- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-04
- Bylos Nr.
- A-1172-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01277-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- R. I. U.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- D. U.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. I. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. I. U. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. U. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. I. U. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. liepos 13 d. teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas) vedėjo 2015 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. 8VĮ-830-(14.8.2.) bei 2015 m. birželio 16 d. pažymą Nr. 5-1221; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo M. D. (miręs) 1991 m. gruodžio 3 d. prašymą bei pareiškėjos 2000 m. rugsėjo 20 d. ir 2015 m. vasario 25 d. prašymus.
Pareiškėjos nuomone, 2015 m. kovo 27 d. sprendime nenurodyta, kokio teisės akto pagrindu nustatytas faktas, kad jos senelė A. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė tik 0,0451 ha ploto žemės sklypą, ir kodėl pareiškėja privalėjo iš naujo pateikti savo tėvo M. D. turto paveldėjimo teisės liudijimą ar patikslinti 2015 m. vasario 25 d. prašymą, nurodant rajoną ir kadastro vietovę, kurioje ji pageidavo M. D. vardu gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Atsakovo išvada, kad M. D. nustatyta tvarka ir terminais neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nebuvo pagrįsta objektyviais duomenimis. Pareiškėja pažymėjo, kad dokumentų byloje Nr. 1802 buvo ne tik R. D. 2000 m. lapkričio 1 d. pateiktas prašymas, patvirtinantis, kad pareiškėja buvo pretendentė susigrąžinti A. D. turėtą žemę, bet ir 2000 m. rugsėjo 20 d. archyvo pažymėjimas, išduotas pareiškėjos vardu ir pateiktas 2000 m. rugsėjo 20 d. kartu su prašymu ir pilietybę patvirtinančiu dokumentu. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2008 m. sausio 10 d. išvadoje Nr. ISl-1613 (toliau – ir 2008 m. sausio 10 d. išvada) nurodyta, jog tirti pateiktame M. D. vardu 1991 m. gruodžio 3 d. pasirašytame prašyme pasirašė ne M. D.. Skundžiamas įsakymas neatitiko protingumo principo ir logikos dėsnių, nes juo panaikinama M. D. išreikšta valia atkurti nuosavybės teises tik dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys suklastojo jo parašą ant jo prašymo, kuris visą laiką buvo saugomas Tarnybos byloje. Kartu su 2000 m. rugsėjo 20 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimu Nr. D-131 pareiškėja buvo pateikusi prašymą su visais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nurodytais dokumentais: pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininke – A. D., jos sūnumi – M. D. patvirtinančius dokumentus. Dalis šių dokumentų pradingo iš A. D. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, o Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2013 m. rugsėjo 4 d. nutarimu įpareigojo Tarnybą skirti drausmines nuobaudas už tai atsakingiems darbuotojams.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas 2015 m. birželio 23 d. įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), bei atsižvelgiant į 2008 m. sausio 10 d. išvadą. Kadangi M. D. 1991 m. gruodžio 3 d. prašyme pasirašė ne jis pats, o kitas asmuo, nuspręsta M. D. neatkurti nuosavybės teisių ir laikyta, kad M. D. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais nebuvo pareiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nebuvo galimybės jam atkurti nuosavybės teises.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjos R. I. U. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad A. D. (mirusi 1989 m. gegužės 17 d.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,0451 ha žemės. 1991 m. gruodžio 3 d. Tarnybos Kauno miesto skyriuje registruotas M. D. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę, pateikti giminystės ryšį ir Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys dokumentai. Nuosavybės teisės pretendentui neatkurtos. Pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. D. iki nacionalizacijos turėtą žemę pagal 2000 m. rugsėjo 20 d. prašymą ir valios pakeitimo. Atsakovas 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 8SD-1633-(14.8.94) netenkino pareiškėjos prašymo. Tarnyba 2015 m. birželio 1 d. raštu Nr. lSS-1365-(9.5) šį atsakovo raštą paliko galioti. Atsakovas skundžiamu 2015 m. birželio 23 d. įsakymu nusprendė neatkurti nuosavybės teisių M. D.. Prašymą atkurti nuosavybės teises į A. D. priklausiusią žemę 2000 m. lapkričio 6 d. pateikė ir mirusio savininkės sūnaus L. D. sūnus R. D. Pareiškėjos prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įskaitant 2000 m. rugsėjo 20 d. prašymą, ar duomenų apie jų praradimą byloje nebuvo.Pagal Kauno apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštį išrašą ir 1940 m. aktų knygos Nr. 93 akto pirmąjį išrašą, A. D. nuosavybės teise valdė iš viso 0,0451 ha žemės. Tarnybai sprendžiant dėl 0,1353 ha žemės ploto, pareiškėjai 2006 m. kovo 23 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-U-l75-277 pateiktas atsakymas. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,1353 ha žemės, nustatymo pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, tačiau šis faktas nebuvo nustatytas (2012 m. gegužės 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1910-199/2012). Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-44-510/2013 apeliacinį skundą atmetė. Visi minėti dokumentai pareiškėjai žinomi, todėl atmestinas teiginys, jog neaišku, kokiu pagrindu nustatyta, kad A. D. iki nacionalizacijos valdė tik 0,0451 ha ploto žemės sklypą.Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 29 d. raštu Nr. 580 M. D. įpėdiniai buvo paprašyti pateikti dokumentus (tarp jų ir turto paveldėjimo teisės liudijimą). Pareiškėja 2004 m. liepos 8 d. pateikė prašomus dokumentus, išskyrus M. D. turto paveldėjimo teisės liudijimą. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktu ir Įgyvendinimo tvarkos 105 punktu, atsakovas 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 8SD-1633-(14.8.9.) pareiškėjos paprašė pateikti dokumentą, suteikiantį jai teisę atstovauti M. D., ir patikslinti 2015 m. vasario 25 d. prašymą, kuriuo ji pageidavo atlyginti už nuosavybės dokumentais nepagrįstą plotą – 0,1352 ha – ir gauti lygiavertį miško plotą, nurodant vietovę, kurioje pageidaujama jį gauti. Skundžiamas 2015 m. birželio 23 d. įsakymas priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo tvarka ir atsižvelgiant į 2008 m. sausio 10 d. išvada. Jame aiškiai suformuluota nuostata – neatkurti nuosavybės teisės, ir nurodyta apskundimo tvarka. Skundžiamoje 2015 m. birželio 16 d. pažymoje aiškiai nurodytas teisinis reglamentavimas ir motyvai, kodėl siūloma neatkurti nuosavybės teisės. Pažyma buvo įsakymą lydintis dokumentas. Taigi, nebuvo pagrindo teigti, jog skundžiami aktai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymų reikalavimų.Tarnybos Kauno miesto skyriuje registruotas M. D. 1991 m. gruodžio 3 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. D. nuosavybės teise valdyto 0,0451 ha žemės sklypo dalį (reg. Nr. 1802). Patikslintų ir papildomų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atkūrimo būdo M. D. nebuvo pateikęs. Pareiškėja Tarnybai pateikė 2008 m. sausio 10 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad 1991 m. gruodžio 3 d. M. D. prašyme, skirtame Kauno miesto savivaldybei, pasirašė ne M. D., o kitas asmuo. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00093-06 dėl dokumentų, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės A. D. ir J. P., galimo suklastojimo, M. D. vardu 1991 m. gruodžio 3 d. pateikto prašymo dėl nuosavybės teisių į A. D. turėtą žemę atkūrimo galimo suklastojimo ir dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano parengimo teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d.). Paskutinį kartą ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00093-06 nutrauktas Kauno miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2011 m. vasario 28 d. nutarimu, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis panaikinta ir pareiškėjos skundas dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011 m. balandžio 14 d. nutarimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl 2011 m. vasario 28 d. nutarimo, atmestas. Generalinė prokuratūra, atsakydama į 2011 m. rugpjūčio 16 d. skundą (reg. Nr. 5.6-3845), 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 17.2-16279 atsakė, kad pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą nebuvo. Nebuvo duomenų, kad koks nors pareigūnas būtų suklastojęs M. D. parašą arba kad pagal jo prašymą būtų priimtas sprendimas. Dėl šių priežasčių M. D. nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į A. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėjos teiginiai, jog ji pati buvo atvykusi kartu su tėvu ir palikusi jo pasirašytą prašymą, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, atsakovas padarė teisingą išvadą, jog M. D. galbūt nepareiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pagal 1991 m. gruodžio 3 d. prašymą neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad M. D. nepasirašė ant 1991 m. gruodžio 3 d. pateikto prašymo, o pareiškėjos prašymų dėl nuosavybės atkūrimo, įskaitant 2000 m. rugsėjo 20 d. prašymą, byloje nebuvo, darė išvadą, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamų atsakovo aktų. Kiti pareiškėjos reikalavimai vertinti kaip išvestiniai iš pirmojo reikalavimo ir atmesti.
III.
Pareiškėja I. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.Pareiškėjos nuomone, teismo teiginys, kad A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,0451 ha žemės, nepagrįstas, ypač atsižvelgiant į tai, jog pats teismas pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje puslapiai sunumeruoti nevisiškai. Teismas nevertino 2000 m. rugsėjo 20 d. archyvo pažymėjimo su priedais, išduoto pareiškėjai ir pateikto 2000 m. rugsėjo 20 d., kartu su pradingusiu prašymu ir pilietybę patvirtinančiu dokumentu. Dokumentų dingimas patvirtintas Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 4 d. nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte. A. D. priklausė ne tik 0,0451 ha žemės sklypas, bet ir 0,0902 ha žemės sklypas šalia K. B. ir G. S. priklausančių sklypų. Pareiškėja pabrėžia, jog M. D. 1991 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą, registruotą 1991 m. gruodžio 3 d., ir tokiu būdu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į A. D. priklausiusią žemę. Pareiškėjos prašymu prokuratūra nustatė, kad M. D. parašas prašyme suklastotas, ir už šį nusikaltimą įsiteisėjusiu 2004 m. teismo nuosprendžiu nuteista viena atsakovo darbuotoja. Kam pareiškėja būtų prašiusi prokuratūros nustatyti M. D. parašo klastotojus, jei jis nebuvo išreiškęs savo valios? Skundžiamais aktais panaikinama M. D. išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į A. D. valdytą žemę, o taip pat ir pareiškėjos po tėvo mirties reikšta valia šią žemę susigrąžinti. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendime byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) buvo nagrinėtos šiai bylai nepanašios aplinkybės, todėl teismas turėjo pasisakyti dėl visų jos argumentų, be kita ko, Atkūrimo įstatymo nuostatų, kurios nenumato asmenims, nepateikusiems prašymo atkurti nuosavybės teisės, galimybių teikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises. Teismas taip pat nepasisakė dėl fakto, kad Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinė byla Nr. 2-1910-199/2012 byla nutraukta kaip nenagrinėtina civilinio proceso tvarka, todėl Tarnybai teko pareiga administracine tvarka spręsti, kokio dydžio žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė A. D. Pastebėtina, kad minėtoje civilinėje byloje Tarnyba savo poziciją grindė būtent suklastotu M. D. prašymu.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas pažymi, kad juridinis faktas, jog A. D. iki nacionalizacijos valdė 0,1353 ha žemės, teismo sprendimais civilinėje byloje nebuvo nustatytas. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas priskiriamas apylinkės teismų kompetencijai, kas ir buvo padaryta. Nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad buvo konstatuotas dokumentų iš archyvinės bylos dingimo faktas. Atsakovo vertinimu, 1991 m. gruodžio 3 d. prašymas, kuris, kaip nustatė prokuratūra, buvo pasirašytas kito asmens, negali būti laikomas M. D. pasirašytu įstatymų nustatyta tvarka ir terminais bei išreiškiančiu jo valią. 1991 m. gruodžio 3 d. prašymas buvo laikomas tinkamai ir laiku paduotu bei išreiškiančiu M. D. valią iki tol, kol pareiškėja pati užginčijo šį prašymą, siekdama įrodyti, kad M. D. savo prašyme nurodė kitą žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, plotą, t. y. ne 0,0451 ha, o 0,1353 ha. Tarnyba ne kartą tiek žodžiu, tiek įvairiais raštais informavo pareiškėją, kad jai nuosavybės teisė į pageidaujamą žemę negali būti atkurta, nes trūksta įrodymų. Pareiškėjos prašyta pateikti atitinkamus dokumentus, be kita ko, dėl paveldėjimo po jos tėvo mirties. Dovanojimo sutartis nėra paveldėjimo dokumentas. Teismas, įvertinęs tai, kad 1991 m. gruodžio 3 d. prašymas buvo pasirašytas ne M. D. ir todėl negalėjo išreikšti jo valios, kad kitų prašymų, kuriais būtų išreikšta M. D. valia ir kurie atitiktų teisės aktų reikalavimus, nėra, kad pareiškėjos paveldėjimo faktą įrodantys dokumentai nebuvo pateikti (ji pati patvirtino, kad tokių dokumentų neturi), atsižvelgęs į civilinėje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir tariamai dingusių dokumentų klausimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas.Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų dėl jos teisės atkurti nuosavybės teises į 0,0902 ha žemės sklypą, kurią, jos manymu, iki nacionalizacijos valdė A. D., nes skundžiamu sprendimu šioje byloje atsakovas atsisakė atkurti nuosavybes teises į iki nacionalizacijos A. D. valdytą 0,0451 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tai yra šio ginčo dalykas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis priimto pareiškėjo skundo reikalavimų apimtyje (b. l. 2-4), jomis remiasi ir iš naujo jų netikrina. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nesutinka su teismo nustatytų aplinkybių vertinimu, todėl, remdamasis teismų praktika panašiose bylose, keičia pirmosios instancijos teismo išvadas.Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. 8VĮ-830-(14.8.2.) bei 2015 m. birželio 16 d. pažyma Nr. 5-1221 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ patvirtina, kad nuosavybės teisės nebuvo atkurtos M. D. pagal jo 1991 m. gruodžio 3 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, nes šio prašymo jis nepasirašė.Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsniu, galiojusiu M. D. prašymo padavimo metu, buvo nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 dienos. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo forma buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Šiuo teisės aktu patvirtinta prašymo forma numatė, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą teikiamą prašymą turėjo pasirašyti. Patvirtinti reikalavimai prašymo formai iš esmės nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir yra galiojantis šiuo metu. Taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsniu nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas.Kilus ginčui dėl prašymo turinio, jo vertinimui yra reikšmingos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.64 straipsnio nuostatos, kad asmens valia sandorio sudarymo metu gali būti išreikšta žodžiu, raštu ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (1 d.), asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (2 d.). Šios nuostatos taikytinos šios bylos ginčo santykiams, vertinant pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valios išraišką, kadangi specialūs įstatymai, nustatantys nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, to nereglamentuoja (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal prašymo padavimo metu galiojusi minėtą teisinį reglamentavimą asmuo, siekdamas įgyti teisę į nuosavybės atkūrimą, privalėjo atlikti tam tikrą veiksmą, tai yra pateikti prašymą atitinkamai institucijai ir išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl teisingam šio ginčo išsprendimui pirmenybė turi būti teikiama valios išraiškai, kuria siekiama įgyti teises ir pareigas, o ne paties veiksmo atlikimo formaliai kokybei.Patvirtintos formos prašymas Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises užpildytas M. D. (mirusio 1993 m. gruodžio 2 d.) vardu 1991 m. gruodžio 3 d. skirtinga rašysena. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2008 m. sausio 10 d. išvadoje Nr. ISl-1613 nurodyta, jog tirti pateiktame M. D. vardu 1991 m. gruodžio 3 d. pasirašytame prašyme pasirašė ne M. D.. Ten pat nurodoma, kad nustatyti, ar šio prašymo rankraštinį tekstą parašė M. D., nėra galimybės, nes nepateikti M. D. rašysenos pavyzdžiai. Tokiu būdu specialisto išvada paneigia tik M. D. parašą, bet ne prašymo tekstą.Teismui suteikta teisė aiškinti taikomus ginčui teisės aktus. Todėl teismo sprendimas byloje yra ne tik formalus teisės taikymo, bet ir jos aiškinimo aktas. Toks aiškinimas remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) turi atitikti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje prašymo turinio trūkumų vertinimas yra siejamas ne tik su prašymo forma bei turiniu, bet ir su kitomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis asmens valios išraišką. Kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka prašymo turinio ar formos reikalavimų, laikomasi nuostatos, kad tokie piliečių prašymai turi būti vertinami kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimas turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Be to, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo paduotas, todėl formos trūkumai nesukelia neigiamų teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-709/2003, 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-899/2010, 2014 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-457/2014).Prašymo tekste yra nurodyta, kad M. D. prašo atkurti nuosavybes teises į savo motinos A. D. žemę. Šis valios išreiškimas nėra paneigtas tuo pagrindu, kad jis nepriklauso M. D. Tai, kad M. D. nepasirašė prašymo, vertinama kaip prašymo turinio trūkumas, nepaneigiantis pretendento išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokia išvada daroma remiantis ir tuo, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikti M. D. asmeniniai dokumentai. Kurie turėjo būti jo žinioje, tai yra pažymėjimas apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir jo gimimo liudijimas. Taip pat pažyma „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ (data nenurodyta), parengta G. V., patvirtina, kad yra gautas M. D. prašymas atkurti nuosavybės teises.Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, o ne paneigia M. D. siekį atkurti nuosavybės teises ir tai yra pagrindas pripažinti, jog M. D. yra išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į A. D. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl atsakovas nepagrįstai, nesant teisinio pagrindo, šioje byloje ginčijamo sprendimu atsisakė atkurti M. D. nuosavybės teisės į žemę. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos skundo ir pripažindamas atsakovo sprendimo teisėtumą, netinkamai pritaikė ginčo santykiams materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.). Panaikinus teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.) ir Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. 8VĮ-830-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Panaikinus Įsakymą, atsakovas turi pareigą M. D. 1991 m. gruodžio 3 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išnagrinėti iš naujo, kadangi šio ginčo apimtyje buvo tiriama tik viena iš nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų, tai yra prašymo pateikimo faktas.Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. birželio 16 d. pažyma Nr. 5-1221 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ yra sudėtinė ginčijamo įsakymo dalis, todėl, panaikinus įsakymą, ji savaime tampa negaliojančia ir atskiro sprendimo dėl jos teisinės galios priimti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos R. I. U. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos R. I. U. skundą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. 8VĮ-830-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“.
Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išnagrinėti iš naujo M. D. 1991 m. gruodžio 3 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Sprendimas neskundžiamas.