Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2S-1020-823/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-04-28
Bylos Nr.: 2S-1020-823/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-05517-2010-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.), Antanas Rudzinskas
Atsakovas: J. M., L. M.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“

Kategorijos

116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-1020-823/2011Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05517-2010-8Procesinio sprendimo kategorija: 116.5.3; 122.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylą skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. M., L. M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams J. M., L. M. ir J. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų J. M. (g. 1957 m.), L. M. ir J. M. (g. 1981 m.) kaip laiduotojų už UAB „Alveta“ prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymą, 76 890,32 Lt nuostolio, patirto pardavus lizinguotą turtą, 9 158,95 Lt išlaidų dėl atsiimto turto saugojimo, 1 754,5 Lt išlaidų turto vertinimo paslaugoms, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 87 803,77 Lt sumą nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nepavykus įteikti teismo procesinių dokumentų ieškinyje nurodytu atsakovo J. M. (g. 1957 m.) adresu, procesiniai dokumentai jam ir atsakovui L. M. įteikti jų darbovietės – UAB „Alvetos karjerai“ administracijai, kuri raštu informavo teismą, jog procesiniai dokumentai J. M. ir L. M. įteikti asmeniškai. Atsakovui J. M. (g. 1981) procesinių dokumentų nepavykus įteikti nei ieškinyje nurodytos, gyvenamosios vietos, nei darbovietės adresais, procesiniai dokumentai šiam atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu.

Atsakovams teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu už akių patenkino UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį.

Šalies argumentai

Atsakovai pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė panaikinti 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovai nurodė, kad teismo procesiniai dokumentai jiems nebuvo tinkamai įteikti. Be to, atsakovų nuomone, yra įrodymų, turinčių įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui: į bylą nepagrįstai neįtrauktas pagrindinis skolininkas UAB „Alveta“, kuri yra restruktūrizuojama bendrovė, ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pardavus lizinguota turtą nepagrįstas, nes ieškovas turtą pardavė už aiškiai per mažą kainą, teismuose nagrinėjamos dar dvi civilinės bylos pagal tas pačias lizingo sutartis, kuriose ieškovas prašo iš atsakovų priteisti palūkanas ir netesybas, tuo tarpu netesybos tų pačių sutarčių pagrindu turėtų būti įskaitytos į nuostolius.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. sausio 10 d. nutartimi netenkino atsakovų pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nenustatęs sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 288 straipsnio 4 dalyje ir sudarančių pagrindą panaikinti sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ginčas byloje kilęs dėl šio pirmosios instancijos teismo procesinio veiksmo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Ginčijama 2011 m. sausio 10 d. nutartimi atmesdamas atsakovų pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog procesiniai dokumentai atsakovams buvo įteikti nepažeidus CPK nustatytos procesinių dokumentų įteikimo tvarkos, ir tuo pačiu konstatavo, kad priežastys, dėl kurių atsakovai nepateikė atsiliepimų į ieškinį, nėra pateisinamos. Atsakovų argumentus, jog ieškovas privalėjo įtraukti bendraatsakoviu RUAB „Alveta“, su kuria buvo sudarytos lizingo sutartys, kad sprendimu už akių nuspręsta dėl RUAB „Alveta“ teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais ir nurodė, kad CK 6.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys dėl prievolės įvykdymo, o ne kreditoriaus (ieškovo), pareiga įtraukti į bylą bendraatsakoviu pagrindinį skolininką. Jeigu laiduotojas neįtraukė skolininko į bylą, tai laiduotojui įvykdžius prievolę ir perėmus kreditoriaus teises, skolininkas išsaugo galimybę reikšti laiduotojui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs pareikšti kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad sprendimu už akių iš atsakovų buvo priteisti ne nuostoliai, ieškovo patirti dėl termino įvykdyti prievolę praleidimo, o nuostoliai, patirti realizavus transporto priemones, taip pat turto saugojimui ir vertinimui, todėl atsakovų argumentai dėl būtinybės netesybas įskaityti į nuostolių dydį nepagrįsti. Teismas taip pat atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovas lizinguotą turtą pardavė žymiai mažesne kaina nei buvo tikroji šio turto vertė (pagal atsakovų pateiktas turto vertinimų ataskaitas) ir nurodė, kad atsakovų teismui pateiktose 2010 m. rugpjūčio 10 d. ataskaitose vertintas turtas buvo apžiūrėtas 2009 m. balandžio 1 d., o įvertintas 2009 m. birželio mėnesiui. Tuo tarpu turtas, atlikus transporto priemonių vertinimą, ieškovo buvo parduotas 2010 m. kovo 20 d. ir 2010 m. balandžio 27 d.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus 2 antro apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) teismuose šiuo metu yra nagrinėjamos dar dvi civilinės bylos tarp ieškovo ir atsakovų pagal ieškovo reikalavimus atsakovams dėl lizingo įmokų, netesybų ir nuostolių atlyginimo pagal tas pačias lizingo sutartis. Abejose bylose visi procesiniai dokumentai atsakovams yra įteikiami tinkamai. Atsakovams ginčijantis su ieškovu dar dvejose bylose tuo pačiu pagrindu, nebuvo jokio motyvo neimti procesinių dokumentų ar kitaip nevykdyti procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu. Procesinių dokumentų įteikimas gali būti pripažintas tinkamu tik tada, kai adresatas tokius dokumentus gauna, nepakanka juos išsiųsti tam tikru adresu. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad atsakovai J. M. (gim. 1957 m.) ir L. M. yra gavę procesinius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie procesinių dokumentų šiems atsakovams įteikimą grindė tik prielaidomis – siuntimo adreso sutapimu ir UAB „Alvetos karjerai“ raštu. Nė vienam iš atsakovų procesiniai dokumentai nebuvo įteikti asmeniškai. CPK 130 straipsnis riboja procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu ir numato tokį procesinių dokumentų įteikimo būdą tik kraštutiniu atveju, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat jeigu nėra galimybės paskirti kuratoriaus. Atsakovų buveinė nėra pasikeitusi, ieškovo atstovė su atsakovais pastoviai bendraudavo kitose civilinėse bylose, todėl turėjo galimybę įteikti atsakovams procesinius dokumentus, tačiau teismo apie tai neinformavo. Neįvertinęs nesąžiningo ieškovo elgesio, teismas formaliai tenkino ieškovo prašymą taip suvaržydamas atsakovų teisę gintis nuo pareikšto ieškinio;

2) Pasikeitus bylą nagrinėjančiam teisėjui, atsakovams nebuvo apie tai pranešta, todėl buvo suvaržyta jų teisė nušalinti teisėją. Atsakovų nuomone, atsižvelgiant į bylą nagrinėjusio teisėjo išankstines nuostatas dėl ginčo sprendimo, jie turėjo pagrindo pasinaudoti šia teise;

3) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias skolininko, laiduotojo ir kreditoriaus santykius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad RUAB „Alveta“ neprivalėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimą. UAB „Alveta“ yra restruktūrizuojama įmonė. CK 6.78 straipsnio 2 dalis nustato, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą negu skolininkas skolingas, o jei laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio. Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, o prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui (CK 6.82 straipsnis). RUAB „Alveta“ kreditoriniai įsipareigojimai vykdomi vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. patvirtintu restruktūrizavimo planu. Teismas neatsižvelgė į tai, jog kreditorinių reikalavimų tenkinimas numatytas etapais, juos išdėstant per 4 metus, t. y. pagrindinio skolininko prievolės vykdymas kreditoriams yra atidėtas 4 metams nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo momento, iki 2013 m. Kreditorinių reikalavimų išdėstymas laike iš esmės reiškia prievolės įvykdymo atidėjimą. Teismas privalėjo nustatyti, kad laiduotojai prievolę privalo vykdyti tik po to, kai tokia prievolė pagal pagrindinio skolininko restruktūrizavimo planą atsiras pačiam skolininkui ir reikalavimus laiduotojams, kuriems nesuėjęs vykdymo terminas, atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-160/2010). Šios aplinkybės galėjo būti atskleistos tik šalimi į ginčą įtraukus RUAB „Alveta“. Priklausomai nuo to, kokiu statusu byloje RUAB „Alveta“ būtų įtraukta, priklausytų ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio, CPK 163 straipsnio 5 punkto taikymas, t. y. bylą galbūt turėtų nagrinėti kitas teismas. Todėl galimai byla buvo išnagrinėta nekompetentingo teismo. Atsakovams įvykdžius sprendimą už akių atsirastų prievolės restruktūrizuojamai įmonei, nors ši bendrovė net nedalyvavo procese (CPK 266 straipsnis);

Žemesnės instancijos teismas

4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad sprendimu už akių iš atsakovų priteisti nuostoliai neturi būti įskaityti į ieškovo reikalaujamas netesybas. Netesybos už termino praleidimą neįskaitomos į nuostolius tik vieninteliu atveju – kai reikalaujama ir realaus prievolės įvykdymo, ir netesybų sumokėjimo. Kadangi lizingo sutartys yra nutrauktos, CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos sprendžiant netesybų ir nuostolių santykį yra netaikytinos. CK 6.258 straipsnis įsakmiai nustato, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Ieškovui reikalaujant priteisti nuostolius pagal lizingo sutartis, netesybos tų pačių sutarčių pagrindu turėtų būti įskaitytos. Ieškovo atstovė 2010 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant bylą dėl netesybų pagal lizingo sutartis priteisimo nurodė, kad reikalaujant nuostolių iš atsakovų nebuvo atsižvelgta į kitose bylose reikalaujamų netesybų dydį, t. y. ieškovas, siekdamas nepagrįstai praturtėti, ignoravo imperatyvią įstatymo nuostatą dėl netesybų ir nuostolių įskaitymo. Ši teisės taikymo klaida gali būti ištaisyta tik panaikinus sprendimą už akių ir bylą išnagrinėjus iš esmės;

5) Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų įrodymus apie ieškovo susigrąžinto turto vertę nepateikęs motyvų. Turto vertinimo ataskaitų datų paminėjimas neatskleidžiant jų ryšio su bylos aplinkybėmis negali būti laikomas tinkamu motyvu. Atsakovai pareiškime kėlė CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo problemą esant duomenims, kad galimai ieškovas turtą pardavė nepagrįstai žema kaina, todėl pats yra prisidėjęs prie galimų nuostolių atsiradimo. Teismas šių aplinkybių neanalizavo, dėl jų nepasisakė, šioje dalyje teismo nutartis yra be motyvų, o tai yra absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad procesiniai dokumentai atsakovams buvo įteikti tinkamai. Ieškovas teismui pateikė visus turimus dokumentus apie atsakovų gyvenamąsias vietas. Šiuos adresus ieškovui buvo nurodę patys atsakovai. Ieškovas niekada nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir visuomet nurodydavo tuos pačius adresus. Atsakovas J. M. (g. 1981 m.), neatvykdavo į teismo posėdžius ir kitose bylose, dėl ko ne kartą buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, kiti atsakovai nurodydavo, kad nežino, kur jis yra. Pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus tik dėl J. M. (g. 1981 m.). Kadangi ieškovas teismo buvo informuotas, kad procesiniai dokumentai neįteikti tik J. M. (g. 1981 m.), ieškovas pagrįstai manė, kad kitiems atsakovams dokumentai įteikti tinkamai. Taip pat ieškovas manė, jog atsakovams esant artimiesiems giminaičiams, J. M. (g. 1981 m.), bus informuotas kitų atsakovų. Procesiniai dokumentai viešo paskelbimo būdu yra įteikti tik J. M. (g. 1981 m.). Kitiems atsakovams procesiniai dokumentai buvo įteikti darbovietės adresu ir perduoti jiems asmeniškai (tai raštu patvirtino įmonės direktorius). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad priežastys, dėl kurių atsakovai nepateikė atsiliepimų, nėra pateisinamos. Atsakovai nesirūpino savo teisėmis ir būtent dėl atsakovų neveikimo buvo priimtas sprendimas už akių. Jei atsakovai būtų tinkamai rūpinęsi savo teisėmis, byla būtų buvusi nagrinėjama teismo posėdyje ir atsakovai būtų turėję galimybę pareikšti nušalinimą teisėjui. Kita vertus, atsakovai nenurodo, dėl kokių priežasčių teisėjas galėtų būti nušalintas, todėl šis jų argumentas laikytinas nepagrįstu.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovų pozicija dėl mokėjimo terminų atidėjimo. CK 6.82 straipsnio 4 dalies norma turėtų būti taikoma, kai kreditorius aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia valią dėl tokio atidėjimo. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, kuriame yra numatytas kreditorinių reikalavimų tenkinimas per tam tikrą laikotarpį. Kadangi ieškovas nėra įtrauktas į RUAB „Alveta“ kreditorių sąrašą, jis neturėjo teisės dalyvauti kreditorių susirinkime, kuriame buvo pritarta restruktūrizavimo plano projektui. Ieškovo prašytos priteisti skolos yra ginčijamos teismuose, todėl nėra įtrauktos į kreditorių reikalavimų sąrašą, niekada nebuvo sprendžiamas klausimas dėl šių skolų atidėjimo. Be to, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo argumentą dėl RUAB „Alveta“ įtraukimo į bylą atsakovai grindė visiškai kitais motyvais, t. y. nurodė, kad įtraukti RUAB „Alveta“ buvo ieškovo pareiga, o to nepadarius buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

Ieškovo teigimu, jo reikalaujamos iš atsakovų netesybos ir nuostoliai yra du skirtingu pagrindu atsiradę ir skirtingo pobūdžio reikalavimai. Delspinigiai, kaip netesybos, pagal lizingo sutartis (3.11 punktas) yra taikomi už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Baudos taikytos RUAB „Alveta“ dėl lizingo sutarčių 12.5.2 punkto pažeidimo – už vėlavimą grąžinti lizinguotą turtą (11.2.6 punktas). Taigi tiek delspinigiai, tiek baudos pagal lizingo sutartis yra netesybos dėl termino įvykdyti prievolę praleidimo. Tuo tarpu nuostoliai yra atsiradę visiškai kitu pagrindu – tai tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl turto saugojimo, vertinimo bei transporto priemonių realizavimo. Jei delspinigiai už termino sumokėti lizingo įmokas praleidimą bei baudos už termino grąžinti lizinguotą turtą praleidimą būtų įskaityti į nuostolius, patirtus visiškai kitu pagrindu, ieškovas, patirdamas nuostolius išlaikyti turtui, tuo pačiu netektų netesybų už termino įvykdyti prievoles praleidimą, kita vertus, neinvestuodamas pinigų į turto išlaikymą, ieškovas gautų netesybas. Toks teisės normų taikymas pažeistų teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir kitus principus, be to, paneigtų netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmę.

Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, atmesdamas atsakovų pateiktus įrodymus dėl parduoto turto vertinimo. Teismas pasisakė tiek dėl atsakovų, tiek dėl ieškovo vertinimų, nurodydamas, kad atsakovų pateikti vertinimai atlikti daugiau kaip prieš metus iki turto pardavimo, o ieškovo – prieš pat pardavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Vadovaujantis CPK 288 straipsniu, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės jei nustato dviejų sąlygų visumą: 1) atsakovai neatvyko į teismo posėdį (nepateikė atsiliepimo ar parengiamojo procesinio dokumento) dėl svarbių priežasčių ir 2) teismui pateikiami įrodymai, galintys turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir/ar pagrįstumui. Įprastai, abi šios sąlygos yra būtinos siekiant teismo priimto sprendimo už akių peržiūrėjimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai teismui pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad priimant sprendimą už akių, buvo padaryta teismo klaida arba tas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas, sprendimas už akių gali būti panaikinamas ir tuo atveju, jei netenkinama pirmoji sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

1) Dėl priežasčių, dėl kurių atsakovai nepateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimo į ieškinį

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas už akių priimtas atsakovams nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Apeliantų teigimu, atsiliepimo į ieškinį jie nepateikė dėl svarbių priežasčių - jiems apie pradėtą teismo procesą nebuvo žinoma dėl to, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir tinkamai neįteikė atsakovams skirtų procesinių dokumentų. Šiuos apeliantų argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškinio pareiškimo ir jo priedų nuorašas kartu su teismo įpareigojimu pateikti atsiliepimą į ieškinį buvo išsiųsti ieškinyje nurodytais atsakovų adresais – (duomenys neskelbtini) (L. M.), (duomenys neskelbtini) (J. M., g. 1981 m.) ir (duomenys neskelbtini) (J. M., g. 1957 m.). L. M. skirtus procesinius dokumentus siuntimo adresu priėmė sekretorė – kadrų inspektorė L. V. (b.l. 125, t. 1). J. M. (g. 1957 m.) skirti procesiniai dokumentai grįžo teismui neįteikti su pašto žyma „persikraustė, naujas adresas (duomenys neskelbtini)“ (b.l. 126, t. 1). J. M. (g. 1981 m.) skirti procesiniai dokumentai grįžo teismui neįteikti su pašto žyma „atsisakė“ (b.l. 132, t. 1).

Nepavykus įteikti procesinių dokumentų ieškinyje nurodytu atsakovo J. M. (g. 1957 m.) gyvenamosios vietos adresu, teismas jam skirtus procesinius dokumentus išsiuntė į atsakovo darbovietę - UAB „Alvetos karjerai“, kur jie buvo įteikti sekretorei – kadrų inspektorei L. V. (b.l. 139, t. 1). Pažymėtina, jog UAB „Alvetos karjerai“ adresas sutampa su ieškinyje nurodytu atsakovo L. M. adresu, taip pat nauju J. M. adresu pagal pašto žymą (b.l. 126, t. 1). Apeliantų teigimu, būtent šiuo adresu siunčiami procesiniai dokumentai juos visada pasiekdavo (b.l. 2, t. 2). UAB „Alvetos karjerai“ direktorius 2010 m. rugsėjo 7 d. raštu patvirtino teismui, jog atsakovams J. M. (g. 1957 m.) ir L. M. skirti procesiniai dokumentai įteikti atsakovams asmeniškai (b.l. 154, t. 1).

Vadovaujantis CPK 122 straipsniu, procesiniai dokumentai įteikiami fizinio asmens gyvenamoje arba darbo vietoje. CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamoje arba darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu gyvenančių pilnamečių šeimos narių, namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai. Procesinio dokumento įteikimo diena laikoma jo įteikimo nurodytiems asmenims diena (CPK 123 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CPK 124 straipsnio 1 dalimi, teismui grąžinamoje pažymoje pasirašo ieškinį priėmęs asmuo. Taigi, procesinių dokumentų įteikimas atsakovo darbovietės administracijai laikytinas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu, ir, priešingai nei teigia atsakovai, nepažeidžia CPK numatytos procesinių dokumentų įteikimo tvarkos. Atsakovai nepagrįstai teigia, jog procesiniai dokumentai privalėjo būti jiems įteikti asmeniškai ir pasirašytinai, kadangi paminėtos CPK nuostatos leidžia įteikti ieškinio nuorašą pasirašytinai kitiems CPK įvardytiems asmenims, tarp jų ir darbovietės administracijai.

Nors apeliantai teigia, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis neužtikrindamas tinkamo procesinių dokumentų atsakovams įteikimo, iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškinyje nurodyti atsakovų adresai sutampa su pačių atsakovų teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodytais adresais, kuriais procesinių dokumentų jiems įteikti asmeniškai nepavyko – tai patvirtina byloje esantys duomenys. Procesiniai dokumentai atsakovams L. M. ir J. M. (g. 1957 m.) įteikti tuo pačiu adresu, kurį kaip savo gyvenamosios vietos adresą nurodo L. M., ir tuo pačiu adresu, kuriuo veikia UAB „Alvetos karjerai“. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įteikdamas atsakovams J. M. (g. 1957 m.) ir L. M. skirtus procesinius dokumentus pažeidė proceso teisės nuostatas. Įteikimo darbovietės administracijai fakto fiksavimas pagal CPK 123 straipsnį yra pakankamas procesinių dokumentų tinkamo įteikimo faktui konstatuoti, todėl nepagrįstais pripažintini atsakovų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįsitikino, ar procesiniai dokumentai atsakovams J. M. ir L. M. įteikti tinkamai.

Kadangi atsakovams J. M. (g. 1957 m.) ir L. M. skirti procesiniai dokumentai buvo įteikti CPK 123 straipsnio nustatyta tvarka, o ne viešo paskelbimo būdu, teisėjų kolegija neanalizuoja apeliantų argumentų, susijusių su šio procesinių dokumentų įteikimo būdo taikymo pagrįstumu atsakovų J. M. (g. 1957 m.) ir L. M. atžvilgiu.

Atsakovui J. M. (g. 1981 m.) skirti procesiniai dokumentai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įteikti viešo paskelbimo būdu (b.l. 167-168, t. 1). Apeliantai pagrįstai nurodo, jog šis procesinių dokumentų įteikimo būdas įstatymų leidėjo pripažįstamas išimtiniu, taikytinu tais atvejais, kai procesinių dokumentų įteikti kitais CPK numatytais būdais nėra galimybės dėl to, kad nežinoma atsakovo gyvenamoji ar darbo vieta ir pagal įstatymą nėra galimybės skirti kuratoriaus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, prieš nutardamas įteikti procesinius dokumentus atsakovui J. M. (g. 1981 m.) viešo paskelbimo būdu, teismas bandė procesinius dokumentus šiam asmeniui įteikti ieškinyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu, taip pat darbovietės adresu, tačiau to pardaryti nepavyko (procesiniai dokumentai grįžo teismui neįteikti su pašto žymomis „atsisakė“ ir „neatsiėmė“). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsisakymas priimti procesinius dokumentus pagal įstatymą prilygsta jų įteikimui (CPK 124 straipsnio 2 dalis), todėl vien atsakovo J. M. (g. 1981 m.) atsisakymo priimti procesinius dokumentus faktas galėjo būti pripažintas pakankamu pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog procesiniai dokumentai J. M. (g. 1981 m.) įteikti tinkamai.

Nesant galimybės įteikti procesinių dokumentų atsakovui J. M. (g. 1981 m.) gyvenamosios ar darbo vietos adresu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog adresato gyvenamoji ir/ar darbo vieta yra nežinomos, juolab, kad ir patys atsakovai procesiniuose dokumentuose kito J. M. gyvenamosios vietos adreso nenurodo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog atsakovo gyvenamajai ir darbo vietai esant nežinomoms, ir ieškovui neprašant skirti kuratoriaus, egzistuoja procesinės prielaidos įteikimui viešo paskelbimo būdu, kadangi kuratorius gali būti skiriamas tik esant suinteresuotos šalies prašymui (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ skirti kuratoriaus neprašė (b.l. 159, t. 1), todėl pirmosios instancijos teismas, procesinius dokumentus J. M. (g. 1981 m.) įteikdamas viešo paskelbimo būdu CPK nuostatų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką, nepažeidė.

Teismų praktikoje pažymima, jog tais atvejais, kai sprendimas už akių priimamas atsakovui nepateikus atsiliepimo, o apie bylos iškėlimą jam pranešta viešo paskelbimo būdu, teismas, spręsdamas sprendimo už akių peržiūrėjimo klausimą, turi būti ypač atidus vertindamas, ar nebuvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam, juolab, kad sprendimas už akių apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes - tai, jog viešo paskelbimo būdu procesiniai dokumentai įteikti tik vienam iš solidarių atsakovų, kuris yra kitų dviejų atsakovų artimas giminaitis, kitiems atsakovams procesiniai dokumentai įteikti per darbovietės, kurios adresas sutampa su ieškinyje nurodytu vieno iš atsakovų (L. M.) gyvenamosios vietos adresu ir adresu, kuriuo, pasak pačių atsakovų, siunčiami procesiniai dokumentai juos visada pasiekia, administraciją, tai, jog UAB „Alvetos karjerai“ direktorius raštu patvirtino teismui, jog procesiniai dokumentai atsakovams buvo įteikti, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantų teiginiai, kad apie pradėtą teismo procesą jiems nebuvo žinoma iki sprendimo už akių priėmimo, yra abejotini. Atskirojo skundo argumentas, kad teisme esant nagrinėjamoms dar 2 byloms, kuriose nagrinėjami ginčai, kilę iš tų pačių lizingo sutarčių, apeliantams nebuvo pagrindo nepriimti teismo siunčiamų procesinių dokumentų nėra pakankamas šiai išvadai paneigti. Tuo tarpu byloje esant duomenims apie procesinių dokumentų įteikimą CPK nustatyta tvarka, būtent atsakovams tenka pareiga įrodyti, jog jie teismo siųstų procesinių dokumentų negavo ir tai sąlygojo atsiliepimo į ieškinį nepateikimą (CPK 178 straipsnis, 288 straipsnio 4 dalis).

Apeliantų teigimu, netinkamas procesinių nuostatų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą, aiškinimas ir taikymas lėmė tai, jog jie nebuvo informuoti apie bylą nagrinėjančio teisėjo pasikeitimą ir neteko galimybės pareikšti teisėjui nušalinimą. Nors byloje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių proceso teisės nuostatų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog teisė pareikšti nušalinimą teisėjui nėra absoliuti – ji gali būti realizuojama tik esant įstatyme įtvirtintiems teisėjo nušalinimo pagrindams. Nepagrįstas nušalinimo teisėjui pareiškimas gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Nesutikimas su bylą nagrinėjusio teisėjo procesiniu sprendimu savaime nėra pakankamas pagrindas teisėjui nušalinti. Kitų bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo pagrindų apeliantai nenurodo. Tuo pačiu nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teisme buvo pažeista apeliantų teisė į tinkamą teismo procesą (t.y. teisė, kad jų bylą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas).

2) Dėl apeliantų nurodomų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

Kaip jau minėta, siekdamas sprendimo už akių panaikinimo, atsakovas turėtų įrodyti egzistuojant abi CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas, išskyrus tuos atvejus, kai teismui pateikiami įrodymai akivaizdžiai patvirtina teismo priimto sprendimo už akių neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą. Taigi atsakovui, siekiančiam teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, ypač tais atvejais, kai nustatoma, jog jis negali pateisinti savo procesinio pasyvumo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovo pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti teismo panaikintas nepaisant atsakovų netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokių aplinkybių pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovai nenurodė.

Siekdami sprendimo už akių peržiūrėjimo, atsakovai nurodė tris argumentų, jų nuomone turinčių įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, grupes: 1) į bylą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.82 straipsnio 1 dalies nuostatas neįtrauktas pagrindinis skolininkas RUAB „Alveta“, tokiu būdu teismui nusprendžiant dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų bei pažeidžiant teismingumo nuostatas, 2) sprendimu už akių patenkintas nepagrįstas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, kadangi ieškovas lizinguotą turtą pardavė akivaizdžiai per maža kaina, ir 3) teismuose esant nagrinėjamoms dar 2 byloms iš tų pačių lizingo sutarčių, ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovų tiek netesybų, tiek nuostolių atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog CK 6.82 straipsnio 1 dalis pareigą įtraukti dalyvauti byloje pagrindinį skolininką numato ne kreditoriui (ieškovui), o laiduotojui. Ši pareiga yra ne procesinio teisinio pobūdžio, o materialinio teisinio pobūdžio. Laiduotojas, neįtraukęs pagrindinio skolininko dalyvauti byloje, rizikuoja tuo, kad skolininkas išsaugos galimybę reikšti laiduotojui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs pareikšti kreditoriui (t.y. iš esmės rizikuoja tuo, jog vykdęs prievolę pagrindiniam kreditoriui negaus savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo iš skolininko). Tai reiškia, jog bylos išnagrinėjimas nedalyvaujant pagrindiniam skolininkui niekaip neįtakojo neįtraukto į bylą asmens - skolininko RUAB „Alveta“ teisių ir pareigų, kadangi jo padėtis priėmus teismo sprendimą už akių nepakito (jam išliko teisė reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs pareikšti ieškovui, prievolę už jį įvykdžiusiems laiduotojams), todėl su tuo susijusius apeliantų argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. Įstatymai nenumato nei kreditoriaus, nei bylą nagrinėjančio teismo pareigos į bylą pagal laiduotojams pareikštą ieškinį įtraukti pagrindinį skolininką. Priešingai, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, esant solidariai skolininkų prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek kiekvienas iš jų skyrium. Nustačius, jog RUAB „Alveta“ neprivalėjo būti teismo įtraukta į bylą, kartu atmestini apeliantų argumentai, susiję su galimu teismingumo taisyklių pažeidimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Atskirajame skunde apeliantai taip pat nurodo, kad pagrindiniam skolininkui - RUAB „Alveta“ esant restruktūrizuojamai įmonei ir įsipareigojimus vykdant pagal restruktūrizavimo planą, jie kaip laiduotojai prievolę privalo vykdyti tik po to, kai tokia prievolė pagal pagrindinio skolininko restruktūrizavimo planą atsiras pačiam skolininkui, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo reikalavimus laiduotojams, kuriems nesuėjęs vykdymo terminas, atmesti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šis argumentas pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nebuvo nurodytas, tad jau vien tai galėtų lemti jo atmetimą apeliacinės instancijos teisme, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodyto apeliantų argumento nevertino ir dėl jo nepasisakė (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, vadovaujantis CK 6.82 straipsnio 4 dalimi ir pačių apeliantų nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktu aiškinimu, esminė sąlyga siekiant konstatuoti, kad laiduotojams yra taikytinas prievolės įvykdymo atidėjimas yra kreditoriaus sutikimas dėl prievolės įvykdymo atidėjimo pagrindiniam skolininkui. Apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, jog prievolės įvykdymas RUAB „Alveta“ yra atidėtas esant ieškovo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ sutikimui, todėl šis apeliantų argumentas apeliacinės instancijos teismo atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 288 straipsnio 4 dalis).

Apeliantų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė jų argumentus dėl lizinguoto turto pardavimo per maža kaina, ir tai yra absoliutus pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog absoliučiu teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu pripažintini atvejai, kai teismo procesinis sprendimas yra apskritai be motyvų, o ne tie atvejai, kai pirmosios instancijos teismo motyvai netenkina byloje dalyvaujančio asmens dėl to, jog, byloje dalyvaujančio asmens nuomone, jie yra nepakankamai išsamūs ar byloje dalyvaujantis asmuo su teismo pateikta motyvacija nesutinka (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2010). Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas aiškiai pagrindė, kodėl atmeta atsakovų pateiktus įrodymus dėl akivaizdžiai per mažos lizinguoto turto kainos, nurodydamas, kad atsakovų pateiktos turto vertinimo išvados neatspindi turto kainos šio turto pardavimo dieną ir tuo pačiu nėra pakankamos lizinguoto turto pardavimo akivaizdžiai per maža kaina faktui pagrįsti (b.l. 155, t. 2). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Pažymėtina, kad pagal CPK 288 straipsnį, būtent atsakovams tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius akivaizdų priimto teismo sprendimo už akių nepagrįstumą, t.y. šiuo atveju akivaizdžiai patvirtinančius lizinguoto turto pardavimą per maža kaina. Tokių įrodymų atsakovai nepateikė.

Paskutinis apeliantų argumentas yra susijęs su tuo, kad ieškovas šioje ir dar dviejose teismuose nagrinėjamose bylose dėl tų pačių lizingo sutarčių nepagrįstai reikalauja iš atsakovų ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo. Su šiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Apeliantai, teigdami, jog netesybos pagal lizingo sutartis turėtų būti įskaitytos į nuostolius, neįvertina lizingo sutarčių ypatumų, ir nepagrįstai remiasi nuostatomis, draudžiančiomis prisiteisti nuostolius ir netesybas už tą patį prievolės pažeidimą (t.y. nuostatas, draudžiančias baudines netesybas). Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui priteistas nuostolių, atsiradusių dėl lizinguoto turto pardavimo, atlyginimas. Šie nuostoliai nėra susiję su prievolės laiku mokėti lizingo įmokas praleidimu ir galimai dėl to lizingo davėjo turėtais nuostoliais, į kuriuos ir turėtų būti įskaitytos netesybos už prievolės įvykdymo termino praleidimą, jei ieškovas reikštų atitinkamą reikalavimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Antanas RudzinskasVytautas Zelianka