Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-05 · Administracinė byla Nr. I-2450-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-05
Bylos Nr.
I-2450-505/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2450-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00133-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui M. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. S. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 16-25) nurodė, jog jis nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2013 m. kovo 21 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 203, 148, 221, 217 ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas apie 8,62 kv. m, buvo laikomi 2-7 įkalintieji asmenys. Kamerose yra stalas, 6 gultai (dviejų aukštų), sanitarinis mazgas, todėl gyvenamojo ploto tekdavo dar mažiau. Pažymėjo, kad kamerose neužtikrintas natūralus apšvietimas, bloga vėdinimo sistema, jaučiasi drėgmė, čiužiniai blogos kokybės. Atvykstant ir išvykstant etapu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, pareiškėjo ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjui sutriko miegas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo uždaras, sutriko sveikata, patyrė emocinę depresiją. Kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, jis suprato tik 2015 m. gruodžio mėnesį, pagerėjus sveikatai, mano, kad ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 39-45).

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2013 m. kovo 21 d. buvo laikomas įvairiose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose. Visą laiką pareiškėjas buvo laikomas didesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą, kamerose. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti dviejų tipų langai – atidaromi ir neatidaromi, apsaugine plėvele padengto stiklo langai. Pažymėjo, kad langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kuri atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad priėmimo ir paskirstymo skyrius yra nešvarus, jame šalta ir jų daiktai dedami į dėžes, neatitinka tikrovės. Kauno tardymo izoliatoriuje atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Atsakovas nurodė, jog visa patalynė suimtajam (nuteistajam) išvykus iš Kauno tardymo izoliatoriaus yra skalbiama ir dezinfekuojama, todėl atvykę asmenys aprūpinami švaria patalyne. Pareiškėjas dėl patalynės kokybės į administraciją nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) Kauno tardymo izoliatoriuje leidžiama naudotis nuosava patalyne. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno TI veiksmų kalinant jį atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2013 m. kovo 21 d.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 43-44).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2013 m. kovo 21 d. (b. l. 17). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2012 m. vasario 15 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kauno TI, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Kauno TI ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2012 m. vasario 15 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 28 d. (b. l. 11).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą suprato tik 2015 m. gruodžio mėnesį, pagerėjus sveikatai (b. l. 22).

Teismo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų jam sutriko miegas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo uždaras, sutriko sveikata, patyrė emocinę depresiją, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo kalinimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašyme suformuluotą prašymą taikyti dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. sausio 28 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2013 m. kovo 21 d.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam kalinti Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos, baldus įskaičiuoja į ploto normą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2016 m. balandžio 22 d. pažymos Nr. 11-2259 „Apie M. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2013 m. kovo 21 d. buvo kalinamas Kauno TI kameroje Nr. 217 (b. l. 56-57).

Iš teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 52 paras ir jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose esantis inventorius užimą kameros gyvenamąjį plotą, todėl realiai tenkantis gyvenamasis plotas dar labiau sumažėja.

Atmestini pareiškėjo teiginiai dėl kameroje esančių baldų užimamo ploto, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-189-422/2015).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, ventiliacijos. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog išduodami čiužiniai blogos kokybės.

Tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, tiek Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1-111 patvirtintoje suimtiesiems ir nuteistiesiems išduotos patalynės ir kito inventoriaus naudojimo pagal paskirtį kontrolės tvarkoje numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama apvelkama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, puodelis, šaukštas) (b. l. 93). Iš byloje pateiktos pareiškėjo materialinio aprūpinimo asmeninės sąskaitos matyti, jog teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį gavo, už gautus daiktus pasirašė, pasirašė, jog pretenzijų neturi (b. l. 95), ir nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl čiužinių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Pareiškėjas skundžiasi, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė kratų patalpos nuotraukas (b. l. 74-76), iš kurių galima spręsti, kad patalpos pakankamai tvarkingos, uždaros. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš/į Kauno TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Byloje nepateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė