Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovui E.B., ieškovo P. R. B. atstovams advokatui V.M. ir Stasei B. B., atsakovui V. T. bei jų atstovei advokatei M. V., viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų Z. B., E. B. ir P. R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkes teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. B., E. B. ir P. R.B. patikslintą ieškinį atsakovams V. T. ir L. T. dėl nuosavybės ir naudojimosi teisės gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

-atstatyti balkoną prie ieškovų naudojamų patalpų (duomenys neskelbtini);

-atstatyti elektros energijos tiekimą į bendrai naudojamas rūsio ir tik ieškovų naudojamas rūsio patalpas (duomenys neskelbtini);

-netrukdyti naudotis lauko tualetu, palėpės patalpa, (duomenys neskelbtini) ir statyti automobilį kieme.

Teismas, pripažinęs, kad ieškovai neįrodė, jog jų naudojamą rūsio R-17 patalpą užrakino atsakovai, o CPK 178 straipsnis numato, kad šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovus netrukdyti naudotis rūsio patalpa.

Teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimus įpareigoti atsakovus netrukdyti naudotis tualetu ir palėpės patalpa, taip pat pripažino, kad ieškovai neįrodė, jog jiems atsakovai neleidžia naudotis nurodytais objektais.

CK 4.75 straipsnis numato, kad nesant bendraturčių sutikimo kaipo naudotis turtu, naudojimosi tvarką nustato teismas. Tarp bendraturčių nebuvo susitarimo nuardyti balkoną, nupjauti elektros kabelį, kaip naudotis kopėčiomis į palėpę, tualetu ir kiemu. Todėl atsakovai, nuardę balkoną, nupjovę elektros kabelį, neleidę naudotis kopėčiomis į palėpę ir kiemu, akivaizdžiai savivaliavo ir pažeidė ieškovų teises (CK 4.37 str. 1 d.).

Nors atsakovai neigia trukdą ieškovams naudotis tualetu ir rūsio R-17 patalpa, tačiau jų aiškinimai nėra nuoseklūs. Teismui darant vietos apžiūrą, atsakovė aiškino, kad kai ieškovai valys tualetą, tai galės juo naudotis. Tokia atsakovės pozicija patvirtina, kad ji trukdo ieškovams naudotis tualetu. Pirmajame teismo posėdyje atsakovas V.T. aiškino, kad rūsio R-17 patalpą tuoj pat atrakins, tik po to pradėjo aiškinti, kad rakto neturįs.

Teismo motyvas, kad pirmiau reikia nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, o tik po to kreiptis į teismą dėl pažeidimo pašalinimo (trukdymo statyti automobilį kieme), neatitinka CK 4.75 straipsnio 1 dalies esmės.

Nors atsakovai pripažino, kad nupjovė buvusio balkono metalines sijas, elektros kabelį į rūsį, neleidžia naudotis kopėčiomis į palėpę, tačiau tai nereiškia, kad šių aplinkybių pripažinimas, patvirtina ieškovų teisių pažeidimą. Ieškovai jų teisių pažeidimo faktą privalėjo įrodyti (CPK 178 str.).

Ginčo balkono sijos buvo nupjautos vykdant pareigą, numatytą CK 4.83 straipsnio 3 dalyje ir statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, prižiūrėti bendrąją dalinę nuosavybę.

Elektros kabelis buvo nupjautas, nes elektros įvadą į rūsį ieškovai įvedė savavališkai, nesilaikant jokių saugumo reikalavimų.

Žemės sklypo dalis, kurioje yra namo kiemas, priklauso atsakovei L.T., todėl ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti statyti automobilį kieme atmestas pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovai ir jų atstovai apeliacinį skundą prašė tenkinti. Atsakovai ir jų atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

Dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai, nepasiekę susitarimo su bendraturčiu, neturėjo teisės vienašališkai nuardyti balkono, o savo, kaip bendraturčių teises, turėjo ginti teisme (CK 4.75 str. 1 d.). Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Nuosavybės teisės koncepcija yra plačiai išplėsta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą, bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl balkono, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, nes savo funkcine paskirtimi tarnauja ne tik kaip konkretaus buto balkonas, bet tuo pačiu metu tarnauja ir kitiems namo bendraturčiams kaip stogelis nuo kritulių virš pagrindinio įėjimo į namą. Be to, balkono padą laikančios sijos yra bendrosios namo konstrukcijos. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr.3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti. Ši bendraturčių pareiga išplaukia ir iš būtinumo laikytis kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – Reglamentas). Nurodytas Reglamentas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus (1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, fiziniams asmenims, įgaliotiems valdyti ir prižiūrėti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus pagal namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, ir t. t. (2 punktas). Pagal Reglamento 11 punktą privalomi reikalavimai yra: 1) išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo (11.1-11.1.6 papunkčiai); 2) gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (11.2-11.2.3 papunkčiai).

Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad balkono padas kėlė pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai, buvo neestetiškas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios balkono pado nuotraukos (T.I, 25 b.l.), Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. birželio 3 d. raštas Nr.11-B-443-704, kuriame nurodyta, kad namas turi avarinės būklės požymių: sienos (viduje ir išorėje) ir lubos yra sutrūkinėję, kabančių pastato dalių metalinės konstrukcijos susidėvėję, surūdiję (T.I, 39 b.l.). Be to, šiame akte konstatuota, kad savavališko griovimo faktas nenustatytas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovai būtų bendradarbiavę su atsakovais ir ėmęsi priemonių, jog balkonas ar jį laikančios bendrosios namo konstrukcijos būtų tvarkomos taip, jog atitiktų statiniui keliamus norminių aktų reikalavimus, nekeltų grėsmės žmonėms ir negadintų estetinės namo išvaizdos. Atsakovai po balkono nuardymo savo lėšomis jį sutvarkė, įrengė stogelį, saugantį namo lauko duris nuo kritulių, todėl pastatas tapo iš dalies apsaugotas nuo neigiamo atmosferos poveikio, buvo pagerinta estetinė pastato išvaizda. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai demontuodami surūdijusias sijas, laikančias balkoną, ir išardydami susidėvėjusias šiferio plokštes bei jų nuolaužas vykdė įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose numatytas savininkų pareigas tinkamai prižiūrėti nuosavybę, todėl ieškovų, kurie nesiėmė reikiamų priemonių bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrai, teisių nepažeidė. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti CK 4.75 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Dėl elektros įvado į ieškovų rūsio patalpas atstatymo

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovai, nutraukdami elektros energijos tiekimą į ieškovų rūsio patalpas, savivaliavo. Byloje nustatyta, kad elektros įvadą į rūsio patalpas ieškovai buvo įvedę per savo buto langą nuleisdami laidą per išorinę namo sieną. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks elektros įvado į rūsio patalpas pravedimas yra savavališkas ir pažeidžiantis bet kokius saugumo reikalavimus, todėl vien dėl šios priežasties negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas atstatyti elektros energijos tiekimą į rūsio patalpas. Be to, teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad ieškovai, iš kurių buto buvo nuvestas elektros kabelis į rūsį, nepateikė suderinto elektros įvado projekto, todėl akivaizdu, kad ieškovai elektros įvadą į rūsio patalpas buvo įsirengę savavališkai.

Dėl naudojimusi lauko tualetu, palėpės patalpa ir rūsio patalpa R-17

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje yra įrodymų, kad atsakovai trukdo ieškovams naudotis lauko tualetu, palėpės patalpa ir rūsio patalpa R-17.

Visų pirma, 2010 m. sausio 20 d. vietos apžiūros protokole nėra jokių duomenų apie atsakovės teiginius, kad kai ieškovai valys tualetą, tai galės juo naudotis. Antra, 2009 m. lapkričio 3 d. parengiamajame teismo posėdyje atsakovas neteigė, kad rūsio R-17 patalpą tuoj pat atrakins. Priešingai, parengiamojo teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad atsakovas teigė, jog „patalpa R-17 yra užrakinta, tačiau ne mes ją užrakinome. Gal jie pametė raktus ir patys neranda“ (T.I, 55 b.l.). Be to, išskyrus ieškovų paaiškinimus, kad atsakovai neleidžia naudotis lauko tualetu, palėpės patalpa ir rūsio patalpa R-17, kuriuos kategoriškai neigia atsakovai, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančius ieškovų teiginius. CPK 178 straipsnis numato, kad šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovus netrukdyti naudotis rūsio patalpa. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, kad atsakovai jiems trukdo naudotis lauko tualetu, palėpės patalpa ir rūsio patalpa R-17. Dėl nurodytų priežasčių ir šioje dalyje tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Dėl trukdymo statyti automobilį kieme

Byloje nustatyta, kad ieškovas P.R.B. yra 50/1137 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas, o atsakovė – 1087/1137 dalių šio žemės sklypo savininkė (T.I, 77-81 b.l.). Naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, negalima nustatyti ar buvo pažeista ieškovų teisė laikyti automobilį kieme, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas. Apeliantai mano, kad teismo argumentas, jog pirmiau reikia nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, o tik po to kreiptis į teismą dėl pažeidimo pašalinimo (trukdymo statyti automobilį kieme), nepagrįstas.

Su šiuo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad ieškovas P.R.B. ir atsakovė L.T. yra teisėti žemės sklypo dalių valdytojai (ieškovas nuomininkas, o atsakovė savininkė). Taigi, jie abu turi teises naudotis sklypu. Todėl aplinkybė, jog šalys nėra nusistačiusios naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nereiškia, kad ieškovai negali reikšti reikalavimo dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis žemės sklypu. Priešingai, nesant nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, jos gali naudotis visu sklypu bendrai. Be to, nesant nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos, t.y. konkrečių sklypo dalių, kuriomis naudojasi kiekviena iš šalių, atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad jai priklauso žemės sklypo dalis, kurioje yra kiemas, taip pat nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti statyti automobilį kieme, naikintina, ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti.

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, t.y. vieną iš šešių neturtinių reikalavimų (16,6 procentų reikalavimų), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai tarp šalių paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme CPK 93 str. 2 d.). Iš atsakovų ieškovui P.R.B., sumokėjusiam žyminį mokestį už apeliacinį skundą, priteistina po 11,08 Lt žyminio mokesčio (T.II, 2 b.l.), o iš ieškovų atsakovui V.T. po 416,67 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (T.II, 13 b.l.).

Proporcingai patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, iš ieškovų priteistina po 7,67 Lt, o iš atsakovų po 2,30 Lt, valstybės naudai procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas - įpareigoti atsakovus V. T. ir L. T. netrukdyti ieškovams Z. B., E. B. ir P. R. B. statyti automobilį kieme, esančiame (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovus V. T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir L. T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) netrukdyti ieškovams Z. B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), E. B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir P.R.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) statyti automobilį kieme, esančiame (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovų V. T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir L.T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui P.R.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 11,08 Lt (vienuolika litų 08 ct.) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovų Z. B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), E.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir P.R.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovui V.T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 416,67 Lt (keturis šimtus šešiolika litų 67 ct.) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų Z. B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), E.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir P.R.B. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai po 7,67 Lt (septynis litus 67 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų V. T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir L.T. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai po 2,30 Lt (du litus 30 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Kitoje dalyje Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.