- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- A-575-1960-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- R. R.
- Trečiasis asmuo
- Policijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4), kurį tikslino (b. l. 20, 46-48, 80), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Institucija) jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio - 6 881,55 Lt. Paaiškino, kad dirba Utenos rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 37, 63-64) paaiškino, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį ir veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti klausimą ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tam, kad Institucija, būdama tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 66-68) pažymėjo, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymus. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje nustatyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 87-89) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Utenos rajono policijos komisariato priteisė 5 515,21 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame buvo pripažinta, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytu trejų metų senaties terminu, nustatė, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta darbo užmokesčio 5 515,21 Lt suma už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d.
III.
Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92-94), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį elgėsi teisėtai. Pagal galiojančius teisės aktus, Institucijai kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Institucijai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Teigia, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėjo būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. R. atsiliepimu (b. l. 98-99) prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir nurodo, kad Institucija, kaip tiesioginis darbdavys, pavesdamas atlikti užduotis, kurių apmokėjimas viršijo įstatyme nustatytą ribojimą, piktnaudžiavo įstatymo spraga, todėl yra tinkamas atsakovas. Valstybės valdžia savo veiksmais sudarė situaciją pažeisti jo konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl Lietuvos valstybė, kaip darbdavys bendrąja prasme, taip pat yra tinkamas atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2008 metus pareiškėjui R. R. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Utenos rajono policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju yra taikytinas Darbo kodekse nustatytas 3 metų terminas, ir pareiškėjui priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis asmens sąskaitomis (b. l. 49-58), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.