Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui UAB „Agroketos transportas“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas ieškinį tenkina.

Iš teismui pateiktų draudimo sutarčių (b.l.7,65) 12 punkto nustatyta, kad sudarydamos sutartį šalys susitarė, kad vykstant į Didžiąją Britaniją, Šiaurės Airiją, Airiją draudėjas privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką, nes yra rizikos padidėjimas. Iš ieškinio turinio matyti, kad 2011-12-05 M1 kelyje Didžiojoje Britanijoje įvyko autoįvykis, dėl kurio kaltas atsakovas UAB „Agroketos transportas“. Ieškovas sumokėjo 29816,97 litų draudimo išmoką (b.l.14,15), todėl prašo priteisti iš atsakovo 14908,49 litų regreso tvarka. Šalys neginčyja autoįvykio fakto, išmokėtos draudimo išmokos dydžio, pripažįsta nurodytas faktines aplinkybes.

Teismas ieškinį tenkina. LR CK 6.1010 str. 1 d. numatyta draudėjo pareiga draudikui pranešti apie pasikeitusią draudimo riziką, o draudikas pagal LR CK 6.1010 str. 2 d. turi teisę padidinti draudimo įmoką. LR CK 6.1010 str. 3 d. nustato teisę draudėjui reikalauti atlyginti nuostolius. Šalių santykius reguliuoja specialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja šalių teisinius santykius - LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Vadovaujantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.2.punktu, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, nes buvo padidėjusi draudimo rizika. Ieškovas pagrįstai numatė, kad vykstant į Didžiąją Britaniją, Šiaurės Airiją, Airiją draudėjas privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką, nes yra rizikos padidėjimas: judėjimas keliu pagal galiojančias eismo taisykles vyksta priešingai nei kontinentinėje Europos dalyje, ginčai nagrinėjami pagal kitus teisės principus taikant anglų-saksų teisės sistemą. Vairuotojui nuvykus iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją yra akivaizdus rizikos padidėjimas patekti į autoįvykį, teisiniam ginčui kontinentinės teisės principai negalioja, todėl reikia samdytis vietos teisininką.

Teismas atsakovo UAB „Agroketos transportas“ atsikirtimus atmeta, nes byloje yra sutarties originalas (b.l.65), iš kurios matyti, kad sutartis sudaryta 2010-12-06. Autoįvykis įvyko 2011-12-05. Sutartis šalims, vadovaujantis LR CK 6.189 str. 1 d., turi įstatymo galią. Praėjus metams po sutarties sudarymo, atsakovui vykdant verslą naudojantis draudimo sutartimi ir pažeidinėjant sutartinius įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, įvykus autoįvykiui, pradėti ginčyti sutartį, apeliuojant į sutarties sudarymo aplinkybes, yra nesąžininga. Draudimo sutarties sąlygos aiškios, sutartis sudaryta lietuvių kalba, todėl kvestionuoti sutarties pažeidėjui sutarties sudarymo aplinkybes, įvykus eismo įvykiui valstybėje, kurią abi šalys siejo su rizikos padidėjimu sutartyje, nėra teisinio pagrindo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Pažymėtina, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Atsakovo nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta, kad ji gali būti taikoma tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių. Iš nurodyto įstatymų lydimojo akto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ turinio matyti, kad jo normos reglamentuoja ne tik žalos ir mokėtinos draudimo išmokos nustatymą, draudimo išmokos mokėjimo principus, žalos administravimą, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, bet ir sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejus (59–67 punktai). Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau šiose Taisyklėse nėra įtvirtinta, kad jų nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių. Taisyklių nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas atsakovui, reiškiamas įstatymo pagrindu, atitinka CK 6.111 straipsnį. Teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.2. punktu, ieškinį tenkina. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 63 punktą taikyti atsakovui nėra pagrindo, nes atsakovas iš sutarties sąlygų nesilaikymo negali turėti naudos – atsakovas transporto priemonę buvo apdraudęs privalomuoju draudimu, nes kitaip negalėtų vykdyti verslo, pažeidė draudimo sutarties 12 punktą, o teisme praėjus dviems metams po sutarties sudarymo įrodinėja, kad buvo ieškovo apgautas, neteisėtai siekdamas atsiradusius nuostolius dėl atsakovo kaltės perkelti ieškovui. Teismas atsakovo atsikirtimą atmeta, nes atsakovas privalo atlyginti ieškovui dalį nuostolių, nes pažeidė draudimo sutartį. Sutartis šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str. 1 d.). Atsakovas yra verslo subjektas, ne vartotojas, todėl taikyti mažesnę draudimo išmokos susigrąžinimo dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.2. ir 63 punktus, nėra pagrindo, nes atsakovas, siekdamas sutaupyti lėšas, sąmoningai nesilaikė draudimo sutarties sąlygų, todėl privalo ieškovui kompensuoti maksimalią 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos dalį.

Teismas, vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.2. punktu, ieškinį tenkina ir priteisia ieškovui iš atsakovo 14908,49 litų išmokėtos draudimo sumos dalį.

LR CK 6.37 str. numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių sutartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovų ieškovo naudai priteisiamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą pinigų sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-01-08 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 3 d.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., ieškovo naudai iš atsakovo priteisia 447 Lt žyminio mokesčio (b.l.2,20,35) išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti.

Išieškoti UAB „Agroketos transportas“, j.a.k.225766350, „BTA Insurance Company“ SE Vilniaus filialo, į.k.300665654, naudai 14908 litų 49 centų draudimo išmokos dalį, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-01-08 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 447 litų bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.