Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-11-04 · Administracinė byla Nr. A-2440-520/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-04
Bylos Nr.
A-2440-520/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01397-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų
Pareiškėjas
L. V.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2440-520/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01397-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. (S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas L. V. (S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, jis buvo nuolat perkeliamas iš vienos kameros į kitą, kamerose laikymo sąlygos buvo netinkamos. Jose buvo pelėsis ir nuolatinė drėgmė, čiužiniai nebuvo keičiami, buvo drėgni ir pradėję pūti. Šiukšlių konteineriai neatitiko higienos normų reikalavimų, iš jų sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas 2018 m. liepos 31 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (toliau – ir NVSC), kad būtų atliktas išsamus tyrimas dėl netinkamų sąlygų patalpose. Pareiškėjas teigė, kad NVSC patikrinimas nebuvo objektyvus, nes Lukiškių TI-K buvo iš anksto įspėtas apie patikrinimo laiką.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, nebuvo užtikrintas privatumas, netinkamai užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, nesuteiktas apmokamas darbas, bendraujant telefonu su artimaisiais buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dėl šių priežasčių jis patyrė emocinę, psichologinę neturtinę žalą.

Atsiliepimas

4. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių, teigė, kad pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kamerų, sanitarinio mazgo (tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio) ir dušo patalpų (įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m) įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjui yra išsamiai išaiškinta nuteistųjų teisė skambinti telefonu, šios tvarkos laikymąsi užtikrina pareigūnai, kurie privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti, ir nustatę pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Pareiškėjas dalyvavo Naujai atvykusiųjų į Lukiškių TI-K adaptacijos programoje, Kompiuterinio raštingumo programoje, ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos programoje, Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos programoje, Kriminalinės subkultūras apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programoje, Lietuvos kalinių globos draugijos organizuojamojoje programoje „Eik į savo kambarėlį“. Pareiškėjas dalyvavo ir suimtųjų bei nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonėse: lankėsi susitikimuose su kunigu, mankštos kambaryje, žaidė krepšinį bei tinklinį, dalyvavo profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų organizuojamuose koncertuose, socialiniame projekte „Žalioji oazė“, lankėsi „Alfa“ grupės užsiėmimuose.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo L. V. (S.) skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo kameroje vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Teismas nurodė, kad naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.

10. Teismas iš bylos duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), nustatė, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 48 paras, likusį laikotarpį pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Patikrinęs ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą pagal metodiką, kai iš bendro kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, teismas nustatė, kad Konvencijos 3 straipsnio nuostata nebuvo pažeista.

11. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir pažeidžiamo pareiškėjo privatumo, teismas aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės) 14.5 punktą, nurodė, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui, atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame nurodyta, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Teismas analizavo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką privatumo naudojantis sanitariniais mazgais užtikrinimo aspektu, vertino bylos duomenis, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse ir pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, sprendė, jog pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 301 parą.

12. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu ir nuolatine drėgme kamerose, nemaloniu kvapu, nekeičiamais čiužiniais, kurie buvo drėgni ir pradėję pūti, šiukšlių konteineriais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų, iš jų sklido nemalonus kvapas, aptarė HN134:2015 16 punktą, vertino bylos duomenis apie kameras, kuriose kalėjo pareiškėjas, NVSC patikrinimo aktus ir nustatė, kad kameroje Nr. 235, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., ant sienos po gultu buvo vizualiai matomų pelėsių požymių, o apžiūrėjus pareiškėjo naudojamą čiužinį nustatyta, kad čiužinys dėmėtas. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų, jog kameroje Nr. 235 vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai (po gultu) apdorotos antigrybeliniu skysčiu, nušlifuotos ir naujai užglaistytos, čiužinys buvo pakeistas nedelsiant. Teismas nustatė, kad byloje esantis 2017 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. 96-4102 „Dėl laikymo sąlygų“ (toliau – ir Raštas) patvirtino, jog pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl jo laikymo sąlygų. Rašte išaiškinta, kad buitines atliekas išveža įmonės, su kuriomis atsakovo atstovas sudaręs sutartis dėl atliekų šalinimo. Teismas nurodė, kad NVSC, atlikdamas patikrinimus, pažeidimų susijusių su konteinerių eksploatavimu, nenustatė. Byloje nesant duomenų, jog konteinerių eksploatavimas nebuvo tinkamas, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl aptartus pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu ir nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl dažno jo perkėlimo į kitas kameras neatitinka bylos faktinių duomenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, jog buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys dėl per dažno jo perkėlimo į kitas kameras yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Teismas pažymėjo, kad įstaigos administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų / nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsižvelgęs į tai, jog teisės aktai nedraudžia atsakovo atstovui perkelti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, teismas sprendė, jog nors pareiškėjas galėjo dėl perkėlimo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau tai nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas dėl privatumo neužtikrinimo duše aptarė HN 134:2015 29 ir 44 punktus, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto nuostatas, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenustato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažinta, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas vertino bylos duomenis (asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m) ir sprendė, jog nustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas taip pat vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog per stebėjimo langelį buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių, teismas pažymėjo, jog į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas į dušinės patalpas buvo vedamas ne tik vyrų, bet ir moterų, todėl teismas vertino, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo vedamas į dušinės patalpas ne tik vyrų, bet ir moterų, šio argumento nedetalizavo, nenurodė, kada buvo vedamas į dušinės patalpas pareigūnių, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų, jog nuo atvykimo į Lukiškių TI-K iki 2019 m. vasario 19 d. perkėlimo į Marijampolės pataisos namus, pareiškėjas dalyvavo socialinės reabilitacijos programose ir užimtumo priemonėse, pareiškėjui, kaip ir kiekvienam suimtajam / nuteistajam, buvo sudarytos sąlygos naudotos socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Teismas pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju negali daryti išvados, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

17. Teismas aptarė BVK 111 ir 125 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų darbą, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu ir nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl įsidarbinimo. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės neaprūpinant jo darbu ir pajamomis.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, jog kalbantis telefonu su artimaisiais buvo pažeidžiamas jo privatumas. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Teismas pažymėjo, kad teise naudotis telefonu pareiškėjas aktyviai naudojosi, todėl sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, jog būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius girdėdavo kiti asmenys (tiek pareigūnai, tiek kiti nuteistieji) ir jis dėl to patyrė išgyvenimus, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų (duomenų), kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų neturtinių padarinių. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio, siekio pareiškėją išskirti iš kitų Lukiškių TI-K laikomų asmenų. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja atsakovo atstovą laikytis eilės tvarkos suteikiant galimybę skambinti telefonu, taip pat nustato pareigą stebėti nuteistuosius, besinaudojančius teise paskambinti, o nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka jo pažeistai teisei apginti. Nors teismas pripažino, kad gyvenamojo ploto ir privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nei ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei HN 134:2015 tokie standartai nėra nustatyti. Atsakovo atstovas vadovaujasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, nurodo, kad Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas ir teigia, jog Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

22. Atsakovo atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovas vadovaujasi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatomis, reglamentuojančiomis Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, ir pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės įtvirtina stebėjimo akutės duryse įrengimą.

23. Atsakovo atstovas aptaria valstybės civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 1 d., 4 p., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.263 str., 6.271 str.) nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu aspektu ir pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsiliepimas

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus.

Šalies argumentai

25. Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad palaiko visus Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus ir prie jų prisideda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteista pareiškėjui L. V. (S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

27. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengti sanitariniai mazgai), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl L. V. skundo“ nustatė, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, bei nustatė, kad pareiškėjas kamerose buvo ne vienas.

30. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas iš viso 301 parą.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

32. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

36. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 700 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

37. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas, trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė