Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-26 · Administracinė byla Nr. eI-2072-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-26
Bylos Nr.
eI-2072-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00701-2018-32
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
Y. H.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2072-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00701-2018-32Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-141 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. H.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 1–5).

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, nurodo, kad jis 2017 m. birželio mėnesį nutraukė įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, kuri sudarė pagrindą tuo metu baigiančio galioti Leidimo išdavimui. Dėl šios aplinkybės nėra ginčo, be to, jokie teisės aktai nedraudžia užsieniečiui keisti savo veiklą ir/ar jos formą ir pagal Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau Tvarkos aprašas) 7 punkte nustatytais kreiptis dėl leidimo pakeitimo.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) įsteigusio (duomenys neskelbtini) piliečio V. G. veiklos, nes šios aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjui nėra žinoma apie jokius V. G. nusikalstamus veiksmus. Pareiškėjo žiniomis, (duomenys neskelbtini) pilietis V. G. neturi ir neturėjo nieko bendro nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimu, nei su šios įmonės veikla.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo realios veiklos, grindžiamas siaurais nustatytais faktais ir neišnagrinėjus visų atsakovui prieinamų duomenų. Nurodo, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinių ataskaitų matyti, kad Bendrovė 2015–2017 m. turėjo didelę apyvartą, t. y. akivaizdžiai vykdė nuolatinę ekonominę veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip IT srityje veiklą vykdanti maža įmonė, neturi savo pastovaus fizinio biuro ir tiesiog neturi poreikio tokį turėti, nes IT srityje didžioji dalis darbo gali būti ir yra atliekama nuotoliniu būdu, realių (fizinių) susitikimų su klientais yra nedaug. Tokiais atvejais laikinas patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikia UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat teikianti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymo paslaugas ir deklaruota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Nėra aišku, kokiu laiku Migracijos departamento pareigūnai buvo atvykę į Bendrovę, tačiau visose bendrovėse biuruose ne visada nuolat yra darbuotojų. Vien tai, kad atvykus iš anksto nederintu laiku biure nieko nebuvo, jokiu būdu nereiškia, kad Bendrovė nevykdo ekonominės veiklos. Atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, galėjo ir privalėjo surinkti išsamią valstybės registruose bei valstybės informacinėse sistemose esančią informaciją, tačiau to nepadarė ir atitinkamai padarė klaidingas išvadas apie Bendrovės veiklą.

Nurodo, kad pareiškėjas investuoja į rekreacinio vandens sporto objektų kūrimą ir plėtrą Šilutės rajone, Kintų miestelyje, tačiau, atsakovo nuomone, tai patvirtina tai, kad faktiškai pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje nėra darbas bendrovėje, o prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti aukštos profesines kvalifikacijos darbą pateiktas tik siekiant legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, ši atsakovo išvada nepagrįsta, nes užsieniečio visuomeninė veikla Lietuvos Respublikoje tik parodo užsieniečio glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika ir niekaip nesusijusi su profesine veikla, kurios pagrindu prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės ir jo deklaruoti buvimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, neleidžia spręsti kokie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, todėl Sprendimas dalyje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, todėl neteisėtas bei naikintinas. Atsakovo argumentus dėl pareiškėjo atvykimo tikslo vertina tik kaip prielaidas, kuriomis negali būti grindžiamas nei administracinis sprendimas, nei teismo sprendimas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo formuluotė dėl konstatuoto pareiškėjo siekio piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, neleidžia spręsti, nei kokie pareiškėjo tikslai galėtų būti be darbo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, nei kokią konkrečiai nelegalios migracijos grėsmę jis kelia. Tokia Skundžiamo sprendimo formuluotė yra net ne prielaidos, o abstrakti spekuliacija, neturinti nieko bendro su faktinėmis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, todėl Sprendimas dalyje dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo yra nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai neteisėtas bei naikintinas.

Nurodo, kad atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pažeidė teisės aktuose nustatytus prašymo nagrinėjimo terminus, nustatytus Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo priimti sprendimą dėl leidimo pakeitimo vėliausiai 2017 m. lapkričio 1 d., dar galiojant ankstesniam leidimui laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau Sprendimas priimtas tik 2018 m. vasario 15 d., praėjus daugiau nei trims mėnesiams po termino pabaigos, todėl Sprendimas dalyje dėl Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 str. 1 d. 14 p. taikymo yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, o teisės normų taikymas yra išskirtinai spekuliatyvus, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–36).

Nurodo, kad išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus surinktą informaciją bei patikrinimo rezultatus, 2018 m. vasario 15 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius konstatavo, kad pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas nėra aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantis darbas Bendrovėje, Bendrovės ir jos darbuotojų nurodytu adresu rasti nepavyko). Iš surinktų duomenų buvo galima konstatuoti, kad tikrasis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, o tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu (faktiškai jis neketina dirbti bendrovėje aukštos profesinės kvalifikacijos darbo). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (b. l. 31–36).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos 2018 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-141 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. rugsėjo 1 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (b. l. 37–47), bei pateikė dokumentus (paso kopiją, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, Tarpininkavimo raštą, darbo sutarties kopiją, susitarimo dėl papildomo darbo kopiją, diplomo su vertimu kopijas, sutikimą dėl gyvenamosios vietos ir kita (b. l. 48–80).

Migracijos departamentas 2018 m. vasario 15 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (b. l. 18–22, 116–120).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 1 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nes jis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas vykdyti reglamentuojamą profesinę veiklą, nurodytą darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, - dokumentą, patvirtinantį aukštą profesinę kvalifikaciją; 3) Lietuvos darbo birža socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus atvejus, kai: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio; b) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovas Sprendime nustatė, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., išduotą tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis (akcininkas). Šios bendrovės registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), deklaruoti minėtos bendrovės kontaktiniai duomenys yra: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Y. H., nes buvo nustatyta, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu atsakovo sprendimu su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinis teismą, kuris 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Y. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniau apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4959-331/2017 pagal pareiškėjo Y. H. skundą dėl Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4959-331/2017 įsiteisėjo 2018 m. vasario 28 d. Pažymėtina, kad minėtuose teismo sprendimuose, konstatuota, kad atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis (akcininkas) yra pareiškėjas, neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (nuo 2017 m. birželio 1 d. nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių).

Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Analogiška nuostata nustatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4959-331/2017 iš naujo neįrodinėjami. Vadinasi, byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis (akcininkas) yra pareiškėjas, nuo 2017 m. birželio 1 d. nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas 2017 m. rugsėjo 1 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėjo Bendrovės tarpininkavimo raštą ir darbo sutartis (b. l. 64–66). Tarpininkavimo rašte nurodoma, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas - darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekant kompiuterių sistemų inžinieriaus - programuotojo funkcijas. Tarpininkavimo raštą parengė ir pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius - pats pareiškėjas. Be to, kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė aukštojo mokslo diplomą, kuriuo jam suteikta inžinieriaus - sistemų techniko kvalifikacija (b. l. 69–70). Su 2017 m. rugsėjo 1 d. darbo sutartimi minėtas užsienietis pateikė ir 2017 m. rugsėjo 1 d. susitarimą dėl papildomo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigose, nustatant darbo laiko vidutinę savaitinę normą - 5 valandas, kuriuos pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė V. T.. Įvertinus šiuos rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas (b. l. 89–91) yra įdarbintas ne tik kaip kompiuterinių sistemų inžinierius – programuotojas, bet ir kaip direktorius.

Iš viešoje erdvėje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė yra V. T., kuri yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo, sudaręs darbo sutartį su Y. H. (b. l. 67), ir asmuo, kuris yra suteikęs pareiškėjui gyvenamąją vietą (2017 m. rugsėjo 1 d. sutikimas dėl minėto užsieniečio gyvenamosios vietos deklaravimo jai nuosavybes teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 71–74)). Iš teismui pateikto Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarko UAB (duomenys neskelbtini)“ apskaitą (b. l. 10–14).

Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., išduotą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis (akcininkas), kurios registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), o deklaruoti minėtos bendrovės kontaktiniai duomenys yra: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini) (b. l. 110–112). UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresas yra (duomenys neskelbtini), elektroninis adresas (duomenys neskelbtini), tačiau laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ankstesnis pavadinimas buvo Y. H. IĮ, kurios kontaktai buvo: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tel. (duomenys neskelbtini), el. pašto adresas: (duomenys neskelbtini) (b. l. 105–108). Vadinasi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Y. H. IĮ įsteigtos įmonės to pačio asmens, nurodant tą patų kontaktinį elektroninio pašto adresą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad (duomenys neskelbtini) pilietis V. G. iš vis nieko bendro neturėjo nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimu, nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės duomenų sistemos nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba du darbuotojai: pareiškėjas ir M. B. (b. l. 92, 113). Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-4421 nurodyta, kad, nuvykus Bendrovės veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad šiuo adresu yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau durų niekas neatidarė, be to, nuvykus pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), buto durų niekas neatidarė, o patikrinus įmonės darbuotoją M. B. gyventojų registre nustatyta, kad pastarasis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje, kitų kontaktinių asmens duomenų nenustatyta (b. l. 103). Pažymėtina, kad prie tarnybinio pranešimo pridėtos fotonuotraukos, iš kurių nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, vykdo veiklą tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes tai patvirtina informacinė iškaba ir nėra jokios viešos informacijos apie šiuo adresu veikiančią ir veiklą vykdančią UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš šių duomenų darytina išvada, kad pagrįstai kyla abejonių dėl dirbančių darbuotojų Bendrovėje ir ar šiuo adresu realiai vykdo veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 1 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 4 punkte nurodė savo sutuoktinės asmens duomenis ir jos gyvenamosios vietos adresą tik užsienio valstybėje, o 8.7 eilutėje nurodė, kad per pastaruosius 5 metus turėjo šių valstybių vizas: Egipto Arabų Respublikos, Estijos Respublikos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos Karalystės (b. l. 37–47). Pareiškėjas išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąraše nurodė, kad 2017 m. lankėsi Austrijos Respublikoje, Ispanijos Karalystėje, Gibraltare, Latvijos Respublikoje, Prancūzijos Respublikoje, Monako Kunigaikštystėje, o 2016 m. - Egipto Arabų Respublikoje, Estijos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Čekijos Respublikoje, Šveicarijos Konfederacijoje, Lichtenšteino Karalystėje (b. l. 75–77). Iš šių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas Lietuvos gyvena vienas, o jo sutuoktinė gyvena užsienio valstybėje, be to, pareiškėjas nuolat keliauja, kas pagrįstai kelia abejones, kad pareiškėjas tik siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.

Duomenų apie Y. H. visuma kelia pagrįstų abejonių, kad pareiškėjas ketina realiai užsiimti darbine veikla Bendrovėje kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas, prieš tai panaikinus leidimą laikinai gyventi, išduotą jam kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviui (akcininkui). Pareiškėjas, būdamas vienintelis Bendrovės akcininkas, įsidarbina Bendrovės direktoriumi, todėl tokie pareiškėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pasinaudodamas šia padėtimi, siekia įsidarbinti kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas su tikslu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas siekia formaliai atitikti Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo konstatuotas ir teismo patvirtintas išvadas.

Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu).

Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė prašymo nagrinėjimo terminus. Tačiau šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinus skundžiamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad sprendimas pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-141 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. H.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus skundžiamo Sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaIrena Paulauskienė