- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- 1S-336/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rūta Mickevičienė
- Kaltinamasis
- R. V.
teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo R. V. (R. V.) gynėjo advokato skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties, kuria R. V., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. lapkričio 11 d., o kaltinamojo gynėjo prašymas dėl kardomosios priemonės pakeitimo, atmestas.
Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinusi su pateikta bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.
Be to, R. V. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje R. V. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.
R. V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi R. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams. Vėliau kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 28 d. nutartimi kaltinamajam R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog R. V. kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, be to, anksčiau buvo teistas, nors iki suėmimo dirbo, turi gyvenamąją vietą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, manytina, jog kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o iš anksto suplanuotos, kas leido daryti išvadą, kad kaltinamasis yra linkęs pažeisti visuomenėje priimtas ir įstatymo nustatytas elgesio taisykles ir būdamas laisvėje ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p.)
Šalies argumentai
Kaltinamojo R. V. gynėjas skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį, pakeisti R. V. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne kardomąja priemone.
Gynėjas skunde teigia, jog teismo nutartis yra nepagrįsta bei neteisėta. Teismas, nutartyje pateikdamas argumentus, dėl kurių prašymas negali būti patenkintas, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dėl nurodomų Vilniaus apygardos teismo motyvų jau buvo pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2011-09-14 nutartyje Nr.1S-259/2011. Pastarasis yra nurodęs, jog nėra pagrindo manyti, kad kaltinamasis būdamas laisvėje bėgs ar slėpsis nuo teismo ir kad nėra duomenų, jog jis, būdamas laisvėje, bandė ar gali trukdyti procesui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, net ir esant aukštesnės instancijos teismo sprendimui, kuris laikomas turinčiu precedento galią, ir toliau nepagrįstai nurodo egzistuojant suėmimo skyrimo pagrindus, kurių egzistavimas buvo paneigtas minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Mano, jog aukštesnės instancijos sprendimo ignoravimas kelia abejonių dėl teismo šališkumo.
Gynėjas skunde nurodo, jog vienintelis suėmimo pagrindas, kuris buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tačiau ir jis, gynėjo nuomone, buvo nustatytas dėl to, kad byloje buvo surinkti netinkamos formos įrodymai apie kaltinamojo praeitį. Teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad kaltinamasis R. V. 7-8 metus nėra padaręs jokių nusikaltimų, be to, ankstesni teistumai išnykę. Gynėjas teigia, kad teismas ignoruoja į bylą pateikiamus įrodymus, tuo pažeisdamas tinkamo įrodymų vertinimo principą ir nepagrįstai bei neteisėtai nurodo, jog nors iš byloje esančių pažymų matyti, jog kaltinamasis nėra laikomas teistu, tačiau anksčiau tokiu buvo laikomas. Teismas skundžiamoje nutartyje vadovaujasi neegzistuojančiu teistumo faktu, pažeisdamas teistumo instituto tikslus bei esmę. Gynėjo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pažeidė non bis in idem principą, kuriuo vadovaujantis asmuo negali būti baudžiamas kelis kartus už tą patį prasižengimą, nes nepagrįstai suvaržė kaltinamojo laisvę, vadovaudamasis praeities įvykiais, kurie nebeegzistuoja ir įstatymų tvarka laikomi niekada neegzistavusiais. Pažymi, jog skundžiamoje nutartyje minimi septyni ikiteisminiai tyrimai pradėti kaltinamajam R. V. buvo nutraukti nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, todėl jis nėra laikomas nei kaltu, nei nuteistu, o tuo pačiu ir neturi teistumo. Gynėjas pažymi, jog kaltinamojo veiksmų visuma rodo, jog R. V. linkęs bendradarbiauti su pareigūnais ir neketina trukdyti baudžiamajam procesui bei siekia jame tinkamai dalyvauti. Pagrindo manyti, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus taip pat nėra. R. V. neteistas, dėl jo nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, todėl pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje darys naujus nusikaltimus, nėra.
Atkreipia dėmesį, jog būdamas suimtas, R. V. neturi galimybės išlaikyti savo šeimą, kaltinamojo žmona dirbti negali, nes prižiūri neįgalų sūnų, pastaroji priversta imti atostogas, tame tarpe ir neapmokamas, kad galėtų prižiūrėti neįgalų sūnų.
Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti, kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo R. V. gynėjo skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas veikas. Tokie duomenys yra kitų kaltinamųjų parodymai, asmenų atpažinimo protokolai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kiti duomenys, leidžiantys pagrįstai R. V. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia R. V. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti R. V. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.
Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.
Pratęsdamas R. V. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys naujus nusikaltimus).
Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Nors šiuo metu R. V. teistumas yra išnykęs, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, R. V. praeityje buvo teistas (77 t., 68-69 b. l. bei kaltinamojo gynėjo prie skundo pridėtas išrašas iš įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro apie fizinį asmenį), šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. R. V. kaltinamas dalyvavęs šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuriame buvo rengiami slapti susitikimai ir jų metu aptarti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo klausimai, tik psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo tikslais naudoti slapti mobiliojo ryšio abonentiniai numeriai, periodiškai juos keičiant, R. V. vaidmuo darant inkriminuojamus nusikaltimus nebuvo antraeilis. Ankstesni teistumai neigiamai charakterizuoja R. V. ir rodo, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad būdamas laisvėje R. V. gali daryti naujus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstas kaltinamojo gynėjo skundo argumentas, kad teismas pažeidė non bis in idem principą, kuriuo vadovaujantis asmuo negali būti baudžiamas kelis kartus už tą patį prasižengimą, nes nepagrįstai suvaržė kaltinamojo laisvę, vadovaudamasis praeities įvykiais, kurie nebeegzistuoja ir įstatymų tvarka laikomi niekada neegzistavusiais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ankstesni teistumai yra asmenį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė, rodanti, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas, kaltinamojo vertybinę orientaciją, todėl leidžianti pagrįstai manyti, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus.
Skunde kaltinamojo gynėjas nesutinka ne tik su minėtu suėmimo pagrindu, bet ginčija ir suėmimo pratęsimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir šiuos kaltinamojo skundo argumentus, kadangi pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodė kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys naujus nusikaltimus), kaltinamojo gynėjo ginčijamais pagrindais, numatytais BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nebuvo. Taip pat paaiškinama, kad teismas, skirdamas suėmimą arba pratęsdamas jo terminą, gali pakeisti suėmimo skyrimo, jo termino pratęsimo pagrindą kitu, papildyti nauju arba patikslinti prokuroro pareiškime nurodytą pagrindą, jeigu iš pateiktos bylos medžiagos matyti aplinkybės, patvirtinančios kitą pagrindą, tačiau prokuroras šį pagrindą netinkamai suformulavo.
Kaltinamojo gynėjas skunde taip pat nurodė, kad jis, būdamas suimtas, neturi galimybės išlaikyti savo šeimą, jo žmona dirbti negali, nes prižiūri neįgalų sūnų, pastaroji priversta imti atostogas, tame tarpe ir neapmokamas, kad galėtų prižiūrėti neįgalų sūnų. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius R. V. kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindą, kad darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus, nėra paneigiama aplinkybė, kad kaltinamasis turi stiprius socialinius ryšius – jis yra vedęs, turi mažametį sūnų, kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pagrįsto manymo, kad suimtasis, būdamas laisvėje, gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus
Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas R. V., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t.y. užtikrinti R. V. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.
Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytas prašymas paskirti švelnesnę kardomąją priemonę negali būti tenkinamas, nes aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį pratęsti suėmimo terminą, tačiau negali pakeisti pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone.
Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo R. V. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.