Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., a. k.(duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

pagal BK 235 straipsnio 1 dalį trisdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. K. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. spalio 25 d.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, 2012 m. birželio 27 dieną turėdamas tikslą apgaule gauti draudimo išmoką, inscenizavo vagystę iš nuomojamo buto (duomenys neskelbtini), t. y. sugadino buto durų spyną, išvežė iš buto jam ir jo žmonai A. K. priklausančius daiktus ir 2012 m. birželio 29 d. pranešė policijos pareigūnams bei draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) apie nebūtą nusikaltimą – vagystę iš minėto buto, o apklausiamas kaip liudytojas policijos pareigūnams patvirtino žmonos A. K. duotus parodymus, kad iš buto pavogta turto už 63 860 litų, tokiu būdu pasikėsino apgaule įgyti savo naudai svetimą, draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausantį, didelės vertės (49 524,99 lito) turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė pinigų neišmokėjo.

Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį D. K. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. liepos 3 dieną nuo 12.25 val. iki 12.40 val. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) patalpose adresu Tulpių g. 60, Panevėžio mieste, apklausiamas kaip liudytojas Panevėžio AVPK ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, melagingai parodė, kad 2012 m. laikotarpiu nuo birželio 27 d. 10 val. iki birželio 29 d. 10 val. buvo įsibrauta į jo butą (duomenys neskelbtini), ir pagrobtas jam ir jo žmonai priklausantis turtas, bei 2012 m. rugsėjo 21 dieną nuo 8.55 val. iki 9.15 val. Panevėžio AVPK patalpose Tulpių g. 60, Panevėžio mieste, apklausiamas papildomai kaip liudytojas Panevėžio AVPK ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, patvirtino 2012-07-03 apklausos metu duotus melagingus parodymus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti ir skirti mažesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, todėl bausmės paskyrimas aiškiai prieštaravo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, teismas galėjo paskirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę arba atleisti nuo atsakomybės bent jau dėl duotų melagingų parodymų.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai yra į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė visas nusikaltimo aplinkybes, gailėjosi ir neigiamai vertino savo poelgį, bei į tai, kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės arba beviltiškos savo materialinės padėties. To pagrindu prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti BK 39 str. nuostatas ir spręsti dėl galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių.

Apeliantas teigia, kad jam paskirtos bausmės dydis turėtų būti sumažintas ir dėl to, kad jis turi išlaikyti šeimą ir verslą, o devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė gali priversti jį bankrutuoti, uždaryti verslą, ir jo šeima nebeturėtų pajamų pragyvenimui – visa tai neatitinka jam paskirtos bausmės auklėjamosios paskirties. Dėl šių priežasčių teismas privalėjo sudaryti sąlygas susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 38 str.). Taip pat dėl nedidelių sveikatos sutrikimų, kurie gali paūmėti atliekant ilgą laisvės atėmimo bausmę, teismas privalėjo leisti paruošti sąlygas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.).

Be to, mano, jog melagingų parodymų davimas (BK 235 str.) yra nepagrįstai inkriminuotas kaip atskiras nusikaltimas. Kadangi veiksmai, kuriais tiesiogiai pradėtas daryti nusikaltimas, yra tyčiniai, todėl turi būti vertinami tik kaip priemonė įgyvendinti nusikalstamą veiką – sukčiavimą.

Teismo posėdyje nuteistasis D. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Tenkinama dalis nuteistojo D. K. apeliacinio skundo.

Apeliacinis skundas paduotas ginčijant paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir veikos kvalifikavimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Veikos kvalifikavimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį apeliaciniame skunde nėra ginčijamas.

Bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu nuteistojo gynėja nurodė, jog D. K. padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 182 str. 1 d., tačiau bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas yra patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, o baudžiamojo proceso įstatyme apeliantams nėra numatyta galimybė paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas D. K. pripažino kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nepagrįstai. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. K., 2012 m. birželio 27 dieną turėdamas tikslą apgaule gauti draudimo išmoką, inscenizavo vagystę iš nuomojamo buto (duomenys neskelbtini), t. y. sugadino buto durų spyną, išvežė iš buto jam ir jo žmonai A. K. priklausančius daiktus ir 2012 m. birželio 29 d. pranešė policijos pareigūnams bei draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) apie nebūtą nusikaltimą – vagystę iš minėto buto, o apklausiamas kaip liudytojas policijos pareigūnams patvirtino žmonos A. K. duotus parodymus, kad iš buto pavogta turto už 63 860 litų, tokiu būdu pasikėsino apgaule įgyti savo naudai svetimą, draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausantį, didelės vertės (49 524,99 lito) turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė pinigų neišmokėjo.

Iš faktinių skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklausiamas D. K. 2012-07-03 bei 2012-09-31 apklausų metu nurodė, jog 2012 m. laikotarpiu nuo birželio 27 d. 10 val. iki birželio 29 d. 10 val. buvo įsibrauta į jo butą (duomenys neskelbtini), ir pagrobtas jam ir jo žmonai priklausantis turtas (t. 1., b. l. 153, 154–155). Šios aplinkybės D. K. jau inkriminuotos kaltinime pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 str. 2 dalį ir pripažintos kaip šios nusikalstamos veikos – apgaulės sudėtinė dalis. Iš to akivaizdu, kad nuteistojo parodymai apie vagystę iš buto, duoti apklausiant jį kaip liudytoją, buvo sudėtinė apgaulės dalis, šių veiksmų pagalba buvo tiesiogiai daroma nusikalstama veika, kuri nebuvo baigta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pats reikalavimas, kad D. K., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, duotų teisingus parodymus, reiškia, kad jis turėtų duoti parodymus apie nusikalstamą veiką, kurią pats ir padarė, t. y. duoti parodymus prieš save patį. Remiantis BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kurioje įtvirtinamas liudytojų imunitetas baudžiamajame procese, kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausus tokį asmenį kaip liudytoją, jam yra taikomi BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyti ypatumai – tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Aplinkybė, kad minimų apklausų metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams dar nebuvo žinoma apie D. K. padarytą nusikalstamą veiką, esmės nekeičia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. K. išteisintinas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nenustačius, jog padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl bausmės skyrimo.

Apeliantas neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir prašo ją pakeisti švelnesne, nesusijusia su laisvės atėmimu, arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino bei atsižvelgė į visus BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmių skyrimo pagrindus ir D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė tinkamą bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sankcija numato vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas D. K. bausmę, priešingai nei teigia apeliantas, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, reglamentuotais BK 54 straipsnyje, parinkdamas bausmę tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir kaltinamojo asmenybę. Bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. D. K. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris dėl ne nuo nuteistojo valios nebuvo baigtas ir buvo nutrauktas pasikėsinimo stadijoje. Nors D. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas (t. 2., b. l. 29), tačiau buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2., b. l. 35–38), jo padarytas nusikaltimas buvo apgalvotas, jam ruoštasi iš anksto: siekdamas neteisėtai gauti draudimo išmoką D. K. atliko daug veiksmų – inscenizavo vagystę iš buto, prieš tai sugadindamas vieną iš durų spynų bei paruošdamas rankines daiktams išnešti, nusikaltimo išvakarėse su žmona išvyko prie ežero poilsiauti, o iš ten vienas slapta grįžo į butą, pervežė daiktus į nuomojamą garažą, kur ir paslėpė. Įvertinus visas aplinkybes daroma išvada, jog apylinkės teismas už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, D. K. teisėtai ir pagrįstai paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė visas nusikaltimo aplinkybes, gailėjosi ir neigiamai vertino savo poelgį – prieštarauja apeliacinės instancijos teismui pateiktai bylos medžiagai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, todėl pripažino tai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir, kaip jau minėta, individualizuodamas bausmę tinkamai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę įvertino.

Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės arba beviltiškos savo materialinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, jog kaltininkui susiklosčiusios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, jog išeitį iš jos randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar jis galėjo išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog nėra nustatyta jokių D. K. gyvenime susiklosčiusių objektyvių išorinių aplinkybių, kurios būtų padariusios tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, ir jis išeitį rado tik padarydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, tvirtindamas, jog nusikalstamas veikas padarė dėl sunkios materialinės padėties, nenurodė jokių jo sunkią materialinę padėtį pagrindžiančių aplinkybių, išskyrus tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jam nesisekė verslas, reikėjo mokėti mokesčius (t. 2., b. l. 63). Tačiau šios aplinkybės negali būti pripažįstamos pagrindžiančiomis D. K. teiginius apie sunkią arba net beviltišką jo materialinę padėtį, o baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingą išvadą – nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. turėjo savo verslą, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie įmonės skolas valstybei ar kreditinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, jam ir sutuoktinei nuosavybės teise priklausė du automobiliai (t. 2., b. l. 24, 31), nuomojosi nekilnojamąjį turtą (t. 2., b. l. 63) – garažą, kuriame ir buvo rasta didžioji dalis neva dingusių daiktų, imituotos vagystės metu pradingusių daiktų vertė (kaip nurodyta pareiškime – 63 860 Lt) bei pobūdis neleidžia daryti išvados, jog tuo metu D. K. materialinė padėtis buvo sunki ar beviltiška, ir šios aplinkybės būtų lėmusios sprendimą nusikalsti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo pripažinti nusikalstamos veikos padarymo metu egzistavus BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Aplinkybė, kad D. K. pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką, nėra nustatyta.

Pagal BK 62 straipsnio 4 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. Tokių faktinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir yra bent viena sąlygų, numatytų šios dalies 1–6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, dėl kiekvienos veikos visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Jau minėta, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog D. K.atsakomybę lengvina tik viena aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai dėl jų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo pripažinti nusikalstamos veikos padarymo metu egzistavus apeliaciniame skunde nurodomą antrą, BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą, apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Taigi apeliantui nėra jokio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas – skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Apeliantas teigia, jog laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas aiškiai prieštaravo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams ir teismas galėjo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taigi, kaip galima suprasti, apeliantas kvestionuoja, ar nebuvo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tuo pagrindu paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, taikant švelnesnės, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kitais žodžiais tariant, yra būtina motyvuotai nurodyti, kokios aplinkybės yra laikomos išimtinėmis, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad baudžiamosios bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados apie tokių aplinkybių egzistavimą ir kad paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistajam D. K. paskirta bausmė savo dydžiu yra mažesnė, nei straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl sprendžiama, kad ji yra adekvati tiek padarytai veikai, tiek ir D. K. asmenybei ir ją švelninti taikant BK 54 straipsnio 3 nuostatas nėra pagrindo.

Dėl apelianto argumentų, jog teismas privalėjo sudaryti sąlygas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 arba 40 straipsnių pagrindais, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamieji įstatymai teismui suteikia teisę (bet ne pareigą), nustačius visų įstatyme numatytų konkrečios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies pagrindų bei sąlygų buvimą, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Viena iš pagrindinių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, įtvirtintų tiek BK 38, tiek 40 straipsniuose, yra padarytos nusikalstamo veikos sunkumas, t. y. kad nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas asmuo, kuris padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Veika (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis), kurios padarymu kaltu pripažintas D. K., yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl D. K. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės aukščiau nurodytais pagrindais nėra galimas. D. K. apeliaciniame skunde minimi nedideli sveikatos sutrikimai (kaip matyti iš Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro išduoto medicininio pažymėjimo (t. 2., b. l. 34), 2005-11-29 jam buvo diagnozuotas panikos sutrikimas), kolegijos nuomone, niekaip negali turėti įtakos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindais taikymui, taip pat pažymėtina, jog šis sutrikimas nuteistajam buvo diagnozuotas gana seniai, byloje nėra pateikta jokių naujesnių duomenų apie šio sutrikimo eigą, apelianto teiginiai, jog liga gali paūmėti atliekant laisvės atėmimo bausmę yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami. Pažymėtina ir tai, jog taip pat nėra galimas ir D. K. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39 straipsnio nuostatomis, kadangi šiuo pagrindu asmuo galėtų būti atleistas tik padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, taip pat nustačius ne mažiau kaip dvi baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta būtina pagrindų ir sąlygų visuma, kuri sudarytų pagrindą tenkinti šią apeliacinio skundo dalį ir atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto teiginiai, jog jis turi išlaikyti šeimą ir verslą, o devynerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė gali priversti jį bankrutuoti, uždaryti verslą bei jo šeima nebeturėtų pajamų pragyvenimui ir visa tai neatitinka jam paskirtos bausmės auklėjamosios paskirties, yra deklaratyvūs. Aiškinant BK 41 straipsnio, reglamentuojančią bausmės sąvoką bei paskirtį, prasmę galima teigti, jog bausmė atlieka keletą funkcijų – bendrosios ir specialiosios prevencijos, atpildo arba nubaudimo, pataisos bei teisingumo principo įgyvendinimo. Taigi, asmuo, pažeidęs įstatymo normas, sulaukia socialinio atsako į pažeidimą ir natūralu, kad, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, skirta bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, asmeniui sukelia (ir privalo sukelti) tam tikrų nepatogumų, kurie jį turėtų paveikti ateityje laikytis įstatymų ir savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 235 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 235 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Panaikinti D. K. BK 63 straipsnio tvarka taikytą bausmių subendrinimą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.