- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-343-380/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00469-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Dalia Kursevičienė, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Irma Grikšelienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2014-06-09, viena sulaikymo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 18 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su R. Č. metu pavartojo prieš R. Č. fizinį smurtą, tai yra sudavė ne mažiau kaip du smūgius, ir taip padarė veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies srityje, krūtinės ląstos sumušimą, tai nukentėjusiajai R. Č. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, jog apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad R. Č. sužalojimas ties akimis atsirado būtent 2014 m. birželio 18 d. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apeliantas nurodė, kad dieną prieš įvykį nukentėjusioji iš darbo grįžo su sužalota akimi. Vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P. negalėjo atsakyti, ar sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio dieną ar dieną prieš įvykį, nes medicininiuose dokumentuose sužalojimas ir jo spalva neapibūdinami. Teismas konstatuodamas, jog dėl nukentėjusiosios galimo sužalojimo iki įvykio duomenų nėra, neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji akių vokus dažo, todėl aplinkiniai galėjo šio sužalojimo ir nepamatyti. Nukentėjusioji pati buvo nurodžiusi, jog susižalojo darbe. Nors teismas apeliantą nuteisė už tai, kad jis neva nukentėjusiajai sudavė smūgius ir padarė krūtinės ląstos sumušimą, tačiau pati nukentėjusioji teigė, kad įvykio vakarą nukrito vonioje ant plytelių. Vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P. nurodė, kad sužalojimas buvo užfiksuotas pagal nukentėjusiosios teiginį, o žmogui nukritus ant plytelių ir susitrenkus nugarą (kaip teigė nukentėjusioji) gali skaudėti krūtinės ląstą. Nesutinka su teismo teiginiu, jog apelianto parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai dėl fizinio smurto. Ikiteisminio tyrimo metu R. Č. keitė parodymus dėl smūgių sudavimo skaičiaus. Teisme nukentėjusioji nurodė, kad smūgiai buvo suduoti ne tik į akis, bet ir į lūpas, tačiau, apelianto nuomone, nukentėjusioji meluoja, nes abejotina, kad sudavus smūgį į lūpas neatsirastų sužalojimas. Be to, mano, kad nukentėjusioji meluoja, nes gal ir galėtų neprisiminti tikslaus smūgių skaičiaus, tačiau turėtų nurodyti tas pačias kūno vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai. Nukentėjusioji buvo prašiusi nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji vartojo vaistus, gerdavo alkoholį, tai sukeldavo neadekvatų elgesį. Nukentėjusioji grasino, jog pasikars, jei apeliantas negrįš. Nukentėjusiosios parodymus, kad apeliantas ilgą laiką ant jos veido laikė užspaudęs pagalvę, paneigia eksperto R. P. P. parodymai. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios elgesys po tariamo įvykio rodo, kad apeliantas prieš nukentėjusiąją fizinio smurto nevartojo. Šioje byloje yra prieštaringi R. Č. parodymai, o specialisto išvada nepatvirtina, kad sužalojimai akies srityje atsirado įvykio dieną, o ne anksčiau. Liudytojos J. M. parodymai nepatvirtina, jog apeliantas sudavė R. Č. smūgius į akį ir krūtinę. Specialisto išvada patvirtina, jog būtent R. Č. prieš apeliantą vartojo smurtą, t. y. A. V. sužalojimai galėjo būti padaryti dantimis ir nagais. R. Č. prisipažino, jog padarė sužalojimus. Apeliantas pripažįsta, jog vakare vyko žodinis konfliktas, nes R. Č. apkaltino apeliantą neištikimybe, todėl liudytoja galėjo girdėti triukšmą. Apeliantas nurodo, jog R. Č. ne kartą melagingai yra kvietusi policiją. Teigia, kad R. Č. įpyko dėl išsigalvotos neištikimybės ir dėl to sužalojo apeliantą, žinodama, jog apeliantas dirba Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, nutarė atkeršyti, todėl pranešime policijai nurodė, jog apeliantas prieš R. Č. vartojo fizinį smurtą. Byloje nėra nė vieno objektyvaus, neginčijamo įrodymo, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką: sužalojimai atsirado įvykio dieną, o ne anksčiau, liudytojų, mačiusių, kad apeliantas vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, nėra. Priešingai, yra apeliantą teisinantys įrodymai – specialisto išvada dėl apelianto sužalojimo fakto, nukentėjusiosios prisipažinimas, kad apeliantą sužalojo, policijos pranešimas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, įrodantys, kad nukentėjusioji meluoja, jos nenuoseklūs parodymai turėtų būti vertinti kritiškai.
Nuteistojo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai taikė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. A. V. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam jį susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantami kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad A. V. pavartojo prieš R. Č. fizinį smurtą, tai yra sudavė ne mažiau kaip du smūgius, ir taip padarė veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies srityje, krūtinės ląstos sumušimą, tai nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas neneigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir R. Č. buvus konfliktui, tačiau aiškina, kad nukentėjusioji įkando jam į lūpą, jį puolė, tada jis atstūmė nukentėjusiąją, ji atsitrenkė į sieną (t. 1, b. l. 146). Nukentėjusioji R. Č. patvirtino, jog įvykio dieną įvyko žodinis konfliktas. Nurodė, kad gulint lovoje A. V. užgulė ją visu kūnu, sudavė smūgius į galvą, uždėjo pagalvę. Smūgiai buvo suduoti į lūpas, akis, smūgių buvo apie šešis (t. 1, b. l. 115). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje R. Č. nustatyti sužalojimai: paviršinis veido sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies aplinkoje, krūtinės ląstos sumušimas. Sužalojimai įgauti paveikus nurodytas vietas kietais bukais daiktais - sumušant ar atsitrenkiant (t. 1, b. l. 35). Tai paneigia nuteistojo argumentą, jog smūgių nukentėjusiajai nesudavė, o tik pastūmė. Nors tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusių asmenų nėra, tačiau netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti surinkti įrodymai. Nukentėjusioji skambino pagalbos telefonu, pranešė, kad yra užpulta (1 t. b. l. 11), pareiškime, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nurodė, kad ją sumušė A. V. (t. 1, b. l. 1). Nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota apkalbėti ar neteisingai apkaltinti A. V., juolab kad pati jam atleido ir toliau norėjo gyventi. Liudytoja J. M. iš dalies patvirtino nukentėjusiosios R. Č. parodymus, nurodė, jog girdėjo triukšmą pas kaimynus, moteris šaukėsi pagalbos. Išėjusi pažiūrėti, sutiko kaimynę, kuri buvo labai išsigandusi, šoko būsenos, sakė, kad atėmė telefoną. Išvietė policiją. Sužalojimų nematė, nes buvo pritemę (t. 1, b. l. 145). Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, A. V. kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais surinktais ir patikrintais duomenimis.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad R. Č. sumušimų akies srityje atsirado 2014 m. birželio 18 d. Nuteistasis A. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jau prieš įvykį nukentėjusiosios dešinė akis buvo sužeista (t. 1, b. l. 146). Nukentėjusioji R. Č. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog prieš įvykį buvo susižeidusi akį, priešingai, teigė, kad įvykio dieną A. V. sudavė smūgius į lūpas, akis. Kitą dieną skambino kolegėms, pasakė, jog yra sumušta, G. Š. prašė, kad ją pakeistų (t., b. l. 115). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nustatytus sužalojimus R. Č. galėjo patirti naktį iš 2014 m. birželio 18 d. į 2014 m. birželio 19 d. Taigi nukentėjusiosios duoti parodymai neprieštarauja specialisto išvadoje nurodytiems sužalojimams. Juos iš dalies patvirtina ir liudytojų J. V., G. Š. parodymai. Nors ekspertas R. P. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad negali tiksliai pasakyti, kokią dieną buvo padarytas dešinės akies sužalojimas, tačiau paaiškino, jog rėmėsi mediciniais dokumentais, kuriuose R. Č. apžiūrėjęs gydytojas nurodė padarytus sužalojimus – dešinės akies hematomą ir krūtinės sumušimą. Liudytojos J. V. ir G. Š. patvirtino, jog R. Č. skambino ir pranešė, jog yra sumušta ir negali ateiti į darbą. Liudytoja J. V., dirbanti kartu, nematė, jog R. Č. prieš įvykį būtų buvusi sumušta. Liudytoja G. Š. negalėjo nurodyti, ar R. Č. buvo sumušta, nes dirba kitoje pamainoje (t. 1, b. l. 115, 146). Įvertinus tai, kad nukentėjusioji prieš įvykį dirbo ir niekas jos jokių sužalojimų nematė, o po įvykio dėl akies sumušimo negalėjo eiti į darbą, prašė, kad ją pakeistų, rodo, kad sužalojimas buvo akivaizdus ir jeigu būtų padarytas anksčiau, būtų kiti tai pastebėję. Be to A. V. apie tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota prieš įvykį, pirmojoje apklausoje nenurodė. Todėl nuteistojo argumentas, kad R. Č. akies sumušimas galėjo atsirasti prieš įvykį, yra nepagrįstas.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė už nukentėjusiajai padarytą krūtinės ląstos sumušimą, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji įvykio vakarą nukrito vonioje ant plytelių, o ekspertas nurodė, jog nukritus ant plytelių ir susitrenkus nugarą gali skaudėti krūtinės ląstą. Nukentėjusioji neneigė, jog įvykio vakarą buvo nukritusi vonioje ant plytelių ir susitrenkė nugarą. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. Č. nurodė, kad A. V. ją užgulė visu kūnu ir sudavė smūgius. A. V. spaudė ją alkūne, kitą ranką laikė prispaudęs po ja, A. V. tuo metu, kai spaudė, savo ranką buvo padėjęs jai ant krūtinės (t. 1, b. l. 25–26, 115). Nukentėjusioji apžiūros metu gydytojui nurodė, kad krūtinės ląsta yra skausminga, o apie nugaros skausmus neužsiminė. Iš specialisto išvadoje paminėtos gydymo statistinės kortelės matyti, kad gydytojas diagnozavo paviršinius veido, krūtinės sumušimus. Remdamasis R. Č. medicininiais dokumentais, ekspertas padarė išvadą, jog R. Č. nustatyti sužalojimai yra paviršinis veido sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies aplinkoje, krūtinės ląstos sumušimas (t. 1, b. l. 35). Pirminės apžiūros metu R. Č. nustatytais sužalojimais nėra pagrindo abejoti. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios nurodyti A. V. veiksmai įvykio metu, t. y. užgulimas visu kūnu, smūgių sudavimas, krūtinės spaudimas, R. Č. sukėlė specialisto išvadoje nustatytą krūtinės ląstos sumušimą.
Nors nuteistasis A. V. mano, kad nukentėjusioji meluoja, nes ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus dėl smūgių sudavimo skaičiaus bei vietų, į kurias smūgiai buvo suduoti, tačiau R. Č. dėl fizinio smurto nurodė tas pačias aplinkybes, t. y. smūgiai buvo suduoti lovoje į veidą. Nukentėjusioji 2014 m. birželio 19 d. apklausos metu nurodė, kad A. V. kumščiais sudavė apie 6 smūgius į veidą, jai pasakius, jog šauksis pagalbos, uždengė veidą pagalve, sudavė apie 10 smūgių (t. 1, b. l. 16). 2014 m. liepos 8 d. apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad buvo vienas smūgis į dešinę akį, pradėjo šauktis pagalbos, jai uždėjo ant veido pagalvę, kelis kartus paspaudė pagalvę. Anksčiau ne taip nurodė, nes jis tik spaudė pagalvę. Į krūtinę smūgiai nebuvo suduoti, tik A. V. stipriai prispaudė, kai buvo užgulęs (t. 1, b. l. 17). Nukentėjusioji 2014 m. liepos 19 d. apklausos metu paaiškino, jog anksčiau duodama parodymus nurodė mažesnį smūgių skaičių norėdama sušvelninti padėtį, tačiau buvo suduoti 4 smūgiai į veidą ir per pagalvę suduota ne mažiau kaip 6 smūgiai (t. 1, b. l. 18). Taigi, įvertinus nukentėjusiosios parodymus nėra pagrindo jais netikėti, nes nukentėjusioji, nors ir keitė parodymus dėl smūgių sudavimo skaičiaus, tačiau nurodė to priežastį, kad norėjo padėti nuteistajam. R. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai aiškino, kad A. V. prieš ją pavartojo fizinį smurtą, sudavė smūgius. Be to, pati nukentėjusioji minėjo, jog įvykio metu buvo išsigandusi, šaukėsi pagalbos, neskaičiavo suduotų smūgių. Liudytoja J. M. iš dalies patvirtino nukentėjusiosios parodymus, nes girdėjo nukentėjusiosios šaukimą pagalbos, matė, jog nukentėjusioji buvo šoko būsenos, išsigandusi. Įvertinus tai, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais.
Apelianto argumentas, kad nukentėjusioji taip elgiasi ne pirmą kartą, ne kartą yra kvietusi policiją ir pati pabėgdavo, atvykusi policija jos nerasdavo, neturi jokios reikšmės nagrinėjamu atveju, nes byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog nuteistasis prieš nukentėjusiąją 2014 m. birželio 18 d. pavartojo fizinį smurtą ir dėl tokių veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, kad A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su R. Č. metu pavartojo prieš R. Č. fizinį smurtą, tai yra sudavė ne mažiau kaip du smūgius, ir taip padarė veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies srityje, krūtinės ląstos sumušimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir A. V. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.