Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. N. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 5172 Lt už I. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. N. apeliacinis skundas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. pripažintas kaltu už tai, kad 2009 m. rugsėjo 19 d., apie 1.00 val., Joniškio r., (duomenys neskelbtini), I. V. priklausančio buto kambaryje konflikto metu tyčia smogė jai – savo šeimos narei, sugyventinei – du kartus kumščiu į kairį šoną ir taip sunkiai sužalojo, padarydamas nukentėjusiajai trauminį blužnies plyšimą bei kairės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžius.

Kasatoriaus manymu, teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neišsamiai ištyrė ir neteisingai įvertino įrodymus ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių priimti teisingą sprendimą. Nuteistasis R. N. teigia nepripažįstantis savo kaltės dėl jam inkriminuotos veikos ir teigia nukentėjusiosios nemušęs, o įvykio dieną buvęs blaivus. Kasatorius pažymi, kad visų apklausų metu, taip pat teisme jis davė išsamius parodymus, atpasakojo įvykio aplinkybes ir situaciją, kai konflikto metu I. V. jį puolant R. N. ją pastūmė, o ši atsitrenkė į lovą ir susimušė šoną. Vėliau, radęs I. V. gulinčią, kasatorius iškvietė medicinos pagalbą, tačiau nukentėjusioji pasakė nesanti sumušta ir į ligoninę vykti atsisakė. Nuosprendyje neteisingai ir vienpusiškai, neatsižvelgiant į nuteistojo parodymus, todėl nepagrįstai akcentuota, kad kasatorius esą sudavęs nukentėjusiajai vieną smūgį kumščiu. Pati nukentėjusioji I. V. parodė griuvusi ant lovos, tačiau kasatorius pažymi, kad ji keitė parodymus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad konfliktų tarp jo ir I. V. būdavo ir anksčiau, tai patvirtina liudytojas V. P. (Žagarės policijos nuovados viršininkas). Pasak nuteistojo, I. V. būdingas agresyvumas, nuotaikų kaita – tai lemia jos psichinė liga, tačiau ši svarbi aplinkybė byloje nesiaiškinta. Kasatorius pabrėžia, kad pagal BPK 79 straipsnį negali būti liudytoju asmuo, kuris dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir dėl jų duoti parodymus. Be to, pagal BK 82 straipsnio 2 dalies nuostatas įtariamojo ar kaltinamojo šeimos nariai (ar artimieji giminaičiai) gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus.

Kasatoriaus manymu, jo kaltė tyčia padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, neįrodyta, teismo išvados grindžiamos spėjimais ir prielaidomis. Dėl to buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatų, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl R. N. kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir jo nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų sprendimus, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Nuteistasis R. N. kasaciniame skunde teigdamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, o prielaidomis, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatas (reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nuosprendžio pagrindimą), nurodo, kad teismai privalėjo patikėti jo parodymais, kitaip vertinti nukentėjusiosios I. V. parodymus. Iš esmės tuos pačius argumentus, prašydamas jį išteisinti, R. N. nurodė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą kiek to buvo prašoma nuteistojo R. N. apeliaciniame skunde, dar kartą vertino bylos įrodymus. Teismo nutartyje motyvuotai paneigta R. N., keitusio parodymus, versija; paaiškinta, kodėl remiamasi I. V. parodymais (be kita ko, ir įtvirtintais atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje ikiteisminio tyrimo metu), kuriais nukentėjusioji patvirtino, kad būtent kasatorius, smogdamas kumščiu, ją sužalojo.

Kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusioji I. V. dėl psichinių trūkumų negali teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti dėl jų parodymų (BPK 79 straipsnis), kad ji, kaip šeimos narė, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus (BPK 82 straipsnio 2 dalis), taip pat nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis visiškai nekėlė klausimo dėl BPK 79 straipsnio pažeidimo ir nenurodė jokių aplinkybių, keliančių abejonių dėl I. V. psichinės sveikatos būklės, dėl kurios ji negalėtų liudyti. Kasaciniame skunde teiginys apie galimą BPK 79 straipsnio pažeidimą neparemtas jokiais bylos duomenimis. Minėta, kad I. V. parodymų, patvirtinančių R. N. nusikalstamus veiksmus, patikimumas teismų įvertintas. Taigi, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti BPK 79 straipsnyje nurodytų aplinkybių buvimą ir kartu – šio straipsnio nuostatų pažeidimą.

BPK 82 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Nustatyta, kad nukentėjusioji I. V. buvo nuteistojo R. N. šeimos narė, kuriai teismas išaiškino teisę atsisakyti duoti parodymus ir kuri sutiko juos duoti, todėl teismas, įspėjęs dėl atsakomybės (pagal BK 235 straipsnį) už melagingų parodymų davimą, I. V. apklausė (teisiamojo posėdžio protokolas; T. 1, b. l. 179–181). Taigi, BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaltinamojo (įtariamojo) šeimos nario galimybė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus nebuvo suvaržyta.

Tai, kad I. V. sunkiai sutrikdyta sveikata jos nurodytomis aplinkybėmis, objektyviai nustatyta teismo medicinos specialisto išvadomis ir eksperto J. Sakalo, apklausto teisiamajame posėdyje, paaiškinimais, kurie taip pat paneigia R. N. parodymus, esą nukentėjusioji sužalojimų galėjo patirti krisdama ir atsitrenkdama į lovą. Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės apie kasatoriaus įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, atitinka įrodymų turinį. Kasatoriaus argumentai apie neišsamų ir neobjektyvų bylos aplinkybių (įrodymų) išnagrinėjimą yra deklaratyvūs ir prieštarauja bylos medžiagai. Tai, kad įrodymai įvertinti kitaip, negu to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, kad jie įvertinti – kasatoriaus teigimu – neteisingai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindami įrodymus teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, jų pagrindu priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 301 straipsnis) apeliacinės instancijos teismas patikrino (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir savo nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl šio nuosprendžio pripažinimo teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje išvardytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, teismų sprendimai pripažintini teisėtais bei pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti.