Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2016-06-30 · Civilinė byla Nr. 2A-552-227/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
2A-552-227/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Margarita Dzelzienė (pran.), Birutė Valiulienė, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas
V. J., O. J., S. J.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –552– 227/2016

Birutė Mėlinauskienė Proceso Nr. 2-08-3-04329-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.1.6.1; 3.3.1.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N UN TARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės, Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. J., O. J., S. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-223/2016 pagal ieškovo bankroto administratoriaus MB In solidum, ginančio bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių interesus, ieškinį atsakovams V. J., O. J., S. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Bankroto administratorius ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012-11-19 Pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. J. ir O. J. pardavė S. J. du žemės sklypus ir taikyti vienašalę restituciją grąžinant juos pardavėjų nuosavybėn.

Nurodė, kad teismas 2014-05-07 nutartimi iškėlė bankroto bylą V. J. ir O. J.. Jie abu žemės sklypus pardavė už 1700 Lt. Tuo metu jie jau turėjo kreditorių. Sandoris pažeidžia kreditorių teises, nes, sumažinus turimą turtą, sumažėjo galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Pardavimo metu atsakovai faktiškai buvo nemokūs, nes pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad dėl 2008 metų ekonominės pasaulinės krizės sutriko jų mokumas ir dėl sumažėjusių pajamų prarado galimybę atsiskaityti laiku su kreditoriais. Preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes žemės sklypai parduoti V. J. mamai S. J., kuri žinojo, kad sūnus ketina kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Nėra duomenų, kad bankrutuojantys asmenys privalėjo sudaryti sandorį, sandoriu siekta išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir paslėpti turtą. Šiuo metu žemės sklypų vidutinė rinkos vertė „Registrų centro“ 2015-01-01 duomenis yra 439 € ir 735 €.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ab initio 2012-11-19 Pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. J. ir O. J. pardavė, o S. J. nupirko du žemės sklypus: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Taikė vienašalę restituciją ir grąžino žemės sklypus V. J. ir O. J. nuosavybėn. Priteisė iš atsakovų V. J. ir S. J. po 10 € žyminio mokesčio ir po 7,45 € išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-07 nutartimi V. J. ir O. J. iškelta bankroto byla ( b.l. 8-14). Nuo 2015-06-19 administratoriumi paskirta MB „IN Solidum“ (b.l. 73-74). V. J. ir O. J. 2012-11-19 Pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri ginčijama CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu du žemės sklypus pardavė S. J. už 492,35 € (1700 Lt)(b.l. 15-22). Tuo metu pardavėjai turėjo skolinių įsipareigojimų, kurių vykdymo terminas buvo suėjęs: AB SEB bankas buvo nutraukęs 2008-02-14 kredito sutartį būstui pirkti ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012-08-16 priėmęs sprendimą dėl 31 338,37 € draudimo išmokos mokėjimo; O. J. turėjo neįvykdytą asmeninį kreditorinį įsipareigojimą Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui pagal 2005-11-12 paskolos sutartį Nr. G051110113; V. J. IĮ „OKVI“ veiklos nuostoliai 2008 m. sudarė 6144,87 € (21 217 Lt ), 2009 m. – 16362,37 € (56 496 Lt ), 2010 m.- 568,81 € (1964 Lt), 2012 m.- 10948,80 € (37 804 Lt ), įmonės veikla sustabdyta 2010-02-18-2012-09-24 laikotarpiu bei 2013-01-01-2019-12-31 laikotarpiu; nuo 2008 metų V. J. pajamų nebegavo, o O. J. pajamos buvo nepakankamos vykdyti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Šios aplinkybės patvirtintos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-07 nutartimi (b.l. 8-14), todėl Jų papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2p).Atsakovai teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo sandorio sudarymo metu turėjo finansinių sunkumų (CPK 187 str.). Darė išvadą, kad atsakovai O. J. ir V. J., sudarydami ginčo sandorį, pažeidė jau minėtų kreditorių teises, kurie turėjo neginčijamą reikalavimo teisę į skolininkus, nes sumažino turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, masę ir vertę. Atsakovė S. J., būdama artima O. J. ir V. J. giminaitė (V. J. motina) buvo gerai informuota apie sunkią O. J. ir V. J. finansinę padėtį ir tai pripažino teismo posėdžio metu. Pažymėjo, jog iš atsakovų pasisakymų matyti, kad ginčo sandorio sudarymo tikslas (ar vienas iš jų ) buvo ginčo žemės sklypų „išsaugojimas anūkams“, kas rodo, kad atsakovai suprato, jog, nesudarius ginčijamo sandorio, žemės sklypai gali pereiti kreditoriams. Teismas sprendė, kad sandorio tikslas buvo išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Byloje nėra jokių duomenų ir tokių duomenų nenurodė atsakovai, kad ginčijamas sandoris privalėjo būti sudaryti , t.y. nėra duomenų, kad šalys turėjo pareigą sudaryti minėtus sandorius (pvz. teismo sprendimas ir pan.), kurios negalėjo išvengti, sandorio sudarymas buvo sąlygotas vien atsakovų apsisprendimu ir jų valios.

Pažymėjo, kad nors bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė nurodė, kad nėra visų įstatymo nustatytų sąlygų actio Pauliana ieškinio taikymui, tačiau pareikšto ieškinio neatsisakė, o bankroto proceso, susijusio su viešuoju interesu, teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui, viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Teismas darė išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos actio Pauliana taikymui: 1) ginčo sandorio sudarymo momentu kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkams V. J. ir O. J.; 2) ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes buvo sumažinta turto, iš kurio galėjo būti vykdomas išieškojimas, masė; 3) skolininkai V. J. ir O. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkai buvo nesąžiningi, nes žinojo ir suprato, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises ir faktiškai siekė išvengti mokėjimo; 5) atsakovė S. J., sudariusi su skolininkais V. J. ir O. J. atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžininga. Todėl ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu, o įvertinus bylos aplinkybes taikytina vienašalė restitucija. Toks restitucijos taikymas neprieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams ir gerai moralei, nes atsakovė S. J. turi realią galimybę, reikšti kitoje byloje reikalavimus V. J. ir O. J. dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškinį patenkinus bei įvertinus, kad O. J. nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleista, iš atsakovų V. J. ir S. J. priteista po 10 € žyminio mokesčio ir po 7,45 € pašto išlaidų.

Apeliaciniais skundais atsakovai prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmetant ir priteisiant turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad dėl finansinių sunkumų žemės sklypus pardavė, o lėšas panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais– su IĮ „Okvi“ darbuotojais vėluojant atlyginimams. Žemės sklypai buvo neįkeisti, apie jų pardavimą žinojo kreditoriai, bet sandorių neginčijo. Sandorio kaina buvo reali, atitinkanti tuo metu buvusią vidutinę rinkos vertę, o ne sumažinta. Sandorio sudarymo metu atsakovai dirbo, mokėsi, kūrė verslą, ateities planus ir negalėjo žinoti, kad pasikeis Lietuvoje situacija ir teks bankrutuoti, nes dar negaliojo fizinių asmenų bankroto įstatymas ir jie negalėjo žinoti, kad jiems po 18 mėnesių bus iškelta bankroto byla. Mano, kad pareikštas ieškinys yra buvusios administratorės kerštas bankrutuojantiems asmenims. Teismas byloje negalėjo būti iniciatyvus, nes tokia praktika dar tik formuojasi.

Atsiliepimas

Atsakovė S. J. papildomai nurodė, kad pripažinti sandorį negaliojančiu vien dėl to, kad ji nupirko žemės sklypus iš sūnaus ir marčios ,neteisinga ir nepagrįsta. Teigia, kad pardavusi mamos valdą Panevėžyje, siekdama išsaugoti anūkams ateityje priklausysiančią žemę ir nežinodama, kad vaikams gresia bankrotas, įsigijo sklypus, kurie ribojasi su jos žemėmis. Teigia neatlikusi jokių neteisėtų veiksmų ir nebuvo nusiteikusi padėti vaikams apgauti kreditorių, bet padeda vaikams, kad tik jie visą atlygį galėtų skirti kreditoriams, vykdytų mokumo atkūrimo planą. Teiginys, kad sūnus V. J. neturėjo teisės sumažinti nekilnojamojo turto, buvo nesąžiningas perleisdamas mamai sklypą, nepagrįstas, tą patvirtino ir ieškovo atstovė L. B.. Su skundu pateikė 2006-12-20 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutarties nepatvirtintą kopiją.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas bankroto administratorius MB In Solidum prašo skundus atmesti, kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1p).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK ) 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantė S. J. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2006-12-20 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutarties nepatvirtintą kopiją, kuria įrodinėja, kad turėjo pinigų ir dėl to galėjo nusipirkti ginčo žemės sklypus.

Teisėjų kolegija netenkina prašymo prijungti šį rašytinį įrodymą, nes nepateiktas jo originalas, o kopija nepatvirtinta įstatymų nustatyta tvarka (CPK 114 str) ir apeliantė turėjo galimybę jį pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.).

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (toliau – Teismas) nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą: 1)ginčijamo sandorio sudarymo momentu kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkams V. J. ir O. J.; 2)ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes buvo sumažinta turto, iš kurio galėjo būti vykdomas išieškojimas, masė; 3) skolininkai V. J. ir O. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkai buvo nesąžiningi, nes žinojo ir suprato, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises ir faktiškai siekė išvengti mokėjimo; 5) atsakovė S. J., sudariusi su skolininkais V. J. ir O. J. atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžininga. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėms ir išvadai, kad egzistuojant visoms actio Pauliana sąlygoms, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Sutinka su parinktu restitucijos taikymo būdu.. Todėl atskirai jų neaptarinėja. Pasisako dėl apeliaciniuose skunduose išvardintų argumentų.

Priešingai apeliantams, pirmosios instancijos teismas (toliau- Teismas) pagrįstai šioje byloje buvo iniciatyvus, nes tai susiję su viešu interesu administratoriui ginant visų atsakovų V. J. ir O. J. kreditorių teises.

Apeliantų teiginys, jog sandorio sudarymo metu jie mokėjo paskolas, apie bankrotą negalvojo, nežinojo, kad bus iškelta bankroto byla ir sandoris gali pažeisti kreditorių teises, atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu V. J. ir O. J., kaip fiziniai asmenys, jau turėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų. Kreditorius AB SEB bankas jau buvo nutraukęs kredito sutartį su V. J. ir UAB “Būsto paskolų draudimas“ 2012-08-16 buvo priėmęs sprendimą dėl 31.338,37 € draudimo išmokos bankui. Atsakovė O. J. -įsiskolinusi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui pagal 2005-11-12 paskolos sutartį ir kt. Parduotas turtas nuosavybės teise nepriklausė V. J. įmonei. Todėl jie privalėjo gautomis lėšomis atsiskaityti su savo kreditoriais kaip su banku, UAB “Būsto paskolų draudimas“ ir kt., o panaudojo savo reikmėms, jeigu tokias ir gavo. Atsakovai teigdami , kad gautas lėšas už parduotus žemės sklypus panaudojo atsiskaitymui su įmonės darbuotojais, nes dėl finansinių sunkumų vėluodavo atlyginimai, nepateikė ne tik šį teiginį patvirtinančių dokumentų, bet ir įrodymų, jog pinigai už sklypus faktiškai buvo gauti, įnešti į įmonės sąskaitą, joje apskaityti (CPK 178 str.).

Ginčo sutarties šalis- pirkėja S. J. yra pardavėjo V. J. motina. Todėl preziumuojama, kad kreditorių interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos ( CK 6.67 str. 1 d. 1p). Apeliantė S. J. paaiškinimuose ir apeliaciniame skunde pripažino, kad ji žinojo apie sunkią sūnaus turtinę padėtį ir, pirkdama žemės sklypus, siekė juos išsaugoti anūkams. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pripažinti, kad atsakovai nenorėjo, kad skolos būtų išieškomos iš jų turto- žemės sklypų . Šiuo sandoriu jie sumažino turimo turto masę ir tuo sumažino kreditorių galimybę atgauti bent dalį skolų nukreipiant išieškojimą į ginčo turtą. Pagal turimą turtą ir kreditorinių reikalavimų dydį, spręstina, kad nėra realios galimybės patenkinti kreditorinius reikalavimus .

Apeliantų nurodytos aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu dar negaliojo Fizinių asmenų bankroto įstatymas, vykdė ūkinę veiklą, siekė išsaugoti verslą ir kt., neturi esminės reikšmės ginčui ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Teismas, nustatęs, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos ir šiuo pagrindu pripažinęs ginčijamą sandorį negaliojančiu, tinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą. Aplinkybių, leidžiančių priimti priešingą sprendimą, teisėjų kolegija nenustatė. Todėl apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 str. 1 d.1p).

Atsakovai S. J. ir V. J. apeliacinius skundus apmokėjo kiekvienas po 20 € žyminio mokesčio valstybei. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byloje atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Todėl be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis atsakovams grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Per Lietuvos Respublikos valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 20 € žyminio mokesčio, sumokėto 2016-03-10 AB Lietuvos pašto 101-ame klientų aptarnavimo skyriuje.

, Teisėjai Margarita DzelzienėBirutė ValiulienėLaimutė Sankauskaitė