Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-194-190/2012

Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso kategorija: 1-01-3-00057-2011-1

2012 m. sausio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nuteistajam A. Č..

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda.

Iš A. Č. priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ 694,05 Lt (šeši šimtai devyniasdešimt keturi litai ir penki centai) turtinės žalos atlyginimas ir 605 Lt (šeši šimtai penki litai) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku iki 2011 m. sausio 18 d. 18.00 val. sugadino šešiolika reklaminių plakatų, kurių vertė 312 litų, ant išorinės reklamos įrenginių Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje: Kalvarijų g. 3/1 (2vnt.), Kalvarijų g. 103 (1 vnt.), Kalvarijų g. 156 (2 vnt.), Kalvarijų g. (transporto stotelė ,,Kalvarijų turgus“ – 1 vnt.), Konstitucijos pr. 12 (1 vnt.), Konstitucijos pr. 18A (1 vnt.), Konstitucijos pr. 26 (1 vnt.), Lvovo g. 9 (2 vnt.), T. Kosciuškos g. 3 (1 vnt.), Žirmūnų g. 29 (1 vnt.), Žirmūnų g. 67 (1 vnt.), A. Vienuolio g. 4 (1vnt.) – tuo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ padarydamas 694,05 Lt (šešių šimtų devyniasdešimt keturių litų ir penkių centų) turtinę žalą.

Teismas, įvertinęs A. Č. objektyviai atliktus veiksmus, pripažino, kad nusikalstamą veiką jis padarė tyčia, t.y. suprasdamas savo veiksmų pavojingumą ir pobūdį, numatydamas galimus tokio elgesio padarinius ir jų norėdamas. Įvertinęs tai bei turto, kurį A. Č. sugadino, vertę (312 litų) teismas pripažino, kad jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d., nes sugadino mažesnės nei 3 MGL vertės svetimą turtą, nors dėl tokių jo nusikalstamų veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė žalą, viršijančią 3 MGL.

Be to, vertinant R. O. parodymus, atsižvelgtina ir į tai, kad jis dirbo tų reklamos stendų prižiūrėtoju, taigi turintis interesą, kad jo atliekama stendų priežiūra darbdaviui atrodytų būtina, kad šios paslaugos ir toliau nebūtų atsisakoma.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog lipdukų klijavimas byloje minimais atvejais buvo priešiška reakcija į tai, kas yra pasakoma šiuo stendu, o ne tyčinis jo gadinimas ir tokio lipduko užklijavimu buvo siekta būtent pakeisti, o ne „sugadinti“ šių pasakymų turinį, išreikšti savo poziciją, įsitikinimą plakate pasisakomu klausimu, skleidžiama pažiūra į alkoholį. Tai savotiškas atsiliepimas dėl siūlomo produkto, dėl jo pakuotėje panaudojamos sakralinio paveldo simbolikos, tai gali būti prilygintina savotiškam visuomenės būtinosios ginties veiksmui. Tai, kad šiais reklamos stendais yra pažeidžiama viešoji tvarka, geros moralės principai ar asmenų teisės ir teisėti interesai, patvirtina pridedamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2011-09-01 raštas.

Be to, lipduko su kaukole užklijavimas plakate tik dar labiau sustiprina jame jau pateiktą informaciją: „vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“. Taigi šių lipdukų užklijavime nėra nei fizinio svetimo turto, nei plakato turinio gadinimo veiksmų. Tai asmens pozicijos išreiškimas o teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus garantuoja LR Konstitucija (25 str.). Be to, kaip matyti iš antstolės P. K. konstatuotų faktinių aplinkybių protokolo duomenų, užklijuojant lipduką plakatas fiziškai sugadintas nebuvo, jis funkcionavo pagal savo paskirtį. Taip pat iš šių duomenų matyti, kad nulupus lipduką jo buvimo žymės plakate lieka labai menkos ir sunkiai įžiūrimos.

Taigi minėtų lipdukų klijavimų reklamos plakate faktus kaip nusikaltamus veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 3 d., teismas kvalifikavo netinkamai. Šiuose veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, byla A. Č. atžvilgiu nutrauktina (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai nukentėjusiu asmeniu byloje pripažino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas dėl nukentėjusiojo pripažinimo, kaip nustato LR BPK, nutarties nepriėmė, tačiau skundžiamajame nuosprendyje pažymėjo, kad nors A. Č. sugadino ne pareiškėjui, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklusantį turtą, bet privartaus kaltintojo statusą pripažįsta pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi ji patyrė turtinę žalą ir taip nukentėjo.

Beje, nors teismas nuosprendyje pažymi, kad į nusikaltimo dalyką patenka tik sugadinto turto vertė - šiuo atveju sugadintų plakatų vertė (312 Lt). Plakatus teismas laiko, kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu. Tokiu atveju akivaizdu, kad teisėtu nukentėjusiuoju asmeniu gali būti pripažinta UAB „(duomenys neskelbtini)“.

A. Č. atkreipia dėmesį ir į tai, jog nagrinėjamoje byloje apskritai nėra tinkamų ir pakankamų įrodymų, duomenų, koks asmuo ir kiokiomis teisėmis naudojasi minėtais reklamos stendais. Dėl šios priežasties apskritai nebuvo galimybės spręsti nukentėjusiojo pripažinimo klausimo.

Byloje esančios sąskaitos faktūros ir mokėjimo pavedimai, apelianto teigimu, nėra griežtos atskaitomybės dokumentai, todėl jie nėra pakankami dokumentai, kurių duomenų pakaktų nukentėjusiojo asmens pripažinimo klausimui spręsti. Juolab, kad mokėjimo pavedimų patvirtintose kopijose nematyti mokėjimo operaciją atlikusių asmenų parašų, mokėtojo antspaudo, t.y. jie neatitinka įrodymo dokumentams keliamų reikalavimų.

Tokiu atveju baudžiamoji byla jam iškelta privataus kaltinimo tvarka pagal neturėjusios tam teisės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą.

Be to, byloje pateiktos sąskaitos faktūros ir jų mokėjimo pavedimai nėra pakankami ir dėl aukščiau nurodytų aplinkybių tinkantys įrodymai žalos atsiradimo faktams patvirtinti. Neįrodžius žalos padarymo fakto, negali būti tenkinamas reikalavimas ją atlyginti. Be to, kaip jau minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiuoju asmeniu pripažinta nepagrįstai, tad šios bendrovės civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Č. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusiojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d.

Nors apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais liudytojo R. O. parodymais, kuris teisamajame posėdyje parodė, jog važiuodamas namo pro Rinktinės-Lvovo gatvių sankryžą, kitoje gatvės pusėje jis pamatė ant alaus reklamos stendų užkijuotas kaukole. Jis apsisuko ir grįžo prie „Lietuvos“ viešbučio, kur pamatė žmogų, klijuojantį lipdukus bei patvirtino, jog šis žmogus būtent kaltinamasis A. Č. ir jis tikrai su niekuo jo nesumaišė ((b.l. 71-74). Pažymėtina, jog šiam liudytojui nėra reikalo apkalbėti ar kitaip pakenkti A. Č., nes jis jokių santykių su kaltinamuoju nepalaikė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-00250-11 A. Č. 2011-01-21 apklausiamas įtariamuoju savo kaltę pripažino visiškai, pažymėjęs, jog yra pasipiktinęs alkoholio reklama ir tokiu būdu siekė išgelbėti žmones nuo alkoholizmo (IT medžiaga, b.l. 79). Tai, jog jį piktina alkoholinių gėrimų reklama A. Č. teigė ir teisiamajame posėdyje, nors neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Šios aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai daryti, jog A. Č. turėjo tikslą ir siekį klijuoti plakatus su kaukolėmis ant alkoholio reklamos stendų ir tokiu būdu išreikšti savo nepasitenkinimą.

A. Č. iškelta versija, jog jis maišelį su plakatais rado ir pasiėmė pripažintina neįtikėtina ir nelogiška bei paneigiama aukščiau aptartais įrodymais.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog lipdukų klijavimą reklamos plakate, kaip nusikaltamą veiksmą, atitinkančius BK 178 str. 3 d., teismas kvalifikavo netinkamai, nes užklijuojant lipduką plakatas fiziškai sugadintas nebuvo, jis funkcionavo pagal savo paskirtį. Iš byloje esančios 2011-01-31 PVM sąskaitos fakūros Serija IR Nr. 327 bei 2011-02-01 Mokėjimo nurodymo Nr. 50 matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko 16 vnt. Adler Bok plakatų, kurie buvo skirti perlijavimui Vilniuje. Be to, antstolės P. K. 2011-01-19 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tvirtina, jog nuplėšus priklijuotą plakatą, ant reklaminio stovo lieka žymės (b.l. 18-33).

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino kaip tinkamą privataus kaltintojo statusą atitinkantį proceso dalyvį, nes, nors A. Č. sugadino ir ne pareiškėjui, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, tačiau pareiškėjas dėl nusikalstamų A. Č. veiksmų, kurie numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje, patyrė turtinę žalą ir taip nukentėjo, kam ginti baudžiamasis procesas ir numato privataus kaltinimo bylų institutą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino civiliniu ieškovu (b.l. 49), o vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 110 str., civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-07-12 pareiškimu privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prie kurio pridėjo prašymą dėl įtraukimo civiliniu ieškovu ir jame išdėstė patirtą žalą, todėl teismas pagrįstai būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ją ir priteisė.

Pažymėtina ir tai, jog žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Iš pateiktų 2011-01-31 PVM sąskaitos fakūros Serija IR Nr. 327 bei 2011-02-01 Mokėjimo nurodymo Nr. 50 matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 37094, 61 Lt, iš kurių 694,05 Lt (be PVM – 573,60 Lt) - 16 vnt. Adler Bok plakatų perlijavimą.

Iš 2011-01-27 PVM sąskaitos fakūros Serija APK11 Nr. 025 bei 2011-02-14 Mokėjimo nurodymo Nr. 72 matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ anstolei P. K. už faktinių aplinkybių konstatavimą sumokėjo 605 Lt. ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino proceso išlaidomis.

Kadangi civilinis ieškinys dėl turtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo buvo pagrįstas, kolegijos vertinimu, tinkamais ir nepaneigtais rašytiniais įrodymais (PVM sąskaitomis faktūromis ir Mokėjimo pavedimais), kas, atvirkščiai nei teigia apeliantas, yra pakankamas pagrindas patirtai žalai ar proceso išlaidoms patvirtinti, todėl teismas jį pagrįstai patenkino ir iš A. Č. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 694,05 Lt (šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus ir penkis centus) turtinės žalos atlyginimas ir 605 Lt (šešis šimtus penkis litus) proceso išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. Č. apeliacinį skundą atmesti.