Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2014-03-03 · Civilinė byla Nr. 2A-560-392/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-03
Bylos Nr.
2A-560-392/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-12777-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
Ieškovas
UAB „Šebsta“
Atsakovas
G. M., D. M., I. M., L. J. K., J. K.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-560-392/2014Proceso Nr. 2-01-3-12777-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2014 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Šebsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-19 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-803/2012 pagal ieškovo UAB „Šebsta“ ieškinį atsakovams G. M., D. M., I. M., L. J. K. ir J. K. dėl dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Šebsta“ pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2011-02-24 tarp atsakovių D. M. ir I. M. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, 2011-02-24 tarp atsakovų D. M. ir J. K. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, 2011-04-18 tarp atsakovų I. M. ir J. K. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį; 2) taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą J. K. grąžinti atsakovams G. M. ir D. M. automobilius Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigoti atsakovę D. M. grąžinti atsakovui J. K. už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 100 Lt, o atsakovę I. M. grąžinti atsakovui J. K. už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 1.200 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovai G. M. ir D. M. yra sutuoktiniai, atsakovė I. M. yra jų dukra, o atsakovai L.J. K. ir J. K. yra atsakovės D. M. tėvai. 2011-01-21 paprastuoju vekseliu atsakovas G. M. įsipareigojo sumokėti ieškovui 1.310.000 Lt sumą. Kadangi atsakovas šio įsipareigojimo neįvykdė, buvo pradėtas vykdyti skolos išieškojimo procesas, neišieškota suma – 764.078 Lt. Antstoliui vykdant skolos išieškojimą, tarp atsakovų buvo sudaryti ginčijami sandoriai dėl nurodytų automobilių, kurie buvo atsakovų G. M. ir D. M. bendroji jungtinė nuosavybė, perleidimo. Ieškovo teigimu, šie sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti skolos išieškojimo ieškovo naudai iš atsakovui G. M. priklausančios automobilių dalies, todėl sandoriai pripažintini negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu bei taikytina restitucija (t. I, b.l. 1-8, 78-80, t. II, b.l. 1-5, 83-88).

Atsakovai G. M. ir D. M. su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad automobiliai atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausė, nes buvo įgyti asmeninėmis atsakovės D. M. lėšomis kaip jos asmeninė nuosavybė, todėl atsakovė turėjo teisę perleisti automobilius. Net jeigu teismas pripažintų šiuos automobilius esant atsakovų bendra jungtine nuosavybe, ginčijami sandoriai negalėtų būti pripažinti negaliojančiais visa apimtimi, nes atsakovė D. M. nėra atsakinga už atsakovo G. M. skolinį įsipareigojimą ieškovui ir su savo turto dalimi gali elgtis savo nuožiūra. Atsakovai taip pat nurodė, kad nėra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, nes ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti siekiant išvengti skolinio įsipareigojimo ieškovui įvykdymo, ginčijamų sandorių šalys buvo sąžiningos (t. I, b.l. 58-60, 94-95, t. II, b.l. 58-59, 86-88).

Atsakovai I. M., L.J. K. ir J. K. su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijamų sandorių šalys yra ne ieškovo skolininkas, atsakovas G. M., o atsakovės D. M. arba I. M., kurios jokių prievolių ieškovui neturėjo ir neturi, todėl negali atsakyti pagal atsakovo G. M. prievoles ieškovui. Visos sutartys buvo sudarytos sąžiningai, nepažeidžiant ieškovo kaip kreditoriaus teisių (t. I, b.l. 54-56, 91-92, t. II, b.l. 60, 86-88).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. II, b.l. 90-94). Teismas nustatė, kad atsakovė D. M. nepateikė įrodymų, jog abu nurodytus automobilius ji įsigijo už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą, todėl atsakovės argumentą, jog šie automobiliai yra jos asmeninė nuosavybė, atmetė kaip neįrodytą. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė D. M. nėra ieškovo skolininkė, tačiau ji sandorius sudarė būdama santuokoje su atsakovu G. M., kuris 2011-01-21 Paprastojo vekselio pagrindu yra laikytinas ieškovo skolininku. Atsakovas G. M. neįrodinėjo aplinkybės, kad jis nesutiko su atsakovės D. M. sudarytais sandoriais dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės perleidimo. Taigi sudarius 2011-02-24 dovanojimo sutartį ir 2011-02-24 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį atsakovo G. M. turtas sumažėjo, t. y. šiais sandoriais buvo sumažintas jo, kaip skolininko, mokumas. Esant šioms aplinkybėms teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas negali reikšti reikalavimo, įrodinėdamas actio Pauliano buvimo sąlygas. Tačiau, kadangi atsakovė D. M. nėra ieškovo skolininkė, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog atsakovo G. M. pagal vekselį prisiimta prievolė gali būti laikoma bendra jungtine sutuoktinių prievole. Atsakovė įrodinėjo, kad nežinojo apie atsakovo G. M. išduotą vekselį, siekiant užtikrinti UAB „Modernizacijos finansavimo fondo“ prievolių įvykdymą, nes atsakovui sumokėjus 70.000 Lt skolą ieškovui, buvo panaikintas automobilių areštas, kurie, kaip sutuoktiniams priklausantis turtas, buvo pasidalinti, jiems nusprendus nutraukti santuoką. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog esant šioms aplinkybėms negalima preziumuoti atsakovės D. M. nesąžiningumo, kuriuo remiasi ieškovas. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovė I. M., parduodama automobilį atsakovui J. K., ar atsakovas J. K., atlygintinai įgydamas abu automobilius, žinojo apie atsakovo G. M. mokestinę prievolę ieškovui pagal vekselį. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė būtinos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcijos. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas prašė taikyti restituciją, perduodant turtą atsakovams G. M. ir D. M., bet ne jam. Be to, ieškovas neįrodinėjo atsakovo G. M. turto vertės, jo turto padėties pasikeitimo po ginčijamų sandorių sudarymo, nepagrindė, kad turto pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos. Byloje nėra jokių duomenų apie automobilių techninę būklę jų pardavimo momentu. Nesant tokių įrodymų teismas negalėjo daryti išvados, kad ginčijamais sandoriais kreditoriaus teisės buvo pažeistos. Teismas taip pat pažymėjo, kad skolos reikalavimo pagrindas atsakovo G. M. yra ginčijamas teisme.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Šebsta“ teismo prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (t. II, b.l. 100-106). Ieškovo teigimu, nagrinėjamoje egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos tam, kad ginčo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis kaip pažeidžiančios ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, teises. Ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią 764.078 Lt reikalavimo teisę į atsakovą G. M., kuri yra įgyvendinama priverstine tvarka, nes atsakovas savo įsipareigojimų ieškovui geranoriškai nevykdo. Ieškovas kaip atsakovo G. M. kreditorius yra suinteresuotas jo turto verte, tiesiogiai sąlygojančia jo galimybes įvykdyti ieškovo reikalavimą. Ginčo sandoriais perleisti automobiliai buvo įgyti kaip bendra jungtinė sutuoktinių, atsakovų G. M. ir D. M., nuosavybė, dėl to ½ šio turto priklauso atsakovui G. M. Tuo tarpu ginčo sutartimis atsakovai, siekdami išvengti atsakovo G. M. piniginių įsipareigojimų ieškovui vykdymo, neatlygintinai perleido atsakovams L.J. K. ir J. K. iki šiol neapsukintą vienintelį atsakovo G. M. nuosavybėje esantį turtą. Toks turto perleidimas laikytinas neprotingu ir nesąžiningu, pažeidžiančiu ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, interesus, nes yra akivaizdžiai mažinama atsakovo G. M. turimo turto vertė ir galimybės atsiskaityti su ieškovu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2011-02-24 automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartimi šis automobilis atsakovei I. M. buvo perleistas neatlygintinai, tad tokiu atveju šios atsakovės kaip trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjimas. Atsakovas J. K. yra atsakovės D. M. tėvas ir gerai žinojo apie visas automobilių perleidimo aplinkybes, ką patvirtina sumažinta jų kaina dovanojant automobilį atsakovų dukrai I. M. ir pastarajai parduodant atsakovų tėvams, kad vienu metu iškart atsakovų buvo perleidžiami abu automobiliai. Atsakovai G. M. ir D. M., sudarydami ginčo sutartis, buvo nesąžiningi, kadangi, atsižvelgiant į faktines aplinkybes – prisiimtų piniginių įsipareigojimų ieškovui dydį ir nuosavybės teise turimo turto apsunkinimus – žinojo, kad šių sutarčių sudarymas gali pabloginti atsakovo G. M. turtinę padėtį ir kad tuo bus suvaržytas ieškovo reikalavimo patenkinimas. Tokį nesąžiningumą atskleidžia ir laiko tarpas tarp ginčo sutarčių sudarymo ir kreditorinių reikalavimų atsiradimo bei faktinės aplinkybės, nustatytos skolos išieškojimo proceso metu. Antstolė A. P., 2011-05-29 konstatuodama faktines aplinkybes dėl 2011-02-24 ir 2011-04-19 perleistų automobilių atsakovui J. K., nustatė, kad atsakovai G. M. ir D. M. ir toliau naudoja asmeninėms reikmėms šiuos automobilius, kuriuos laiko adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovai jokios pareigos sudaryti ginčo sutartis neturėjo. Šios sutartys sudarytos šalių laisva valia. Ginčo sutartys buvo sudarytos tarp atsakovų bei jų vaiko ir tėvų. Vadinasi, egzistuoja nesąžiningumo prezumpcijos pagrindas, kuriam esant visi atsakovai pripažintini nesąžiningomis ginčo sutarčių šalimis. Pripažinus automobilių perleidimo sutartis negaliojančiomis, turėtų būti taikytina restitucija, taip atkuriant padėtį, buvusią iki ieškovo kaip atsakovo G. M. kreditoriaus teisių pažeidimo. Ginčo sutartimis atsakovui J. K. ir atsakovei L.J. K. perleisti automobiliai turi būti grąžinti atsakovui G. M. ir D. M., ko pasėkoje ieškovui bus suteikta reali galimybė bent iš dalies patenkinti savo reikalavimą, nukreipiant išieškojimą į šio turto dalį, priklausančią atsakovui G. M.

Atsiliepimas

Atsakovės D. M. ir I. M. atsiliepimu prašė ieškovo UAB „Šebsta“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-19 sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b.l. 121-123). Atsakovės nurodė, kad atsakovas G. M. 2011-01-21 vekselį ieškovui išdavė nesant sutuoktinės, atsakovės D. M., sutikimo. Apie šio vekselio išdavimą atsakovė D. M. nežinojo, todėl prievolė, kylanti iš vekselio, negali būti laikoma solidariąja skolininko G. M. ir jo sutuoktinės D. M. prievole. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė D. M. nėra ieškovo skolininkė, o sudarydama ieškovo ginčijamus sandorius nežinojo vekselio išdavimo aplinkybių. Be to, atsakovai D. M. ir G. M. skyrybų byloje siekia pasidalinti turtą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms negalima preziumuoti D. M. nesąžiningumo. Kitos ginčijamų sandorių šalys, atsakovai I. M. ir J. K., taip pat nėra ieškovo skolininkai ir byloje nėra duomenų, jog jiems buvo žinoma apie atsakovo G. M. piniginę prievolę ieškovui, todėl ieškovo argumentai dėl šių asmenų nesąžiningų veiksmų yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas J. K., atlygintinai įgydamas automobilius iš atsakovių D. M. ir I. M., kurios nėra ieškovo skolininkės, nežinant apie atsakovo G. M. prievoles ieškovui, nelaikytinas nesąžininga sandorio šalimi. Taigi, teismas pagrįstai šiuo atveju netaikė nesąžiningumo prezumpcijos. Atsakovės taip pat nurodė, kad atsakovas G. M. kitoje civilinėje byloje ginčija 2011-01-21 išduotą vekselį ieškovui, todėl priverstinio vykdymo veiksmai pagal išduotą vykdomąjį notaro dokumentą atsakovo G. M. turto atžvilgiu yra sustabdyti. Šios aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Be to, sudarant ginčijamus sandorius, ieškovas tuo metu neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą G. M., nes nebuvo suėjęs terminas prievolei pagal vekselį įvykdyti. Atsakovė D. M. apie ieškovo pateiktą vekselį vykdymui sužinojo tik po dovanojimo sandorių sudarymo. Taigi, ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti siekiant išvengti kreditorinių reikalavimų ar sumažinti atsakovui G. M. priklausančio turto dalį.

Atsakovai G. M., L.J. K. ir J. K. atsiliepimo į ieškovo UAB „Šebsta“ apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-01-21 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu atsakovas G. M. įsipareigojo ieškovui UAB „Šebsta“ 2011-03-08 sumokėti 1.310.000 Lt (t. I, b.l. 17). 2011-03-28 Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Z. R. išdavė vykdomąjį įrašą išieškoti ieškovui iš atsakovo G. M. per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 760.992 Lt ir notaro paimtą atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą – 3.086 Lt, viso 764.078 Lt (t. I, b.l. 18). Kauno apygardos teismo 2012-09-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1652-555/2012 buvo atmestas atsakovo G. M. ieškinys dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013-12-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1279/2013. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2011-02-24 atsakovė D. M. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei I. M. automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 96), kurį ji 2011-04-18 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė atsakovui J. K. (t. II, b.l. 30). 2011-04-24 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė D. M. taip pat pardavė atsakovui J. K. automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. II, b.l. 34). Atsakovai G. M. ir D. M. yra sutuoktiniai, kuriems nurodyti automobiliai priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovė I. M. yra šių atsakovų dukra, o atsakovas J. K. yra atsakovės D. M. tėvas bei atsakovės L. J. K. sutuoktinis.

Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė actio Pauliana instituto pagrindu pripažinti negaliojančiomis nurodytas automobilių dovanojimo bei pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi jos pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo G. M., kreditoriaus interesus (t. II, b.l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, nurodydamas, jog byloje neįrodytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos (t. II, b.l. 90-94). Teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Actio Pauliana institutas skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką ar dalinį savo reikalavimo patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009-04-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2012-05-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012-11-06 nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2012-11-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; kt.). Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, dėl to siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos visos sąlygos, būtinos taikant actio Pauliana institutą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. M. Kaip minėta, 2011-01-21 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu atsakovas G. M. įsipareigojo ieškovui 2011-03-08 sumokėti 1.310.000 Lt (t. I, b.l. 17). 2011-03-28 Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Z. R. išdavė vykdomąjį įrašą išieškoti ieškovui iš atsakovo G. M. per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 760.992 Lt ir notaro paimtą atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą – 3.086 Lt, viso 764.078 Lt (t. I, b.l. 18). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovo reikalavimo teisė atsakovo G. M. yra ginčijama teisme, tačiau Kauno apygardos teismo 2012-09-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1652-555/2012 atsakovo G. M. ieškinys dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013-12-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1279/2013. Taigi, ieškovo reikalavimo teisė atsakovui G. M. yra galiojanti ir vykdytina, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas ieškovo reikalavimą būtų įvykdęs.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad ginčijamos automobilių dovanojimo bei pirkimo – pardavimo sutartys pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, teises. Šiomis sutartimis atsakovams I. M. ir J. K. buvo perleistas atsakovams G. M. ir D. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas, į kurio dalį, priklausančią atsakovui G. M., nustačius skolininko turto dalį, ieškovas būtų galėjęs nukreipti savo reikalavimo patenkinimą. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovo G. M. nuosavybės teise turimo turto patenkinti ieškovo reikalavimą nepakanka. Tai patvirtina aplinkybė, kad ieškovo prašymu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14869-866/2012, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas G. M. neturi pakankamai asmeninio turto, kuriuo būtų galima patenkinti ieškovo reikalavimą, nustatė, jog atsakovui bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su atsakove D. M. priklauso paprastosios vardinės UAB „Modernizacijos finansavimo fondo“ akcijos (10.000 vnt.), kurių bendra nominali vertė 10.000 Lt, ½ dalis lėšų, esančių atsakovės vardu banke „Swedbank“, AB atidarytoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 4,14 Lt, ir ½ dalis atsakovės darbo užmokesčio, gaunamo iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos. Todėl daugiau nei akivaizdu, kad minėto turto patenkinti ieškovo reikalavimą visiškai nepakanka. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sudarius ginčijamas automobilių dovanojimo bei pirkimo – pardavimo sutartis buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, teisės, nes dėl šių sutarčių sudarymo dar labiau sumažėjo atsakovo turimas turtas, atitinkamai sumažėjo ieškovo galimybė bent iš dalies patenkinti savo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad ginčijamomis sutartimis buvo sumažintas atsakovo G. M. mokumas.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovai D. M., I. M. ir J. K. turėjo pareigą sudaryti ginčijamas automobilių dovanojimo bei pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat kad atsakovas G. M. būtų prieštaravęs šių sutarčių, susijusių su jam priklausančiu turtu, sudarymui. Šios sutartys sudarytos šalių laisva valia, nei įstatymas ar kitas teisės aktas, nei sandoris nenustatė pareigos atsakovams tokias sutartis sudaryti. Tokios aplinkybės neįrodinėjo ir atsakovai. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad sudarant ginčijamas sutartis atsakovai D. M., I. M. ir J. K. elgėsi sąžiningai. Teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu nesutinka.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo G. M. sutuoktinė atsakovė D. M. ginčijama 2011-02-24 dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai, atsakovei I. M., 2008 m. gamybos automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė buvo nurodyta 20.000 Lt (t. II, b.l. 26). Netrukus po to, šis automobilis ginčijama 2011-04-18 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovės D. M. tėvui atsakovui J. K. už 1.200 Lt (t. II, b.l. 30). Įvertinus šio automobilio amžių, nesant byloje įrodymų apie jo blogą techninę būklę ir to atsakovams neįrodinėjant, taip pat įvertinus nedidelę trukmę tarp dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo, bei tai, kad sutarčių šalys yra artimieji giminaičiai, neabejotina, kad šių sutarčių sudarymu buvo siekiama būtent sumažinti atsakovams G. M. ir D. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir taip apriboti ieškovo galimybes bent iš dalies patenkinti savo reikalavimą iš atsakovui G. M. priklausančios šio turto dalies. Tas pats pasakytina ir vertinant ginčijamą 2011-04-24 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovė D. M. pardavė savo tėvui, atsakovui J. K., 1999 m. gamybos automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už simbolinę 100 Lt kainą (t. II, b.l. 34). Nei vienas iš atsakovų nepateikė teismui argumentuotų paaiškinimų, kodėl tarp jų buvo sudaromos ginčijamos sutartis būtent tokiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu, kodėl buvo būtina sudaryti šias sutartis, o tai taip pat patvirtina, kad šiomis sutartimis buvo siekiama sumažinti atsakovui G. M. priklausantį turtą. Nors ginčijamas sutartis sudarę atsakovai D. M., I. M. ir J. K. nėra ieškovo skolininkai, tačiau neabejotina, kad šias sutartis jie sudarė žinodami apie atsakovo G. M. įsipareigojimus ieškovui ir siekdami išvengti šių įsipareigojimų vykdymo. Tą patvirtina tiek ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybės, tiek tai, kad visi atsakovai yra susiję artimais giminystės ryšiais. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė D. M. ir toliau naudojasi automobiliu Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nors formaliai jis buvo perleistas jos tėvui, atsakovui J. K. (t. I, b.l. 27-28). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuota, kad visi atsakovai, sudarydami ginčijamas sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog šios sutartys pažeis ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, teises. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, netinkamai ir neobjektyviai vertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma aplinkybė, kad atsakovai D. M. ir G. M. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir inicijavo automobilių pasidalinimą, atsakovų nesąžiningumo nepaneigia, nes nurodyti automobiliai yra perleisti tretiesiems asmenims, todėl nutraukiant santuoką nedalintini. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas neįrodinėjo atsakovo G. M. turto vertės, jo turto padėties pasikeitimo po ginčijamų sutarčių sudarymo ir nepagrindė, kad automobilių kaina neatitiko rinkos kainos, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra teisingi ir pagrįsti. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo G. M. turimo turto nepakanka ieškovo reikalavimui patenkinti, tuo tarpu ginčijamomis sutartimis dar labiau sumažinamas šis turtas. Duomenų, kad ši situacija būtų pasikeitusi po ginčijamų sutarčių sudarymo, byloje nėra. Tuo tarpu, kaip nurodyta aukščiau, net ir nesant byloje papildomų įrodymų galima daryti išvadą, kad ginčijamomis pirkimo – pardavimo sutartimis perleistų automobilių kaina neatitiko rinkos vertės. Todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovai turėjo pateikti įrodymus apie automobilių perleidimo metu buvusią jų techninę būklę ar kitus duomenis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad automobilių pardavimo kaina buvo pagrįsta, tačiau atsakovai ne tik kad nepateikė tokių įrodymų, bet ir apskritai apie šią aplinkybę nieko nepasisakė, todėl teismas neturėjo pagrindo jos pripažinti neįrodyta. Kita vertus, sudarius ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis gautos piniginės lėšos nebuvo nukreiptos ieškovo reikalavimui patenkinti.

Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos sąlygos, būtinos taikant actio Pauliana institutą, – ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. M.; ginčijamos sutartys pažeidė ieškovo, kaip atsakovo G. M. kreditoriaus, teises; sutarčių sudaryti nebuvo privaloma; atsakovai G. M., D. M., I. M. ir J. K. buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromos sutartys pažeis ieškovo teises. Vienerių metų ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana instituto pagrindu nepraleistas. Ginčo dėl to byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – 2011-02-24 tarp atsakovių D. M. ir I. M. sudaryta automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis, 2011-02-24 tarp atsakovų D. M. ir J. K. sudaryta automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, 2011-04-18 tarp atsakovų I. M. ir J. K. sudaryta automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis pripažintinos negaliojančiomis. Pripažinus nurodytas sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija natūra, įpareigojant atsakovus J. K. ir L.J. K. grąžinti atsakovams G. M. ir D. M. kaip bendrąją jungtinę nuosavybę automobilius Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigojant atsakovę D. M. grąžinti atsakovui J. K. už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 100 Lt, o atsakovę I. M. – už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 1.200 Lt.

Atsakovės D. M. argumentas, kad ieškinys negali būti tenkintinas visa apimtimi, nes automobiliai priklauso ne tik skolininkui G. M., bet ir jai, o ji nėra ieškovo skolininke, vertintinas kritiškai, nes taikius restituciją, automobiliai bus grąžinami bendron sutuoktinių nuosavybėn, o po to bus nustatyta skolininko turto dalis bendrame turte.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir apeliacinės instancijos teismo nauju sprendimu ieškinys patenkinamas, išsprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu iš viso patyrė 7.702 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš jų 816 Lt sudaro už ieškinio ir apeliacinio skundo padavimą sumokėtas žyminis mokestis (t. I, b.l. 9, t. II, b.l. 107), 5.900 Lt už advokato ir advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t I, b.l. 113, 116-118) bei 986 Lt už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą (t. I, b.l. 114-115). Šios ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-35-803/2012 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis 2011-02-24 tarp D. M. ir I. M. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, 2011-02-24 tarp D. M. ir J. K. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir 2011-04-18 tarp I. M. ir J. K. sudarytą automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.

Įpareigoti J. K. ir L. J. K. grąžinti G. M. ir D. M. automobilius Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti D. M. grąžinti J. K. už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 100 Lt, o I. M. – už automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautus 1.200 Lt.

Priteisti iš G. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) D. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) I. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 1540 litų bylinėjimosi išlaidų UAB „Šebsta“.

Kolegijos pirmininkas Virginijus KairevičiusTeisėjai Jadvyga MardosevičVilija Mikuckienė