Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-03-01 · Civilinė byla Nr. 2A-115-544/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-01-20Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-03-01Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-01
Bylos Nr.
2A-115-544/2011
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-01874-2010-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
Ieškovas
R. M.
Atsakovas
V. M., R. F., E., E. F., M. S.
Trečiasis asmuo
Beazley Furlonge Ltd, Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro
Advokatai
Svetlana Naidenkas
Kategorijos
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-115-544/2011

Teisėjas Eigirdas Činka Proceso Nr. 2-08-3-01874-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.4; 21.6; 30.3; 41; 42.8; 45.6; 114.4; 114.11; 121.18; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant ieškovei R. M., atsakovams V. M., R. F., atsakovų atstovams advokatei Svetlanai Naidenko, Ričardui Užolui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. M., R. F., E. F. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2801-755/2010 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams V. M., R. F., E. F., M. S., esant tretiesiems asmenims Beazley Furlonge Ltd (Lloyds Syndicate AFB 2623/623), Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė pripažinti 2007-09-12 buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. F. ir M. S., apsimestiniu sandoriu bei pripažinti, kad sandoris buvo sudarytas tarp M. S. ir V. M.. Nurodė, kad minėtas butas pirktas jos santuokos su V. M. metu, už jį apmokėta iš bendrų šeimos lėšų, tačiau šį sandorį siekdamas nuo jos nuslėpti atsakovas V. M. įformino dukters R. F. vardu, ir tokiu būdu sumažino bendrą jų šeimos turtą. Gyvendami santuokoje su atsakovu ketino butą pirkti, nes jis dirbo Panevėžyje, jam tekdavo kasdien važinėti iš Jonavos, kurie jie tuo metu gyveno. Butas buvo įsigytas iš jų šiam tikslui taupytų lėšų, tačiau buto įsigijimo metu jų santykiai jau buvo pašliję. Nuo 2008 metų vyksta jos ir atsakovo santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo byla. Atsakovo dukra su šeima gyveno ir gyvena Vilniuje, jiems nereikėjo buto Panevėžyje, jie nefinansavo buto įsigijimo, juo nesinaudojo ir jame negyveno (b. l. 2-3).

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-11-04 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino tarp R. F. ir M. S. 2007-09-12 sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, pripažino, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp pirkėjo V. M. ir pardavėjos M. S., taip pat nustatė, priteisė ir paskirstė tarp šalių ir valstybei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2007-09-21 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė R. F. iš atsakovės M. S. už 60 000 Lt įgijo butą (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Jonavos rajono apylinkės teisme nagrinėjama R. ir V. M. santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo byla, kurios nagrinėjimas sustabdytas iki bus išnagrinėta ši byla. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo ne dėl teisinio sandorio rezultato, kurio siekė buto pirkimo-pardavimo sutarties šalys, bet dėl sutarties šalies, todėl esminė įrodinėtina aplinkybė byloje yra tai, kas buvo faktinis buto pagal minėtą sutartį pirkėjas. Vertindamas įrodymus, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris tarp R. F. ir M. S. faktiškai buvo sudarytas tarp pirkėjo atsakovo V. M. ir pardavėjos atsakovės M. S.. Ieškovės teiginius apie tai, kad ji ir V. M. ketino pirkti butą Panevėžyje, nes atsakovui kasdien reikėjo važinėti į darbą Panevėžyje, kad jie šiam pirkiniui turėjo pakankamų santaupų, teismas įvertino kaip atitinkančius gyvenimišką situaciją ir pagrįstus byloje esančiais įrodymais. Atsakovo V. M. pajamos iki buto pirkimo buvo gana ženklios, nes teismas nustatė, kad jis 2006 metais gavo 75723,37 Lt, 2007 metais – 104 020 Lt, 2008 metais - 93123,60 Lt, o R. M. pajamos 2006 m. buvo 9454,47 Lt, 2007 m. - 44 378,54 Lt, 2008 m. – 48 095,54 Lt. Teismas nenustatė, kad jie tuo laikotarpiu būtų turėję finansinių įsipareigojimų ar įgiję brangių pirkinių. V. M. atlikti mokėjimai virš 50 000 Lt pagal sąskaitas dėl įvairių statybinių medžiagų ir darbų apmokėjimo yra padaryti 2008 m. antrojoje pusėje praėjus daugiau nei metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas padarė išvadą, jog 2006-2007 m. M. turėjo santykinai gana ženklias pajamas bei neturėjo stambesnių išlaidų, todėl tikėtina, jog sukaupė apie 60000 Lt santaupų, pakankamų butui nusipirkti. Vertindamas atsakovų R. ir E. F. aiškinimą apie tai, kad E. F. turėjo pakankamai lėšų ginčo buto pirkti ir butą už jas nupirko, teismas atmetė kaip klaidinantį teismą ir iškraipantį faktines aplinkybes, nes šie atsakovai savo aiškinimų apie pakankamą lėšų sumą minėto buto pirkimui nepagrindė leistinais įrodymais. 2006-03-31 atsakovams buvo suteikta 278 526,50 Lt paskola buto Vilniuje pirkimui. Atsakovė R. F. pradėjo dirbti ir gauti nuolatines pajamas tik nuo 2007-08-20, o atsakovo E. F. darbo užmokestis 2006-2007 metais buvo nuo 1530 iki 2500 Lt per mėnesį ir, pagal bylos duomenis, jie neturėjo kitokių pajamų. Atsakovo E. F. tvirtinimą, jog ginčo buto pirkimui jis panaudojo 68 000 Lt, gautų pardavus bendrabutį, bei 59 000 Lt, kuriuos jam padovanojo motina V. F., teismas pripažino nepagrįstu dėl šių motyvų. Liudytojos V. F. teiginys apie tai, kad ji 2007-08 mėn. pervedė E. F. 30000 Lt, nepagrįstas rašytiniais įrodymais. Iš A. Č. pervedimo V. F. teismas nustatė, kad 2007-04-04 ji į banko sąskaitą gavo 78 500 Lt, iš kurių sekančią dieną 29 000 Lt pervedė E. F.. Nors, V. F. nuomone, sūnus pirko butą už jos dovanotus pinigus, toks jos paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas, kadangi ne ji, o juos gavusysis E. F. savo nuožiūra naudojo gautas lėšas. Iš VĮ „Registrų centras“ duomenų bei E. F. banko sąskaitų išrašų teismas nustatė, jog atsakovas 2006-11-29 pardavė butą (bendrabutį) (duomenys neskelbtini)

ir tą pačią dieną į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 66 000 L. 2006-12-01 iš šios sąskaitos 55085 Lt buvo pervesti į kitą E. F. sąskaitą (duomenys neskelbtini), o iki 2006-12-18 likusieji pinigai už parduotą butą išimti grynaisiais. Iš pervestųjų į kitą sąskaitą lėšų 2007-02-02 15 608 Lt sumokėta UAB “Luidas“ buto Perkūnkiemio gatvėje pirkimui, iki to laiko apie 7000 Lt buvo pervesti atgal į sąskaitą Nr. LT 4973 0100 7187 0936, o po apmokėjimo UAB „Luidas“ virš 32 000 Lt taip pat sugrąžinta į minėtą sąskaitą. Nuo 2007 m.vasario vidurio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) lėšų nėra. Sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ženklesnių sumų, išskyrus 113 000 Lt, kurie 2007-02-01 gauti kaip paskola, kuri 2007-02-02 praktiškai visa pervesta buto pardavėjui bei iš kitos E. F. sąskaitos susigrąžintų lėšų, iki 2007-04-06 nebuvo gauta. Iki tol iš nenustatytų šaltinių gauta apie 10100 Lt, bet beveik visos gautos sumos dalimis išnaudotos. 2007-04-06 iš V. F. į sąskaitą gauta 29 000 Lt, o sekančią dieną 20 000 Lt panaudota paskolos sugrąžinimui. Todėl buvo padaryta išvada, kad iki ginčo sandorio sudarymo 2007-09-21 ženklesnių įplaukų negauta, o gautos praktiškai visos išleistos, taigi minėtai dienai lėšų, kurių būtų pakakę bent ženklesnei 60 000 Lt buto pirkimo kainai apmokėti iš sąskaitų nepaimta. Teismas nurodė, kad atsakovai F. neturėjo paskatų ginčo buto pirkimui, nes neneigia, kad neketino gyventi Panevėžyje, į butą nepersikėlė, jame negyveno ir neketina gyventi, E. F. net neapžiūrėjo ketinamo pirkti buto, vieno kambario butas jų trijų asmenų šeimai per mažas bei nėra įrodymų apie tai, jog šio buto pirkimas rinkos požiūriu būtų buvusi pelninga investicija. R. F. teiginio, kad duoda lėšas tėvui apmokėti į butą tiekiamoms paslaugoms, įrodymais nepagrindė. Nors nuo buto perdavimo momento R. F. juo faktiškai naudojamasi, bet F. bute negyveno ir jo neišnuomavo. Atsakovo V. M. vardu išrašytose sąskaitose-faktūrose, banko dokumentuose atsakovas savo gyvenamąja vieta nurodė (duomenys neskelbtini), šiame bute deklaruota ir jo gyvenamoji vieta. Tai, teismo nuomone leidžia daryti išvadą, jog po ginčo sutarties sudarymo butu naudojasi tik atsakovas V. M.. Buto pirkimo laikotarpiu M. šeimyniniai santykiai buvo pašliję, todėl ieškovės teigimas, jog atsakovas nuslėpė nuo jos buto pirkimo faktą ir įsigijo ginčo butą dukters vardu siekdamas nesudaryti jai prielaidų dalinti turtą kaip įgytą santuokoje, yra labai tikėtinas ir neprieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismas pažymėjo, kad V. M. ir E. F. yra tėvas ir dukra, todėl jų teisinis interesas sutampa (2 t., b. l. 144-150).

Šalies argumentai

Atsakovai V. M., R. F. ir E. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-11-04 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės R. M. ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad santuokos nutraukimo byloje butas Smėlynės g. 73-78, Panevėžyje nenurodytas kaip R. ir V. M. santuokoje įgytas turtas. Tik į šios bylos nagrinėjimo pabaigą R. M. nesąžiningai nutarė pareikšti ieškinį ir dėl minėto buto. Nors V. M. dirba UAB „Panevėžio keliai“, tačiau nuolat gyvena Jonavoje, nes netoli yra daugiau jo darbo objektų. Gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), nes dirba Panevėžyje, o už patarnavimus į butą V. M. moka atsakovės E. F. duodamais pinigais., nes taip yra patogiau. Atsakovai R. ir E. F. butą pirko iš savo šeimos lėšų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 1.87 str. 3 d., kurioje numatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš sąžiningus asmenis, kurie įgijo teisę apsimestinio sandorio pagrindu. R. F., E. F. ir M. S. bet kuriuo atveju yra sąžiningi asmenys. Kadangi vyksta M. turto padalijimas santuokos nutraukimo byloje, tai teismas ieškovės veiksmus turėjo įvertinti kaip nesąžiningus. Teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles vertino įrodymus ir rėmėsi sutarčių aiškinimo principais nustatydamas tikruosius šalių ketinimus. Byloje buvo nustatyta, kad R. F. tarėsi dėl buto pirkimo ir mokėjo pinigus pardavėjai, o jų aiškinimas dėl piniginių lėšų įdėjimo į šį turtą gali skirtis dėl tuo metu buvusios santuokos nutraukimo bylos. Teismo teigimas, kad prie buto pirkimo prisidėjo V. M. ar R. M. yra pagrįstas tik spėjimais. Nurodė, kad sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi nustatyti būtina konstatuoti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises pagal ginčijamą sandorį. V. M. nebuvo derėjęsis dėl jokių pirkimo sąlygų ir nematė buto. Vien tai, kad F. neketino gyventi Panevėžyje ir bute negyvena, nereiškia, kad jie negalėjo įsigyti ginčo buto. Faktas, kad V. M. dažnai naudojasi butu, nereiškia, kad jis yra tikroji sutarties šalis, nes yra R. F. tėvas, todėl ji ir leidžia naudotis butu. Nurodo, jog teismas nesiremdamas įrodymais teismas nurodė, kad M. ketinimas pirkti butą yra gyvenimiškas ir pagrįstas, ir visai neįvertino to fakto, kad jis Panevėžyje nedirba, kad jo darbo objektai yra arčiau Jonavos. Vien faktas, kad atsakovo V. M. pajamos buvo nemažos, nereiškia, kad jis pirko butą. Nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovė su vyru planavo pirkti butą Panevėžyje ir tam taupė pinigus. Ne atsakovai turėjo įrodinėti, kad ieškovės nurodytos aplinkybės neegzistavo, bet ieškovė turėjo įrodyti, kad jos teigiamos aplinkybės egzistavo. Ieškovė 3 metus neginčijo sandorio ir, nors teigia, kad nežinojo apie įsigytą turtą iki skyrybų, tačiau apie tai ji turėjo žinoti, nes ji buto atsakovo žmona ir įrodinėja, kad butas buvo pirktas iš šeimos lėšų. N. F. gavo paskolą ir už ją įsigijo butą Vilniuje, tačiau tai nereiškia, kad dalies paskolos jie negalėjo panaudoti buto pirkimui Panevėžyje. Atsakovas E. F. buvo gavęs 29 000 Lt pavedimą iš savo motinos. Nors 20 000 Lt buvo pervesti kitą dieną kaip paskolos grąžinimas, tačiau, net ir esant šioms aplinkybėms, buvo likę 90 000 Lt, o dar 30 000 Lt E. F. motina davė grynais pinigais. R. F. duodavo pinigų tėvui sumokėti už butą metams į priekį ir jis mokėjo už butą, nes juo kartais naudojosi ir taip buvo patogiau. Neįvertinta aplinkybė, kad E. F., prieš perkant butą Panevėžyje, pardavė turėtą bendrabutį už 68 000 Lt. Nors, teismo nuomone, nuo 2007 m. vasario vidurio už pagal šį sandorį gautų pinigų sąskaitoje nebebuvo, tačiau neatsekta, kur ir kada buvo išleista 32 000 Lt. Teismas nepagrįstai reikalavo atsakovus, o ne ieškovę, įrodyti pinigų turėjimą buto pirkimui. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau jos nepritaikė konkrečiai sprendžiamai bylai. Teismas nepasisakė dėl to, kad notaras nurodė, jog tvirtindamas sutartį nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad sutartis neišreiškia tikrosios R. F. ir M. S. valios. Teismo teiginys, kad ieškovės R. M. ir atsakovo V. M. santykiai jau buvo pašliję 2007 m., tai galėjo lemti, kad butą V. M. apiformino dukters vardu, yra tik teismo spėjimas, o esant blogėjantiems santykiams ieškovė kaip tik turėjo atidžiau domėtis, kur leidžiami jų bendri pinigai ir 2008 m. santuokos nutraukimo byloje pareikšti reikalavimus dėl ginčo buto (2 t., b. l. 164-168).

Atsakovė M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-11-04 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias apsimestinių sandorių pripažinimą negaliojančiais. Šiuo atveju negalima pripažinti, kad buvo apsimestinis sandoris, nes tam reikalinga, kad abi šalys suvoktų sandorio apsimestinumą ir kad jis iš tikrųjų sukelia teisines pasekmes kitam asmeniui. Šalys negali apsimestinio sandorio sudarymo fakto panaudoti prieš sąžiningą trečiąjį asmenį, kuriuo ji yra. Todėl jos atžvilgiu negalima sandorio pripažinti apsimestiniu. Dėl sutarties sudarymo sąlygų tarėsi tik su R. F., iš jos gavo pinigus, perdavė raktus ir dokumentus. Todėl jos atžvilgiu tikroji sutarties šalis yra R. F.. Teismas pažeidė ir neteisingai taikė sutarčių aiškinimo principą, numatytą LR CK 193 str. 1 d., nes turėjo būti atsižvengta į abiejų šalių ketinimus ir valią. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, bet jos nepritaikė konkrečiai situacijai ir nenurodė, kodėl vienaip ar kitaip vertinami šalių paaiškinimai, įrodymai, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neišsprendė restitucijos klausimo, todėl nėra aiškus sprendimo vykdymas bei kaip jo pasekmės palies jos, kaip trečiojo sąžiningo asmens teises (2 t., b. l. 175-178).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad teismas įrodymus įvertino visapusiškai ir objektyviai. LR CK 1.87 str. 1 d. nustato, kad, jeigu sandoris sudarytas kitam asmeniui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. V. M. turėjo akivaizdų motyvą įsigyti butą Panevėžyje, nes šiame mieste dirbo. R. ir E. F. gyvena ir dirba Vilniuje, jų sūnus Vilniuje lanko vaikų darželį. 2007 m. jie taip pat įsigijo butą Perkūnkiemio g. 47-12, Vilniuje ir 2007-02-02 tuo tikslu jiems suteikta 113 000 Lt paskola, kuri pervesta už butą UAB „Luidas“. Nors R. F. nurodė, kad butą įsigijo šeimos reikmėms, tačiau šio argumento įrodymais nepagrindė ir bute negyveno. V. M. turėjo motyvą buto pirkimo-pardavimo sandorį sudaryti per statytinę dukrą R. F., nes jis po pusmečio iniciavo skyrybas su ieškove. R. ir E. F. paaiškinimą, kad jie butą įsigijo iš santaupų, paneigia byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai apie mažas atsakovų pajamas. E. F. iš savo motinos gautais pinigais už butą taip pat nesumokėjo, nes 2007-04-05 gauti 2o 000 Lt sekančią dieną pervesti bankui paskolai grąžinti, kas paneigia šių pinigų panaudojimo ginčo butui įsigyti galimybę ir įrodo E. F. nesąžiningumą bei teismo klaidinimą, kas sudaro galimybę abejoti ir kitais teiginiais. 2004-02-12 buto pardavimo sutartis, pagal kurią V. F. buvo sumokėta 40 000 Lt, nepatvirtina aplinkybės, kad šie pinigai galėjo būti panaudoti ginčo buto įsigijimui. Teismui pateikta V. M. ir V. F. paskolos sutartis patvirtina, kad V. F. buvo paskolinusi V. M. 40 000 Lt, todėl 2007-09-12 šios piniginės lėšos negalėjo būti panaudotos ginčo butui. Banko sąskaitų išrašai rodo, kad buto pirkimo dieną nei vienoje iš atsakovų sąskaitų nebuvo pakankamai lėšų įsigyti ginčo butą, o V. M. pajamų deklaracijos duomenys patvirtina, kad jis turėjo pakankamai pajamų įsigyti ginčo butą. Be to, R. ir E. F. 2007 metais įsigijo ir žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), automobilių. Analizuojant sutuoktinių F. pajamas ir įvertinant, kad įsigijo butą Vilniuje, jį įsirengė, trijų asmenų šeima turėjo pragyventi už šias lėšas, puoselėti buitį, akivaizdu, kad gaudami tokio dydžio darbo užmokesčius, jie negalėjo sutaupyti dar ir butui Panevėžyje įsigyti, kuris net nebuvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti. . R. F. jokiais leistinais įrodymais neįrodė, kad butą įsigijo iš santaupų. Ji su V. M. ketino pirkti butą Panevėžyje ir taupė šiam pirkiniui. V. M. 2007 m. pabaigoje ėmė sakyti, kad nėra pinigų, todėl manė, kad santaupos išleistos butui Panevėžyje įsigyti. Kai V. M. iniciavo santuokos nutraukimo bylą ir buvo išimti visi dokumentai tik tada suprato, kad butas nebuvo įsigytas arba įsigytas kito asmens vardu. V. M. po ginčo buto įsigijimo visuose dokumentuose savo gyvenamąja vieta nurodydavo ginčo butą, tuo tarpu R. F. nežinojo jokių esminių aplinkybių, susijusių su ginčo butu (kas moka už butą, su kuo sudarytos komunalinių paslaugų sutartys, kam mokami mokesčiai). Mokėjimai u ž paslaugas bute buvo atliekami naudojantis elektroninės bankininkystės paslauga, todėl atstumas šiuo atveju nereikšmingas (2 t., b. l. 191-194).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai nurodė byloje surinktus įrodymus, aprašė kiekvieno įrodymo turinį, nurodė įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino ir kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl išsamiai jų nekartoja. Vertinant apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad šioje byloje, kilęs ginčas dėl buto Smėlynės g. 73-78, Panevėžyje pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir pripažino tarp R. F. ir M. S. 2007-09-12 sudarytą buto (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu bei pripažino, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp pirkėjo V. M. ir pardavėjo M. S.. Apeliaciniu skundu ginčijamas nurodytas teismo įvertinimas ir teigiama, kad tikroji sandorių šalis buvo atsakovė R. F..

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šias teisės normas tinkamai taikė ir aiškino, o apeliacinių skundų argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas spęsdamas šį ginčą vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje E. M., S. S., J. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; kt.). Šioje byloje ginčas kilo ne dėl teisinio rezultato, kurio siekė buto pirkimo-pardavimo sutarties šalys, nes jos pripažįsta pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Dėl to esminė įrodinėtina aplinkybė byloje yra tai, kas buvo faktinis buto pirkėjas, ar sutampa sutartyje nurodytas pirkėju asmuo su faktiškai pirkusiu ir mokėjusiu pinigus už perkamą butą asmeniu. Dėl to byloje buvo būtina nustatyti, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, kas įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas, atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo. Todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad šių aplinkybių įrodinėti nereikėjo ir teismas neturėjo pagrindo skaičiuoti atsakovų turėtų pinigų.

Atsiliepimas

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad sandoris negali būti pripažįstamas apsimestiniu, nes tam reikalinga, kad abi šalys suvoktų sandorio apsimestinumą bei tai, kad jis iš tikrųjų sukelia teisines pasekmes kitam asmeniui. LR CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Ieškovė neteigia, kad pardavėja M. S. buvo nesąžininga sutarties šalis ir pirmosios instancijos teismas taip pat to nekonstatavo. Šiuo atveju prašoma pripažinti negaliojančiu ne visą sandorį, bet tik konkrečią jo dalį dėl tikrosios sutarties šalies – pirkėjo. Prieš atsakovę M. S. apsimestinio sandorio sudarymo fakto nenaudojo ir nesiekia naudoti nei vienas bylos dalyvis, todėl šia prasme tai neįtakoja jos teisių ir pareigų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai vertino įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija šį argumentą vertina nepagrįstu. Dėl į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo formuojama praktika, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009 kt.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nustatė, kokie įrodymai susiję su esmine įrodinėtina aplinkybe, kas buvo faktinis buto pirkėjas, kruopščiai ištyrė tų įrodymų turinį, vertino juos tarpusavyje ir su kitais įrodymais, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus įrodymus – atmeta. Todėl apeliaciniuose skunduose be pagrindo teigiama priešingai. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta jokių esminių faktų ir aplinkybių, kurie nebūtų buvę žinomi pirmosios instancijos teismui ir nebūtų buvę jo vertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles, todėl skundų argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Byloje esančių įrodymų pagrindu nėra nustatyta, kad R. F. derėjosi dėl buto pirkimo, kad ji mokėjo savo pinigus, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Byloje pateikti įrodymai (M. pajamų dydis, atsakovo darbas Panevėžyje, planai pirkti butą, gyvenamos vietos deklaravimo faktas, sutarčių už komunalines paslaugas sudarymas, ginčo tarp sutuoktinių buvimas ir t. t.) leidžia labiau tikėti, kad sandoris buvo apsimestinis ir tikruoju buto pirkėju buvo atsakovas V. M., o ne dukra. R. ir E. F. savo teiginių apie turėtas lėšas, pakankamas ne tik buto Vilniuje, bet ir buto Panevėžyje pirkimui, nepagrindė patikimais ir objektyviais leistinais įrodymais. Byloje nustatyta, kad 2006-03-31 R. ir E. F. buvo suteikta 278 526,50 Lt paskola buto Vilniuje pirkimui. R. F. nuolatines pajamas pradėjo gauti 2007-08-20. E. F. darbo užmokestis 2006-2007 metais taip pat buvo nepakankamas ginčo buto kainai apmokėti. Teismas pagrįstai atmetė liudytojos V. F. teiginį apie 30 000 Lt perdavimą sūnui buto pirkimui, nes jis įrodymais nepagrįstais, o liudytoja yra atsakovo motina, todėl suprantama, kad siekia padėti savo sūnui ir jo šeimai. 2007-04-05 V. F. 29 000 Lt pervedė E. F., o 2006-11-29 parduotą butą (bendrabutį) (duomenys neskelbtini)atsakovui buvo sumokėta 66 000 Lt. Teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė pinigų judėjimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš šių lėšų už buto Panevėžyje mokėta nebuvo, su kuo teisėjų kolegija visiškai sutinka. Atsakovai R. ir E. F. ne tik pirko naują brangų butą Vilniuje, jį įrengė ir remontavo, bet ir pirko žemės sklypą, grąžino paskolas, todėl vien virš minėto turto pardavimo faktas neįrodo, kad buvo laisvų lėšų pirkti butui Panevėžyje. R. ir E. F. nuolatinai gyveno ir gyvena Vilniuje ir būstui nuolatinėje gyvenamojoje vietoje įsigyti jiems buvo suteikta ženklaus dydžio paskola. Todėl yra visiškai nelogiška pagrįstai manyti, kad butą, kuriame gyvens, atsakovai perka už paskolos pinigus, o butą, kurį įgyti jie neturi jokios paskatos - už savo lėšas. Kadangi atsakovas 2006-11-29 pardavė butą Vilniuje, kuriame nekilnojamas turtas yra labiau likvidus ir didesnės vertės negu Panevėžyje, tai buto pirkimas nepraėjus nei metams 2007-09-12 už panašią kainą dėl investicijos ateičiai naudingumo labai abejotinas. Atmestinas atsakovų argumentas, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė ieškinį baigiantis santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimui, kadangi teisė pareikšti ieškinį atsiranda tada, kai paaiškėja aplinkybės ir asmuo supranta apie savo teisės pažeidimą. Pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu galioja bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nepraleido.

Atsiliepimas

Atsakovės M. S. apeliacinio skundo teiginiai pirmos instancijos teismo išvadų taip pat nepaneigia. Ji galėjo nežinoti tikrųjų šalių ketinimų. Teismas išsprendė visus klausimus, kuriuos reikėjo išspręsti teismo sprendimu, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas pripažinti tarp Raimondos ir M. S. 2007-09-12 sudarytą buto Smėlynės g. 73-78, Panevėžyje pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir pripažinti, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp pirkėjo V. M. ir pardavėjos M. S.. Todėl atmestinas M. S. argumentas, kad teismas neišsprendė restitucijos klausimo. Šiuo atveju pats sandoris nenuginčytas ir nebuvo ginčytas, jis tik pripažintas apsimestiniu dalyje dėl tikrosios sandorio šalies – pirkėjo - atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui.

Kadangi apeliaciniai skundai atmetami, tai iš atsakovų V. M., R. F., E. F. ir M. S. ieškovei R. M. priteisiama 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą, o valstybei – išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 98 str., 99 str., b. l. 190, 195).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010m. lapkričio 4d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 75 (septyniasdešimt penkis) Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ieškovei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 5 (penkis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija: Birutė ValiulienėRamunė ČeknienėBirutė Jonaitienė