Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. D. ir D. M. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai ir biudžetinei įstaigai „Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“, tretieji suinteresuoti asmenys Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys J. R., dėl neveikimo, vilkinimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde nurodoma, kad Ministerija yra atsakinga už valstybės politikos formaliojo ir neformaliojo švietimo srityje formavimą, organizavimą, koordinavimą ir jos įgyvendinimo kontrolę. Ministerija netinkamai vykdo jai patikėtas valstybines funkcijas, nesidomi ir nesistengia užtikrinti žmonių su negalia lygiateisiškumo, ugdymosi proceso tęstinumo ir neįgyvendina mokymosi visą gyvenimą tikslų asmenims, turintiems ugdymosi sunkumų dėl intelekto negalios. Ministerija ilgalaikiais aplaidžiais veiksmais (neveikimu) galimai sąmoningai piktnaudžiauja valstybės tarnyba ir neįgyvendina nacionalinių ir imperatyvių teisės aktų nuostatų, tuo menkindama žmonių su negalia ir jų šeimos narių orumą, apsunkindama jų gyvenimo kokybę ir pažeisdama lygių galimybių principą. Ministerija neužtikrina Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnio tinkamo ir efektyvaus įgyvendinimo.

Ministerijai jau nuo 2006 m. žinoma apie pareiškėjos problemas švietimo srityje. Pareiškėjos nuolat kreipdavosi į Ministeriją su prašymais ir pasiūlymais, tačiau Ministerija nedėjo pastangų, kad užtikrintų pareiškėjai kokybišką ugdymosi tęstinumą. Nors pareiškėjos kreipėsi į Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą su prašymu įsteigti pirmąją lavinamąją klasę sunkios negalios mokiniams ir nors mokyklos direktorius neprieštaravo, tačiau Ministerija nesiėmė jokių veiksmų, nurodydavo, kad mokyklos steigėja yra savivaldybė, o savivaldybė nurodydavo, kad nėra lėšų, todėl pareiškėjų siūlymas nebuvo įgyvendintas. Dėl tokio aplaidumo ir vykdomo klasių ir kabinetų remonto pareiškėjai F. D. mokslo metų pradžia vėlavo kelis mėnesius, nepaisant to, pareiškėjos turėjo nuolat domėtis ir dėti visas pastangas, kad nebūtų nutrauktas finansavimas. Tam, kad pareiškėjai būtų užtikrinta popamokinė veikla, vėl buvo kreiptasi į Ministeriją, tačiau pareiškėjos pavargo nuo Ministerijos atsirašinėjimų, kad viskas priklauso nuo savivaldybės, ir savivaldybių atsakymų, kad viskas priklauso nuo mokinio krepšelio.

Lietuvos valstybei 2010 m. ratifikavus Konvenciją, pareiškėjos pagrįstai turėjo teisėtą lūkestį, kad Ministerija, jau nuo 2006 m. žinodama žmonių su negalia švietimo problemas, aktyviai imsis tinkamų veiksmų joms spręsti. Tačiau Vilniaus mieste nebuvo įrengtos socialinių įgūdžių ugdymo klasės mokiniams, turintiems intelekto sunkumų. Todėl 2011 m. vėl buvo kreiptasi į Ministeriją. Nors ir buvo organizuotos diskusijos, kuriose dalyvavo pareiškėjos, tačiau nebuvo pasiekta jokių realių rezultatų dėl pareiškėjos kokybiško ugdymosi proceso tęstinumo. Dėl tokio Ministerijos neveikimo pareiškėja, baigusi pagrindinę mokyklą, turėjo tęsti ugdymosi procesą stigmatizuojančioje aplinkoje Vilniaus specialiojoje mokykloje-daugiafunkciniame centre. Dėl tokių aplinkybių pareiškėjų ir jų šeimos gyvenimo kokybė pablogėjo. Atsakant į pareiškėjų 2017 m. kovo 8 d. pareiškimą 2017 m. rugsėjo 6 d., t. y. paskutinę priėmimo į profesines mokyklas dieną, buvo gautas Ministerijos specialisto laiškas, kuriame pateiktas profesinių mokymo įstaigų sąrašas, tačiau, pareiškėjų nuomone, tai nėra tinkamas atsakymas į jų siųstą pareiškimą. Be to, susiekus su kai kuriomis įstaigomis, nurodytomis tame sąraše, buvo sužinota, kad jos neturi galimybių mokyti profesijos nesavarankiškų asmenų su negalia. Neturėdama jokios galimybės pasirinkti, pareiškėja pradėjo lankyti mokamą dienos centrą „Šviesa“. Tai įvyko tik dėl to, kad Ministerija nesiėmė veiksmų, kad būtų teisingai įgyvendintos Konvencijos nuostatos ir 2016 m. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai (toliau – ir Rekomendacijos), kurių įgyvendinimui skirtas 12 mėnesių terminas. Siekdamos išsiaiškinti, kodėl susidarė tokia situacija, pareiškėjos kreipėsi į Ministeriją 2018 m. gegužės 24 d. laišku, išsiųstu elektroniniu paštu, tačiau Ministerija į jį nereagavo ir nepateikė atsakymų į pareiškėjoms rūpimus klausimus. Pareiškėjos pakartotinai kreipėsi į Ministeriją 2018 m. birželio 21 d., tačiau tik 2018 m. liepos 3 d. buvo gautas Ministerijos raštas, kuriame nebuvo pateikta atsakymų nei į vieną 2018 m. gegužės 24 d. paklausime pateiktą klausimą. Paprašius atsakyti į neatsakytus klausimus, buvo gautas Ministerijos 2018 m. liepos 31 d. raštas, kuris, pareiškėjų nuomone, demonstruoja nepagarbą. Pareiškėjų kreipimaisi buvo aiškūs ir konkretūs. Viename iš Ministerijos raštų nurodytas Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnis, kuriuo, Ministerijos teigimu, pareiškėjos turi vadovautis, tačiau, pareiškėjų manymu, jis nėra skirtas stojančiam mokiniui su negalia. Tai parodo, kad Ministerija mokymosi visą gyvenimą sampratą apriboja 21 metų amžiumi, pažeisdama žmogaus teises, teisėtus lūkesčius ir orumą. Ministerija turėjo pareigą nuo 2010 m. tobulinti Įstatymo 19 ir 20 straipsnius bei dėti maksimalias pastangas, užtikrinant lygias galimybes asmenims su sunkia negalia įgyvendinti savo teises pagal Įstatymo 24 straipsnį. Pareiškėja, siekdama įgyvendinti savo teisę mokytis visą gyvenimą, užsiregistravo ir bandė stoti į daugiau kaip 50 skirtingų profesijų, tačiau galimybė įstoti buvo tik į vieną floristo profesiją Centre. Vis dėlto pareiškėja nebuvo priimta mokytis į šią programą negalios pagrindu. Išdėstytų Ministerijos veiksmų pasekmė – iš pareiškėjos atimta teisė lygiomis teisėmis su kitais asmenimis įgyti profesinę kvalifikaciją bei sėkmingai save realizuoti ir jaustis reikalingai visuomenei, o tuo pačiu ir valstybei.

Akcentuoja, jog kiti pareiškėjų skunde išdėstyti teiginiai ir prašymai nėra susiję su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija, todėl atsakovė negali teikti nuomonės ir vertinti kitų institucijų veiksmų bei priimtų sprendimų pagrįstumo, nes galiojantis teisinis reguliavimas jai tokios teisės nesuteikia.

Aiškina, jog pareiškėjai buvo atimta galimybė mokytis mokymosi visą gyvenimą principais, t. y. ugdyti profesinius įgūdžius, įgyti profesiją ir plėsti savo savarankiškumo pagrindus bei savarankiško gyvenimo galimybes.

Trsakovė prašomeėjųs nesutinkaį - ečiasis suinteresuotas asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjų skundo dalimi dėl reikalavimų dėl diskriminacijos negalios ir amžiaus pagrindais sutinka ir prašo juos tenkinti (t. 2, b. l. 127–132). Nurodo, kad kiti reikalavimai nepriskirtini Tarnybos kompetencijai, todėl prašo teismo juos vertinti savo nuožiūra. Atsiliepime teigia, jog atsakovės nenurodė, kokiu konstituciškai svarbiu tikslu Švietimo įstatymu siekiama riboti vyresnių nei 21 metų amžiaus asmenų teisę gauti specialiosios pedagoginės pagalbos bei kitas neįgaliems asmenims numatytas tikslines paslaugas.

Pabrėžia, jog atsakovės nenurodė, kaip taikant minėtus ribojimus užtikrinama Konvencijos 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta neįgaliųjų teisė į mokymąsi visą gyvenimą.

Atkreipia dėmesį, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas vienareikšmiškai draudžia specialių poreikių tenkinimo neįgaliesiems asmenims ribojimą dėl jų amžiaus. Pagal minėto įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalį, neįgaliųjų specialieji poreikiai (be kita ko ugdymo srityje) tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų galimai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjos skunde nurodo skirtingus Ministerijos veiksmus, taip pat Centro veiksmus, kuriais, jų nuomone, joms buvo padaryta žala.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjai F. D. nuo gimimo nustatytas neįgalumas.

Pareiškėjos Ministerijos neveikimą ir vilkinimą atlikti veiksmus ir iš to galimai kilusią jų prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš esmės grindžia šiais argumentais: galimybė gauti profesinį mokymą pareiškėjai nebuvo suteikta dėl to, kad Ministerija netinkamai vykdė jai priskirtus įpareigojimus tinkamai formuoti valstybės politiką formaliojo ir neformaliojo švietimo (be kita ko, profesinio mokymo studijų) srityje, organizuoti, koordinuoti jos įgyvendinimo kontrolę, neįgyvendino imperatyvių teisės aktų nuostatų, įtvirtintų Konvencijos 5 straipsnyje „Lygybė ir nediskriminavimas“, 24 straipsnio „Švietimas“ 5 punkte, 26 straipsnyje „Gebėjimų ir funkcijų lavinimas ir reabilitacija“, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje, taip pat Komiteto rekomendacijose Lietuvai; atsakydama į pareiškėjų 2017 m. kovo 8 d. pareiškimą 2017 m. rugsėjo 6 d., t. y. paskutinę priėmimo į profesines mokyklas dieną, Ministerija pateikė įstaigų sąrašą, tačiau, pareiškėjų nuomone, tai nėra tinkamas atsakymas į jų siųstą pareiškimą; pareiškėjos kreipėsi į Ministeriją 2018 m. gegužės 24 d. laišku, tačiau Ministerija į jį nereagavo ir nepateikė atsakymų į pareiškėjoms rūpimus klausimus; pareiškėjos pakartotinai kreipėsi į Ministeriją 2018 m. birželio 21 d., tačiau tik 2018 m. liepos 3 d. buvo gautas Ministerijos raštas, kuriame nebuvo pateikta atsakymų nei į vieną pareiškėjos 2018 m. gegužės 24 d. paklausime pateiktą klausimą; paprašius atsakyti į neatsakytus klausimus, 2018 m. liepos 31 d. buvo gautas Ministerijos raštas, kuris, pareiškėjų nuomone, demonstruoja nepagarbą; pareiškėja F. D. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. bandė užsiregistruoti į daugelį (40–50) profesijų, tačiau tokia galimybė buvo tik vienoje profesinėje mokymo įstaigoje – Centre – ir tik į vieną programą – floristo (į kitas pareiškėjai suprantamas ir įmanomas su pagalba profesijas (kvalifikacijas) (keramikės, kambarinės, želdinių tvarkytojos, fotografės, padavėjos, pameistrės, padėjėjos ar pan.) nebuvo galima užsiregistruoti); tos profesinio ugdymo įstaigos, kurios deklaravo, kad priimami asmenys, turintys specialių ugdymo poreikių, neleido net pretenduoti mokytis į nurodytas programas, o, pareiškėjai F. D. 2018 m. rugpjūčio 5 d. gavus Centro kvietimą, Centro direktorė atsisakė ją priimti mokytis negalios pagrindu.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. LVAT yra nurodęs, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjos prašo atlyginti žalą, kuri joms galimai buvo padaryta Ministerijos veiksmais, kurie buvo atlikti (neatlikti) dėl iš esmės skirtingų pareiškėjų keliamų klausimų ir Ministerijos veiksmų, atliktų (neatliktų) skirtingais laikotarpiais.

Pareiškėjos skunde nurodo, kad Ministerija, atsakydama į pareiškėjų 2017 m. kovo 8 d. pareiškimą, 2017 m. rugsėjo 6 d., t. y. paskutinę priėmimo į profesines mokyklas dieną, pateikė įstaigų sąrašą, tačiau, pareiškėjų nuomone, tai nėra tinkamas atsakymas į jų siųstą pareiškimą.

Nagrinėjamu atveju iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja D. M. kreipėsi į Ministeriją su 2017 m. kovo 8 d. raštu „Dėl žmonių su negalia ugdymo proceso kokybės ir lygiateisio mokymosi visą gyvenimą“ (t. 1, b. l. 16). Ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamentas (toliau – ir Ministerijos departamentas) 2017 m. kovo 24 d. raštu (t. 1, b. l. 149) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę dėl pareiškėjos motinos kreipimesi nurodytos Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos ir kitų nurodytų klausimų. Atitinkamai minėtu raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota atlikti tyrimą minėtoje mokykloje ir apie rezultatus informuoti. 2017 m. kovo 27 d. raštu (t. 1, b. l. 150) Ministerijos departamentas informavo pareiškėją D. M. apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei išsiųstą raštą. Atlikus nurodytą tyrimą, apie tai pareiškėja D. M. buvo informuota 2017 m. balandžio 28 d. raštu (t. 1, b. l. 151), kartu persiunčiant jai atlikto tyrimo rezultatus (t. 1, b. l. 152–153). 2017 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėja D. M. elektroniniu laišku kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę, prašydama konkrečios informacijos dėl negalią turinčių vaikų galimybės mokytis visą gyvenimą. 2017 m. rugsėjo 6 d. Ministerijos Profesinio mokymo skyriaus vyriausiasis specialistas elektroniniu paštu pateikė pareiškėjai D. M. bendrą profesinio mokymo įstaigų, kurios tuo metu vykdė programas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, sąrašą, attkreipė dėmesį į tai, kad stojantieji turi užsiregistruoti Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (toliau – LAMA BPO) informacinėje sistemoje, kadangi LAMA BPO informacinėje sistemoje pareiškėjos D. M. dukra dar nebuvo užsiregistruota.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos D. M. kreipimosi į Ministeriją ir Ministerijos raštų turinį, daro išvadą, kad pareiškėjai buvo suteikta jos prašoma suteikti informacija ir buvo imtasi veiksmų siekiant įvertinti Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos socialinių įgūdžių programos faktinę kokybę. Pažymėtina, kad pareiškėja D. M., manydama, kad Ministerija netinkamai atsakė į jos prašymus, turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, prašydama teismo įpareigoti Ministeriją atlikti veiksmus. Byloje nustatyta, kad tokia teise pareiškėja D. M. nepasinaudojo. Taigi teismas nenustatė, kad Ministerija atliko neteisėtus veiksmus, atsakydama į pareiškėjos D. M. 2017 m. kovo 8 d. raštą.

Pareiškėjos skunde nurodo, kad Ministerija nereagavo ir nepateikė atsakymų į 2018 m. gegužės 24 d. paklausime nurodytus klausimus, pareiškėjos pakartotinai kreipėsi į Ministeriją 2018 m. birželio 21 d., tačiau tik 2018 m. liepos 3 d. buvo gautas Ministerijos raštas, kuriame nebuvo pateikta atsakymų nei į vieną 2018 m. gegužės 24 d. paklausime pateiktą klausimą.

Pareiškėja D. M. kreipėsi į Ministeriją 2018 m. gegužės 24 d. elektroniniu laišku, kuriame prašė atsakyti į klausimus ir pateikti prašomą informaciją, pakartotinai elektroniniu laišku kreipėsi 2018 m. birželio 21 d. (t. 1, b. l. 26). Ministerija 2018 m. liepos 3 d. pateikė atsakymą Nr. SR-2957 (t. 1, b. l. 29–30), kuriame nurodė, kad Ministerija pagal kompetenciją negali atsakyti, į kokias konkrečiai profesinio mokymo programas galėtų būti priimama pareiškėjos dukra. Paaiškino, kad profesinis mokymas pritaikomas atsižvelgiant į pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio vertinimo ir pažymoje dėl specialiojo ugdymosi ir (ar švietimo) pagalbos skyrimo pateiktas išvadas ir rekomendacijas. Rašte nurodytos profesinio mokymo įstaigos ir paskelbtos specialiųjų ugdymosi poreikių turtintiems asmenims pritaikomos profesinio mokymo programos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos D. M. kreipimosi į Ministeriją ir Ministerijos raštų turinį, daro išvadą, kad pareiškėjai į jos pateiktą prašymą buvo pateiktas atsakymas. Pažymėtina, kad pareiškėja D. M., manydama, kad Ministerija netinkamai atsakė į jos prašymus, turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, prašydama teismo įpareigoti Ministeriją atlikti veiksmus, t. y. pateikti jos prašomą pateikti informaciją. Byloje nustatyta, kad tokia teise pareiškėja D. M. nepasinaudojo. Taigi teismas nenustatė, kad Ministerija atliko neteisėtus veiksmus, atsakydama į pareiškėjos D. M. 2018 m. gegužės 24 d. ir birželio 21 d. paklausimus.

Pareiškėjos nurodė, kad, paprašius atsakyti į neatsakytus klausimus, 2018 m. liepos 31 d. buvo gautas Ministerijos raštas, kuris, pareiškėjų nuomone, demonstruoja nepagarbą.

Į bylą pateiktas Ministerijos pareiškėjai D. M. adresuotas 2018 m. liepos 30 d. raštas Nr. SR-3382 (t. 1, b. l. 31), kuriame nurodyta, kad priėmimas asmenų, turinčių specialių ugdymosi poreikių, į profesinio mokymo įstaigas vykdomas bendra tvarka. Rašte pažymėta, kad programos, kurias gali rinktis pareiškėjos D. M. dukra, buvo pateiktos Ministerijos 2018 m. liepos 3 d. raštu. Rašte pasiūlyta kuo skubiau teikti prašymą į profesinio mokymo programas. Rašte buvo nurodyti bendra informacija apie veiksmus, kuriuos turės atlikti mokykla, pakvietusi pareiškėjos dukrą mokytis, taip pat informacija apie taikomas lengvatas, teikiamą pagalbą ir kt.

Teismas, įvertinęs Ministerijos rašto, adresuoto pareiškėjai D. M., turinį, daro išvadą, kad šiuo raštu pareiškėjai buvo pateikta atitinkama informacija, susijusi su jos dukros galimybėmis teikti prašymą į profesinio mokymosi programas. Teismas nenustatė, kad Ministerijos raštas yra surašytas netinkamai, nepagarbiai. Pažymėtina, kad pareiškėja D. M., manydama, kad Ministerija pateikė netinkamą atsakymą, turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Byloje nustatyta, kad tokia teise pareiškėja D. M. nepasinaudojo. Taigi teismas nenustatė, kad Ministerija, pateikdama 2018 m. liepos 30 d. raštą, atliko neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjos nurodo, kad pareiškėja F. D., siekdama įgyvendinti savo teisę mokytis visą gyvenimą, užsiregistravo ir bandė stoti į daugiau kaip 50 skirtingų profesijų, tačiau galimybė įstoti buvo tik į vieną floristo profesiją Centre. Pareiškėja nebuvo priimta mokytis į šią programą negalios pagrindu. Pareiškėjų manymu, dėl Ministerijos veiksmų iš pareiškėjos F. D. buvo nepagrįstai atimta teisė įgyti profesinę kvalifikaciją, sėkmingai save realizuoti ir jaustis reikalingai visuomenei, o tuo pačiu ir valstybei.

Pažymėtina, kad neteisėtus Ministerijos veiksmus pareiškėja F. D. kildina iš to, kad pareiškėja negalėjo registruotis stoti į tam tikras programas, ir iš to, kad Centras nepriėmė pareiškėjos F. D. mokytis pagal floristo programą.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja F. D. registravosi stoti į tam tikras programas, tačiau į dalį jų jai nepavyko užsiregistruoti (t. 1, b. l. 32–53). Pareiškėjai F. D. nepavyko užsiregistruoti ir į kelias programas, kurios buvo nurodytos Ministerijos 2018 m. liepos 3 d. rašte, į kurias, kaip nurodyta minėtame rašte, pareiškėja turėjo turėti galimybę registruotis (t. 1, b. l. 49–53). Ministerija nepateikė teismui paaiškinimų ir duomenų, dėl kokių priežasčių nebuvo galimybės pareiškėjai F. D. registruotis į kai kurias jos 2018 m. liepos 3 d. rašte nurodytas programas. Taigi, remiantis bylos medžiaga, darytina išvada, kad pareiškėja F. D. neturėjo galimybės užsiregistruoti į tam tikras Ministerijos 2018 m. liepos 3 d. rašte nurodytas programas. Tačiau ji turėjo galimybę registruotis į floristo programą (t. 1, b. l. 32–34). Teismas daro išvadą, kad nors pareiškėja negalėjo užsiregistruoti į dvi Ministerijos 2018 m. liepos 3 d. rašte nurodytas programas, pareiškėja turėjo galimybę registruotis į floristo programą ir ją įgyvendino. Teismas nagrinėjamu aspektu nenustatė neteisėtų Ministerijos veiksmų.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėja F. D. buvo pakviesta mokytis biudžetinėje įstaigoje „Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ pagal programą „Floristo modulinė profesinio mokymo programa (M22021401)“, su šia mokykla ji buvo pakviesta sudaryti sutartį (t. 1, b. l. 54). Byloje yra Centro 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. (1.9)15V, kuriame nurodyta Centro pozicija dėl galimybės pareiškėjai mokytis pagal Centro teikiamas mokymo programas (t. 1, b. l. 55).

Pareiškėjos skunde nurodė, kad, 2018 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai F. D. su artimaisiais atvykus pasirašyti profesinio mokymo sutartį, Centro direktorė atsisakė priimti F. D. mokytis negalios pagrindu. Pareiškėjų manymu, šį atsisakymą įtakojo neteisėti Ministerijos veiksmai.

Pažymėtina, kad teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjoms pateikti teismui patikslintą skundą, be kita ko, nurodydamas, kad pareiškėjos žalos atsiradimą iš esmės sieja su aplinkybe, kad pareiškėja F. D. nebuvo priimta mokytis į Centro vykdomą mokymo programą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų teismui pateiktame skunde nėra skundžiami Centro veiksmai, kuriais buvo atsisakyta priimti pareiškėją F. D. mokytis į Centro vykdomą mokymo programą. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde turi būti nurodyti argumentai, iš kurių būtų galima aiškiai nustatyti, kokiais konkrečiais atsakovų veiksmais pareiškėjoms padaryta žala, kaip ji pasireiškė dėl konkrečių atsakovo padarytų veiksmų ar neveikimo.

Teismas pažymi, kad Centras nėra viešojo administravimo institucija. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad skundo reikalavimas dėl Centro galimai padarytos turtinės žalos pareiškėjai F. D. yra neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jis teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Jau minėta, kad pareiškėjos skunde prašo solidariai iš atsakovų Centro ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjos F. D. naudai priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, t. y. darbo užmokestį, kurį pareiškėja F. D. būtų gavusi dirbdama pagal floristo specialybę – 7 935,00 Eur (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis pagal specialybę atskaičius mokesčius 661,29 Eur x 12 mėn.). Taigi pareiškėja F. D. jai galimai padarytą turtinę žalą iš esmės sieja su jos nepriėmimu mokytis pagal Centro vykdomą mokymo programą ir dėl to negautomis pajamomis, šie veiksmai buvo atlikti Centro, o ne Ministerijos. Ministerijos, kaip teisės aktus įgyvendinančios ir valstybinę švietimo teikėjų veiklos priežiūrą atliekančios viešojo administravimo institucijos, veiksmai, kurie skunde siejami su pareiškėjos F. D. nepriėmimu į Centro vykdomą mokymo programą, gali būti vertinami tik nagrinėjant klausimą dėl Centro veiksmais pareiškėjai F. D. galimai padarytos žalos, Centrui atsisakius pareiškėją F. D. priimti į mokymosi programą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma solidariai iš atsakovo Centro ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjos F. D. naudai priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, t. y. darbo užmokestį, kurį pareiškėja F. D. būtų gavusi dirbdama pagal floristo specialybę – 7 935,00 Eur (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis pagal specialybę atskaičius mokesčius 661,29 Eur x 12 mėn.), išskirti į atskirą bylą ir bylą perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 68 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjos skunde nurodo, kad galimybė gauti profesinį mokymą pareiškėjai nebuvo suteikta dėl to, kad Ministerija netinkamai vykdė jai priskirtus įpareigojimus tinkamai formuoti valstybės politiką formaliojo ir neformaliojo švietimo (be kita ko, profesinio mokymo studijų) srityje, organizuoti, koordinuoti jos įgyvendinimo kontrolę, neįgyvendino imperatyvių teisės aktų nuostatų, įtvirtintų Konvencijos 5 straipsnyje „Lygybė ir nediskriminavimas“, 24 straipsnio „Švietimas“ 5 punkte, 26 straipsnyje „Gebėjimų ir funkcijų lavinimas ir reabilitacija“, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje, taip pat Komiteto rekomendacijose Lietuvai.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos turi teisę ginti tik savo subjektines teises, jos nėra subjektai, kurie gali ginti viešąjį interesą (ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytus konkrečius Ministerijos veiksmus, nenustatė Ministerijos neteisėtų veiksmų. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos patyrė neturtinę žalą dėl pareiškėjų nurodytų Ministerijos veiksmų. Pareiškėjų skundo abstraktūs teiginiai, kad galimybė gauti profesinį mokymą pareiškėjai F. D. nebuvo suteikta dėl to, kad Ministerija netinkamai vykdė jai priskirtus įpareigojimus tinkamai formuoti valstybės politiką formaliojo ir neformaliojo švietimo srityje, organizuoti, koordinuoti jos įgyvendinimo kontrolę, neįgyvendino nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Ministerijos veiksmus. Teismas gali vertinti tik konkrečių Ministerijos veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes pareiškėjoms, teisėtumą (neteisėtumą).

Pareiškėjos prašo įpareigoti Ministeriją, bendradarbiaujant su pareiškėjomis, atsižvelgiant į pareiškėjų nuomonę, pastabas ir rekomendacijas, per 12 mėnesių nuo skundo padavimo datos įsteigti valstybinę tinkamai pritaikytą atvirą ugdymo įstaigą su tęstinėmis darbinėmis veiklomis, kuriomis be diskriminacijos aprūpintų valstybė, kad šioje įstaigoje lygiomis teisėmis būtų užtikrintas tęstinis mokymasis žmonėms su sunkia negalia dėl intelekto ir / ar emocinių sunkumų.

Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, kiekviena valstybinės valdžios institucija įgyvendina jai priskirtas kompetencijas. Ministerijos įgaliojimai, susiję su ugdymo įstaigų steigimu, yra priskirtini įgaliojimams, kuriuos Ministerija įgyvendina vykdydama jai priskirtas valstybinės valdžios funkcijas. Pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, švietimo ir mokslo ministras kartu su savivaldybėmis ir Vyriausybė užtikrina pakankamą valstybinių ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigų ir bendrojo ugdymo mokyklų, skirtų šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tinklą: Vyriausybė – valstybinių kolegijų tinklą, Seimas – valstybinių universitetų tinklą. Pagal ABTĮ 3 straipsnio nuostatas, teismas neturi kompetencijos vertinti, ar Ministerija turi pareigą įsteigti pareiškėjų skunde nurodytą ugdymo įstaigą, teismas taip pat neturi kompetencijos įpareigoti Ministeriją atlikti tokius veiksmus. Taigi pareiškėjų skundo reikalavimas, kuriame prašoma įpareigoti Ministeriją įsteigti valstybinę ugdymo įstaigą, yra nenagrinėtinas teismų. Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, teismas nutraukia bylos dalį dėl pareiškėjų skundo dalies, kurioje prašoma įpareigoti Ministeriją, bendradarbiaujant su pareiškėjomis, atsižvelgiant į pareiškėjų nuomonę, pastabas ir rekomendacijas, per 12 mėnesių nuo skundo padavimo datos įsteigti valstybinę tinkamai pritaikytą atvirą ugdymo įstaigą su tęstinėmis darbinėmis veiklomis, kuriomis be diskriminacijos aprūpintų valstybė, kad šioje įstaigoje lygiomis teisėmis būtų užtikrintas tęstinis mokymasis žmonėms su sunkia negalia dėl intelekto ir / ar emocinių sunkumų.

Atsižvelgdamas į LVAT 2020 m. spalio 28 d. nutartį, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 9 d. nutartimi Lietuvos valstybės atstove įtraukė Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjoms patikslinti skundą, nurodant, be kita ko, kokius konkrečius Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmus pareiškėjos skundžia, kodėl šie konkretūs veiksmai, jų manymu, yra neteisėti. Teismas nurodė, kad patirta žala turi būti individualizuota, atsižvelgiant į kiekvienos pareiškėjos individualų santykį su žalą sukėlusiu asmeniu, taip pat turi būti nurodytas konkretus veiksmų atlikimo laikotarpis ir konkreti veiksmų atlikimo data, pagrindžiant, kada pareiškėjos patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Minėta, kad pareiškėjos nesinaudojo teismo suteikta teise tikslinti skundą, taigi jos nenurodė jokių galimai neteisėtų veiksmų, kuriuos atliko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės atstovės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėti veiksmai nenustatyti, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šios ministerijos veiksmais pareiškėjoms buvo padaryta turtinė ir / ar neturtinė žala.

Teismui nenustačius Ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjų skundo dalis, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą, padarytą Ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmais, atmetama kaip nepagrįsta. Pareiškėjų skundo dalis, kurioje prašoma įpareigoti Ministeriją įsteigti valstybinę ugdymo įstaigą, nutraukiama. Pareiškėjų skundo dalis, kurioje prašoma solidariai iš atsakovo Centro ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjos F. D. naudai priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, išskiriama į atskirą bylą ir perduodama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų F. D. ir D. M. skundo dalį, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą, padarytą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmais, atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų F. D. ir D. M. skundo dalį, kurioje prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją įsteigti valstybinę ugdymo įstaigą, nutraukti.

Pareiškėjų F. D. ir D. M. skundo dalį, kurioje prašoma solidariai iš atsakovės biudžetinės įstaigos „Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, pareiškėjos F. D. naudai priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, išskirti į atskirą bylą ir perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui).

Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą, padarytą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmais, atmesti kaip nepagrįstą, taip pat sprendimo dalis, kurioje nuspręsta pareiškėjų skundo dalis, kurioje prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją įsteigti valstybinę ugdymo įstaigą, nutraukti, per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamos apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma solidariai iš atsakovės biudžetinės įstaigos „Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, pareiškėjos F. D. naudai priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, išskirti į atskirą bylą ir perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui), neskundžiama.