- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-454-954/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54683-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Egidijus Jonas Grigaravičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą per tris mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiam turtinę žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 48 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 4 dalies 3 punktas).
Iš R. P. nukentėjusiam V. K. priteisti 373 eurai turtinei ir 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 520 eurų advokatės atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. P. (toliau – R. P.) nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 22 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 7, vairuodamas automobilį „Toyota Prius Plius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdamas važiuoti (duomenys neskelbtini) gatvės link, tyčia automobilio priekine dalimi trenkėsi į ant kelio važiuojamosios dalies stovėjusį bei jam mojavusį V. K. (toliau – V. K.), dėl to jį parbloškė ant kelio važiuojamosios dalies, padarydamas jam kairės rankos IV delnakaulio lūžį, taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą.
2. Apylinkės teismas, pripažindamas R. P. kaltu nurodė, kad kaltinamojo kaltės neigimas laikytinas gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija, kurios nepatvirtina nei vienas faktas, esantis byloje, todėl yra nepriimtinas. R. P. parodymus, kad jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, nes nesitikėjo, jog V. K. rankomis stabdys jo vairuojamą automobilį, paneigia nukentėjusio V. K. ir liudytojos G. K. (toliau – G. K.) parodymai, kuriuose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo vienodai ir aiškiai nurodoma, jog kaltinamasis tyčia automobilio priekine dalimi trenkėsi į ant kelio važiuojamosios dalies stovėjusį bei jam mojavusį V. K. ir jį sužalojo. Konstatuotina, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė. Sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina byloje pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G92/2020(02) ir pG92/2020(02).
3. Apylinkės teismas, priteisdamas civilinį ieškinį nurodė, kad dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, nukentėjusysis V. K. patyrė turtinę žalą, kadangi dėl nedarbingumo laikotarpio negavo pajamų, turėjo kelionės išlaidų. Žala neatlyginta. Tarp kaltinamojo padarytų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis ryšys, žala atsirado dėl kaltinamojo veiksmų, todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu, išlaidos atitinka protingumo kriterijus, jos buvo būtinos, yra visiškai pagrįstos, todėl priteistinos. Nukentėjęs neabejotinai patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus ir stresą, depresiją, neabejotinai sutriko jo gyvenimo ritmas, t. y. jam buvo sukeltos pasekmės, kurios yra laikytinos neturtine žala. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas kaltinamojo R. P. veiksmais nukentėjusiam V. K. padarytą neturtinę žalą įvertino 1000 eurų.
Šalies argumentai
4. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2021 m. gegužės 14 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-113-408/2021, nustatant, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį bei civilinį ieškinį atmesti.
4.1. Skunde nurodo, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir in dubio pro reo principą, tendencingai ir atsietai vertino byloje esančius įrodymus, jų visumą, dėl ko buvo netinkamai pritaikyta BK 138 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
4.2. Apeliantas nurodo, kad priešingai kaltinamojo nuosprendžio motyvams, V. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, dėl ko vertintini kritiškai. Nenuosekli ikiteisminiame tyrime V. K. duotų parodymų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog V. K. nurodydamas, jog R. P. neva tyčia ir sąmoningai partrenkė jį, vis skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, t. y. iš pradžių V. K. teigė, kad jis (R. P.) pristabdė, o jis uždėjo rankas ant automobilio kapoto, ir R. P. neva pagreitinus važiavimo greitį jis neišlaikė pusiausvyros ir buvo nublokštas šalia automobilio; vėliau V. K. jau nurodė, kad buvo ne nublokštas, o nuo smūgio jį neva apsuko ratu; galiausiai V. K. kardinaliai pakeitė įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad jis nelaikė ant kapoto rankų, bet neva vieną ranką laikė iškėlęs, tokiu būdu R. P. rodydamas sustoti, o kita jo ranka buvo nuleista, tačiau jis nesustojo, bet ir „pagazavo“ padidinant važiavimo greitį, dėl ko V. K. nugriuvo ant asfalto ir persivertė. Apelianto teigimu, iš tokių nenuoseklių V. K. parodymų galima daryti tik išvadą, kad jis, prašomas savo dukros, siekiant, kad neišvažiuotų su vaiku iš namų valdos, išėjo į gatvės vidurį, kuomet R. P. jau buvo išvažiavęs į gatvę. Skirtingas įvykio aplinkybių aiškinimas tik patvirtina, kad V. K. kuria įvykio aplinkybes, nenurodydamas tikrųjų aplinkybių, dėl ko minėti V. K. paaiškinimai, apelianto teigimu, jokiu būdu negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir patvirtinantys nusikalstamos veikos įvykdymą.
4.3. Skundo autorius nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino V. K. dukros G. K. parodymus. G. K. yra nukentėjusiojo V. K. dukra, tarp R. P. ir G. K. susiklostę konfliktiški santykiai dėl vaiko priežiūros, todėl, pasak apelianto, jau vien dėl to G. K. parodymai negali būti laikomi objektyviais, patvirtinančiais nusikalstamos veikos įvykdymą. Skunde teigiama, kad G. K. paaiškinimai neatitinka V. K. parodymų (pvz. 2020 m. vasario 17 d. apklausos protokole G. K. nurodo, kad jos tėtis R. P. neva mojavo, ragino sustoti, nors tokių aplinkybių pats V. K. ikiteisminio tyrimo metu nei karto nenurodė), dėl ko G. K. parodymai apie įvykio aplinkybes taip pat turėjo būti vertinti kritiškai, o ne kaip objektyvūs duomenys, pagrindžiantys, jog apeliantas neva tyčia siekė partrenkti V. K..
4.4. Apelianto nuomone pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaitinamąjį nuosprendį, akivaizdžiai atsietai vertino byloje pateiktą specialisto išvadą Nr. G92/2020(02), kurioje buvo konstatuotas V. K. padarytų sužalojimų pobūdis ir mastas. V. K. ir G. K. nurodomos aplinkybės apie jo tyčios buvimą susiduriant su V. K. ir greičio padidinimą neatitinka V. K. padarytų sužalojimų masto, t. y. jei apeliantas iš tikrųjų būtų siekęs partrenkti V. K. ir dar netgi būtų neva padidinęs greitį, tokiu atveju smūgis bei sužalojimų mastas būtų ženkliai didesnis ir pasekmės būtų tikrai ne tokios, o sužalojimai būtų atsiradę ir kojose, ir pilvo srityje ir t.t.
4.5. Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nepasisakė ir nevertino 2020 m birželio 29 d. liudytojų I. Z. ir M. J. parodymų. Abiejų patrulių, kurie atvyko į įvykio vietą, parodymai patvirtina, kad iš karto po įvykio V. K. dėl susidūrimo su R. P. vairuojamu automobiliu neturėjo jokių pretenzijų, kas yra visiškai nelogiška, jei V. K. ir G. K. iš tikrųjų laikė, kad jis neva tyčia bandė partrenkti ir netgi pamatęs jį ant kelio neva padidino greitį. Daugiau nei akivaizdu, jog pats V. K. nemanė, kad jis norėjo jį partrenkti, o susidūrimas įvyko todėl, kad V. K. iššoko ant kelio prieš automobilį.
4.6. Apeliantas pažymi, kad atsiprašymo žinutė gali tik patvirtinti, kad jis nenorėjo ir nesiekė partrenkti V. K., o tai įvyko netyčia, V. K. iššokus priešais automobilį, dėl ko gaila dėl pačios susiklosčiusios situacijos ir dėl to, kad V. K. susižeidė, už ką ir atsiprašė.
4.7. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jei V. K. nebūtų elgęsis neleistinai, t. y. nebūtų išėjęs ant važiuojamosios dalies vidurio neleistinoje vietoje, judant transporto priemonei, nebūtų dėjęs rankų ant kapoto, jam nebūtų sutrikdyta sveikata, t. y. jei V. K. būtų laikęsis saugaus eismo taisyklių, R. P. nei tyčia, nei netyčia nebūtų jo kliudęs su savo vairuojama transporto priemone, tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai nevertino paties V. K. neatsakingo ir neleistino elgesio, kuris akivaizdžiai sąlygojo įvykio kilimą.
4.8. Skundo autorius nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu skundžiamą apkaltinamą nuosprendį, vertinant byloje surinktus įrodymus nesilaikė in dubio pro reo principo, nevertino V. K. parodymų prieštaringumo, nelogiškumo ir neatitikimo padarytų sužalojimų mastui. Nevertino G. K. suinteresuotumo ir siekio jį nubausti, nevertino patrulių parodymų, kurie patvirtino, kad V. K. neturėjo jokių pretenzijų, kas įrodo, kad V. K. įvykio nelaikė tyčiniu. Tokiu būdu įrodymai buvo vertinami atsietai, tendencingai, visas abejones bei prieštaravimus vertinant ne jo, bet V. K. naudai, kas yra neleistina ir kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą apelianto atžvilgiu.
4.9. Apeliantas pažymi, kad V. K. civilinis ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Jonas Grigaravičius prašė apeliacinį skundą patenkinti ir R. P. išteisinti, prokurorė su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį bei tenkinti civilinį ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. P. pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė in dubio pro reo principo, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą R. P. apeliacinio skundo ribose.
7. Savo skunde R. P. teigia, kad V. K. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, su tokia nuteistojo pozicija sutikti negali. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. K. laikėsi nuoseklios įvykių versijos, nurodydamas, kad įvykio dieną, dukrai G. K. paprašius kas jis (V. K.) neleistų R. P. išsivežti vaiko, nukentėjusysis tai bandė padaryti stovėdamas ant kelio ir mojuodamas R. P., kad šis sustotų, tačiau pastarasis automobilio nesustabdė ir važiuodamas kliudė V. K.. 2019 m. gruodžio 25 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 87 – 89) V. K. nurodė, kad 2019 m. gruodžio 22 d. apie 14 val. jis nuvyko pas dukrą G. K., nes ši paprašė atvažiuoti ir padėti jai išsivežti daiktus, kadangi nusprendė išsikraustyti iš savo sugyventinio R. P. nuomojamo namo. Jam bebūnant pas dukrą į namus grįžo R. P., o su juo automobilyje kartu buvo jo (R. P.) ir G. K. mažametis sūnus B.. R. P. supratus, kad jo sugyventinė ruošiasi išsikraustyti, jis grįžo į automobilį, kuriame miegojo sūnus B. ir bandė išvažiuoti iš kiemo. V. K. apklausos metu nurodė, kad G. K. pradėjo jam šaukti, kad jis neleistų išvažiuoti R. P., dėl ko V. K. nuėjo ant kelio ir atsistojo taip, kad R. P. negalėtų išvažiuoti. V. K. nurodė, kad uždėjo rankas ant R. P. vairuojamo automobilio kapoto, tačiau R. P. tik padidino automobilio greitį ir nubloškęs V. K. nuvažiavo. Akistatos tarp R. P. ir V. K. metu (t. 1, b. l. 120 – 124) V. K. nurodė, kad stabdydamas R. P. jis buvo iškėlęs dešinę ranką, taip rodydamas R. P. sustoti, o jo kairė ranka buvo nuleista prie kojos, dėl ko, kliudant V. K. automobiliu, jam buvo padarytas kairės rankos IV Delnakaulio lūžis. Šią aplinkybę, kad V. K. skirtingai nurodė kokiu būdu stabdė automobilį: ar iškeldamas dešiniąją ranką, ar rankomis atsiremdamas į automobilio kapotą, savo apeliaciniame skunde nurodo ir apeliantas, teigdamas, kad tokiu būdu V. K. parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs. Teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. K. pats nurodė šią aplinkybę, t. y. 2021 m. vasario 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 79 – 83) apklausiamas nukentėjusiuoju V. K. nurodė, kad pamena, jog ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis buvo abi rankas uždėjęs ant automobilio kapoto, tačiau nurodė, kad teisme sako teisingai – bandydamas sustabdyti R. P. jis buvo iškėlęs vieną ranką, o kita ranka buvo nuleista. Teismo vertinimu, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant R. P. klausimą, kadangi V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad savo veiksmais jis bandė sulaikyti R. P., kad šis neišsivežtų vaiko. Pats R. P. neneigia fakto, kad partrenkė V. K., tačiau jo pozicija, jog jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su V. K., pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyta gynybinio pobūdžio. Analizuojant paties R. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą jau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti aiškūs neatitikimai, kuriais R. P. tikėtina siekė sušvelninti savo atsakomybę. R. P. akistatos metu nurodė, kad važiuodamas atbuline eiga iš kiemo jis nematė kur stovi V. K.. Tik jam įjungus bėgį ir pradėjus važiuoti į priekį, jis pamatė, kad priešais automobilį stovi V. K., kuris rankomis buvo atsirėmęs į automobilio kapotą. Tuo metu V. K. jam nieko nesakė, o tiesiog buvo atsirėmęs į automobilį. R. P. pavažiavus į priekį maždaug 1 metrą, V. K. paėjo atbulomis, į šoną nesitraukė ir nukrito ant asfalto, nes automobilis tiesiog iš inercijos važiavo į priekį ir V. K. šoko ant važiuojančios mašinos. R. P. akistatos metu nurodė, kad po susidūrimo su V. K. pastarasis nugriuvo. Įtariamojo papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 183 – 184) R. P. nurodė, kad įjungęs pirmąją automobilio pavarą jis atsisuko ir pamatė, kad V. K. stovi įsirėmęs į automobilio kapotą, tačiau R. P. jau buvo pradėjęs važiuoti, viskas įvyko greitai, jis spaudė stabdį ir V. K. nukrito. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. P. nurodė, kad jam išvažiavus iš kiemo ir pradėjus važiuoti į priekį jis atsisuko ir pamatė, kad priešais automobilį stovėjo V. K., kuris jam mojavo. R. P. teigimu, smūgis buvo nedidelis ir V. K. suklupo. Toliau apklausiamas teisme R. P. teigė, kad važiuodamas į priekį jis įsitikino, kad važiuoti yra saugu ir tik tuomet priešais jo mašiną iššoko V. K.. Apygardos teismo vertinimu, būtent R. P. parodymų nenuoseklumas parodo, kad skirtingai nurodydamas įvykio aplinkybes, jis siekė sušvelninti savo atsakomybę. R. P. pozicija yra prieštaringa byloje surinktiems įrodymams. Akivaizdu, kad R. P. pamatęs V. K. stovintį prieš jo automobilį veikė tiesiogine tyčia – nesustabdė automobilio, o priešingai, padidino greitį, taip kliudydamas nukentėjusįjį. Nuteistasis suvokė savo neteisėtus veiksmus, dėl jų galimai kilsiančias pasekmes ir sąmoningai to siekė.
8. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino G. K. parodymus, kadangi ji yra nukentėjusiojo dukra, o tarp jos ir R. P. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, G. K. pozicija tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuosekli. Duodama parodymus G. K. neslėpė, kad tarp jos ir R. P. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Iš 2019 m. gruodžio 25 d. protokolo – pareiškimo (t. 1, b. l. 17 – 18) matyti, kad G. K. nurodė, jog jos santykiai su R. P. buvo labai įtempti, jie sutarė blogai. Liudytoja nurodė, kad jie su R. P. bandė kalbėtis, tačiau vėl kilo konfliktas, dėl ko ji nusprendė išsikraustyti pas savo tėvus. Apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 82) G. K. nurodė, kad jos santykiai su R. P. nebuvo geri. Kaip matyti iš liudytojos G. K. parodymų, apie R. P. ji blogai neatsiliepė, nesistengė jo apkalbėti, tiesiog nurodydama, kad jų santykiai buvo konfliktiniai. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismui buvo puikiai žinomos aplinkybės dėl konfliktinių R. P. ir G. K. santykių, tačiau vertinant nuoseklius G. K. parodymus, taip pat tai, kad savo parodymais ji nebandė pateisinti nei savęs, nei savo tėvo, nesiekė apkalbėti R. P., darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas jos parodymais rėmėsi pagrįstai. R. P. skunde nurodo, kad 2020 m. vasario 17 d. apklausos protokole G. K. nurodo, kad jos tėtis R. P. neva mojavo, ragino sustoti, nors tokių aplinkybių pats V. K. ikiteisminio tyrimo metu nei karto nenurodė, tačiau pažymėtina, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme pats R. P. jau teigė, kad pradėjęs važiuoti automobiliu ir atsisukęs į priekį jis pamatė priešais automobilį stovinti ir jam mojuojantį V. K.. Pažymėtina ir tai, kad būtent R. P. bandė nurodyti, jog su juo konfliktuoti pradėjo G. K., todėl jis ir nusprendė išvažiuoti su vaiku. Apeliantas taip pat teigė, kad dėl įvykio kaltas pats V. K., o ne jis. Teismo vertinimu, būtent R. P. pozicija parodo jo siekį išvengti atsakomybės, kaltę perkeliant tiek G. K., tiek nukentėjusiajam.
9. R. P. teigimu, priimant skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai atsietai vertino byloje pateiktą specialisto išvadą Nr. G92/2020(02). Kaip matyti iš minėtos specialisto išvados (t. 1, b. l. 49) joje specialistas konstatavo, kad V. K. nustatyta: kraujosruva kairio skruosto srityje, kairės rankos IV delnakaulio lūžis. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, kraujosruva laikoma nežymiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu kairės rankos IV delnakaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Specialistas konstatavo, kad sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje ir (ar) tiriamojo nurodytomis aplinkybėmis. Byloje taip pat pateikta specialisto išvada Nr. pG 1604/2020(02) iš kurios matyti, kad V. K. nustatyta: kraujosruva kairiame skruoste, kairės rankos IV delnakaulio lūžis. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti patirti dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių: vienas į veidą, padarant kraujosruvą, kitas – į kairę plaštaką, padarant IV delnakaulio lūžį. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje ir (ar) tiriamojo nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas – aplinkybių dalis). Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, kraujosruva laikoma nežymiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu, kairės rankos IV delnakaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Pažymėtina, kad dėl kraujosruvos kairiame skruoste V. K. nurodė, jog ji atsirado ne dėl 2019 m. gruodžio 22 d. įvykio ir su šiuo įvykiu kraujosruvos atsiradimas nėra susijęs (t. 1, b. l. 90). Visiškai nepagrįsti R. P. teiginiai, kuriais jis teigia, kad jei jis būtų siekęs partrenkti V. K. ir neva dar padidinęs greitį, V. K. būtų padaryti didesni sužalojimai, negu buvo padaryti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. P. iš kiemo išvažinėjo atbuline eiga ir perjungęs pirmąją pavarą bei pradėjęs važiuoti į priekį, kliudė priešais automobilį stovėjusį V. K.. Akivaizdu, kad R. P., vos pradėjęs važiuoti automobiliu, negalėjo pasiekti tokio greičio, dėl ko partrenkus V. K. jam būtų padaryti žymiai didesni sužalojimai, nei kad buvo konstatuota. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, vertindamas byloje esančias specialisto išvadas, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir kitais, byloje esančiais įrodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, jo nurodyta specialisto išvada nebuvo vertinama atsietai, todėl jo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
10. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų I. Z. ir M. J. parodymų. Apeliantas teigia, kad liudytojų parodymai patvirtina, jog iš karto po įvykio V. K. neturėjo jokių pretenzijų dėl susidūrimo su R. P. automobiliu. Liudytoja I. Z. apklausos metu parodė (t. 1, b. l. 129 – 130), kad V. K. po įvykio jokių pretenzijų neturėjo ir greitosios medicinos pagalbos atsisakė. Kad į įvykio vietą būtų iškviesta greitoji medicinos pagalba, ar kad ji būtų atvykusi, liudytoja nurodė nepamenanti. Liudytojas M. J. apklausos metu parodė (t. 1, b. l. 134 – 135), kad V. K. skundėsi, kad jam skauda ranką, kad jį partrenkė automobilis ir dėl to jam sutrenkė ranką. Liudytojas taip pat nurodė, kad į įvykio vietą buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, buvo apžiūrėtas V. K.. Pasiūlius jam važiuoti į Klinikas jis atsisakė, nurodydamas, kad jei kas bus negerai, pats kreipsis į ligoninę. Vertinant R. P. skundo argumentus pažymėtina, kad abu liudytojai yra patruliai, todėl akivaizdu, kad kasdien jiems tenka vykti į įvairius iškvietimus, dėl ko praėjus ilgesniam laiko tarpui, jie negali nurodyti tikslių įvykio aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojai buvo apklausti praėjus pusei metų po įvykio. Nors liudytoja I. Z. ir nurodė, kad į įvykio vietą greitoji medicinos pagalba atvykusi nebuvo, tačiau tokius jos parodymus paneigia kolegos M. J. parodymai. Liudytojas taip pat prisiminė, kad po įvykio V. K. skundėsi, jog jį patrenkė automobilis, dėl ko jam buvo sužalota ranka, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis po įvykio jautėsi blogai ir taip išreiškė pretenzijas dėl neteisėtų R. P. veiksmų. Tai, kad V. K. iš karto nesikreipė į medicinos įstaigą dėl patirtų sužalojimų, R. P. atsakomybės nemažina. Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, V. K. į gydymosi įstaigą kreipėsi tos pačios dienos vakarą (t. 2, b. l. 17). Stabdydamas R. P. V. K. nesitikėjo, kad šis nesustos ir partrenks jį, todėl dėl patirto streso V. K. galėjo tinkamai nesuvokti kokie sužalojimai jam padaryti, dėl ko ir atsisakė iš karto po įvykio vykti į gydymo įstaigą.
11. R. P. teigimu, jo atsiprašymo žinutė, išsiųsta V. K., gali tik patvirtinti, kad jis nesiekė tyčia partrenkti V. K.. Byloje pateikta R. P. V. K. išsiųsta žinutė (t. 1, b. l. 117) patvirtina aplinkybę, kad R. P. siekė atsiprašyti, tačiau žinutės tekstas neleidžia daryti išvados, jog R. P. 2019 m. gruodžio 22 d. V. K. būtų partrenkęs netyčia.
12. Apeliantas nurodo, kad būtent neatsakingas ir neleistinas V. K. elgesys, Kelių eismo taisyklių nesilaikymas sąlygojo įvykio kilimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pradėjęs važiuoti į priekį R. P. matė, jog priešais jo automobilį stovi ir jam mojuoja V. K.. R. P. nebuvo pasiekęs tokio greičio, kad nesuspėtų sustabdyti automobilio, V. K. į kelią neiššoko staiga, todėl apeliantas turėjo visas galimybes nepartrenkti V. K.. Tai, kad R. P. partrenkė V. K. nulėmė ne V. K. neatsakingas ir neleistinas elgesys bei Kelių eismo taisyklių nesilaikymas, o būtent paties apelianto tyčiniai ir neteisėti veiksmai.
13. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad R. P. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pripažintas pagrįstai, jo apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio nepagrįstumo atmetami.
14. Remiantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, BPK normų, susijusių su įrodymų vertinimu, nepažeidė. Tiek nukentėjusiojo V. K., tiek G. K. pozicija dėl įvykio buvo nuosekli. Byloje esančios specialisto išvados patvirtina V. K. padarytų sužalojimų mąstą bei tai, kokiomis aplinkybėmis jam padaryti sužalojimai. Būtent apelianto parodymų nenuoseklumas patvirtina jo siekį išvengti atsakomybės, o byloje esantys įrodymai patvirtina jo tyčią siekiant sužaloti V. K., dėl ko R. P. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
15. 2021 m. liepos 30 d. Kauno apygardos teisme gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 68,94 eurus (šešiasdešimt aštuonis eurus 94 ct). ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam R. P. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.
16. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Duomenų apie prastą nuteistojo R. P. finansinę padėtį, dėl kurios asmeniui būtų neįmanoma sumokėti iš jo priteistinas išlaidas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, byloje nėra, todėl mažinti šias išlaidas ar jų visai nepriteisti, nėra pagrindo.
18. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 68,94 eurų (šešiasdešimt aštuonis eurus 94 ct) ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam R. P. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tenkinamas, iš nuteistojo R. P. valstybės naudai priteisiant 68,94 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus 94 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. P. išieškoti valstybės naudai 68,94 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus 94 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.