Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos I. G. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. B2-311-524/2006.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

Pareiškėja I. G. pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente prašė priimti papildomą sprendimą, kuriuo būtų panaikinta sutartinė hipoteka jai nuosavybės teise priklausančiai negyvenamajai patalpai – maisto prekių parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šią patalpą R. Š. individuali įmonė 2000 m. lapkričio 14 d. įkeitė kreditoriui AB „Šiaulių bankas“. R. Š. įmonės teisminio bankroto proceso metu ta patalpa buvo parduota B. U.. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu R. Š. įmonė likviduota dėl bankroto, tačiau šiuo teismo sprendimu nebuvo išspręstas sutartinės hipotekos panaikinimo klausimas. Pareiškėja I. G. nurodė minėtą negyvenamąją patalpą paveldėjusi po B. U. mirties, formaliai patalpos savininkė ji yra nuo 2011 m. liepos 22 d., tačiau apie nekilnojamojo turto apsunkinimą hipoteka sužinojo tik šių metų pradžioje, ketindama jį parduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos I. G. prašymą dėl papildomo sprendimo bankroto byloje priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. sausio 6 d. nutartimi R. Š. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Įmonės bankroto procese vykdant bankrutavusiai įmonei priklausančio turto realizavimą, 2004 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi B. U. buvo parduoti bankrutavusiai R. Š. individualiai įmonei priklausę nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą dėl R. Š. individualios įmonės pabaigos, patvirtino R. Š. individualios įmonės bankroto procese nepatenkintų finansinių reikalavimų sąrašą. Pareiškėja I. G. pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme paaiškino po B. U. mirties paveldėjusi šio asmens iš bankrutavusios įmonės įsigytą nekilnojamąjį turtą, tvirtino susidūrusi su negyvenamosios patalpos – maisto prekių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo kliūtimis, kai sužinojo, kad po realizavimo bankroto procese nebuvo panaikinta šio turto hipoteka. Šią aplinkybę pareiškėja laiko bankroto bylą nagrinėjusio teismo padaryta klaida, kuri šalintina vadovaujantis papildomo sprendimo priėmimo institutu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atsisakė priimti, priėjęs išvadą, jog tiek dėl sprendžiamo klausimo turinio (prašymas naikinti hipoteką), tiek dėl prašymą pareiškusio asmens subjektiškumo (bankroto byloje nedalyvavęs asmuo), tiek dėl praleisto termino (pasibaigus CPK 277 straipsnio 2 dalyje numatytam naikinamajam 20 dienų terminui) pareiškėjos prašymas negali būti sprendžiamas vadovaujantis papildomo sprendimo institutu.

Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; arba (ir) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; arba (ir) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Išdėstyta teisės norma leidžia daryti išvadą, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą. CPK 277 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Nurodyto teisinio reguliavimo analizė sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog prašymas priimti papildomą sprendimą pateiktas pažeidžiant CPK 277 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl termino, be to, prašymas pateiktas byloje nedalyvavusio asmens – nei B. U., nei jo įpėdinė I. G. jokia forma (šalies ar trečiojo asmens teisėmis) nedalyvavo R. Š. individualios įmonės bankroto byloje. Tiek pareiškėjos nurodytos, tiek iš bylos duomenų nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos bankroto byloje liko neišspręsti reikalavimai ar kokie kiti CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai. Pažymėtina, jog iškeltam klausimui spręsti aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 32 straipsnio nuostatos, reguliuojančios bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūras, nenumato bankroto bylą nagrinėjančiam (išnagrinėjusiam) teismui papildomų pareigų ir (ar) funkcijų, susijusių su turto realizavimo proceso pakartotine patikra ar su parduotam turtui nustatytų suvaržymų (apsunkinimų) panaikinimu. Todėl tai, jog praėjus devyneriems metams nuo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo ir jo įsiteisėjimo, paaiškėjo, kad bankroto procese realizavus įkeistą nekilnojamojo turto objektą, pirkimo - pardavimo sutarties šalys ar hipotekos kreditorius neatliko ar netinkamai atliko veiksmus turto hipotekai panaikinti, nesudaro pagrindo išvadai, jog bankroto byloje priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos ir juo užbaigiant bankroto bylą, galėjo likti neišspręstų reikalavimų ir klausimų arba jog minėtas įsiteisėjęs procesinis sprendimas turi trūkumų. Tuo pagrindu apeliacinis teismas prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo negalimumą pareiškėjos nurodytą problemą dėl įrašo apie turto hipoteką spręsti vadovaujantis papildomo teismo sprendimo institutu.

Apeliantė tvirtina, jog teismo pareiga panaikinti parduoto turto hipoteką išplaukia iš ĮBĮ 34 straipsnio nuostatų (t. y. teismas, tvirtindamas turto pardavimą turėjo panaikinti ir hipoteką). Apeliacinis teismas šią apeliantės poziciją pripažįsta nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmiau paminėtas turtas B. U. nuosavybėn perėjo 2004 m. rugsėjo 15 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kurią patvirtino bankrutavusios R. Š. individualios įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkė, pagrindu. Ginčui aktualioje ĮBĮ 34 straipsnio redakcijoje nurodyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog ir apeliantės nurodytas teisinis reguliavimas nesuponavo bankroto bylą nagrinėjančio teismo teisės ar pareigos imtis atitinkamų veiksmų dėl parduoto turto hipotekos panaikinimo. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog hipoteka yra sandoris, todėl jo panaikinimo klausimas gali būti sprendžiamas ginčo teisenos tvarka (iškilus nesutarimui su hipotekos kreditoriumi dėl hipotekos pabaigos).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės atskirojo skundo ir jos pateiktais argumentais naikinti apskųstą nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, todėl nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.