Apeliantės padarytos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės kiek laiko praėjo nuo sumanymo padaryti nusikaltimą iki to sumanymo realizavimo. Nenustatyto įrankio, kuriuo buvo perdalinta virkštelė atsinešimas į lauko tualetą, leidžia teigti, kad sumanymas padaryti nusikaltimą kilo dar prieš J. G. ateinant į nusikaltimo padarymo vietą. Tai, kad į nusikaltimo darymą nebuvo įtraukti kiti asmenys, taip pat nekeičia veikos kvalifikavimo.

Nusikaltimas, už kurį yra nuteista J. G. , padarytas 2007 m. gegužės 28 d. Tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 redakcija) sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vėliau atsakomybė už tokių nusikaltimų padarymą buvo sugriežtinta, todėl apeliantei įstatymo pasikeitimas netaikytinas. Apeliantė padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes, nusikaltimą padarė veikdama tiesiogine tyčia. Jos veika pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalį kvalifikuota pagal 2 kvalifikuojančius požymius, t, y, atsižvelgiant į tai, kad nužudytas savo vaikas ir į tai, kad nužudytas žmogus buvo bejėgiškos būklės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes J. G. paskirta bausmė, kuri tik vieneriais metais griežtesnė už nusikaltimo padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos minimumą, nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas ir nešvelnintina. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. G. bausmę, jau atsižvelgė į tai, kad ji yra neteista, nebuvo bausta administracine tvarka, viena augina ir auklėja du mažamečius vaikus, taip pat į tai, kad nėra užfiksuota duomenų apie jos netinkamą elgesį šeimoje ar visuomenėje. Todėl dar kartą į tai atsižvelgti ir švelninti bausmę nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas KruopysLinas ŠiukštaJonas Algimantas Venckus