Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-2829/2011 pagal J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Departamentas 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. (63)-l8-232-790 informavo Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kad vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu (tikrinimo metu surinkti faktai kelia abejones dėl asmens patikimumo) Departamentas prieštarauja, jog pareiškėjai būtų išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nes jos kandidatūros patikrinimo metu nustatyta, kad ji 2004 m. buvo kaltinama nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir BK 289 straipsnio 2 dalyje (tarnybinis suklastojimas). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 23 d. kaltinamajame akte nurodyta, jog „... J. S. būdama Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus Krovinių posto Kirtimų padalinio vyr. inspektore, suvokdama, kad klastojamų dokumentų pagrindu bus apgaule įgytas valstybės turtas (pridėtinės vertės mokesčio skirtumas), žinodama, kad pagal jai pateiktą muitinės eksporto deklaraciją UAB „Ralgis“ neeksportuos prekių iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 1997 m. sausio 25 d. pradėjo fiktyvios muitinės eksporto procedūros įforminimą. J. S. suteikė muitinės deklaracijai numerį, padarė muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR12100534 melagingus įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančias krovinio patikrinimą, t. y. į itin svarbų dokumentą įrašė žinomai melagingas žinias. 1997 m. vasario 25 d. suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr. 7VR12100534 buvo pateikta Vilniaus miesto Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip dokumentas, pagrindžiantis PVM skirtumo grąžinimą UAB „Ralgis“. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt“. Atsakovas skundžiamame rašte taip pat nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04 surinkta pakankamai duomenų įrodančių, jog J. S. į itin svarbų oficialų dokumentą (muitinės eksporto deklaracija) įrašė melagingas žinias. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt valstybės lėšų. Šios kandidatūros pareiškėjos patikrinimo metu aplinkybės kelia abejonių dėl jos patikimumo. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, jį apskundė Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Komisija, 2010 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjusi skundą, protokoliniu sprendimu Nr. 56-4 pripažino Departamento 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (63)-18-232-790 pagrįstu, konstatavusi, kad pareiškėjos veiksmai, kurie buvo nustatyti, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04, duoda pagrindą abejoti jos patikimumu (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.). Komisija rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu.

Teismas akcentavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-16-463/2006, kurioje jai pateiktas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 289 straipsnio 2 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. ji buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės pareigūne, padarė tarnybinį suklastojimą – įrašė į itin svarbų oficialų dokumentą melagingas žinias ir šiais veiksmais teikdama priemones, padėjo kitiems asmenims, veikusiems bendrininkų grupėje, apgaulę įgyti didelės vertės valstybės turtą (sukčiauti). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-16-463/2006 nusprendė J. S. pagal kaltinimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas), išteisinti, neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamose veikose; pagal kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 289 straipsnio 2 dalyje (tarnybinis suklastojimas), baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas vadovavosi Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 straipsnio 8 punktu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 7 dalimi, 17 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 7 dalimi, 11 straipsnio 5 dalies 13 punktu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, pasisakydamas dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo, konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip institucija įstatymais įgaliota kontroliuoti įslaptintos informacijos apsaugą, savo kompetencijos ribose ir pagal jai priskirtas funkcijas įvertinusi anksčiau aptartas faktines aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos kandidatūros patikrinimo metu gauti duomenys kelia abejonių dėl asmens patikimumo, nes asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami ypatingi reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu, ir dėl šių priežasčių pagrįstai priėmė sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo pareiškėjai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl šio atsakovo sprendimo, ir įvertinusi visus surinktus įrodymus, teismo nuomone, pagrįstai vertino, kad pareiškėjos veiksmai, nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, duoda pagrindą abejoti jos patikimumu ir atsakovo sprendimą pripažino pagrįstu.

II.

Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tokio nuosprendžio pareiškėjos atžvilgiu nėra, taip pat teismas nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų. Todėl remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga kaip patvirtinančia pareiškėjos nepatikimumą, nebuvo pagrindo.

Minėtame nuosprendyje taip pat nurodoma, jog sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogines tyčios forma. Todėl nesant minėtų asmenų veiksmuose tyčios, t. y. nesant įrodymų, patvirtinančių, kad jie dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė tyčia, sąmoningai, turėdami tikslą padėti G. S. ir A. J. užvaldyti sukčiavimo būdu didelės vertės valstybės turtą ir tai suvokė, t. y., nėra nusikaltimo subjektyvinės pusės požymio-išankstinės tyčios padėti užvaldyti didelės vertės svetimą turtą apgaulės būdu pagal iš anksto sudarytą schemą pasisavinant PVM skirtumą, susidariusį dėl tariamo prekių eksporto ir todėl nenustatyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas sprendimą pagrindė prielaida apie pareiškėjos nepatikimumą (ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri teisme nebuvo patvirtinta). Jokių kitų pagrindų ir duomenų dėl pareiškėjos nepatikimumo atsakovų sprendime nenurodyta, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiami sprendimai pagrįsti ne nustatytais ir patvirtintais faktais, bet prielaida. Toks Valstybės saugumo departamento sprendimas, pagrįstas prielaida (pareiškėjai ikiteisminio tyrimo metu inkriminuoti faktai nuosprendžiu buvo paneigti), negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija dėl Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 9 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-4, kuriuo skundžiamas Saugumo departamento sprendimas pripažintas pagrįstu, nepasisakė, nes jis pripažino Valstybės saugumo departamento sprendimą teisėtu remiantis sprendimo motyvais. Todėl panaikinant Valstybės saugumo departamento sprendimą, tuo pačiu pagrindu panaikinamas ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos protokolinis sprendimas.

III.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (Žin., 1999, Nr. 105-3019, 2004, Nr. 4-29) (toliau – ir Paslapčių įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas bendrasis personalo patikimumo reikalavimas, numatantis, kad asmeniui leidimas ar patikimumo pažymėjimas išduodamas tik tuo atveju, jei jo kandidatūros patikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ir / ar lojalumo Lietuvos valstybei. Asmens patikimumas ir lojalumas vertinamas atsižvelgiant į asmens veiklą dalykines ir asmenines savybes, reputaciją ryšius su kitais asmenimis ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas (Žin., 2007, Nr. 54-2097)).

Sąvoka „patikimumas ar lojalumas Lietuvos valstybei“ apima įstatymų leidėjo, atitinkamų kompetentingų valstybės institucijų diskreciją (įgaliojimus) spręsti, kokie poelgiai, kitos faktinės aplinkybės yra priskirtinos prie keliančių abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo. Nei įstatymas, nei kompetentinga valstybės institucija savo sprendimu negali nustatyti baigtinio šių faktinių aplinkybių sąrašo. Sprendžiant, ar asmens veiksmai (poelgiai) kelia abejonių dėl jo tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, kiekvieną kartą įvertinamos visos su tuo poelgiu susijusios ir turinčios reikšmės aplinkybės.

Departamentas, kaip kompetentinga valstybės institucija, priimdamas sprendimą patikimumo tikrinimo proceso metu turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti baudžiamojoje byloje surinktus duomenis apie pareiškėjos atliktus veiksmus (tiesos neatitinkančios informacijos įrašymo į dokumentą). Minėtą Departamento, kaip įgaliotos valstybės institucijos, teisę (pareigą) savo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime aprašo ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstitucinį Teismą, asmens patikimumas ir lojalumas vertinamas atsižvelgiant į asmens veiklą dalykines ir asmenines savybes, reputaciją ryšius su kitais asmenimis be išimčių, paisant galiojančių Paslapčių įstatymo nuostatų.

Departamentas, priimdamas sprendimą įgyvendino jam Paslapčių įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 17 straipsnio 3, 8 dalyse numatytus įgaliojimus atlikti kandidatūros patikrinimą ir pateikti paslapčių subjektui prieštaravimą ar sutikimą išduoti leidimą. Šios veiklos metu Departamentas, kaip įgaliota valstybės institucija, nevykdė teisingumo ir nesprendė pareiškėjos kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo, o tik vertino jos patikimumą pagal Įstatymo leidėjo Paslapčių įstatyme nustatytus kriterijus.

Nuostata, jog asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos neįrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir, kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai. Tai savo 2011 m. liepos 7 d. nutarime išaiškino Konstitucinis Teismas.

Teismas, siedamas asmens nepatikimumą tik su asmens pripažinimu kaltu padarius nusikalstamą veiką, nepagrįstai susiaurino Paslapčių įstatymo taikymo apimtį ir taip paneigė Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų dalies leidimo neišdavimo pagrindų taikymo galimybę, t. y. padarė esmini materialinės teisės normų pažeidimą ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.

Teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje (adm. byloje Nr. A-261- 2579/2011) konstatavo, kad asmens patikimumo tikrinimo metu galima remtis net ir prokuroro nutarimu ikiteisminio tyrimo stadijoje nutrauktos baudžiamosios bylos dokumentais, kadangi asmens patikimumo tikrinimo metu nėra sprendžiamas asmens atsakomybės klausimas ir nėra privalu įgaliotai valstybės institucijai pagrįsti savo sprendimo tinkamais asmens kaltę patvirtinančiais įrodymais. Taigi faktas, kad asmuo nebuvo pripažintas kaltu padarius nusikalstama veiką, pvz., ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos sudėties požymiu, nepaneigia pagrindo abejoti asmens patikimumu ir tinkamumu darbui su įslaptinta informacija dėl veiksmu, nustatytu ikiteisminio tyrimo metu. Tokios pozicijos teismas nuosekliai laikėsi priimdamas ir kitus sprendimus šios kategorijos bylose (pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-1491/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A-143-154/2009; 2009 m. sausio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-39-150/2009; 2007 m. spalio 12 d. nutartis adm. byloje A-566-866/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. P-438-131/2009).

Teismų praktikoje yra suformuota pozicija, kad suabejoti asmens tinkamumu darbui su įslaptinta informacija bei pripažinti, kad asmuo prarado besąlygišką valstybės paslapčių subjekto pasitikėjimą, pakanka baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių (2011 m. kovo 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-2579/2011; 2008 m. spalio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-1491/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A-143- 154/2009; 2009 m. sausio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-39-150/2009; 2007 m. spalio 12 d. nutartis adm. byloje A-556-866/2007). Šiose bylose teismas pripažino, kad, vertinant asmens patikimumą ir tinkamumą darbui su įslaptinta informacija, galima remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, neatsižvelgiant i ikiteisminio tyrimo baigtį.

Nagrinėjamoje byloje teismas padarė priešingą išvadą, teigdamas, kad remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga kaip patvirtinančia pareiškėjos nepatikimumą nebuvo pagrindo, nes pareiškėjos atžvilgiu nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga galima remtis tik tada, kai šią medžiaga teismas patvirtina apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir jog, nepriėmus tokio nuosprendžio, ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai tėra tik prielaida.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Iš prašymo turinio matyti, kad atsakovas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo pateikto aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Departamento vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų dalies leidimo neišdavimo pagrindų taikymo galimybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nustatė, kad atsakovas išvadą, kad pareiškėja yra nepatikima, ją pagrindė ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. sprendimą pagrindė prielaida apie pareiškėjos nepatikimumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarimu sprendė klausimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas yra skirtas bendrajam personalo patikimumo reikalavimui užtikrinti.

Pažymėtina, kad šis punktas numato, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimas buvo panaikintas netiesiogiai nustačius minėto punkto pagrindą, tačiau atsakovas išvadą, kad pareiškėja yra nepatikima, pagrindė išimtinai ikiteisminio tyrimo duomenimis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba jam gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai įvairių tyčinių nusikalstamų veikų. Jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn inter alia dėl nesunkių tyčinių nusikaltimų ir tyčinių baudžiamųjų nusižengimų, dėl kurių asmens teistumas pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą nebūtų kliūtis išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą. Todėl, įstatymų leidėjui Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nenumačius galimybės vertinti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkrečiu atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas ir kartu patikrinti asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, yra sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai asmeniui panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas ir dėl to asmuo netenka pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas, net ir tais atvejais, kai su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės nėra tokios, kurios keltų abejonių dėl tokio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir dėl kurių tolesnis asmens darbas su įslaptinta informacija galėtų kelti grėsmę tokios informacijos saugumui. Taigi pagal ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą galimi ir tokie atvejai, kai mažareikšmės aplinkybės būtų pagrindas abejoti asmens patikimumu ar lojalumu Lietuvos valstybei ir dėl to asmuo netektų darbo valstybės tarnyboje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus arba paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas savo sprendimą pagrindė prielaida apie pareiškėjos nepatikimumą (ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri teisme nebuvo patvirtinta). Jokių kitų pagrindų ar duomenų dėl pareiškėjos nepatikimumo atsakovų sprendime nenurodyta. Tokia teismo išvada iš esmės atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime išdėstytus argumentus apie tai, kad asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš Valstybės saugumo departamento pateiktų argumentų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokio pažeidimo konstatuoti negali, todėl darytina išvada, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra priimtos iki Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo, kuriuo iš esmės buvo išaiškintos ir Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto normos taikymas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas jau po Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. išaiškinimo.

Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog atsakovo Valstybės saugumo departamento prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-2829/2011 nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-2829/2011 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-2829/2011 pagal J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.