- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-826-623/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė, Marijonas Greičius
- Atsakovas
- K. K.
- Ieškovas
- R. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams K. K. ir K. K. projektavimo firmai ,,Laskris“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 24-27) prašydamas iš atsakovės R. K. bei R. K. įmonės ,,Laskris“ priteisti 46 800 Lt skolos, 5 procentus procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1995 m. kovo 15 d. Paskolos sutartimi atsakovei K. K. įmonei ,,Laskris“ perdavė 40 000 Lt iki 1995-08-15 ir pagal 1995 birželio 3 d. Paskolos sutartį perdavė K. K. 16 800 Lt, kuriuos ji privalėjo grąžinti iki 1995 gruodžio 31 d. Paskolos laiku nebuvo grąžintos, o 2001-08-02 tarp šalių buvo pasirašyta Projektavimo darbų atlikimo sutartis Nr. 7 ir sąmata Nr. 4 bei sutarta, kad atlyginimas už atliktus projektavimo darbus, kurių suma 12 600 Lt užsakovo pageidavimu bus mažinama 10 000 Lt, kuri yra atimama iš 1995 m. kovo 15 d. Sutarties paskolos sumos. 2007 gegužės 16 d. atsakovė pagal pretenziją paskolų negrąžino, todėl ieškovas prašo priteisti likusią paskolų sumą atėmus 10 000 Lt įskaitymą, t.y. prašo priteisti 46 800 Lt. Ieškovas nurodė, kad suėjus pirmosios paskolos terminui atsakovė žodžiu prašė pratęsti paskolos grąžinimo terminą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 35-40) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad tai buvo ne paskolos sutartys, o apsimestiniai sandoriai, kurių šalių ketinimai buvo ne paskoliniai, o ji atsakovė turėjusi atlikti kai kuriuos darbus ieškovui, t.y. ieškoti avarinių ar kitokių remontuotinų statinių, kuriuos ieškovas galėtų nupirkti ar išsinuomoti, suremontuoti, naudoti savo verslo tikslais. Firma ,,Laskris“ paieškos darbus vykdė, paskutinis objektas ieškovui buvo pasiūlytas 1996 m. pavasarį. Taigi paskolos sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, pridengiantys kitus rangos, pavedimo sandorius, todėl turėtų būti taikomos normos, reglamentuojančios tą sandorį, kurį šalys realiai ketino sudaryti. Atsakovė nurodo, kad jei teismas nepripažins sandorių apsimestiniais, tai turi taikyti 1964 m. CK 83 str. trijų metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b.l. 87-88) ieškinį atmetė suėjus ieškinio senaties terminui. Priteisė iš ieškovo R. P. atsakovės K. K. ir K. K. firmos naudai 1300 Lt advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 48 Lt pašto išlaidų. Teismas nurodė, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartis, pagal kurias atsakovė nebuvo grąžinusi ieškovui visų paskolintų sumų. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino pradžia prasidėjo atitinkamai pagal 1995-03 paskolos sutartį 1995-08-15, o pagal 1995-06-03 paskolos sutartį - 1995-12-31, t.y. tada, kai suėjus terminui paskola nebuvo grąžinta ir ieškovui tapo žinoma, kad jo teisės yra pažeistos. Teismas nurodė, kad byloje nenustatytos sąlygos ieškinio eigos sustabdymui bei ieškinio senaties termino eigos nutraukimui. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, kad paskolos sutartys buvo apsimestiniai sandoriai bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 90-93) ieškovas R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-11-17 sprendimą dalyje dėl ieškinio senaties termino suėjimo ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas pažymi, jog neturi teisinio išsilavinimo ir dėl šios priežasties nežinojo, kad sutikdamas žodžiu atidėti paskolos grąžinimą gali netekti paskolintų pinigų.
Apeliantas sprendžia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatytos sąlygos ieškinio senaties termino eigos nutraukimui, nes atsakovė pati pripažįsta ir neneigia, kad yra siūliusi ne vieną kartą ieškovui atsiskaityti darbais ar nekilnojamojo turto pasiūlymais, ir tai įrodo, kad atsakovė iki pat teismo pradžios faktiškai pripažino, kad yra skolinga. Tokie atsakovės veiksmai ieškinio senatį nutraukė, nes ieškovui atsirado pagrindas tikėti, kad jo teisės pažeidimas gali būti pašalintas gera valia.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 250 straipsnį, nes spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo rėmėsi tik atsakovės nuomone, todėl nesilaikė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo principų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 101-108) atsakovės prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodydamos, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie kitokių negu ginčo paskolų sutartyse nurodyti terminai, pradžią, pabaigą, taip pat nenurodė ir svarbių terminų praleidimo priežasčių.
Atsakovės teigia, jog ieškovas yra verslininkas, todėl nėra pagrindo manyti, jog ieškovas gali dėl nežinojimo keletą metų ignoruoti paskolos sutarčių teiginius dėl prievolių įvykdymo terminų.
Atsakovių manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti atsakovių poziciją, kad realiai jie pinigus iš ieškovo gavo kaip avansinį apmokėjimą už sutartus atlikti darbus ir numatytas suteikti paslaugas, kad ginčo sutartys patvirtina ne paskolos, bet mokėjimų už darbus faktus. Atsakovas taip pat neįrodinėjo senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir neprašė praleistą terminą atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neįvertino visų bylos įrodymų, o dalį jų įvertino neteisingai, netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (CPK 177 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atmestas reikalavimas priteisti skolą pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1995-03-15 Paskolos sutartimi (b.l.4) atsakovė J. K. , atstovaujanti įmonę „Laskris“ pasiskolino iš R. P. 40 000 Lt iki 1995 m. rugpjūčio 15 d. Atsakovė K. K. sutartyje pasirašė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad pinigus pagal šią sutartį ji yra gavusi.
2001 m. rugpjūčio 2 d. šalys sudarė projektavimo darbų atlikimo sutartį, pagal kurią užsakovas R. P. įsipareigojo sumokėti atsakovei 12600 Lt už atliktus darbus. Atsakovė K. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad šios sutarties 4 p. pastabose ji savo ranka įrašė, kad užsakovo pageidavimu projektavimo darbų kaina mažinama 10 000 Lt ir ši suma yra atimama iš 1995 m. kovo 15 d. sutarties.
1995-06-03 šalys taip pat sudarė kitą paskolos sutartį, pagal kurią K. K. pasiskolino iš R. P. 16 800 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1995-12-31. Atsakovė K. K. pripažino gavusi iš apelianto ir šią pinigų sumą, tačiau abejų paskolos sutarčių sudarymo atvejais tvirtino, kad šalis siejo ne paskolos sutartiniai santykiai, tvirtino kad šios sutartys yra apsimestinės, nes jomis buvo pridengtos kitos sutartys, sudarytos tarp R. P. ir atsakovės įmonės „Laskris“, kylančios iš pavedimo, rangos iš kitų paslaugų santykių.
Atsakovė K. K. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose negalėjo įvardinti konkrečių ieškovo naudai atliktų darbų, jų kainų, apimties, darbų perdavimo ieškovui aplinkybių, nepateikė jokių jos teiginius patvirtinančių rašytinių įrodymų apie atsakovės atliktus ir ieškovo priimtus darbus, todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalis siejo paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš 1995-03-15 ir 1995-06-03 paskolos sutarčių, pagal kurias gautų pinigų K. K. ieškovui nėra grąžinusi.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ne visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo.
Bylos šalių sandoriai sudaryti 1995 m., galiojant 1964 metų redakcijos CK (galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.), kurio 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentavo minėto CK 86 straipsnis, kuris ieškinio atsiradimo momentą ir ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, kad jo teisė pažeista. Iš bylos šalių sudarytų paskolos sutarčių akivaizdu, kad atsakovės prievolei įvykdyti buvo nustatytas terminai – iki 1995 m. rugpjūčio 15 d. grąžinti 40 000 Lt pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį ir iki 1995 m. gruodžio 31 d. grąžinti 16 800 Lt pagal 1995-06-03 Paskolos sutartį. Ieškovas šį terminą žinojo, todėl atsakovams prievolės neįvykdžius, turėtų būti laikoma, kad nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, kurios pabaiga – atitinkamai 1998 m. rugpjūčio 16 d. ir 1999 m. sausio 1 d. Ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo 2008 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 2). Jei remtis vien tik formaliais pagrindais, tai iš minėtų aplinkybių galima būtų daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir dėl to teisėtas ieškovo reikalavimas neturėtų būti ginamas, kaip ir padarė pirmosios instancijos teismas.
Tačiau iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs CK nustatė pagrindus, kuriems esant ieškinio senaties termino eiga sustabdoma, nutraukiama ar atnaujinama (CK 88-90 str.). Analogiškai ieškinio senaties termino eigą reglamentuoja ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, galiojęs besitęsiant šalių paskoliniams teisiniams santykiams ir ieškinio padavimo teismui metu (CK 1.124, 1.126, 1.127 str., 1.130 str. 2 d., 1.131 str.).
Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 89 straipsnio 2 dalis nustatė, kad ieškininės senaties termino eiga nutraukiama, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė šios aplinkybės ir nepripažino ieškinio senaties termino eigos nutraukimo.
Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių apelianto teiginį apie atsakovės veiksmus, įrodančius skolos pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį pripažinimą. Pati atsakovė R. K. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtino, kad šalis siejo pavedimo, rangos iš kitų paslaugų sutartiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovas vengė atsiskaityti. O konfliktas tarp šalių kilo, kai ieškovas atsisakė sumokėti už dviejų butų (duomenys neskelbtini), Vilniuje sujungimo projektą, parengtą 2001 m. pavasarį pagal žodinį ieškovo užsakymą. Šalių bendradarbiavimą siekiant įskaityti 1995-03-15 Paskolos sutartyje nurodytą skolą patvirtina 2001 m. rugpjūčio 2 d. šalių sudaryta projektavimo darbų atlikimo sutartis, pagal kurią užsakovas R. P. įsipareigojo sumokėti atsakovei 12600 Lt už atliktus darbus ir šios sutarties 4 p. pastabose K. K. s darytas įrašas, kad projektavimo darbų kaina mažinama 10 000 Lt ir ši suma yra atimama iš 1995 m. kovo 15 d. sutarties.
Taigi, kolegijos nuomone K. K. pripažino, kad po 1995-03-15 Paskolos sutarties sudarymo šalys bendradarbiavo - atsakovė J. K. , atstovaujanti įmonę „Laskris“ ieškovo naudai atliko darbus, kuriais siekė įskaityti gautą paskolą, šalys turėjo dalykinių santykių iki pat konflikto 2001 m., o byloje esanti 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartis patvirtina, kad pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį gauti pinigai yra iš dalies įskaityti kaip užmokestis už atliktus darbus, t.y. iš 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartyje nurodytos sumos atimti 10 000 Lt pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį.
Apeliantas paaiškino, kad suėjus sutartyse nustatytam terminui paskolai grąžinti, jos (skolos) nereikalavo, nes atsakovė visą laiką žadėjo skolą grąžinti, jos neginčijo. Apeliantas analogiškai aiškino situaciją ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, vertindama jo (apelianto) paaiškinimus, prieina prie išvados, kad apelianto paaiškinimai visą bylos teisme procesą buvo nuoseklūs, patvirtinti 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartimi, todėl jų tikrumu neabejoja ir laiko juos patikimais. Apelianto teiginius iš dalies patvirtina ir atsakovė, pripažindama tarp jos ir ieškovo buvo susiklostę bendradarbiavimo santykiai ieškant ieškovui nekilnojamojo turto. Visų šių faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad skolininkė savo veiksmais (pažadais, atsakovės teigimu, ieškovo naudai atliktais darbais, galiausiai - 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymu), nuo pat 1995-03-15 paskolos gavimo ir vėliau - sukakus paskolos grąžinimo terminui, iki 2001-08-02, pripažino skolą, jos neneigė, ir tokie atsakovės veiksmai nutraukė ieškinio senaties termino eigą, kuri prasidėjo iš naujo po 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog ieškinio senaties terminas dėl 1995-03-15 Paskolos sutartimi gautos paskolos grąžinimo buvo nutrūkęs ir nebuvo praleistas (CPK 178 str.). Atsakovės neįrodė teismui, kad savo atliktais darbais ieškovo naudai įskaitė priešpriešinius vienarūšius šalių piniginius reikalavimus daugiau nei 10 000 Lt, kurie nurodyti 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartyje. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės taip pat neįrodė, kad turi teisę reikalauti iš ieškovo kitų piniginių sumų, nei nurodyta 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartyje, todėl atsakovės turi pareigą grąžinti ieškovui 1995-03-15 Paskolos sutartyje nurodytus likusius 30 000 Lt negrąžintos paskolos.
Todėl šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti, proporcingai paskirstant bylinėjimosi išlaidas.
1995-06-03 šalys taip pat sudarė kitą paskolos sutartį, pagal kurią K. K. pasiskolino iš R. P. 16 800 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1995-12-31. Atsakovė K. K. pripažino gavusi iš apelianto ir šią pinigų sumą. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ši paskolos sutartis kaip nors yra susijusi su 1995-03-15 Paskolos sutartimi, ieškovas taip pat nepateikė teismui įrodymų, kad šalys per ieškinio senaties laikotarpį bendradarbiavo siekiant grąžinti būtent šią paskolą, kad atsakovės atliko kokius nors veiksmus, kurie liudytų, kad jos pripažįsta skolą. 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartyje taip pat nėra nuorodos į 1995-06-03 Paskolos sutartį, todėl, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįsta konstatavo, kad ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 1996-01-01 pasibaigė 1999-01-01 ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmos instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Pirmos instancijos teismas, atmetęs ieškinį priteisė iš ieškovo atsakovei 1300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl iš dalies panaikinus skundžiamą teismo sprendimą šios bylinėjimosi išlaidos mažinamos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteisiant 467 Lt. Iš atsakovės ieškovui taip pat priteisiamas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskaičiuotas 900 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 2 d.).
Kolegija pažymi, kad individuali įmonė teisėje suprantama ne kaip savarankiškas teisinių santykių subjektas, o tik kaip fizinio asmens verslo teisinė forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku, atskiru asmeniu. Teisinių santykių subjektu tiek privatinėje, tiek ir viešojoje teisėje pripažįstamas būtent individualios (personalinės) įmonės savininkas, o ne pati įmonė.
Apeliaciniame skunde dėl techninės klaidos atsakovu apeliantas nurodė tik K. K. projektavimo firmą „Laskris“, tačiau apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teismas taip pat pranešė ir jos savininkei atsakovei K. K. , kuri dalyvavo nagrinėjant bylą tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Todėl, kolegijos nuomone, tai nekliudė išnagrinėti bylą teisme visa pareikštų reikalavimų apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
n usprendė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti skolą pagal 1995-03-15 Paskolos sutartį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės K. K. projektavimo firmos „Laskris“ ieškovui R. P. 30 000 Lt skolos ir 900 Lt žyminio mokesčio.
Priteistą iš ieškovo R. P. išlaidų advokato pagalbai apmokėti K. K. projektavimo firmai „Laskris“ dydį sumažinti iki 467 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės K. K. projektavimo firmos „Laskris“ ieškovui R. P. 131 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš atsakovės K. K. projektavimo firmos „Laskris“ 769 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės pajamas.
Priteisti iš ieškovo R. P. 480 Lt žyminio mokesčio už apeliacinė skundą į valstybės pajamas.
Priteisti iš ieškovo R. P. 3 Lt, o iš atsakovės K. K. projektavimo firmos „Laskris“ 5 Lt 60 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės pajamas.