Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. (A. L. ) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. (dėl V. A. tyčinio nužudymo kvalifikuojančiomis aplinkybėmis) laisvės atėmimu aštuoniolikai metų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 20 d. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. 2 d. 1 p., A. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. A. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. L. priteista nukentėjusiajai 511,92 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. sausio mėnesio iš 9 d. į 10 d. naktį, laikotarpiu apie 24-3 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami) kambaryje, priklausančiame V. A. , dėl asmeninių priežasčių ir buitinio konflikto, smogęs rankos kumščiu, delnu ir apauta batu koja bejėgiškos būklės dėl girtumo ir invalidumo nukentėjusiajam V. A. , kuriam buvo nustatytas 20 procentų darbingumo lygis dėl kraujagyslinės mielopatijos su apatinių galūnių parapareze, eisenos sutrikimu, daliniu dubens organų funkcijos sutrikimu, smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe į galvos sritį, veidą, krūtinę ir pilvą, kas sąlygojo įvairius sužalojimus nukentėjusiajam – daugybinius kairės pusės 3-9 šonkaulių ir dešinės pusės 6, 7, 8, 10, 11 šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, kairio plaučio trauminį plyšimą, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir, plyšus kairiajam plaučiui bei išsiliejus kraujui į kairę krūtinplėvės ertmę, kas sukėlė masyvią poodinę emfizemą, nukentėjusysis greitai po įvykio mirė įvykio vietoje, tokiu būdu A. L. tyčia nužudė bejėgiškos būklės dėl susirgimo, invalidumo ir girtumo nukentėjusįjį V. A. .

Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo objektyviai išnagrinėti bylą, perkvalifikuoti jo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., sumažinti teismo paskirtą bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 27 str. 2 d. 1 p. jam taikymo.

Apeliantas skunde nesutinka dėl jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. Teigia, kad teismas neteisingai įvertino liudytojos O. V. parodymus. Liudytoja meluoja, kad ji neprašė jo pagalbos, jog apgintų nuo V. A. . Tvirtina, kad jis mušti pastarąjį pradėjo, kai V. A. puolė O. V. ir užsimojo taburete, ketindamas ja suduoti jam. Taip pat teigia, jog jis sudavė V. A. tik kelis smūgius, o ne 35 ir ne į krūtinę, kaip nustatė ekspertai. Apelianto manymu, kitus nustatytus sužalojimus V. A. galėjo padaryti O. V. , nes šie dažnai mušdavosi. Apeliantas taip pat neigia žinojęs, kad V. A. yra invalidas. Skunde prašo teismo įvertinus visas paminėtas aplinkybes jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir atitinkamai sušvelninti bausmę.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 27 str. 2 d. 1 p., nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu. Skunde teigia, jog įvertintinus tai, kad jis pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 str. buvo pripažintas kaltu nesant jokių įrodymų, turi žmoną, vaiką, kuriuos išlaikė materialiai, nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra asociali, linkusi nusikalsti asmenybė, negirtuokliauja, padeda sergančiai motinai, pats taip pat serga tuberkulioze, V. A. išprovokavo nusikaltimą, yra pagrindas šioje dalyje nuosprendį panaikinti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje buvo būtina skirti jam stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę ir ištirti jo psichinę būseną. Apelianto teigimu, ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė buvo atlikta neišsamiai, psichiatras su juo net nebendravo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis A. L. ir jos gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. L. dėl asmeninių priežasčių, buitinio konflikto metu tyčia nužudė bejėgiškos būklės (dėl girtumo ir invalidumo) V. A. , ir kvalifikavo nuteistojo A. L. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai A. L. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – A. L. neneigia nužudęs V. A. , tai yra jis pripažįstą padaręs V. A. sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje, su V. A. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. A. mirtis įvyko nuo kairio plaučio trauminio plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į kairę krūtinplėvės ertmę ir masyvią poodinę emfizemą (t.1, b.l. 38-41). Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijamas tik subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis, - tyčia nužudyti bejėgiškos būklės žmogų. Nuteistasis A. L. neigia mušdamas V. A. žinojęs, jog šis yra invalidas, ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip paprastą nužudymą.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tai yra skirtingai nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina nužudymą kvalifikuojantį požymį – nukentėjusiojo bejėgišką būklę, kuris yra būtinas šios nužudymo sudėties požymis, norint kaltininko veiką kvalifikuoti pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Tačiau vien nustačius, kad nužudytasis buvo bejėgiškos būklės, dar nėra pagrindas kaltininkui inkriminuoti nužudymą kvalifikuojantį požymį, - nukentėjusiojo bejėgišką būklę. Šio požymio atžvilgiu veikos kvalifikavimą lemia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai, tai yra turi būti įrodyta ne tik tai, kad nukentėjęs asmuo buvo bejėgiškos būklės, bet ir tai, kad kaltininkas šią aplinkybę suvokė ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių įrodinėjimas yra nepalyginti sudėtingesnis nei objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, tačiau, kaip minėta, šioje byloje būtina tai įrodyti ir teisingai nustatyti, nes tik tuo atveju galima kaltininko veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Paprasčiausias įrodinėjimo būdas būtų kaltininko, padariusio nusikalstamą veiką, parodymai. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Siekiant įrodyti ir nustatyti ar kaltininkas suvokė nukentėjusiojo bejėgišką būklę taip pat gali būti naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikaltimo požymiai. Palyginus šiuos baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius, su nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytos aplinkybės apie V. A. fizinę būklę atitinka realias. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo A. L. parodymai, - tai, kad jis, mušdamas V. A. , nežinojo apie pastarojo bejėgišką būklę ir ja nesinaudojo, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Liudytoja O. V. , apklausta apie V. A. fizinę būklę, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visada nuosekliai ir neprieštaringai parodė, kad V. A. yra invalidas ir A. L. apie tai žinojo, - ji pasakė A. L. , kai šis sudavė V. A. , prašė V. A. dėl to daugiau nemušti. Be to, pagal liudytojos parodymus, tai, kad V. A. buvo I grupės invalidas, A. L. žinojo ir pats, nes jam apie tai buvo sakęs V. A. . Liudytoja pažymėjo, kad V. A. namuose vaikščiodavo tik su lazda, lauke su ramentais, o kai išgerdavo visai negalėdavo paeiti, gulėdavo lovoje. Tuo metu, kai A. L. sudavė V. A. , pastarasis pasirėmęs ranka taip pat gulėjo lovoje, A. L. smūgių nesudavė, nesipriešino. Šiuose liudytojos O. V. parodymuose nurodytas aplinkybes apie V. A. fizinę būklę, - tai, kad V. A. sunkiai vaikščiodavo, tik pasiremdamas lazda, o girtas visai nepaeidavo, patvirtino ir liudytojai A. K. , S. T. , įvykio dieną kartu girtavę su V. A. , A. L. ir O. V. . Be to, apie V. A. bejėgišką būklę, negalėjimą A. L. aktyviai pasipriešinti liudija ir teismo medicinos specialistų išvados. Specialistai, apžiūrėję nuteistąjį A. L. nustatė, kad nuteistojo visame kūne išorinių sužalojimų nėra padaryta, kai V. A. kūne rasti daugybiniai, padaryti 35 trauminių poveikių pasekoje, sužalojimai. Visi šie faktiniai duomenys kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. L. , mušdamas V. A. , žinojo apie pastarojo bejėgišką būklę, suprato, kad dėl to šis negali gintis, aktyviai priešintis ir tuo pasinaudojo.

Taip pat byloje surinkti įrodymai paneigia ir nuteistojo A. L. apeliacinio skundo versiją, kad jis V. A. sumušė besigindamas ir gindamas O. V. nuo agresyvių pastarojo veiksmų. Iš jau anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad jokių smūgio žymių ant A. L. kūno nerasta. Liudytoja O. V. visą laiką nuosekliai ir neprieštaringai aiškino, kad V. A. L. nepuolė, smurto jo atžvilgiu nenaudojo (pasirėmęs ranka gulėjo lovoje), taip pat nekėlė grėsmės jos gyvybei ir sveikatai. Pats A. L. buvo agresyviai nusiteikęs, mušė V. A. , žinodamas, kad šis yra invalidas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nebuvo situacijos, kurioje A. L. reikėtų gintis ar ginti O. V. nuo V. A. , A. L. veiksmus sąlygojo girtumas ir pyktis.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. L. padarė laibai sunkų nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą sunkinančiomis aplinkybės, taip pat laikė, kad A. L. yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio nuostatas, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jį pripažino pavojingu recidyvistu. Kolegija su šiomis išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. L. pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė ir kaip to reikalauja baudžiamasis įstatymas prieš priimdamas sprendimą pripažinti A. L. pavojingu recidyvistu, įvertino jo asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. L. nors ir dirbo, tačiau pastoviai girtavo, pažeidinėjo įstatymus, - eilę kartų buvo atvesdintas į budėtojų dalį už įvairius pažeidimus (girtas konfliktavo su jaunuoliu dėl striukės, girtas triukšmavo namo laiptinėje ir kt.), ne kartą baustas administracine tvarka, ko pasekoje, vėl padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, - būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tyčia dėl asmeninių priežasčių, buitinio konflikto metu, nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Byloje nenustatyta A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Todėl kolegija laiko, kad apeliaciniame skunde deklaruojamas nuteistojo pakeistas gyvenimo būdas (dirba, išlaiko šeima, negirtauja) neatitinka tikrovės. Byloje esantys faktiniai duomenys, apibūdinantys kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, ir kitos aplinkybės rodo nuteistojo A. L. padidintą pavojingumą visuomenei, nenorą atsisakyti nusikalstamos veikos ir pakeisti gyvenimo būdą. A. L. paskirtos bausmės nepaveikė jo, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, dėl anksčiau padarytų nusikaltimų A. L. jokių išvadų nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai išsprendė ir argumentuotai motyvavo nuteistojo pakaltinamumo klausimą. Iš A. L. gydymo stacionare ligos istorijos, kitos bylos medžiagos matyti, kad A. L. pakaltinamumas nekelia abejonių, teismo psichiatrinė ekspertizė nereikalinga, jam buvo diagnozuojamas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichinės ligos simuliacija. Šis sutrikimai nėra toks, kuris trukdytų visiškai suvokti A. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ar valdyti savo veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. L. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.