Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-07-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-64-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-07-03
Bylos Nr.
1A-192-64-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Klavdija Kruminienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vaclovas Iždonas
Kaltinamasis
D. P., R. B.
Nukentėjusysis
M. M.
Advokatai
Drąsutis Narmontas
Kategorijos
Kopija

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-64/2009 m.

Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vaclovas Iždono,sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Virginijui Kulikauskui,gynėjams advokatams Drąsučiui Narmontui, Edmundui Jankaičiui,išteisintiesiems D. P., R. B.,nukentėjusiajam M. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.); D. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir D. P. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, įžūliu elgesiu ir grasinimais - D. P. ir R. B. rankomis ir kojomis sudavus M. M. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį užausį, ne mažiau kaip vieną smūgį į sprando kairę pusę, D. P. keliu spyrus M. M. į pilvą, taip padarius M. M. kūno sužalojimus: muštines žaizdas veide, kairiame dilbyje, kraujosruvas veide su nubrozdinimu, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje su kraujosruva, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairiame užausyje, nubrozdinimą sprando kairėje, bei R. B. raktų ryšuliu sudavus M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą ir ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį, taip M. M. padarius potrauminę kairio alkūninio nervo neuropatiją, R. B. M. M. vadinant įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, grasinant ateityje jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, R. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. birželio 11 d. apie 18.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini), viešosios tvarkos pažeidimo metu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, raktų ryšuliu sudavė M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį ir padarė M. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl išsivysčiusio potrauminio kairio alkūninio nervo neuropatijos jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-30 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti D. P. kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 m. 3 mėn., vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-20 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 m. 6 mėn., bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; pripažinti R. B. kaltu ir nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn., pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 3 m., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., 2 d. 5 d. 1 p., 9 d., paskirtas bausmes subendrinti tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bei su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-13 nuosprendžiu paskirta bausme - 20 MGL bauda, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 m. ir 20 MGL baudą, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. R. B. suimti teismo salėje. Priteisti iš R. B. 196,80 Lt civiliniam ieškovui - Teritorinei ligonių kasai.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti motyvai dėl kaltinimo R. B. pagal LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., D. P. kaltinimo pagal LR BK 284 str. 1 d., kaip ir padarytos teismo išvados, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ištirtų įrodymų visumos, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės rėmėsi tik R. B. ir D. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jų pateikiamomis versijomis, jog pats nukentėjusysis M. M. išprovokavo jų tarpusavio konfliktą, neatsižvelgė į byloje esančius ir nagrinėjimo metu gautus juos paneigiančius duomenis - apklausiami ikiteisminio tyrimo metu R. B. ir D. P. parodė kitokias įvykio aplinkybes, į nukentėjusiojo ir šio nusikaltimo liudininkų parodymus, eilę nustatytų faktinių aplinkybių, kurių visuma, susiejus juos į vieną loginę grandinę įrodo R. B. ir D. P. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas, matydamas tokius kaltinamųjų parodymuose esančius prieštaravimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. M. ir liudytojos R. R. ir S. G., nenurodė, kad M. M. būtų įžeidęs R. B. ar D. P.. M. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad apklausiamas po įvykio geriau prisiminė aplinkybes ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, jais reikia remtis. Nors M. M. teisiamojo posėdžio metu nebeprisiminė kas pirmas sudavė smūgius, tačiau ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis buvo sumuštas abiejų kaltinamųjų, o R. B. kažkokiu daiktu jam perdūrė kairės rankos dilbį ir kairės pusės skruostą. Šiuos savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su R. B. ir D. P. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu. Jo parodymus patvirtino ir liudytojos R. R. bei S. G., kurios parodė, kad R. B. ir D. P. prieš M. M. naudojo fizinį smurtą, o jis mušamas jų tik dengėsi rankomis. Taigi šie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia kaltinamųjų versiją dėl to, kad pats M. M. puolė R. B. ir jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, o D. P. juos tik skyrė ir M. M. atžvilgiu smurto nenaudojo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Akivaizdu, kad tiriamuoju atveju fiziniai sužalojimai buvo padaryti tik M. M., tai patvirtina specialisto išvados, dėl ko jis ir kreipėsi į gydymo įstaigą, parašė pareiškimą policijoje. Pažymėtina, kad po nusikaltimo, 2007-06-11 vakare M. M. kreipėsi medicininės pagalbos į (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyrių, tai patvirtina specialisto išvada, jog (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelėje Nr.(duomenys neskelbtini) 2007-06-11 19.55 val. atžymėta „kairiame skruoste, lūpų dešiniame kampe, kairiame dilbyje žaizdos; 21.30 vietinėje nejautroje žaizdos susiūtos; 21.30 konsultuotas otorinolaringologo: kairiame skruoste apie 2 cm žaizda; nustatyta diagnozė: veido sumušimas, veido, lūpų ir dilbio muštinės žaizdos“; „Pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorinėje kortelėje 2007-06-12 atžymėta: buvo sumuštas vakar vakare; diagnozė: veido sumušimas, veido ir kairio dilbio žaizdos“; „Iš (duomenys neskelbtini) šeimos gydymo centro ambulatorinės kortelės įrašo matyti, kad 2007-07-05 konsultuotas (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikų centro filialo konsultacinėje poliklinikoje; Trauma prieš 3 savaites, nepažįstami asmenys dūrė raktu į kairį dilbį“; 2007-06-12 pareiškime policijos įstaigoje jis taip pat nurodė, kad jį prie (duomenys neskelbtini) ežero sumušė du nepažįstami vaikinai ir kažkokiu smailiu daiktu jam perdūrė kairės rankos dilbį“. Betarpiškai įvykio vietoję buvusios liudytojos R. R. ir S. G., ar tuoj po konflikto kaltinamuosius mačiusi liudytoja V. V. nurodė jog nematė, kad kaltinamieji būtų sužaloti. Tai, kad kaltinamieji nebuvo sužaloti, patvirtina ir tai, kad nei vienas iš jų į medicinos įstaigą ar ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė. R. B. paaiškinimas, kad būtent jis M. M. buvo užpultas ir dėl to nukentėjo, o į medikus nesikreipė, nes nenorėjo, kad sužinotų policija yra visiškai nelogiškas. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamieji tuoj po konflikto išvažiavo, tai yra pasišalino iš nusikaltimo vietos, ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad taip jie elgėsi suvokdami savo kaltę ir siekdami išvengti teisinių pasekmių. Be to, pirmieji išvažiavę iš nusikaltimo vietos jie turėjo galimybę kreiptis į gydymo įstaigas ar teisėsaugos institucijas, tačiau to nepadarė. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad konfliktas vyko viešoje vietoje- (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje, visuomenės lankomoje vietoje, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan., tačiau teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad „ištirti įrodymai rodo, kad konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą, kilo tarp dviejų asmenų – nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B., incidento pradininkas buvo nukentėjusysis M. M., kuriam neįtiko tai, kad R. B. kalbina jo merginą, jis pats, priešiškai nusiteikęs, išlipo iš vandens ir priėjo prie kaltinamojo R. B.. Iš teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. B. veiksmai buvo padaryti kaip atsakas į nukentėjusiojo M. M. elgesį, įvykis truko trumpai, jį matė tik greta buvę jų draugai, kurie buvo to įvykio dalyviai, duomenų, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį, byloje nėra – nėra duomenų, kad kas nors iš pašalinių žmonių matė ar galėjo matyti, nes veiksmas vyko prie pakrantės krūmų ir kaip nors sureagavo į muštynes, nei po įvykio, nei vėliau atsiliepiant į pranešimą spaudoje, į policiją niekas nesikreipė. Iš teismo motyvų matyti, kad teismas, analizuodamas viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikaltimo sudėties buvimą, nurodo, kad šį konfliktą matė tik greta buvę nukentėjusiojo ir kaltinamųjų draugai, kuriuos teismas įvardino kaip šio konflikto dalyvius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, kad jį matė ir buvo šokiruoti kas nors iš pašalinių žmonių, nes liudytoja R. R. parodė, kad toliau nuo muštynių vietos žmonių buvo, jie susidėjo daiktus ir išvažiavo, liudytoja V. V. parodė, kad „<...> kai išgirdo šaukiant R., tik tada pamatė, kad kažkas mušasi <...>“, „<...> žmonių paplūdimyje tą dieną buvo, niekas į konfliktą nesikišo <...>“, o liudytoja S. G. parodė, kad „<...> muštynių metu paplūdimyje dar šiek tiek žmonių buvo, nežino ar jie matė muštynes <...>“, šių liudytojų parodymais nustatyta, kad viešoje vietoje beesantį M. M. necenzūriniais žodžiais užgauliojo R. B., o pastarajam priėjus pasiaiškinti dėl ko jis yra užgauliojamas, jis su kitu bendrininku D. P. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, grasinimus, padarė jam sužalojimus, nekreipdami dėmesio į visiškai šalia esančius kitus asmenis- R. R., S. G., E. J., netoliese buvusias savo drauges - V. V., R. B., M. Š., bei, liudytojų parodymu, kitus kiek atokiau besiilsinčius, tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie liudytojų parodymais, kilus konfliktui pasišalino iš savo buvimo vietos. Be to, iš liudytojų R. R. ir S. G. parodymų matyti, kad dėl kaltinamųjų elgesio jos buvo labai išsigandusios, nežinojo ką daryti ir kaip padėti M. M., R. R. šaukė, kad jie liautųsi jį mušę, tačiau kaltinamiesiems į tai nereaguojant, R. R. stojo į tarpą tarp jų ir M. M., po ko kaltinamieji nuo jo kiek atsitraukė, todėl tokie kaltinamųjų tyčiniai veiksmai, nors buvo nukreipti prieš M. M., tačiau matomi ir kitų asmenų, visų jų atžvilgiu rodė akivaizdžią nepagarbą, sutrikdė jų rimtį ir viešąją tvarką, dėl kaltinamųjų tyčinių veiksmų buvo nutrauktas ne tik nukentėjusiojo, bet ir įvykio liudininkų, šį įvykį mačiusių pašalinių, tyrimo metu nenustatytų asmenų poilsis viešoje vietoje. Tai yra pakankami įrodymai, pripažinti viešosios tvarkos pažeidimo faktą, atitinkantį LR BK 284 str. 1 d. požymius. Be to, ir pats teismas nustatė, kad šį viešosios tvarkos pažeidimą matė greta buvę nukentėjusiojo ir kaltinamųjų draugai, kurie nuosprendyje nepagrįstai įvardinti konflikto dalyviais.

Apeliantas pastebi, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad „smūgių sudavimo pradžią ir smurto vartojimo eigą visi įvykio vietoje buvę asmenys nurodo iš esmės vienodai“, bet taip pat nurodo, ir kad „liudytojos R. R. parodymai abstraktūs – ji nurodė, kad kaltinamieji abu mušė M. M., tačiau kur sudavė D. P., neprisimenanti. Atsižvelgus į tai, teismas sprendė, kad nėra jokių įrodymų, kad D. P. sudavė smūgius M. M. ir taip tyčia pažeidė viešąją tvarką“. Teismas taip pat nurodė, kad „teisme buvo nustatyta visiškai kitokia įvykių eiga“. Tokie teismo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusiojo, liudytojų bei pačių kaltinamųjų parodymams. Kaltinamasis R. B. nurodė, kad M. M. pats jį puolė ir sumušė, M. M. sudavė tik gindamasis, o D. P. apskritai neigė M. M. atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, tačiau tokius kaltinamųjų parodymus paneigia liudytojos R. R. ir S. G. bei pats M. M.. Teismo nurodytas argumentas, kad liudytojai R. R. konkrečiai nenurodžius kur D. P. sudavė M. M., nėra įrodymų, kad D. P. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą yra visiškai nepagrįstas. Teismas nepagrįstai sureikšmino šią aplinkybę, kad liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu neatsiminė ir negalėjo tiksliai nurodyti kur nukentėjusiajam sudavė D. P., nes natūralu, jog momentinėje ir netikėtoje situacijoje tokia detalė galėjo būti ir neįsidėmėta. Nors ši liudytoja negalėjo tiksliai prisiminti į kurias kūno vietas buvo suduoti smūgiai, tačiau ji patvirtino mačiusi, kad D. P. smūgiavo M. M., be to, šiuos jos parodymus patvirtina ir pats M. M., liudytoja S. G., konkrečiai nurodžiusi kur D. P. sudavė M. M., šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir analogiški tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl tokios teismo išvados yra akivaizdžiai priešingos nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš to seka, kad teismas rėmėsi tik kaltinamųjų ar jiems palankius parodymus davusio liudytojo E. J. parodymais ir visiškai neatsižvelgė į kitų liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas rėmėsi liudytojo E. J. teisiamajame posėdyje duotais, prieštaringais ir kaltinamiesiems palankiais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas iš pradžių nurodė, kad konflikto pradžioje M. M. kaltinamųjų paklausė „ko žiūrit“, tačiau vėliau ikiteisminiame tyrime ir teisme, jis kaip ir kaltinamieji nurodė, kad M. M. juos pavadino „gaidžiais“ ar „ožiais“. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą E.Jankaitis nurodė, kad abu kaltinamieji sumušė M. M., konfliktas vyko per du kartus, buvo grasinama M. M., tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. J. parodė priešingai - kad D. P. fizinio smurto nenaudojo, o kartu su juo bandė atskirti besimušančius R. B. ir M. M., kad M. M. buvo šio konflikto kaltininkas. Šiuos E. J. parodymus paneigia nukentėjusiojo, liudytojų R. R. ir S. G. parodymai, todėl E. J. teisme duotuose parodymuose įžvelgtina akivaizdi netiesa ir tendencingumas, tačiau teismas, matydamas, kad liudytojas iš esmės duoda neteisingus parodymus, nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams išsiaiškinti ir juos pašalinti.

Apeliantas mano, kad matydamas prieštaravimus parodymuose, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka turėjo perskaityti kaltinamųjų, nukentėjusiojo ar liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, privalėjo išsiaiškinti neatitikimų, prieštaravimų priežastis: ar jie atsirado šiems asmenims sąmoningai pakeitus parodymus, ar yra kitos priežastys, bei remdamasis šių asmenų paaiškinimo analize ir kitais byloje surinktais įrodymais teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo nuspręsti, kurie parodymai yra teisingi. Šiuo konkrečiu atveju byloje šios tvarkos nesilaikyta, todėl toks neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą ir tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog „liudytojos R. R. ir S. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametės, tačiau, nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 186 str. numatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos, buvo apklausiamos ne vieną kartą, kas kartą vis tikslinant parodymus“. Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kad draudžiama daryti daugiau nei vieną to paties nepilnamečio liudytojo apklausą, nes minėtame straipsnyje nurodyta, kad tokie asmenys „paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą“, todėl tai neužkerta galimybės, esant būtinumui, atlikti tokio liudytojo papildomą apklausą. Tai, kad tyrimo metu nepilnametis liudytojas buvo apklaustas daugiau nei vieną kartą, negali būti pagrindu teismui nesiremti ar abejoti jo parodymų teisingumu, ypač kai juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, pastebi, kad apklausų metu šios liudytojos buvo sulaukusios 17 metų amžiaus, todėl galėjo savarankiškai duoti parodymus. Todėl tokie teismo argumentai kaip ir padarytos išvados, yra nepagrįsti.

Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tai yra, teismas padarė teorinę prielaidą, kad M. M. rankos dilbį susižalojo griūdamas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad „teismo medicinos specialistas A.J.Kerežis, duodamas išvadą raštu, nurodė tik tikėtiną galimybę, kad žaizda, sukėlusi nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryta suduodant raktais, teisme paaiškino, kad žmogus, krisdamas aukštielninkas, gali kristi ant alkūnių ir gali susižeisti išorinį dilbio paviršių, taip galima susižeisti ir grumtynių metu“. Šį teismo medicinos specialisto paaiškinimą teismas nepagrįstai išskyrė iš kitų minėto specialisto paaiškinimų bei rėmėsi juo kaip patikimu įrodymu. Teismas neanalizavo lyginamuoju metodu ir kitų šio specialisto paaiškinimų teisme, negretino jų su kitais duomenimis. Specialisto papildomo tyrimo išvadoje nurodyta, kad yra tikėtina, kad M. M. sužalojimas kairės rankos dilbyje galėjo būti padarytas suduodant raktais. Teisme specialistas taip pat paaiškino, kad M. M. rankoje padaryti du sužalojimai yra priešingose viena nuo kitos rankos pusėse, kad jie galėjo būti padaryti griūnant yra tik teorinė prielaida, nes žmogus paprastai krenta ant delnų, tikėtina, alkūnės nervą pažeisti pakanka 1 cm gylio žaizdos, tokį sužalojimą galima padaryti raktu, tačiau negalėjo patvirtinti ar žaizda buvo padaryta raktais. Specialisto nuomone, pagal požymius M. M. kairės rankos dilbyje padaryta žaizda yra muštinė. Teismas šiais specialisto paaiškinimais nepagrįstai nesirėmė ir šio sprendimo nemotyvavo. Be to, teismo išvada, kad M. M. susižalojo pats griūdamas, be specialisto išvadų ir paaiškinimų, paneigta kitais patikimais duomenimis: - (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelės Nr.(duomenys neskelbtini) įrašais, M. M. PSPC ambulatorinės kortelės įrašais, (duomenys neskelbtini) šeimos gydymo centro M. M. ambulatorinės kortelės įrašais, jog M. M. medicininės pagalbos kreipėsi iškart po įvykio 2007-06-11 vakare, jam diagnozuoti veido, lūpų ir kairės rankos dilbio sužalojimai, žaizdos susiūtos, medikams M. M. nurodė, kad jį sužalojo nepažįstami asmenys, raktu dūrė į kairį dilbį; - 2007-06-12 pareiškimu policijos įstaigai, jog 2007-06-11 prie (duomenys neskelbtini) ežero jį sumušė du nepažįstami vyriškiai ir kažkokiu smailiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį; - paties M. M. parodymais, kuriuos patvirtino ir akistatos su R. B. bei parodymų patikrinimo vietoje metu; - liudytojų R. R., S. G., parodymais, jog R. B. rankose turėjo raktų ryšulį, juo sudavė M. M., kuriam po sužalojimo iš žaizdos bėgo kraujo; - iš dalies paties R. B. parodymais, jog M. M. galėjo sužaloti raktais. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, bei įvertinus tai, kad M. M. rankoje buvo padaryti du sužalojimai, kurių išsidėstymas yra priešingose pusėse, daro išvadą, kad R. B. padarė tuos sužalojimus veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra, tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus M. M. ir siekė jį taip sužaloti. Įvertinus šių bylos nagrinėjimo metu nustatytų ir paminėtų duomenų visetą, loginę veiksmų, aplinkybių ir įvykių seką, nustatyta ir įrodyta, kad R. B. ir D. P. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Atsižvelgiant į tai, kad R. B. dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama prie tyčinių nesunkių, kita- tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas anksčiau keturis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, neišnykus teistumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatomis laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, todėl jo parodymai dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir realios laisvės atėmimo bausmės. Analogiškai turi būti vertinami ir D. P. duoti parodymai, kadangi jis nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatomis jis taip pat laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintieji, jų gynėjai ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantų nekaltumo klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai R. B. ir D. P. išteisino pagal jiems pareikštus kaltinimus.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos pagrindinis objektas yra viešoji tvarka, papildomais objektais yra žmogaus sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė. Lietuvos Respublikos BK 284 str. l d. numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro veikos, jos pasekmių, priežastinio ryšio, padarymo būdų ir vietos požymiai. Tai, kad šioje byloje tiriami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei prokurorams, juo labiau teismui nekelia abejonių, nes veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini), visuomenės lankomoje pakrantėje prie (duomenys neskelbtini) ežero, kur yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo ar ne, svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2K–796/2007, 2K–210/2008).

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, o jos pasekmės - realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų: a) įžūliais veiksmais; b) grasinimais; c) patyčiomis; c) vandališkais veiksmais. Pagal teismų praktiką, įžūlūs veiksmai - tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, ir šie veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ar kitais įžūliais veiksmais. Grasinimais laikomi veiksmai, kai žodžiais ar veiksmais bauginami žmonės ir grasinimai gali pasireikšti garsiu rėkimu, šaudymu, pavojų keliančių daiktų demonstravimu ir pan. Patyčios suprantamos kaip demonstratyvus ciniškas žmonių orumo žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais, kurie gali pasireikšti prievarta apnuoginant kitą žmogų, apipilant kavinėje gėrimu, agresyviai elgiantis invalido, ligonio ar nusenusio žmogaus atžvilgiu, kankinat naminį gyvūną jo savininko akivaizdoje ir pan. Vandališkais veiksmais laikomi aktyvūs kaltininko veiksmai, kai daužomas, padegamas, apipilamas dažais svetimas turtas ar kitoks svetimo turto niokojimas. Taip pat pagal teismų praktiką, visuomenės rimties sutrikdymą, kaip viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymį, gali rodyti tai, kad prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir pan., o apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą - tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant apie tai, kad kaltininko veiksmai turėjo neigiamų padarinių visuomenėje, būtina atsižvelgti į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius ir kas nukentėjo (vaikai, moterys, pagyvenę žmonės ir t.t.), kurioje vietoje buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar kaltininkas panaudojo daiktus, skirtus kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės, ir kt. Tarp neigiamų padarinių visuomenėje ir kaltininko veikos būtina nustatyti priežastinį ryšį, t.y. kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyta būtent kaltininko veiksmais, o ne trečiųjų veiksnių. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, tai nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių ar vandalizmo akto, o jeigu minėti veiksmai neturėjo realios įtakos visuomenės rimčiai arba tvarkai, tai asmens veika nekvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o kvalifikuojama tik pagal atsiradusias pasekmes. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori, t.y. kaltininkas suvokė savo veiksmus, pirmiausia, kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas, ir tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko veiksmų aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan., o konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nukentėjusiojo M. M. ir išteisintojo R. B. įvyko konfliktas, kuris baigėsi smurto panaudojimu. Jog įvyko konfliktas ir buvo pavartotas fizinis smurtas patvirtino ne tik išteisintieji, pats nukentėjusysis, bet ir betarpiškai įvykio vietoje buvę liudytojai E. J., R. R., S. G., kurie parodė, jog konfliktas prasidėjo dėl R. B. ir nukentėjusiojo M. M. vienas kitam išsakytų necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių. Tačiau kaip pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, pripažįstant padarytą viešosios tvarkos pažeidimą, kad prieš kitą asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, ypač tais atvejais, kai smurto panaudojimas buvo abipusis. Nukentėjusysis M. M. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog įvykusiame konflikte yra ir jo kaltė, kadangi jis yra „karštakošis“, jam sukilo pavydas, kad buvo užkalbinta jo mergina, bei tai, kad galėjo būti, jog ir jis pirmas galėjo suduoti pirmą smūgį R. B.. Be to, pastebėtina, kad viešoje vietoje pavartoto fizinio smurto nepakanka konstatuoti buvus viešosios tvarkos pažeidimui, nes Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais veiksmais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, t.y. būtent nurodytais veiksmais žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir pan., buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, sustabdytas eismas ir pan. Šių paminėtų padarinių, apart panaudoto fizinio smurto, nebuvo padaryta, nes, nors aplinkui ir buvo pašalinių asmenų, tačiau jie buvo kitoje vietoje, nekreipė dėmesio į konfliktuojančius bei besigrumiančius R. B., M. M., nekvietė policijos pareigūnų. Betarpiškai įvykio vietoje buvę asmenys bandė išskirti besimušančius M. M. ir R. B.. Nei policija, nei greitoji medicinos pagalba nebuvo iškviestos į įvykio vietą, nukentėjusysis M. M. pats nuvyko pas medikus, o policija buvo informuota tik gavus iš ligoninės priimamojo pranešimą apie sužalotą nukentėjusįjį, dėl ko kitą dieną policijos pareigūnas – tyrėjas K. P. nuvyko pas nukentėjusįjį ir 7.30 val. buvo surašytas protokolas-pareiškimas (b.l. 1, t. 1). Taip pat nėra duomenų, kad žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar nutrauktas prie ežero vykęs koks nors renginys. Taip pat pagal bylos duomenis, nei išteisintieji, nei nukentėjusysis, nei liudytojai negalėjo konkrečiai nurodyti R. B. išsakytų grasinimų M. M. turinį, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad išsakyti grasinimai buvo abstraktūs ir buvo išsakyti dėl pykčio, kilusio abipusio konflikto metu. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad grasinimais buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas. Atsižvelgus į išteisintojo D. P. parodymus, duotus visos bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, teismas daro išvadą, jog logiška, kad išskiriant besimušančius R. B. ir M. M., nukentėjusysis nepastebėjęs D. P., jam sudavė smūgį, dėl ko atsakydamas į prieš jį panaudotą fizinį smurtą, D. P. taip pat panaudojo smurtą. D. P. parodymai sutampa su R. B. ir liudytojo E. J. parodymais, bei tokius pačius parodymus R. B., D. P. bei pats nukentėjusysis davė ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nors liudytoja R. R. nurodė, kad matė kaip R. B. ir D. P. mušė nukentėjusįjį, tačiau ji negalėjo pasakyti kur D. P. sudavė smūgius M. M.. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, šios liudytojos parodymai yra abstraktūs, o kitų įrodymų, paneigiančių išteisintųjų, nukentėjusiojo parodymus nėra, todėl nėra įrodymų, kad D. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir tokiais veiksmais būtų padaręs viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra nustatyta Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – veika ir R. B., D. P. pagrįstai išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis tyčia nesunkiai iš chuliganiškų paskatų sužalojo nukentėjusįjį M. M.. Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. veika kvalifikuojama pagal šį baudžiamąjį įstatymą, kai nusikaltimas padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra iššūkis visuomenės tvarkai siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamąjį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą mažareikšmę dingstį. Ir šis nusikaltimas gali būti padarytas tiek tiesiogine tyčia, tiek netiesiogine, kai kaltininkas suvokia, bet nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia kilti pasekmėms. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas tarp R. B. ir M. M. įvyko dėl išsakytų necenzūrinių ir įžeidžiančių žodžių, po ko tarp jų įvyko muštynės. R. B. neneigė, kad turėtu raktų ryšuliu besimušdamas su nukentėjusiuoju galėjo pastarąjį sužaloti, tačiau tyčia jo nesužalojo. Pats nukentėjusysis parodė, kad galėjo ir pats susižaloti griūdamas ant žemės besimušdamas su R. B.. Iš liudytojų parodymų darytina išvada, kad jie nematė, kokiu momentu nukentėjusysis buvo sužalotas, be to, parodė, kad nukentėjusysis važiuojant nuo ežero spėliojo kaip susižalojo ranką - gal krisdamas, gal įdūrė. Šis nukentėjusiojo samprotavimas, jog krisdamas galėjo susižaloti į R. B. turėtą raktų ryšulį, neprieštarauja ir teismo eksperto A.J.Kerežio teisme duotam paaiškinimui, jog žmogus, krisdamas aukštielninkas, gali kristi ant alkūnių ir gali susižeisti išorinį dilbio paviršių, taip galima susižeisti ir grumtynių metu. Taigi, nesant duomenų, patvirtinančių, jog R. B. tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o kaltinimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo nebuvo svarstomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisėtas ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo nuosprendžio naikinti.

Šalies argumentai

Be to, pastebėtina, kad nepagrįstai prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog R. B. ir D. P. parodymai dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir realios laisvės atėmimo bausmės, nes nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama prie tyčinių nesunkių, kita - tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, R. B. buvo kaltinamas padaręs būdamas anksčiau keturis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, neišnykus teistumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatomis laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis LR BK 56 str. nuostatomis skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, o D. P. – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kadangi pirmiausia teismas privalo nustatyti ir ištirtų įrodymų pagrindu pasisakyti dėl asmenų kaltumo ar nekaltumo, o tik po to, skiriant bausmę atsižvelgti į Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytas aplinkybes, tame tarpe ir į tai, ar asmuo laikytinas recidyvistu ir ar per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį buvo padaryta nusikalstama veika. Taigi teismas nėra saistomas įrodymų vertinimą, juo labiau asmens kaltumą, grįsti tokiomis aplinkybėmis kaip asmens laikymas recidyvistu ar nusikalstamos veikos padarymas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė Klavdija KruminienėTeisėjai Raimundas JurgaitisVaclovas IždonasKopija tikraTeisėjaKlavdija Kruminienė