- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-23
- Bylos Nr.
- 2S-1100-661/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10276-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- AB DnB Nord bankui, A. C.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, pareikštą atsakovams AB DnB Nord bankui ir A. C., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, E. P., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp AB Lietuvos žemės ūkio banko (šiuo metu AB DnB Nord bankas) ir A. C., bei taikant restituciją iš AB DnB Nord banko priteisti A. C. naudai 27893,38 Lt. Nurodė, kad 2003-04-15 tarp atsakovų AB Lietuvos žemės ūkio banko (šiuo metu AB DnB Nord bankas) ir A. C. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Pagal minėtos sutarties 1.1. p. AB Lietuvos žemės ūkio bankas perleido A. C. reikalavimo teises pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1A, pagal kurią sutartyje įvardinamas pagrindinis kreditorius, remdamasis LR žemės ūkio ministerijos 1994-10-21 įsakymu Nr. 529 „Dėl lengvatinių kreditų, skirtų iš JAV paramos žemės ūkiui fondo lėšų“, ūkininkui E. P. suteikė 30000 Lt paskolą pastatų statybai ir technikos įsigijimui. Ieškovė nurodė, kad minėta sutartimi buvo pažeistos tiek E. P., tiek ieškovės kaip jo sutuoktinės teisės. 2002-09-24 Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-84-08/2002 buvo konstatuota, kad aukščiau minėta 1994-11-07 paskolos sutartis Nr. 1A buvo bendra ieškovės ir jos buvusio vyro E. P. nuosavybė, todėl skolininku pagal šią sutartį buvo ne tik E. P., bet ir pati ieškovė. Paaiškina, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas (šiuo metu AB DnB Nord bankas) neturėjo teisės pasirašyti tokios sutarties. Minėta paskola buvo išduota ne iš banko lėšų, bet iš LR žemės ūkio ministerijos JAV paramos žemės ūkiui fondo, įsteigto vadovaujantis 1992-03-16 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 168 „Dėl paramos žemės ūkiui fondo lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, naudojimo“. Todėl kreditorius pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1A buvo ne AB Lietuvos žemės ūkio bankas (šiuo metu AB DnB Nord bankas), o LR žemės ūkio ministerija. Pažymi, kad 1997-03-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 213 „Dėl Kaimo rėmimo fondo sudarymo“ Paramos žemės ūkiui fondas iš lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, iš kurio ieškovė su sutuoktiniu gavo lengvatinę paskolą, buvo likviduotas, todėl paimtą kreditą ieškovė su sutuoktiniu privalėjo grąžinti į Kaimo rėmimo fondą. Pagal 2000-11-07 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 1353 „Dėl Agrarinės reformos fondo likvidavimo ir Kaimo rėmimo fondo pertvarkymo į specialiąją kaimo rėmimo programą“ Kaimo rėmimo fondas buvo pertvarkytas į Specialiąją kaimo rėmimo programą. Šio nutarimo 2 p. buvo nutarta pervesti pagal 2001-01-01 būklę į valstybės iždo sąskaitą: lėšas, paskolų gavėjų grąžintas pagal sutartis lengvatinių paskolų, paimtų vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-03-16 nutarimu Nr. 168 „Dėl paramos žemės ūkiui fondo lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, naudojimo“, 1994-06-22 nutarimu Nr. 508 „Dėl ūkininkų rėmimo“ ir 1996-04-16 nutarimu Nr. 459 „Dėl Lietuvos Respublikos paramos žemės ūkiui 1996 metų fondo sudarymo ir naudojimo“, 2 procentų palūkanas už šias paskolas, lėšų likučius, esančius Agrarinės reformos fondo ir Kaimo rėmimo fondo sąskaitose. Tai reiškia, kad po 2001-01-01 lėšos, suteiktos asmenims pagal aukščiau minėtus LR Vyriausybės nutarimus, tame tarpe ir pagal 1992-03-16 nutarimą Nr. 168 „Dėl paramos žemės ūkiui fondo lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, naudojimo“, neturėjo būti išieškomos. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašo taikant restituciją priteisti 27893,38 Lt iš atsakovo AB DnB Nord banko atsakovui A. C., tačiau kreditoriaus teisių atsakovui AB DnB Nord bankui negrąžinti, nes jis nėra kreditorius, o išieškojimas pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1A nutrauktas remiantis 2000-11-07 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1353.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 63-66, t. I) atsakovas AB DnB Nord bankas nesutiko su ieškiniu. Nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti tarp banko ir A. C. 2003-04-15 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovė V. P. nėra nei ginčijamos 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, nei tarp banko ir E. P. sudarytos 1994-11-07 kredito sutarties Nr. 1 šalimi. Ieškovė klaidingai nurodo, kad kreditas buvo išduotas jai. Kreditas išduotas E. P., o ne ieškovei. Nurodo, kad šios aplinkybės yra nustatytos teismų išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. apeliacinį skundą dėl skolininko pagal 1994-11-07 Kredito sutartį Nr. 1 pakeitimo, kurioje atsakove buvo patraukta V. P., trečiaisiais asmenimis dalyvavo bankas ir LR žemės ūkio ministerija. Išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, kad kredito gavėjas, atsakingas už paskolų grąžinimą, yra E. P., o ne V. P., taip pat, kad LR žemės ūkio ministerija suteikė pavedimo sutartimis teises paskolas administruojančiam bankui pasirašyti sutartis su lengvatinių paskolų gavėjais bei trečiaisiais asmenimis, užtikrinančiais paskolų gavėjų prievolių įvykdymą, susitarimus, įkeitimo lakštus bei šių dokumentų pakeitimus ir papildymus, suteikti leidimus perkelti skolą, parduoti turtą ir kt., taip pat, kad E. P. suteikti įgaliojimai V. P. tvarkyti kredito lėšas nesuteikia V. P. teisių į kredito lėšas ir už kredito panaudojimą ne pagal paskirtį yra atsakingas kredito gavėjas E. P.. Todėl ieškovės reikalavimai, grindžiami kvestionuojant įsiteisėjusių teismų sprendimų/nutarčių nustatytas aplinkybes bei faktus, yra atmestini kaip nepagrįsti, neteisėti bei pažeidžiantys Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 str., 279 str. įtvirtintus teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus. Papildomai nurodo, kad ieškovės prielaidos, kad bankas neva tai neturėjo teisės sudaryti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, yra neįrodytos ir teisiškai nepagrįstos. Ieškovės prie ieškinio pridėti 2002-09-24 Panevėžio apygardos teismo nutartis bei 2010-03-04 ir 2010-05-17 LR žemės ūkio ministerijos raštai paneigia ieškovės prielaidas dėl banko teisių neturėjimo. Priešingai, tiek 2002-09-24 Panevėžio apygardos teismo nutartyje, tiek ir minėtuose raštuose nurodoma, kad bankui sudarytų pavedimų sutarčių pagrindu buvo suteiktos teisės atlikti visus reikiamus veiksmus, susigrąžinant per banką suteiktas lengvatines paskolas, jas administruojant, vykdant paskolų išieškojimą ir kt. Atkreipia dėmesį, kad bankas savo kaip E. P. kreditoriaus teises jau buvo realizavęs iki 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t.y. kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio E. P. skolos pagal 1994-11-07 sutartį Nr. 1 iš įkeisto turto pagal 1995-02-27 turto įkeitimo sutartį išieškojimo. Paaiškina, kad ieškovė ieškinyje nenurodė jokių teisiškai motyvuotų argumentų dėl 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimo/neatitikimo teisės normoms. Ieškovės teiginiai, kad 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė jos ir E. P. teises yra deklaratyvaus pobūdžio, o ieškinyje daroma nuoroda į tariamai banko pažeistą CK 6.101 str. 1 d. neįrodo 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties neteisėtumo (CPK 178 str.). Be to, nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės prašyti priteisti iš atsakovo AB DnB NORD banko kito atsakovo A. C. naudai 27893,38 Lt. Ieškovė nepateikė įrodymų, įgalinančią atstovauti A. C. ir reikalauti banko jam grąžinti jo bankui sumokėtus pinigus.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje E. P. atsiliepimu (b.l. 70, t. I) su ieškovės ieškiniu sutiko. Papildomai nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad AB DnB Nord bankas yra perėmęs visas AB „NORD/LB Lietuva“ teises, tame tarpe ir lengvatines paskolas paramos žemės ūkiui fondo iš lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, todėl visi vykdyti banko veiksmai nuo 2002 m. yra niekiniai.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje LR žemės ūkio ministerija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 92-94, t. I) su ieškiniu nesutiko. Nurodo, kad LR Vyriausybė 1992-03-16 nutarimo Nr. 168 „Dėl paramos žemės ūkiui fondo lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, naudojimo“ 2 punktu nustatė, kad grūdų perdirbimo įmonės pinigus, už gautus iš JAV grūdus, perveda į ministerijos JAV paramos žemės ūkiui fondo atskirąją sąskaitą Nr. 703101, kodas 260101424, Lietuvos žemės ūkio banko Operacinėje valdyboje, taip pat nustatė JAV paramos žemės ūkiui fondo lėšų naudojimo tvarką. Vadovaujantis minėtu LR Vyriausybės nutarimu, 1994-07-13 LR žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 365 Lengvatinių paskolų skirstymo komisija, sudaryta ne tik iš ministerijos, bet ir Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio banko atstovų, teikdavo siūlymus, kuriems ūkininkams tikslinga suteikti kreditą, o bankas priimdavo sprendimus dėl kredito sutarčių sudarymo ir sudarydavo sutartis su paskolų gavėjais. Komisijos sprendimai buvo rekomendacinio pobūdžio, susiję tik su paskolų skyrimu, bet ne su jų išieškojimu. Dėl paskolų išieškojimo, vadovaujantis 1999-07-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 814 „Dėl pavedimo sutarties sudarymo su akcine bendrove Lietuvos žemės ūkio banku dėl lengvatinių paskolų, suteiktų iš Lietuvos Respublikos paramos žemės ūkiui fondo, ūkininkų rėmimo fondo ir paramos žemės ūkiui fondo (lėšos už parduotus grūdus, gautus iš JAV)“ , tarp ministerijos ir banko buvo sudaryta 1999-09-30 pavedimo sutartis Nr. 330, pagal kurią bankas, pasirašydamas sutartį, įsipareigojo ministerijos vardu ir sąskaita atlikti juridinius ir kitus veiksmus, susigrąžinant per banką suteiktas paskolas paskolų gavėjams, vykdyti paskolų išieškojimą. Sutartyje nenumatyta, kad ministerija ar jos sudaryta komisija privalo dalyvauti išieškant suteiktas paskolas bei palūkanas. Kadangi komisijos priimti sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl jos protokolai (saugomi Lietuvos valstybės naujajame archyve) nepaneigia pavedimo sutarties sąlygų, kurios turi būti vykdomos.
Atsakovas A. C. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovams AB DnB Nord bankui ir A. C. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja E. P. ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nutraukė bei priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-168-30/2005 pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo E. P. priešieškinį A. C. ir atsakovams V. P. įmonės savininkei V. P., O. C., AB bankui „NORD/LB Lietuva“ dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, kredito sutarčių dalių suteikti paskolas pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir nurodyto jose paskolų gavėjo pakeitimo į kitą paskolos gavėją (skolininką). Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2-168-30/2005 atsakovu pagal priešieškinį dalyvavo V. P., kuri nagrinėjamoje byloje yra ieškovė, ieškovu pagal ieškinį – A. C., kuris nagrinėjamoje byloje yra atsakovas, atsakovu pagal priešieškinį – AB bankas „NORD/LB Lietuva“, kuris nagrinėjamoje byloje yra atsakovas, jo pavadinimas šiuo metu AB DnB Nord bankas. Taip pat Panevėžio apygardos teismo byloje dalyvavo E. P. atsakovu, o LR žemės ūkio ministerija trečiuoju asmeniu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje šalys yra tapačios. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp AB Lietuvos žemės ūkio banko (šiuo metu AB DnB Nord bankas) ir A. C.. Antras ieškovės reiškiamas reikalavimas šioje byloje – taikant restituciją iš AB DnB Nord banko priteisti A. C. naudai 27893,38 Lt. Teismas pažymėjo, kad pastarasis ieškovės reiškiamas reikalavimas, o taip pat kartu su juo susijusios ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės dėl Paramos žemės ūkiui fondo iš lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV, likvidavimo, negali būti vertinamas kaip savarankiškas reikalavimas, nes jis yra išvestinis, betarpiškai priklausomas nuo pirmojo ieškovės pareikšto reikalavimo dėl 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia: jis galėtų būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu reikalavimas pripažinti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą AB Lietuvos žemės ūkio banko (šiuo metu AB DnB Nord banko) ir A. C., negaliojančia būtų patenkintas. Iš Panevėžio apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-168-30/2005 matyti, kad šioje byloje taip pat buvo nagrinėjamas analogiškas reikalavimas, kuris buvo pareikštas ne V. P., o nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvaujančio E. P.. 2004-12-20 Panevėžio apygardos teismas priėmė atsakovo E. P. priešieškinį ieškovui A. C., atsakovams V. P. įmonės savininkei V. P., AB „NORD/LB Lietuva“, O. C. (civ.b Nr. 2-168-30/2005, b.l. 11-14, t. II), kuriame atsakovas E. P., be kitų reikalavimų, išdėstė analogišką reikalavimą 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo A. C. ir AB Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus, pagal kurią ieškovas perėmė reikalavimo teises pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1A, 27893,83 Lt sumai, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, atstatant šalis į buvusią padėtį. Teismas pažymėjo, kad šis E. P. priešieškinio dalykas yra tapatus ieškovės V. P. nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalykui tiek lingvistiškai, tiek pagal materialinį teisinį santykį ir pasirinktą gynybos būdą: tiek E. P., tiek V. P., būdami atsakingi pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1, siekia atkurti buvusią padėtį iki jų manymu padaryto pažeidimo - 2003-04-15 reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo (CK 1.138 str. 1 d. 2 p.), prašydami pripažinti pastarąją sutartį niekine (CK 1.80 str.). Vertinant ieškovės V. P. reiškiamo ieškinio pagrindą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pastarojo ieškinio pagrindą sudaro faktinė aplinkybė, kad 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį nepagrįstai pasirašė atsakovas AB Lietuvos žemės ūkio bankas, nes paskola buvo suteikta ne iš banko, o iš Paramos žemės ūkiui fondo lėšų, kurias administravo LR žemės ūkio ministerija. E. P. priešieškinio dalyje dėl 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindą sudarė aplinkybė, jog 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarčiai pasirašyti AB Lietuvos žemės ūkio bankas turėjo gauti E. P. sutikimą, nes 1994-11-07 paskolos sutartis Nr. 1 buvo betarpiškai susijusi kreditoriaus asmeniu. Kreditoriaus reikšmingumo skolininkui aplinkybę E. P., neginčydamas to, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas turėjo teisę pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį kaip kreditorius, argumentavo tapačia ieškovės V. P. nurodomai aplinkybei, jog ši paskola buvo gauta iš Paramos žemės ūkiui fondo lėšų, kurias administravo LR žemės ūkio ministerija. Tai ir patvirtina, kad tiek E. P. priešieškinyje Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005, tiek V. P. nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalavimą dėl 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia reiškė tuo pačiu pagrindu – teisiškai reikšminga jų abiejų įrodinėjama faktine aplinkybe, kad 1994-11-07 paskolos sutartis Nr. 1 buvo susijusi su kreditoriaus asmeniu, dėl ko E. P. teigimu, buvo reikalingas sutikimas (CK 6.101 str. 5 d.), o V. P. teigimu, paskolos sutartis negalėjo būti pasirašyta kito asmens nei LR žemės ūkio ministerijos (CK 6.101 str. 1 d.). Teismas konstatavo, jog vien ta aplinkybė, kad E. P. civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 pareikštame reikalavime nebuvo ginčijama aplinkybė, jog AB Lietuvos žemės ūkio bankas neturėjo teisės pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, nereiškia, kad ieškovės V. P. reiškiamas reikalavimas šioje byloje nėra tapatus jau išnagrinėtam reikalavimui civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005. Vertinant 2005-05-20 Panevėžio apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005, motyvuojamąją dalį akivaizdu, kad šioje byloje teismas išsamiai aiškinosi 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo aplinkybes, susijusias su šios sutarties objektu – 1994-11-07 paskolos sutartimi Nr. 1, AB Lietuvos žemės ūkio bankui suteiktais įgaliojimais, jų apimtimi, kurias ieškovė V. P. nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje nurodo kaip savo reikalavimo pagrindą. Pastarajame sprendime Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad bankas, turėdamas reikalavimo teisę į negrąžintą kredito dalį, ieškovui A. C. sumokėjus bankui susidariusį visą 27893,38 Lt įsiskolinimą, teisėtai sudarė atsakovo ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, laikydamasis CK reikalavimų (CK 6.101 str. 1 d., 6.109 str.), bei laikydamasis 1999-09-30 dienos pavedimo sutarties Nr. 300, sudarytos su LR žemės ūkio ministerija nuostatų, o naujasis kreditorius ieškovas apie tai pranešė skolininkui. Todėl šiuo metu ieškovės reiškiamo ieškinio nagrinėjimas lemtų ne naujo ginčo išsprendimą, o jau priimtų įsiteisėjusių teismų sprendimų revizavimą naujoje byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas šioje byloje yra tapatus reikalavimui civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 išnagrinėtam įsiteisėjusiu 2005-05-20 Panevėžio apygardos teisme sprendimu (civ. b. Nr. 2-168-30/2005, b.l. 156-167, t. II, b.l. 31-39, t. III), tiek pagal šalis, tiek pagal ieškinio pagrindą, tiek pagal dalyką. Todėl civilinę bylą nutraukė CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė V. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2012 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nustatė, kad E. P. neginčijo to, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas turėjo teisę pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, tuo tarpu V. P. ieškinio pagrindą sudaro įrodinėjama aplinkybė, kad būtent AB Lietuvos žemės ūkio bankas neturėjo teisės pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, nes nebuvo kreditorius pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1. Todėl apeliantės manymu, akivaizdu, kad E. P. civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 pareikšto priešieškinio pagrindas visiškai nesutampa su V. P. pareikšto ieškinio pagrindu. Apeliantė pažymi,kad E. P. priešieškinio pagrindas civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005, išnagrinėtoje Panevėžio apygardos teismo, buvo tai, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas neturėjo teisės pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties kadangi negavo jo kaip skolininko sutikimo, o V. P. ieškinio pagrindas šioje civilinėje byloje Nr. 2-91- 819/2012, nagrinėjamoje Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, yra tai, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas neturėjo teisės pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, kadangi jis nebuvo kreditorius pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1 ir neturėjo reikalavimo teisės, kurią perleido. Be to, teismas, nutraukdamas bylą, visiškai nepasisakė ir dėl kito V. P. ieškinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas šioje byloje yra tapatus reikalavimui civilinėje byloje Nr. 2- 168-30/2005 išnagrinėtajam įsiteisėjusiu 2005-05-20 Panevėžio apygardos teisme sprendimu, tiek pagal šalis, tiek pagal ieškinio pagrindą, tiek pagal dalyką.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą AB DnB bankas prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Pažymi, jog V. P. argumentai yra paneigti ir ginčas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir jos sudarymo teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2005-05-20 sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo 2005-12-19 nutartimi.
E. P. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovės atskirąjį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant civilinę bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, svarbu nustatyti ieškinių tapatumą. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. Blaževičius; bylos Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Minėtose nutartyse kasacinis teismas pabrėžė ir tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2003-04-15 akcinė bendrovė Lietuvos žemės ūkio bankas, atstovaujama AB Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus valdytojo E. Ž., ir A. C. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (b.l. 10-12, t. I). Šia reikalavimo perleidimo sutartimi šalys sulygo, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas perleido A. C. reikalavimo teises pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1A, pagal kurią AB Lietuvos žemės ūkio bankas, remdamasis LR žemės ūkio ministerijos 1994-10-21 įsakymu Nr. 529 dėl lengvatinių kreditų, skirtų iš JAV paramos žemės ūkio fondo lėšų, ūkininkui E. P. suteikė 30000 Lt paskolą pastatų statybai ir technikos įsigijimui (reikalavimo teisės perleidimo sutarties 1.1 p.). Kartu šia sutartimi AB Lietuvos žemės ūkio bankas ir A. C. sulygo, kad A. C. kaip reikalavimo teisių perėmėjui pereina visos teisės pagal 1995-02-27 turto įkeitimo sutartį, registro Nr. 1732, patvirtintą Panevėžio raj. notarų biuro notarės L. Kamarauskienės, pagal Panevėžio m. apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 2001-05-02 nutartį Nr. S-18 ir 2001-07-25 nutartį Nr. V-301/S-18 (reikalavimo teisės perleidimo sutarties 1.2 p.). Už perleidžiamą reikalavimą A. C. AB Lietuvos žemės ūkio bankui įsipareigojo sumokėti 22506,87 Lt pagal hipotekos teisėjos nutartį ir 5385,51 Lt paskaičiuotas palūkanas už 2001-04-19 – 2003-04-15 laikotarpį bei delspinigius, iš viso 27893,38 Lt (reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 p.). 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties 3.3 p. šalys sulygo, kad reikalavimo teisę A. C. įgys pasirašius sutarties 3.1 p. nurodytų dokumentų priėmimo-perdavimo aktą. Į bylą yra pateiktas AB Lietuvos žemės ūkio banko ir A. C. 2003-04-16 pasirašytas priėmimo-perdavimo aktas prie 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, kuriuo AB Lietuvos žemės ūkio bankas perdavė A. C. 1994-11-07 suteiktos E. P. paskolos dokumentus ir/ar jų kopijas, išvardintus šiame akte, o A. C. juos priėmė (b.l. 13, t. I). 2005-04-20 AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir A. C. pasirašė susitarimą Nr. 1 dėl 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, kuria atsižvelgdami į tai, kad 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartyje buvo padaryta rašybos klaida, t.y. neteisingai įrašytas pavadinimas sutarties, pagal kurią pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teises, į tai, kad abi sutarties šalys klaidą pripažįsta, susitarė pakeisti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 p., jį išdėstant taip, kad pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui reikalavimo teises pagal 1994-11-07 kredito sutartį Nr. 1, pagal kurią pradinis kreditorius, remdamasis LR žemės ūkio ministerijos 1994-10-21 įsakymu Nr. 529 dėl lengvatinių kreditų, skirtų iš JAV paramos žemės ūkiui fondo lėšų, ūkininkui E. P. suteikė 30000 Lt paskolą pastatų statybai ir techniko įsigijimui (b.l. 14, t. I). Aplinkybę, kad 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos AB Lietuvos žemės ūkio banko ir 2005-04-20 susitarime Nr. 1 prie 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo nurodytas AB banko „NORD/LB Lietuva“ civilines teises ir pareigas yra perėmęs atsakovas byloje AB DnB NORD bankas patvirtina į bylą pateiktas 2006-05-12 Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, jame esantys duomenis apie AB DnB NORD banko pavadinimų istoriją (b.l. 180, t. I). Byloje taip pat nustatyta, jog Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-168-30/2005 pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo E. P. priešieškinį A. C. ir atsakovams V. P. įmonės savininkei V. P., O. C., AB bankui „NORD/LB Lietuva“ dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, kredito sutarčių dalių suteikti paskolas pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir nurodyto jose paskolų gavėjo pakeitimo į kitą paskolos gavėją (skolininką). Šioje byloje trečiuoju asmeniu taip pat dalyvavo LR žemės ūkio ministerija. 2005-05-20 Panevėžio apygardos teismas šioje civilinėje byloje priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Šio sprendimo motyvuojamoje dalyje Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad atsakovas E. P. tik pats sudarė ir pasirašė visas tris 1994-08-09, 1994-11-07 ir 1995-02-28 kredito sutartis su atsakovu, tuometiniu Lietuvos žemės ūkio banku, atitinkamai dėl 30000 Lt, 30000 Lt ir 50000 Lt suteikimo, kuriose jis įvardintas kaip ūkininkas ir kurie jam skirti kaip lengvatiniai kreditai remiantis Lietuvos žemės ūkio banko ir LR žemės ūkio ministerijos pavedimo sutartimi bei LR žemės ūkio ministerijos įsakymais. Šie kreditai, paskolos buvo išduoti ir pinigai perduoti atsakovui E. P., kaip sutartyje nurodytam paskolos gavėjui (skolininkui), o juos tvarkė, turėjo teisę atlikti visas operacijas banke su gautais kreditais pagal pačio E. P. išduotą 1994-07-01 įgaliojimą ir pagal 1995-02-23 įgaliojimą atsakovo sutuoktinė, dabartinė atsakovė V. P.. Kartu Panevėžio apygardos teismas tuo paneigė kaip neįrodytus E. P. teiginius, kad jis paskolų negavo, nežino kas ir kaip jomis naudojosi, kad paskolas ir palūkanas jam nežinant grąžindavusi tik viena atsakovė, tuo metu jo sutuoktinė, su kuria tuo metu jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, ir nustatė kaip įrodytą aplinkybę, kad tai buvo jų bendra sutuoktinių nuosavybė naudojama šeimos interesais, nes santuoka tarp jų buvo nutraukta 2001-02-28, o bendras jų turtas nebuvo pasidalintas E. P. imant kreditus iš banko (b.l. 44-45, t. I). Šią išvadą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2005-12-19 nutartyje (b.l. 47-55, t. I), peržiūrėdamas Panevėžio apygardos teismo 2005-05-20 sprendimo pagrįstumą, papildomai nurodydamas, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis iki ar po santuokos sudarymo, kaip ir pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje nustatyta, kad V. P. įmonės veikla iki santuokos nutraukimo buvo vienas iš jos ir apelianto E. P. pragyvenimo šaltinių, o minėtos paskolos, paimtos gyvenant santuokoje, buvo naudojamos įmonės veiklai plėtoti (b.l. 52, t. I).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas šioje byloje yra tapatus reikalavimui civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 išnagrinėtam įsiteisėjusiu 2005-05-20 Panevėžio apygardos teisme sprendimu (civ. b. Nr. 2-168-30/2005, b.l. 156-167, t. II, b.l. 31-39, t. III), tiek pagal šalis, tiek pagal ieškinio pagrindą, tiek pagal dalyką. Todėl civilinę bylą nutraukė CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu.
Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. P. neginčijo to, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas turėjo teisę pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutartį, tuo tarpu V. P. ieškinio pagrindą sudaro įrodinėjama aplinkybė, kad būtent AB Lietuvos žemės ūkio bankas neturėjo teisės pasirašyti 2003-04-15 reikalavimo perleidimo sutarties, nes nebuvo kreditorius pagal 1994-11-07 paskolos sutartį Nr. 1. Todėl apeliantės manymu, akivaizdu, kad E. P. civilinėje byloje Nr. 2-168-30/2005 pareikšto priešieškinio pagrindas visiškai nesutampa su V. P. pareikšto ieškinio pagrindu. Be to, V. P. teigia, kad bylose nesutampa ginčo šalys.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės teiginiais bei nurodo, kad V. P. argumentai yra paneigti ir ginčas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir jos sudarymo teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2005-05-20 sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo 2005-12-19 nutartimi. Tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bankas kreditą E. P. išdavė teisėtai, vadovaudamasis tarp Banko ir LR Žemės ūkio ministerijos sudaryta 1999-09-30 Pavedimo sutartimi, kad E. P. skola Bankui pagal 1994-11-07 Kredito sutartį Nr. 1 yra 27 893,38 Lt, kad Bankas teisėtai sudarė ginčijamą Reikalavimo perleidimo sutartį, laikydamasis CK 6.101 str., 1 d., 6.109 str. reikalavimų bei laikydamasis tarp Banko ir LR Žemės ūkio ministerijos sudarytos 1999-09-30 Pavedimo sutarties nuostatų, kad esant E. P. išduotai ir jo negrąžintai paskolai, aplinkybė, jog pinigai per Banką buvo skirti iš specialaus valstybinio fondo, neduoda pagrindo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, todėl konstatuota, kad Bankas ir A. C. turėjo pagrindą sudaryti ginčijamą sutartį dėl reikalavimo į E. P. pagal 1994-11-07 Kredito sutartį Nr. 1 perleidimo (CK 6.101 str. 1 d., 109 str.).
Vadovaujantis CPK 279 str. 4 d., įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali pareikšti iš naujo teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kadangi Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais jau atmetė iš esmės ieškovės argumentams tapačius E. P. priešieškinio argumentus ir konstatavo, kad Bankas turėjo teisę sudaryti su A. C. ginčijamą Reikalavimo sutartį, kad šią sutartį sudarė nepažeisdamas nei teisės normų, nei su LR Žemės ūkio ministerija sudarytos Pavedimo sutarties reikalavimų, ieškovė V. P. nebeturi teisės iš naujo tuo pačiu pagrindu ginčyti tos pačios Reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo (CPK 279 str. 4 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinus 2005-05-20 priimto Panevėžio apygardos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį akivaizdu, kad teismas šioje byloje išsamiai aiškinosi ginčo Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo aplinkybes, susijusias su šios sutarties objektu - 1994-11-07 paskolos sutartimi Nr. 1, Bankui suteiktais įgaliojimais sudaryti Reikalavimo perleidimo sutartį, jų apimtimi, kurias ieškovė V. P. nagrinėjamoje byloje nurodo kaip savo reikalavimo pagrindą, t.y., kad Reikalavimo perleidimo sutartį galėjo pasirašyti tik LR Žemės ūkio ministerija, o ne Bankas. Todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. pareikšto ieškinio nagrinėjimas reikštų ne naujo ginčo išsprendimą, o jau priimtų įsiteisėjusių teismų sprendimų revizavimą naujoje byloje. Be to, atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylose nesutampa ginčo šalys. Sutiktina su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo argumentais, kad bylos šalių procesinis pasikeitimas vietomis nereiškia, kad nesutampa bylų šalys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-08-09 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-290/2010 yra išaiškinęs, kad skirtinga procesinė šalies padėtis abiejose bylose nėra pagrindas konstatuoti šalių nesutapimą. Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje byloje V. P. buvo atsakovė pagal priešieškinį, kuri šioje byloje yra ieškovė, ieškovu pagal ieškinį buvo A. C., kuris šioje byloje yra atsakovas, Bankas abejose bylose buvo atsakovu, atsakovu byloje buvo E. P., kuris šioje byloje yra trečiuoju asmeniu, o LR. Žemės ūkio ministerija abejose bylose buvo trečiuoju asmeniu. Todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išvada dėl šalių tapatumo yra teisiškai pagrįsta.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
AB DnB bankas prašo priteisti iš apeliantės 1210 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliantės atskirasis skundas atmetamas, todėl vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str. AB DnB bankui iš apeliantės priteistinos šio patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į CPK 98 str. 2 d., LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 8.15 p., į bankui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendžia kad AB DnB bankui priteistinų išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymu, dydis mažintinas iki 450,00 Lt (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti AB DnB bankui iš V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 450 Lt bylinėjimosi išlaidų.