- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-08
- Bylos Nr.
- e2S-1857-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02493-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „A ir G investicijos“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „SUNERGUS“
- Advokatai
- Marius Tamošiūnas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „A ir G investicijos“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-3234-571/2015 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „SUNERGUS“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorė UAB „SUNERGUS“ kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašė priteisti iš skolininkės UAB „A ir G investicijos“ 23 413,63 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 130,70 Eur žyminio mokesčio bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkės turtui 23 413,63 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. nutartimi kreditorės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo skolininkei UAB „A ir G investicijos“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 23 413,63 Eur sumai, uždraudžiant skolininkei jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant skolininkei jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad skolininkė tokio turto turi nepakankamai, areštuoti jos pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su kreditore UAB „SUNERGUS“. Teismas nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pagrįstas rašytiniais įrodymais, reikalaujama priteisti suma yra didelė, skolininkė neatsiskaito pakankamai ilgą laiko tarpą, ūkinės komercinės veiklos rezultatai nėra dideli.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkė UAB „A ir G investicijos“ atskiruoju skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – kreditorės UAB „SUNERGUS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į skolininkas turtinę padėtį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamuoju atveju būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygoja ganėtinai didelė reikalavimo suma. Teismas neatsižvelgė, jog skolininkas yra juridinis asmuo, todėl prašoma priteisti suma nelaikytina didele. Skolininkas nuo 2012 m. sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą - užsiima nekilnojamojo turto subnuoma. UAB „A ir G investicijos“ yra nedidelė, bet stabiliai ir pelningai dirbanti bendrovė ir yra pajėgi įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą. Pareikšto reikalavimo suma skolininkui nėra didelė. Skolininkas 2014 m. gavo 506 659 Eur (1 749 393 Lt) pajamų ir uždirbo 318 018 Eur (1 315 581 Lt) grynojo pelno, per penkis 2015 m. mėnesius gavo 239 062 Eur pajamų. Skolininko turto vertė 2014 m. gruodžio 31 d. yra 1 055 652,51 Eur (3 644 957 Lt), iš kurio ilgalaikio materialaus turto, kuris nėra areštuotas ar kitaip apsunkintas, vertė sudaro 437 222 Eur (1 509 640 Lt). Skolininkas tinkamai ir laiku vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams. Kreditoriaus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytos aplinkybės apie skolininko neatsiskaitymą už paslaugas, dėl ko buvo atjungtas interneto ryšys, neatitinka tikrovės. Skolininkas neturi jokių įsipareigojimų mokėti interneto tiekėjams, nes neturi su jais tiesiogiai sudaręs sutarčių. Kreditoriaus minimų interneto ryšio paslaugų teikimą užtikrina ir interneto ryšio tiekimo sutartis su interneto ryšio tiekėju yra sudariusi subnuomojamo turto savininkė UAB „Arvi cukrus“, todėl interneto ryšio sutrikimai galimai galėjo įvykti dėl UAB „Arvi cukrus“, bet ne dėl skolininko galimai netinkamo įsipareigojimų vykdymo. Kreditorius yra skolininko nuomos teise valdomo turto subnuomininkas. Abi ginčo šalis sieja ilgalaikiai, nuo 2013 m. pradžios sėkmingai besitęsiantys komerciniai santykiai. Tarp skolininko ir kreditoriaus sudaryta subnuomos sutartis yra terminuota ir galioja iki 2016 m. liepos 28 d. Didžiąją dalį pajamų skolininkas gauna iš kreditoriaus. Per 2015 m. penkis mėnesius iš kreditoriaus skolininkas gavo 238 937 Eur, vieno mėnesio gautina pajamų suma svyravo apytiksliai nuo 23 116 Eur iki 79 268 Eur. Skolininko bendra turto vertė ženkliai viršija pareikšto reikalavimo sumą. Šios aplinkybės patvirtina gerą skolininko finansinę būklę, kuri užtikrina galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei leidžia daryti išvadą, jog reikalaujama suma skolininkui yra nedidelė - sudaro mažiau kaip 10 procentų skolininko generuojamo metinio pelno. Be to, atsižvelgiant į tai, jog skolininką ir kreditorių sieja subnuomos santykiai - kreditorius moka skolininkui subnuomos mokestį už subnuomojamą turtą, galimai palankus kreditoriui teismo sprendimas gali būti įvykdytas atliekant tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Dėl šių priežasčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas skolininko atžvilgiu yra neadekvatus ir neproporcingas skolininko interesų varžymas.
2. Kreditoriaus pareiškime nurodyti argumentai nesudaro preliminaraus pagrindo manyti, jog reikalavimas atlyginti nuostolius (netesybas) iš skolininko galėtų būti tenkinamas (CK 1.125 str. 8 d.), kadangi kreditoriaus prašomi priteisti nuostoliai atsirado ne dėl skolininko kaltės, o dėl kreditoriaus netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kreditorius pareiškime nenurodo jokių aplinkybių ar faktų, iš kurių kyla ginčas, dokumente minimų dokumentų (pretenzijos, tarnybinio pranešimo, PVM sąskaitų faktūrų) teismui nepateikia. Nepaisant šių aplinkybių, kreditoriaus argumentai yra vertintini kritiškai: nenurodomas reikalavimo pagrindas (sutartis), sąskaitoje SUN Nr. 11875 yra nurodyta, jog iš skolininko reikalaujama kompensacijos už kito asmens (UAB „Arvi cukrus“) tariamai netinkamą įsipareigojimų vykdymą, kreditoriaus pozicija dėl netinkamai atliktų remonto darbų yra paremta subjektyvia nuomone, tariamai patirta žala nėra įrodyta - nepateikti jokie apmokėjimą patvirtinantys dokumentai ir t.t. Skolininkas su tokia kreditoriaus nuomone nesutinka.
3. Kreditoriaus argumentas, kad skolininkas neįvykdo prievolės (nesumoka skolos) ilgą laiką nėra pagrįstas. Skolininkas nesutinka su kreditoriaus reikalavimu, atsakomybės (nuostolių) atsiradimo faktą ginčija, laikosi pozicijos, jog visi remonto darbai buvo atlikti tinkamai ir apie tai kreditorius yra informuotas. Ginčo dėl skolininko ir kreditoriaus faktas negali būti vertinamas kaip delsimas atsiskaityti, kadangi reikalavimo pagrindas yra abejotinas, šalių nesieja jokia sutartis, kuria būtų aptartas atitinkamo ginčo sprendimas ar skolininko pareiga atlyginti kreditoriui kitų asmenų kreditoriui padarytą žalą.
4. Nėra objektyvių aplinkybių, suteikiančių pagrindą manyti, jog skolininkas gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog skolininkas turtą mėgintų perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumenkintų savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti prievolių, galinčių atsirasti kreditoriaus reikalavimų patenkinimo atveju.
Šalies argumentai
5. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų. Pinigai yra labai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės-komercinės veiklos pagrindas, todėl įmonei uždraudus disponuoti jai priklausančiomis lėšomis yra apsunkinama ir trikdoma bet kokios įmonės veikla. Tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai subnuomos santykiai ir kreditoriaus kaip subnuomininko pareiga mokėti subnuomos mokestį sudaro savarankišką kreditoriaus interesų apsaugos garantiją - teismo sprendimu patvirtintas kreditoriaus reikalavimas gali būti patenkintas atliekant įskaitymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsižvelgiant į šias aplinkybes, prieštarauja ekonomiškumo ir proporcingumo teisės principams ir nepagrįstai suvaržo skolininko interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius UAB „SUNERGUS“, atstovaujamas advokato Mariaus Tamošiūno, prašo atmesti skolininkės UAB „A ir G investicijos“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-3234-571/2015, 2015 m. birželio 3 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kreditoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, kad egzistuoja pagrindas skolininko turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Nagrinėjamu atveju nėra būtina pateikti įrodymus, liudijančius skolininko siekį paslėpti savo turimą turtą, svarbu įrodyti, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės tikimybė. Skolininkas kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinį įrodymą (2015 m. birželio 1 d. raštą „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“), patvirtinantį, kad kreditorius dar 2015 m. kovo 12 d. kreipėsi į skolininką su pretenzija ir reikalavo atlyginti 21 725,95 Eur dydžio nuostolius. Tačiau skolininkas atsakymą į pateiktą pretenziją pateikė tik 2015 m. birželio 1 d., t. y. praėjus beveik 3 mėnesiams. Skolininkas neatsiskaito jau pakankamai ilgą laiką. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad skolininkas taip pat gali delsti vykdyti ir jam nepalankų teismo sprendimą, ignoruoti savo prievolę vykdyti įsipareigojimus, dėl ko tokio sprendimo vykdymas gali pasunkėti, arba pasidaryti neįmanomas. Pateikti finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad skolininkas grynųjų pinigų, palyginus su valdomu turtu, turi itin nedaug (2015 m. tik 5 796 Eur), kas reikštų, jog įsiteisėjus teismo įsakymui (ar pradėjus ginčą nagrinėti ginčo teisenos tvarka - įsiteisėjus kreditoriui palankiam teismo sprendimui) skolininkas neturėtų galimybių laiku ir tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi. Tai akivaizdžiai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl laikytina, kad teismas visiškai pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija kreditoriaus pareikšto reikalavimo dydžio (23 416,63 Eur). Kadangi, skolininko teigimu, tokia reikalavimo suma nėra didelė dėl sėkmingai vykdomos ūkinės veiklos, atitinkamai tokio masto skolininko turto areštas negalėtų neproporcingai suvaržyti skolininko interesų. Skolininko pateikti dokumentai neatskleidžia realios finansinės skolininko padėties. Patvirtinti juridinio asmens finansinės atskaitomybės duomenys registrų tvarkytojui buvo pateikti nesilaikant įstatyme nustatytų terminų bei dieną prieš pateikiant atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties. Skolininko pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra su žymomis „Patvirtinta 2015 m. kovo 6 d.“, tačiau Juridinių asmenų registro internetinėje svetainėje, naudojantis viešai prieinamais duomenimis, matyti, kad skolininkas registro tvarkytojui finansinius duomenis pateikė tik 2015 m. birželio 17 d., t. y. viena diena prieš pateikiant atskirąjį skundą. Tai sudaro pagrindą abejoti skolininko teismui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų teisingumu, skolininko sąžiningumu bei finansinės padėties stabilumu. Skolininko argumentai, esą teismas neturėjo galimybės įvertinti ir įsitikinti, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimamas kreditoriui palankus sprendimas, yra nepagrįsti bei nepaneigia fakto, jog teismui pateiktų duomenų pakako įsitikinti, kad kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininkės turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Kreditorė UAB „SUNERGUS“ kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašė priteisti iš skolininkės UAB „A ir G investicijos“ 23 413,63 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 130,70 Eur žyminio mokesčio bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkės turtui 23 413,63 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sprendė, kad kreditorės pareikšto 23 413,63 Eur turtinio pobūdžio reikalavimo suma skolininkei yra didelė, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.
Apeliantė UAB „A ir G investicijos“ atskirajame skunde teigia, kad kreditorės pareiškime nurodyti argumentai nesudaro preliminaraus pagrindo manyti, kad reikalavimas atlyginti nuostolius (netesybas) iš skolininkės galėtų būti tenkinamas, kad kreditorės pareikšto reikalavimo suma skolininkei UAB „A ir G investicijos“ nėra didelė, todėl negalima daryti išvados, kad teismui tenkinus kreditorės reikalavimą kiltų kliūčių įvykdyti galimą teismo sprendimą. Be to, byloje nepateikta įrodymų, jog skolininkė gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.
Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „SUNERGUS“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylų dėl teismo įsakymo išdavimo specifika yra kitokia nei bylų, nagrinėjamų ginčo teisenos tvarka. CPK 435 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismui priėmus kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tik preliminariai įvertinus paties pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditorės UAB „SUNERGUS“ pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitiko tokiam procesiniam dokumentui CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leistinumo reikalavimus bei CPK 433 straipsnyje numatytus pareiškimo formai ir turiniui numatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pateiktas kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas. Skolininkė UAB „A ir G investicijos“, siekdama įrodyti, kad kreditorės UAB „SUNERGUS“ pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius jos gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 straipsniai).
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2014-12-31 balansą, iš kurio matyti, kad UAB „A ir G investicijos“ turimo turto vertė yra 1 055 652,51 Eur (3 644 957 Lt). Ilgalaikio turto vertė yra 437 221,96 Eur (1 509 640 Lt), iš jų materialus turtas sudaro 437 221,96 Eur (1 509 640 Lt); skolininkės turimo trumpalaikio turto vertė yra 618 430,55 Eur (2 135 317 Lt). Pagal balansą mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viso sudaro 670 572,58 Eur (2 315 353 Lt), kurie mokėtini per vienerius metus. Iš pateiktos 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad skolininkė iš savo veiklos gavo 381 018,59 Eur (1 315 581 Lt) grynojo pelno. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitos už laikotarpį 2015-01-01–2015-05-31 duomenis skolininkės veikla taip pat buvo pelninga – skolininkė iš savo veiklos gavo 184 107 Eur grynojo pelno. Atsižvelgiant į apeliantės pateiktus finansinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikšto reikalavimo suma (23 413,63 Eur) skolininkės UAB „A ir G investicijos“, kaip juridinio asmens atžvilgiu, vertinant jos turimą turtą ir pelno rodiklius, nelaikytina didele (CPK 178 straipsnis). Nesutiktina su kreditorės UAB „SUNERGUS“ atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad pateikti finansinės atskaitomybės duomenys neatskleidžia realios finansinės skolininkės padėties. Su atskiruoju skundu skolininkės UAB „A ir G investicijos“ pateikti įrodymai patvirtina, kad skolininkės finansinė padėtis yra gera, todėl nėra pagrindo spręsti, jog nepritaikius kreditorės UAB „SUNERGUS“ prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Aplinkybė, kad skolininkė neatsiskaito jau pakankamai ilgą laiką, jokiu būdu nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, kad priėmus kreditoriui palankų sprendimą, tokio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina, kad skolininkė UAB „A ir G investicijos“ nesutinka su jai pareikštu kreditorės UAB „SUNERGUS“ reikalavimu, įstatymo nustatyta tvarka 2015 m. liepos 2 d. pateikė prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, kuriuos teismas priėmė. Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad be šios civilinės bylos, skolininkės UAB „A ir G investicijos“ atžvilgiu jokių bylų iškelta nėra. Be to, kreditorė UAB „SUNERGUS“ byloje nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad skolininkė UAB „A ir G investicijos“ mėgina savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip pabloginti savo turtinę padėtį, siekdama išvengti būsimo galimo kreditorei palankaus sprendimo įvykdymo (CPK 178, 185 straipsniai).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditorės UAB „SUNERGUS“ pareikšto 23 413,63 Eur reikalavimo suma skolininkei UAB „A ir G investicijos“ nėra didelė ir nėra grėsmės, jog galimai palankaus kreditorei teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės UAB „SUNERGUS“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „A ir G investicijos“ atžvilgiu atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės UAB „SUNERGUS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „A ir G investicijos“ atžvilgiu atmesti.