Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-681/12

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01670-2011-1

2012 m. birželio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. (dvi paros).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2011 m. gruodžio 24 d., apie 14.30 val., atvyko prie UAB (duomenys neskelbtini) plovyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turimu raktu atrakinęs ten stovėjusio automobilio ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dureles, įsėdo į minėtą automobilį, turimu raktu užvedė automobilio variklį ir išvažiavo, tokiu būdu slaptai pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, UAB (duomenys neskelbtini) naudojamą automobilį ŠKODA SUPERB, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) 46000 Lt vertės, t. y. R. J. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., padarymą.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto R. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.

Pažymima, jog Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto pagrobimą - vagystę. Vagystė – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu kaltininkas suvokia, jog grobia kitam asmeniui priklausantį turtą ir veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius – neteisėtą svetimo turto užvaldymą, ir jų nori. Todėl, veikos kvalifikacijai svarbu nustatyti, kad grobdamas svetimą turtą kaltininkas suvokė, jog šis turtas grobimo metu jam yra svetimas.

Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog automobilis ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso UAB (duomenys neskelbtini), o juo naudojasi UAB (duomenys neskelbtini). Tai, jog minėtas automobilis priklauso kitam asmeniui, suprato ir apeliantas. Kaip matyti iš pastarojo parodymų, jis matė, kaip minėtu automobiliu atvažiavo kitas žmogus, kuris paliko transporto priemonę plauti, be to, nuteistasis teisme paaiškino ir tai, jog jam niekas šio automobilio neleido paimti, pats jį paėmė ir išvažiavo, vėliau norėjo automobilį grąžinti į vietą, bet plovyklos vartai buvo uždaryti, todėl automobilį paliko (duomenys neskelbtini) gatvėje (b. l. 163). Paties nuteistojo, liudytojo M. A. parodymai, vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip vaikinas su pilkos spalvos striuke su kapišonu (R. J.) prieina prie automobilio Škoda, rakteliu atrakina automobilį, įsėda į minėtą automobilį ir išvažiuoja, bei kita bylos medžiaga patvirtina, jog būtent R. J., neturint teisėto transporto priemonės savininko ar valdytojo leidimo, išvažiavo automobiliu ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš plovyklos teritorijos. Dėl tokių apelianto veiksmų teisėtas automobilio valdytojas prarado galimybę naudotis ir valdyti savo turtą, be to, R. J. tokiais savo veiksmais taipogi apsunkino transporto priemonės teisėto valdytojo disponavimo teisę.

Nustatytos aplinkybės, jog R. J. savarankiškai paėmė raktus nuo automobilio ŠKODA SUPERB, esančius plovykloje, plovyklos darbuotojus nuvežė namo, prieš tai paprašė sargo nerakinti teritorijos, nes neva jis atvarys dar vieną automobilį plovimui ir paliks iki pirmadienio, vėliau sugrįžo ir išvažiavo svetimu automobiliu, rodo, jog R. J. siekė užvaldyti kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir atliko tam tikrus veiksmus, palengvinančius įgyvendinti jo užbrėžtą tikslą. Taigi, apelianto argumentas, jog byloje nėra įrodytas R. J. ketinimas pavogti transporto priemonę, nepagrįstas. Pabrėžtina, kad tai, jog automobilis buvo užvaldymas neilgą laiką bei, jog, kaip tvirtino nuteistasis, apeliantas neturėjo tikslo automobilį pasisavinti, ketino jį grąžinti, norėjo tik nuvažiuoti į kaimą, nes jo nuosavame automobilyje sugedo priekinio stiklo šildymas, neturi esminės reikšmės, vertinant nuteistojo veiksmus BK 178 straipsnio prasme. Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis tyčia neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė automobilį, o tikslas pasisavinti nėra BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis. Pagal teismų praktiką vagystės sudėties požymių nebūtų tik tokiu atveju, kai tarp turto savininko (teisėto valdytojo) ir pasinaudojusio turtu asmens yra nusistovėjusi naudojimosi turtu praktika, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pagrobimas yra procesas, susidedantis iš veiksmų, kurių metu daiktas, turtas fiziškai perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Be to, pabrėžtina ir tai, jog vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Tokia galimybė kaltininkui atsiranda, kai jis pagrobtą turtą perkelia iš turto savininko (valdytojo) valdymo erdvės į kitą vietą, suteikdamas jam savo neteisėtą valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-237/2002). Nagrinėjamu atveju laikytina, jog R. J. užvaldė svetimą automobilį ŠKODA SUPERB, kai juo išvažiavo iš vietos, kur automobilį paliko teisėtas valdytojas. Šiuo automobiliu apeliantas nuvyko į Šalčininkų rajoną, o plovyklos darbuotojams paskambinus ir paklausius apie šį automobilį, pastarasis neprisipažino paėmęs jį ir tvirtino nieko nežinąs apie automobilį ŠKODA SUPERB, nors tuo metu šiuo automobiliu naudojosi. Tai, jog R. J. vėliau išsigando gresiančios atsakomybės dėl jo padarytų veiksmų ir automobilį paliko merginos, su kuria yra pažįstamas, gyvenančios (duomenys neskelbtini), namo kieme, nešalina pastarojo kaltės pagal BK 178 str. Apelianto veiksmų kvalifikacijai esminės reikšmės neturi ir tai, jog R. J. savanoriškai davė parodymus ir nurodė automobilio stovėjimo vietą. Pažymima, kad į šias aplinkybes atsižvelgtina, vertinant apeliantui paskirtos bausmės rūšį ir dydį.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apelianto R. J. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip vagystė pagal BK 178 str. 3 d., pažymint ir tai, jog pagrobto turto vertė šiuo atveju (46000 litų) viršija 250 MGL dydžio sumą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas netinkamai individualizavo jam paskirtą bausmę, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl paskyrė neteisingą bausmę, netinkamai pritaikė įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę bei į kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. J. niekur bedirba, baustas administracine tvarka, 2011 m. teistas už nusikalstamą veiką nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (b. l.111, 114, 115-116, 119-120 ), neišnykus teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, kuris pagal įstatymą priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, todėl apylinkės teismas pagrįstai jam paskyrė vienintelę BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę.

Kita vertus, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Šioje byloje nuteistasis R. J. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme pripažino esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, t. y. kad jis, pasiėmęs raktą, išvažiavo automobiliu ŠKODA SUPERB, nors niekas jam tokio leidimo nedavė. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis nuo pat tyrimo pradžios davė nuoseklius ir esminėmis detalėmis sutampančius parodymus, pripažino esmines nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau tam, kad teismas pripažintų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, privalu nustatyti dar ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Jis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo; jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Iš nuteistojo parodymų, duotų teisme, matyti, jog apeliantas tvirtino paskambinęs į policiją ir nuvežęs automobilio raktus, o apeliaciniame skunde pažymėjo, jog pareigūnams nurodė automobilio stovėjimo vietą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pagrobtas automobilis buvo surastas bei apžiūrėtas tą pačią dieną, kai buvo apklaustas R. J. (2011 m. gruodžio 27 d.), iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog R. J. savo iniciatyva pareigūnams pateikė automobilio ŠKODA SUPERB raktą (b. l. 101), be to, nuteistasis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. Vilniaus apskrities VPK NTV Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus patalpų adresu. Šios aplinkybės patvirtina apelianto aukščiau nurodytas aplinkybes. Taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, tvirtino pasimokęs ir žadėjo daugiau nenusižengti įstatymams.

Šių aplinkybių visetas, teisėjų kolegijos manymu, leidžia nustatyti apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Visgi, atkreipiamas apelianto dėmesys, jog nagrinėjamu atveju, net ir pripažinus vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės. Pabrėžtina, jog apylinkės teismas nuteistajam R. J. paskyrė žymiai mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis, pažymint ir tai, jog BK 178 str. 3 d. sankcijoje, kaip jau buvo minėta, numatyta vienintelė bausmės rūšis (laisvės atėmimas). Byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Apeliantui paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo R. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.