Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos atlyginimo bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Taisyklių 3, 216 ir 218 punktais bei bylos duomenimis: kelionės žiniaraščiu, automobilių eksploatacijos panaudos sutartimi, automobilio priėmimo-perdavimo aktu, automobilio registracijos liudijimus, techninės apžiūros rezultatų kortele, transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimu, tarnybinio automobilio fotonuotraukomis (b. l. 23, 28–33, 53–57) nustatė, jog pareiškėjas buvo vežamas specialiuoju automobiliu, atitinkančiu keliamiems reikalavimams.

Iš Kauno klinikų širdies, krūtinės ir kraujagyslių klinikos Krūtinės chirurgijos skyriaus išrašo iš medicininių dokumentų (b. l. 41) teismas nustatė, kad „ligonio (pareiškėjo) būklė išrašymo metu patenkinama, nekarščiuoja, skausmai sumažėjo, kraujo neatkosti“, todėl gydytojai nusprendė, jog galimas stacionarinis stebėjimas LAVL. Duomenų, kad konvojuojamajam (pareiškėjui) konvojavimo metu buvo reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kad buvo būtina sveikatos priežiūros specialisto palyda, teismas taip pat nenustatė. Teismas, remdamasis Kauno klinikų širdies, krūtinės ir kraujagyslių klinikos Krūtinės chirurgijos skyriaus gydytojas krūtinės chirurgo išvadomis, kad pareiškėjui diagnozuota nekomplikuota krūtinės trauma, jo būklė stabili, pacientas perkeltinas stebėjimui į LAVL, kadangi specializuotas gydymas Krūtinės chirurgijos skyriuje buvo neindikuotinas (b. l. 60), nusprendė, kad šioje viešojoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje pareiškėjui buvo suteikta kvalifikuota pirminė būtinoji medicinos pagalba, tinkamai įvertinta jo, kaip paciento, sveikatos būklė. Šios įstaigos kompetentingi medicinos specialistai leido pervežti pacientą į laisvės atėmimo vietos gydymo įstaigą, todėl su šios viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojo išrašytu medicinos dokumentų siuntimu (forma Nr. 027/a) pacientas galėjo būti transportuojamas, jį konvojuojant tolimesniam gydymui į LAVL. Teismas atsižvelgęs į Taisyklių 98 punkto nuostatas, kad konvojuoti nepriimami „ligoniai, kurių konvojavimas pagal asmens sveikatos priežiūros specialisto išvadą, įrašytą konvojuojamojo asmens bylos pažymoje, neleistinas“ (98.2 punktas), pabrėžė, kad gydantis gydytojas tokios išvados nepateikė, be kita ko, ir jokių specialių rekomendacijų, susijusių su specialiomis pareiškėjo konvojavimo sąlygomis (pvz., gabenimo gulomis), konvojui nenurodė. Asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelėje taip pat buvo nurodyta (b. l. 42-44), kad LAVL gydytojas atvežto pareiškėjo būklę vertino kaip patenkinamą, nemanė ir nenurodė, kad pareiškėjui reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos dėl patirtos traumos negali būti suteiktos LAVL ar, kad pacientas turėtų būti konvojuojamas į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą, esančią Vilniuje.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo šildymo, jį konvojuojant į LAVL atsižvelgė į Taisyklių 146 punktą ir nurodė, jog Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tuvlita“ išduota konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelė (b. l. 57) bei valstybės įmonės Regitra transporto priemonei išduotas registracijos liudijimas (b. l. 56) patvirtino, jog automobilis, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, visiškai atitiko techninius reikalavimus, todėl teismas pripažino, kad specialiajame automobilyje įrengta šildymo sistema veikė tinkamai, o pareiškėjo teiginius, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais, šiuo aspektu pripažino deklaratyviais, todėl juos atmetė.

Spręsdamas pareiškėjo reikalavimų teisėtumo klausimą, teismas atkreipė dėmesį į Taisyklėse nustatytą teisinį reglamentavimą, susijusį su konvojuojamųjų asmenų skundų ir prašymų sprendimo tvarka. Atsižvelgęs į Taisyklių 106, 107 ir 137 punktų nuostatas, pažymėjo, jog 137 punkto nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Teismas nustatė, kad kelionės žiniaraštyje (b. l. 23) atsakingų asmenų padarytų atitinkamų įrašų apie tai, kad pareiškėjas konvojavimo metu, ar iš karto po jo reiškė nusiskundimus ar pretenzijas ir kreipėsi į konvojų dėl sveikatos, netinkamų gabenimo sąlygų konvojavimo metu, nebuvo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės apskrities VPK veiksmų, konvojuojant jį iš Kauno klinikų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ligonių gabenimui nepritaikytu automobiliu, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo G. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo neišklausė ir prašo jį etapuoti į teismo posėdį.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštas pageidavimas jį etapuoti į teismo posėdį, laikytinas pageidavimu jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas jo neišklausė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdyje kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės (ABTĮ 82 str. 6 d.). Iš 2016 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo, girdėti, jog laikantis ABTĮ 82 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio tvarkos, nagrinėjant bylą iš esmės bylą nagrinėjantis teisėjas pareiškėjo pasisakymo nepertraukė, priešingai keletą kartu klausė, ar pareiškėjas nori dar kažką papildomai pridurti, uždavinėjo papildomus klausimus, todėl spręstina, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos pasisakyti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, atkreipia dėmesį į ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, kuri įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ (apeliaciniam procesui aktuali įstatymo redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas 2015 m. vasario 23 d. iš Kauno klinikų į LAVL (b. l. 21–25) vienu iš specialiai tam pritaikytų automobilių, kuriam eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (b. l. 28–33, 52–55). Marijampolės apskrities VPK pateikta konvojavimui skirto automobilio techninės apžiūros rezultatų kortelė bei automobilio transporto priemonės registracijos liudijimo nuorašas (b. l. 56–57) patvirtina G. D. konvojavimui naudoto specialaus automobilio tinkamumą žmonių pervežimui ir jo atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilio, kuriuo jis buvo konvojuojamas, netinkamumu ligoniui konvojuoti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kelionės žiniaraštyje nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų, teikęs prašymus, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą.

Teisėjų kolegija sutinka ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pareigūnų tyčiojimusi jo atžvilgiu, papildomai pažymėdama, kad ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas šių aplinkybių konkrečiai nė negalėjo įvardinti, ir tuo klausimu iš esmės nieko nepasisakė, ką patvirtina 2016 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo vežimo iš Kauno klinikų į LVAL trukme, ir su tuo susijusiais jo patirtais dvasiniais išgyvenimais, pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas jo pervežimo trukmę nurodė 1 val. 45 min. ir pabrėžė, kad visą kelionę jis kentėjo didelį skausmą. Teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde jis pervežimo laiko trukmę nurodė 1 h 7 min jau motyvuodamas tuo, kad pareigūnai važiavo greitai, sankryžose greitai stabdė, o jis sėdėjo gale ir dėl tokių veiksmų juto didelį skausmą, o po tokio konvojavimo jis buvo pakartotinai sužalotas ir gydėsi dar pusę metų. Iš byloje esančio kelionės žiniaraščio (b. l. 23) matyti, kad išvykimo iš Kauno klinikų laikas yra 22 val. 45 min., o atvykimo į LAVL laikas – 23 val. 52 min. Teisėjų kolegija, įvertinusi atstumą nuo Kauno klinikų (Eivenių g. 2, Kaunas) iki LAVL (Lukiškių skg. 6, Vilnius), leistiną greitį greitkeliuose ginčo bylai aktualiu laikotarpiu, taip pat aplinkybę, jog buvo važiuojama nakties metu, kuomet nėra didelio eismo ir spūsčių mieste, sprendžia, jog 100 km atstumą nuvažiuoti greitkeliu per 1 h 7 min yra normalu. Be to, pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomus papildomus sužalojimus, patirtus konvojavimo metu, jų apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais, siekiant gauti neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Marijampolės apskrities VPK pareigūnai 2015 m. vasario 23 d. būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Marijampolės apskrities VPK pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.