Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1516-431/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-11
Bylos Nr.: 2A-1516-431/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-15972-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas: V. T.
Atsakovas: AB DNB bankas, Lietuvos bankui

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1516-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15972-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7.; 42.11.2.; 44.2.4.2.; 63.3.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovams AB DNB bankas ir Lietuvos bankui dėl kredito limitų termino pakeitimo bei sąskaitos kreditavimo sutarčių nutraukimo, kredito sutarčių panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti ieškovo ir atsakovo AB DNB bankas sudarytų Maestro ir EUROCARD/MasterCard mokėjimo kortelių suteikimo ir naudojimo bei jų sąskaitų sutarčių 4.2 punkto bei AB DNB banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8 punkto nuostatas negaliojančiomis, įpareigoti atsakovą AB DNB banką atstatyti kredito limitus ieškovo mokėjimo kortelių sąskaitose bei grąžinti ieškovui dėl kredito limitų termino panaikinimo nurašytas sumas, pripažinti negaliojančiomis 2012 m. rugsėjo 14 d. kredito sutartis Nr. K-2411-2012-124 ir Nr. K-2411-2012-125, priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 16.000 Lt neturtinės žalos kompensaciją, įpareigoti atsakovą Lietuvos banką ištirti galimą atsakovo AB DNB banko įvykdytą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimą. Nurodė, jog 1999 m. gruodžio 10 d. ir 2002 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Lietuvos žemės ūkio banką (dabar – AB DNB bankas) dėl Maestro ir auksinės EUROCARD/MasterCard kortelių išdavimo. Banko sąskaitos buvo atidarytos, kortelės buvo išduotos ir suteikti kredito limitai: Maestro kortelės sąskaitoje – 10.000 Lt, o EUROCARD/MasterCard kortelės sąskaitoje – 6.000 Lt. Kredito limitai abiejose sąskaitose buvo suteikti neterminuotam laikui, o pačių kortelių galiojimo laikas buvo terminuotas. Ieškovas 2012 m. liepos 9 d. kreipėsi į banką su prašymu dėl kortelių atnaujinimo anksčiau laiko. Ieškovas užpildė banko darbuotojos pateiktus dokumentus su tam tikrom pastabom ir 2012 m. liepos 24 d. atsiėmė atnaujintas korteles. Kortelių galiojimo laikas buvo nurodytas iki 2015 m. liepos 31 d. Ieškovo asmeninė bankininkė 2012 m. liepos 24 d. paprašė atsiųsti pajamų deklaraciją, vėliau – pateikti verslo liudijimą, pajamų-išlaidų žurnalą, AB DNB banko sąskaitos išrašą ir nuomos sutarčių kopijas, kadangi to reikalauja Lietuvos banko patvirtinti Atsakingo skolinimo nuostatai. Asmeninė bankininkė ieškovui pranešė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. ieškovo atnaujintų kortelių kredito limitai bus panaikinti ir ieškovas iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turi grąžinti bankui panaudotą kreditą, nes bankui neužtenka ieškovo pateiktų dokumentų ir bankas negali priimti sprendimo dėl kredito limito suteikimo (atnaujinimo). Ieškovui buvo paaiškinta, kad ieškovo dabartinis turimas limitas naikinamas banko rizikos valdymo specialistų sprendimu ir tai yra daroma vadovaujantis Lietuvos banko patvirtintais Atsakingo skolinimo nuostatais. Ieškovas bankui nurodė, kad sukaupti ir padengti 16.000 Lt skolą per 3 dienas ieškovui tikrai nepavyks. Tuomet asmeninė bankininkė ieškovui pasiūlė imti vartotojišką paskolą dvejiems metams susidariusiai skolai padengti. Ieškovas 2012 m. spalio 12 d. kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros departamentą su prašymu įvertinti šią situaciją bei banko veiksmus kaip pažeidžiančius ieškovo kaip vartotojo teisėtus interesus. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos finansų paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2013 m. kovo 15 d. sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą. Sutarčių 4.2 punktas neleidžia atsakovui vienašališkai keisti sutarties sąlygų, o kalba tik apie tai, kad klientas, pasirašydamas sutartį, susipažino su banko paslaugų teikimo bendrosiomis sąlygomis, jų redakcija sutarties pasirašymo metu. AB DNB bankas sau teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas suteikė būtent banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8 punktu. Ši banko teisė nebuvo aptarta su ieškovu sutarčių pasirašymo metu. Nors atsakovai kaip tinkamą pagrindą pakeisti sutartį nurodė Lietuvos banko patvirtintus Atsakingo skolinimo nuostatus, jie nepateikė jokių įrodymų, kad šie nuostatai numato būtinumą arba galimybę keisti jau galiojančias vartojimo sąskaitos kreditavimo sutartis bei suteiktus neterminuotus kredito limitus. Kadangi šalys buvo susitarę dėl neterminuoto kredito limito suteikimo sąskaitoje, o ne dėl kredito limito pratęsimo suėjus tam tikram terminui, AB DNB bankas neturėjo jokio pagrindo ieškovui taikyti Atsakingo skolinimo nuostatų dėl tvariųjų pajamų. Nauji teisės aktai arba jų pakeitimai gali būti taikomi tik teisiniams santykiams, atsirandantiems po jų priėmimo arba pakeitimo įsigaliojimo. AB DNB banko vienašališkas vartojimo sąskaitos kreditavimo limito termino panaikinimas (pakeitimas iš neterminuoto į terminuotą) ne tik pažeidė ieškovo kaip vartotojo teises, bet ir faktiškai nutraukė neterminuotą vartojimo kredito limitą bei vartojimo sąskaitos kreditavimo sutartį, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai pakeitė esmines sutarties sąlygas. Bankui vienašališkai nutraukus kredito limitų galiojimo terminą bei pradėjus išieškojimą bei nurašymą iš banko sąskaitų, ieškovas buvo priverstas pasirašyti kredito sutartis tariamai 16.000 Lt skolai dengti, todėl 2012 m. rugsėjo 14 d. ieškovo sudarytos kredito sutartys Nr. K-2411-2012-124, K-2411-2011-125 pripažintinos sudarytomis dėl atsakovo panaudoto spaudimo ieškovo atžvilgiu. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir nekompetencijos ieškovas patyrė dvasinę skriaudą ir pažeminimą, buvo apgautas, priverstas jaustis nepatogiai, tarsi būtų skolininkas, pažeidęs sutartį ir savo įsipareigojimus, todėl prarado pasitikėjimą AB DNB banku kaip sąžininga institucija, be to, nusivylė Lietuvos banku kaip vartotojų teises ginti ir vartojimo kredito davėjų veiklos priežiūrą atlikti privalančia institucija.

Atsakovas Lietuvos bankas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog ginčą, kilusį tarp ieškovo ir AB DNB banko, Lietuvos bankas išnagrinėjo vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytus reikalavimus bei šalių Lietuvos bankui pateiktus įrodymus, taip pat į ginčo santykiui taikytiną teisinį reglamentavimą, neperžengdamas teisės aktais suteiktų įgaliojimų ir neviršydamas savo kompetencijos. Ieškovas neprašė, kad Lietuvos bankas atliktų AB DNB banko veiksmų, galėjusių (galinčių) pažeisti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nustatytus reikalavimus, tyrimą. Atsakovas Lietuvos bankas nesutinka su ieškovo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių gali atsirasti Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė. Ieškinyje ieškovas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių Lietuvos banko arba jo tarnautojų kaltę dėl neteisėtų veiksmų, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo patirtą neturtinę žalą, nenurodė jokio įstatymu numatyto neturtinės žalos atlyginimo pagrindo.

Atsakovas AB DNB bankas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog 2011 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko valdybai nutarimu patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus, atsakovas patvirtino naujos redakcijos kredito limito fizinio asmens mokėjimo kortelės sąskaitoje tvarką. Iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ieškovui nepateikus AB DNB bankui dokumentų, pagrindžiančių ieškovo tvariąsias pajamas, kredito limitų terminai nebuvo pratęsti, todėl ieškovui atsirado pareiga grąžinti bankui kreditus bei sumokėti palūkanas. Ieškovui teigiant, kad negali grąžinti kreditų bei sumokėti palūkanų, atsakovas pasiūlė ieškovui apsvarstyti galimybę restruktūrizuoti įsiskolinimus sudarant dvi vartojimo kreditų sutartis. Ieškovas apsvarstė minėtą pasiūlymą ir niekieno neverčiamas, laisva valia, 2012 m. rugsėjo 14 d. sudarė su atsakovu dvi kreditavimo sutarti. Lietuvos banko patvirtinti Atsakingo skolinimo nuostatai laikytini pakankamu bei svariu pagrindu pakeisti sutartis taip, kad iš neterminuoto kredito limito jis taptų terminuotu. Todėl, svarstant kreditų limitų pratęsimo klausimą, ieškovas turėjo pateikti atsakovui duomenis apie tai, kokios yra ieškovo (kredito gavėjo) 4 mėnesių tvariosios pajamos, kad jas būtų galima palyginti su anksčiau ieškovui suteiktų kreditų limitų dydžiais. AB DNB banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8. punkto sąlygos savaime netampa neteisėtomis ar nesąžiningomis dėl to, jog ieškovas nenori pateikti tvarių pajamų gavimą patvirtinančių duomenų. Teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai suponuoja akivaizdžią aplinkybę, kad būtų nelogiška nuostatus taikyti tik naujai sudaromoms sutartims, o iki tol buvusių (esamų) banko klientų mokumo apskritai nevertinti. Ieškovas turi teisininko išsilavinimą, yra (duomenys neskelbtini). Ieškovas neįrodė nei realaus grasinimo, nei ekonominio spaudimo sąlygų visumos. Ieškovo teiginiai dėl tariamai patirtų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo yra deklaratyvūs bei niekuo neįrodyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3.630,00 Lt išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti. Priteisė valstybės naudai iš ieškovo 26,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovo pasirašytų mokėjimo kortelių suteikimo ir naudojimo bei jų sąskaitų sutarčių 4.2 punktai numato, kad klientas patvirtino, jog susipažino su paslaugų teikimo sąlygomis, su jomis sutinka bei sutarties pasirašymo momentu gavo paslaugų teikimo sąlygų egzempliorių, papildomai prie sutartyje nurodytų sąlygų ir paslaugų teikimo sąlygų, šalių santykiams pagal šią sutartį bei visas kitas tarp banko ir kliento sudarytas sutartis dėl banko paslaugų teikimo klientui taip pat taikomos banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės, kurios yra neatskiriama sutarčių dalis. Taip pat šie punktai numato, kad klientas patvirtino, kad susipažino ir sutinka su banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis bei gavo jų egzempliorių, o banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės, paslaugų teikimo sąlygos bei jų pakeitimai ir papildymai skelbiami viešai banko interneto svetainėje. Kadangi šiose ieškovo ir atsakovo AB DNB banko pasirašytų mokėjimo kortelių suteikimo ir naudojimo bei jų sąskaitų sutartyse įtvirtinti 4.2 punktai kalba išimtinai apie paties ieškovo laisva valia išreikštus patvirtinimus apie susipažinimą su šių sutarčių sudėtine dalimi esančiomis bendrosiomis nuostatomis, teigti, kad šios nuostatos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, teismas neturi jokio pagrindo. Tokie paties ieškovo sutartyje nurodyti patvirtinimai nepatenka į nė vieną CK 6.188 straipsnio 2 dalyje nurodytą nesąžiningų sąlygų atveją, taip pat tokie patvirtinimai negali būti pripažįstami nesąžiningais dėl kokių nors kitokių įstatyme nenurodytų kriterijų.

Ginčo objektu esančių AB DnB NORD banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8 punktas numatė, kad bankas turi teisę pakeisti bendrąsias taisykles, paslaugų teikimo sąlygas ar sutartis – jei šias taisykles, sąlygas ar sutartis būtina pakeisti dėl banko naudojamos programinės ar techninės įrangos pakeitimo ar kitų svarbių priežasčių, darbo organizavimo procesų pertvarkymo, teisės aktų pakeitimų ar naujų teisės aktų priėmimo, kitų svarbių priežasčių; apie šiuos pakeitimus bankas iš anksto ne vėliau kaip prieš 14 dienų informuoja klientą banko pasirinktu būdu. Kaip matyti, atsakovo patvirtintų banko paslaugų teikimo taisyklių 2.8 punkte yra numatyti aiškūs pagrindai – banko naudojamos programinės ar techninės įrangos pakeitimas, kitos svarbios priežastys, darbo organizavimo procesų pertvarkymas, teisės aktų pakeitimai ar naujų teisės aktų priėmimas, dėl kurių bankas gali keisti sutarties sąlygas vienašališkai, todėl teigti, kad šios taisyklės numato besąlygišką banko teisę be jokio pagrindo keisti sutarties sąlygas vienašališkai teismas neturi jokio pagrindo.

Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtinti Atsakingo skolinimo nuostatose buvo įtvirtinti privalomi reikalavimai bankams, teikiantiems kreditus fiziniams asmenims. Tačiau kaip ir nurodyta pačiame nutarime jie taikomi tik tiems kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti po šių nuostatų įsigaliojimo (2.3 p.). Kita vertus, teismas negali nesutikti su atsakovo AB DNB banko pozicija byloje, kad pastarieji Atsakingo skolinimo nuostatai, nors ir reglamentavę banko pareigas kreditų teikimo fiziniams asmenims į ateitį srityje, atsižvelgiant į jų priėmimo paskirtį, buvo reikšmingi ir banko jau išduotiems kreditams. Nesant pradinėje šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintos šalių valios dėl galimybės keisti sutartį vienai iš šalių atsiradus tam tikrai aplinkybei, tokia sutartis galėtų būti pakeista tik abiejų šalių bendru sutarimu, sudarytu po pradinės sutarties (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad naujo teisės akto atsiradimas šalių buvo sulygtas AB DBN banko paslaugų teikimo bendrosiose taisyklėse, esančiose neatskiriama šalių sudarytų mokėjimo kortelių suteikimo ir naudojimo bei sąskaitos sutarčių sudėtine dalimi, kaip pagrindas keisti sutartį atsakovui AB DNB bankui vienašališkai, kas sudaro pagrindą dar kartą pripažinti, kad ieškovo reikalavimas pripažinti šią sąlygą negaliojančia CK 6.188 straipsnio 2 dalies pagrindu yra nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad ieškovui abu kredito limitai buvo suteikti tuometiniame Lietuvos žemės ūkio banke, jam pateikus prašymus išduoti mokėjimo korteles, atidaryti jų sąskaitas ir suteikti jose kredito limitus. Nors iš šalių pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Lietuvos žemės ūkio banke ieškovui teikiant tokius prašymus galiojo kredito limitų suteikimo ir naudojimo tvarka, kuri yra reikšminga tikriesiems šalių ketinimams byloje nustatyti, ji šalių į bylą nebuvo pateikta. Į bylą taip pat nebuvo pateikti banko priimti sprendimai dėl pastarųjų kredito limitų ieškovui suteikimo, tokių kredito limitų suteikimo ieškovui specialių sąlygų, nors tarp šalių nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad tokie kredito limitai faktiškai ieškovui buvo suteikti ir jie buvo suteikti už 6 procentų palūkanas. Kadangi teismas sudarė visas galimybes tiek parengiamojoje, tiek vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose rinkti bylai teisingai išnagrinėti reikšmingus įrodymus, patenkino ieškovo prašymą dėl visų dokumentų, susijusių su limitų suteikimo ieškovui, išreikalavimo iš atsakovo, kurį atsakovas pagal turimas galimybes įvykdė, teismas, nustatydamas šalių tikruosius ketinimus atsakovui AB DBN bankui suteikiant ieškovui 6000 ir 10000 Lt kredito limitus, remsis byloje surinktos medžiagos visuma.

Teismas nustatė, kad ieškovas į tuometinį Lietuvos žemės ūkio banką kreipėsi dvejopais prašymais, kuriais prašė išduoti mokėjimo korteles ir atidaryti jų sąskaitas ir suteikti mokėjimo kortelių sąskaitose kredito limitus. Tarp šalių nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ieškovui buvo atidarytos sąskaitos ir išduotos prašomos mokėjimo kortelės, o po šių veiksmų atlikimo jam buvo suteikti ir prašomi kredito limitai mokėjimo kortelių sąskaitose. Nurodytos aplinkybės liudija, kad tarp šalių susiformavo dvejopi banko sąskaitos ir banko sąskaitos kreditavimo teisiniai santykiai. Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. mokėjimo kortelės EUROCARD/MasterCard išdavimo ir naudojimo sutartį Nr. 107478, jeigu bankas pagal gautą iki šios sutarties pasirašymo momento kliento prašymą suteikti kredito limitą priima sprendimą suteikti kredito limitą sąskaitoje, tai kortelės turėtojai turi teisę pradėti naudotis suteiktu kredito limitu nuo kitos banko dienos, einančios po tos dienos, kai klientas gavo kortelę, suteikiančią teisę naudotis kredito limitu sąskaitoje. Klientas turi teisę atsisakyti jam suteikto kredito limito, pateikus bankui raštišką prašymą, o bankas, klientui nevykdant šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų ir/arba pablogėjus kliento finansinei būklei, turi teisę neleisti kortelės turėtojams naudotis suteiktu kredito limitu sąskaitoje ir/ar pareikalauti iš kliento per penkias banko darbo dienas padengti visą įsiskolinimą (sugrąžinti paimtą kreditą, sumokėti palūkanas bei kitas mokėtinas/grąžintinas sumas) bankui (3 p.). Teismo vertinimu, nurodytos sutarties sąlygos liudija tiek tai, kad ieškovui išduoti 6000 ir 10000 Lt kredito limitai buvo besąlygiškai susieti su jo vardu atidarytomis Maestro ir EUROCARD/MasterCard kortelių sąskaitomis, o kartu ir joms aptarnauti išduotomis mokėjimo kortelėmis, tiek tai, kad mokėjimo kortelėje suteiktas kredito limitas, jo galiojimas nebuvo apibrėžtas atskiru konkrečiu terminu. Sutartyje buvo numatyta tik įsiskolinimo sąskaitoje dengimo tvarka, tame tarpe ieškovo pareiga kiekvieną mėnesį panaudotą kredito sumą sugrąžinti bankui iki kito mėnesio, einančio po to, kurio metu buvo paimtas kreditas, 16 dienos, jei sąskaitos mėnesio ataskaitoje ar kitokiu būdu bankas nenurodo vėlesnės datos. Tai leidžia teigti, kad ieškovo prievolė grąžinti mokėjimo kortelės sąskaitoje ieškovui suteiktą kredito limitą nebuvo terminuota, jos trukmė nebuvo apibrėžta įstatymo ar šalių susitarimo. Pagal sutarties 8 punkte numatytą sąskaitos uždarymo ir kortelės grąžinimo tvarką sutartis pasibaigia uždarius sąskaitą, o sąskaita uždaroma, jeigu klientas atsisako naudotis kortele ar bankas neatnaujina kortelės galiojimo ir klientas užpildo prašymą uždaryti sąskaitą. Jeigu bankas negauna pranešimo apie kortelės atsisakymą, bankas paskutinį kortelės galiojimo mėnesį, esant banko nustatytam minimaliam sąskaitos likučiui, pagamina naują kortelę, kurią klientas pasiima banke pasirašytinai; klientui neatsiėmus atnaujintos kortelės per 90 dienų nuo atnaujintos kortelės galiojimo termino pradžios, bankas turi teisę atsisakyti išduoti klientui atnaujintą mokėjimo kortelę. Nurodytos aplinkybės, susijusios su kortelės neatnaujinimu ar jos atsisakymu, vertintinos kaip šalių sulygtos sąlygos, kurios, joms ateityje įvykus, lemia atsakovo prievolės teikti banko sąskaitos paslaugas pabaigą, o kartu ir ieškovui suteikto kredito limito pabaigą. Teismas ieškovo reikalavimo įpareigoti AB DNB banką atstatyti kredito limitus mokėjimo kortelių sąskaitose, taip pat išvestinio reikalavimo grąžinti ieškovui dėl kredito limitų termino panaikinimo nurašytas sumas neturi pagrindo pripažinti pagrįstais.

Teismas nustatė, kad bankas nereikalavo ieškovo sudaryti vartojimo kredito sutartis, naudodamasis aplinkybe, kad pasibaigus kredito limitų galiojimui ieškovas turėjo skolą bankui, o siūlė susiklosčiusios situacijos sprendimo variantus ieškovo prašymu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas ar jo darbuotojai, derantis dėl kredito sutarčių pasirašymo būtų grasinę ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklauso nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Ta aplinkybė, kad ieškovui vartojimo kreditai buvo suteikti šalims sulygstant didesnes palūkanas, nei galiojusias ginčo kredito limitams – 6 procentai, taip pat negali būti vertinama, kad sandoris buvo sudarytas atsakovui aiškiai nepalankiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų ne tik, kad kitos kredito įstaigos būtų sutikę suteikti ieškovui kreditą palankesnėmis sąlygomis, nei jas suteikė atsakovas, bet ir kad ieškovas būtų kreipęsis į kitas kredito įstaigas dėl kredito suteikimo panaudotų ir negrąžintų kredito limitų sumų pagal sutartis dengti. Priešingai bylos nagrinėjimo teisme metu pats ieškovas pripažino net neketinęs kreiptis į kitas kredito įstaigas, nes su atsakovu turėjo ilgalaikius tarpusavio santykius. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas nemato pagrindo prašomas 2012 m. rugsėjo 14 d. kredito sutartis, kuriomis suteiktų vartojimo kreditų terminai šiai dienai net yra pasibaigę, pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu. Todėl ir šis ieškovo pareikštas reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad su viešojo intereso gynimu siejama teisė inicijuoti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimo tyrimą įstatymu yra suteikta Lietuvos bankui, o ne ieškovui, reikalauti neturimos teisės teisminės gynybos ieškovas neturi pagrindo. Todėl ir šis ieškovo reikalavimas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi byloje nustatyta, kad atsakovas AB DNB bankas pareikalavo ieškovo ginčo kredito limitus grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. teisėtai ir pagrįstai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įrodė neteisėtus veiksmus, iš kurių jis pats kildina jo nurodomą kaip patirtą neturtinę žalą. Aplinkybė, kad tokiais neteisėtais veiksmais (neveikimu), ieškovas įvardija ir toliau sekusius AB DNB banko ir Lietuvos banko veiksmus (neveikimą), šios išvados nepaneigia, nes pastarieji veiksmai, viena vertus, betarpiškai siejami su teisėtu AB DNB banko reikalavimu grąžinti paskolintas lėšas, kita vertus, jie patys negali būti laikomi pagrindu civilinei atsakomybei kilti. Teismo nenustatė, kad atsakovas ieškovui iki 2012 m. rugsėjo 14 d. teikė informaciją ar bendravo su juo tokiu būdu, kuri buvo nepakankama suvokti vidutiniam vartotojui. Byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad AB DNB bankas teikė ieškovui pranešimus dėl būtinybės grąžinti kredito limitus, prašymus dėl kredito limito suteikimo (pratęsimo), kredito sutartis, suformuluotas išskirtinai ieškovui, atsižvelgiant į jo turimą patirtį, išsilavinimą, kurių vidutinis vartotojas nebūtų supratęs. Priešingai, byloje nustatyta, kad, pavyzdžiui, ieškovui teikiami pildyti vidutiniam vartotojui suformuluoti prašymai dėl kredito limito suteikimo (pratęsimo) ieškovui netiko, nes jis, atsižvelgdamas į savo turimas žinias, gebėjo pats papildomai įvertinti jais AB DNB bankui teikiamų sutikimų prasmę ir juos suformuluoti taip, kad nebūtų pažeidžiama jo tikroji valia. Teismas nenustatė atsakovų AB DNB banko ir Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė negalima.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1) Teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes. Teismas neteisingai įvertino ieškovo 2002 m. gruodžio 12 d. prašymą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra pateiktas prašymas dėl 6.000 Lt kredito limito kortelės sąskaitoje gauti ir kad tuo metu AB DNB banke galiojo tam tikra kredito limito mokėjimo kortelės sąskaitoje suteikimo ir naudojimo tvarka. Ieškovas 2002 m. gruodžio 12 d. prašė banko atidaryti sąskaitą litais, suteikti 6.000 Lt kredito limitą ir išduoti auksinę EUROCARD/MasterCard kortelę valdyti sąskaitą. Banko parengtas standartizuotas prašymas kartu yra ir prašymas suteikti 6.000 Lt kredito limitą, kuris yra numatytas Informacijos apie mokėjimo kortelės išdavimo ir naudojimo 3.4 punkte. Šis punktas neįrodo jokių 2002 metų tam tikrų kredito limito mokėjimo kortelės sąskaitoje suteikimo ir naudojimo tvarkų egzistavimo DNB banke fakto, o tik atkartojo CK 6.918 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad sąskaitos kreditavimo santykiams yra taikomos normos reglamentuojančios vartojimo kreditą, kuriomis teismas ir turėjo vadovautis. Teismo išvada, kad pagal 1999 m. gruodžio 10 d. ir 2002 m. gruodžio 12 d. ieškovo prašymus atsakovo atliekamų veiksmų seka buvo tokia: 1) sąskaitos atidarymas; 2) mokėjimo kortelės išdavimas; 3) kredito limito suteikimas sąskaitoje, yra neteisinga ir nepagrįsta. Iš tikrųjų banko atliekamų veiksmų seka buvo tokia: 1) sąskaitos atidarymas; 2) kredito limito suteikimas sąskaitoje; 3) mokėjimo kortelės sutarties pasirašymas; 4) mokėjimo kortelės išdavimas (tik dėl EUROCARD/MasterCard). Teismo išvada, kad 2002 m. gruodžio 16 d. mokėjimo kortelės EUROCARD/MasterCard išdavimo ir naudojimosi sutartis Nr. 107478 labiausiai atspindi šalių ketinimus dėl abiejų 6000 Lt bei 10000 Lt kredito limitų ieškovui suteikimo yra visiškai nepagrista ir neteisinga. Ši sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta tik dėl EUROCARD/MasterCard mokėjimo kortelės išdavimo ir jos sąlygos negali būti taikomos atgal tai yra teisinėms santykiams dėl 10.000 Lt kredito limito išdavimo. Ši sutartis nenustato nei kredito limito galiojimo termino, nei kredito limito naudojimo galimybės tik su mokėjimo kortele, nei daro sąsają tarp mokėjimo kortelės galiojimo termino bei kredito limito galiojimo termino. Mokėjimo kortelė yra tik viena iš mokėjimų priemonių valdyti sąskaitą, ir ieškovas bet kada galėjo atvykti į banką ir atlikti operacijas su sąskaitą, o nuo 2008 m. kovo 21 d. bankas suteikė ieškovui dar vieną galimybę vykdyti operacijas mokėjimo kortelių sąskaitose ir naudoti jose suteiktą kredito limitą per interneto liniją, tai yra suteikė ieškovui dar vieną mokėjimo priemonę naudoti kredito limitą, esantį banko sąskaitoje visiškai nenaudojant kitos mokėjimo priemonės – mokėjimo kortelių. Teismas, aiškindamas tikruosius šalių ketinimus dėl kredito limito suteikimo ir naudojimo, turėjo atsižvelgti į CK 6.193 straipsnio 4 dalį bei Vartojimo kredito įstatymo normas, o ne taikyti sutarties teksto interpretavimą. Spręsdamas klausimą dėl kredito limito termino panaikinimo bei ieškovo prievolės gražinti kredito lėšas, teismas netinkamai kvalifikavo šį terminą kaip naikinamąjį ieškovo atžvilgių, tai yra bankui vienašališkai pakeitus kredito limito galiojimo terminą ir faktiškai jį panaikinus, baigėsi banko prievolė suteikti kreditą, bet prievolė ieškovui grąžinti kreditą liko galioti ir šios prievolės terminas nebuvo nutrauktas.

2) Teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, nurodytus 2012 m. liepos 9 d. prašymuose ir pagrįstai suabejojo ieškovo mokumu, yra nepagrįsta ir neteisinga. Teismas visiškai nenagrinėjo bei nevertino banko veiksmų dėl banko atsisakymo vertinti ieškovo mokumo galimybes pagal ieškovo pateiktus ir atsakovo turimus dokumentus bei informaciją. 2012 m. rugpjūčio mėnesi galiojanti Atsakingo skolinimo nuostatų redakcijos 16 punktas numatė, kad kredito gavėjo pajamų ir įmokų santykis bei vidutinės santykinės kredito grąžinimo ir palūkanų įmokos gali būti neskaičiuojamos, jeigu kredito gavėjo mokėjimo sąskaitoje arba kredito gavėjui suteikiamoje mokėjimo priemonėje nustatoma kredito linija (kredito limitas), kuri neviršija kredito gavėjo 4 (keturių) mėnesių tvarių pajamų dydžio arba 20.000,00 Lt. Pažymėtina, kad pagal tuo metų galiojanti DNB banko Tvarkos pakeitimo 13.4 punktą kredito limitas buvo pratęsiamas, patikrinus ir įvertinus šiuos kliento duomenis: kredito limito sumą, kliento pajamų dydi bei kliento amžių. Visą šią informaciją DNB bankas turėjo. Pagal Tvarkos pakeitimo 13.5 punkto nuostatas Kredito limitas galėjo būti pratęstas, nepildant kredito teikimo, kai maksimali kredito limito suma neviršija 20.000 litų. Ieškovo bendras kredito limitas buvo 16.000 Lt, o vidutinis 4 mėnesiniu pajamų dydis buvo virš 20.000 Lt. Iš nuomininko ieškovas gaudavo kiekvieną mėnesi 6.155,00 Lt, tai yra vidutinis 4 mėnesinių ieškovo pajamų dydis tik iš nuomos buvo 24.620,00 Lt. Taigi, bankas turėjo visą būtina informaciją tam, kad vadovaujantis Lietuvos banko Atsakingo skolinimo nuostatų 16 punktu bei savo paties Kredito limito asmens mokėjimo kortelės sąskaitoje tvarkos 13.4-13.5 punktais priimti sprendimą dėl kredito limito suteikimo. Ieškovo asmeninė vadybininkė patvirtino, kad nors ieškovas kelis kartus prašė pateikti jam banko oficialų sprendimą dėl ieškovo kredito limito svarstymo, ieškovas buvo informuotas tik 2013 m. lapkričio 21 d. raštu, nurodant, kad ieškovo mokumo vertinimas DNB banke buvo atliktas tik 2012 m. rugsėjo 5 d., tai yra jau po to, kai bankas nutraukė kredito limitų terminą ir pradėjo lėšų nurašymą nuo ieškovo sąskaitos. Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. bankas informavo, kad ieškovo mokumo nevertino, kadangi ieškovas nepateikė visų bankui reikalingų dokumentų. Aplinkybė, kad nuomos teisiniai santykiai iš kurių ieškovas gaudavo tvariąsias pajamas buvo nutraukti, negali būti vertinama kaip pagrįstas pagrindas abejoti ieškovo mokumu, kadangi ši informacija atsakovui paaiškėjo jau po banko sprendimo nevertinti ieškovo pateiktos ir banko turimos informacijos. Be to, paties atsakovo teismui pateiktas ieškovo banko sąskaitos išrašas rodo, kad nepraėjus 1 mėnesiui nuo nuomos santykiu nutraukimo buvo sudaryta nauja nuomos sutartis su Sporto klubas RKV.

3) Teismo išvada, kad tarp ieškovo ir banko dėl vartojimo kredito sutarčių vyko derybos, kurias patvirtina elektroninis susirašinėjimas, yra neteisingas ir nepagrįstas. Iš teismui pateikto elektroninio susirašinėjimo aiškiai matosi, kad ieškovas visų pirmą bandė sužinoti, dėl kokių priežasčių jam yra panaikinti kredito limitai, kodėl banko turimos ir ieškovo pateiktos informacijos neužtenka priimti sprendimo dėl ieškovo turimo kredito limito arba mažesnio. Aplinkybė, kad ieškovas susirašinėjo su banku bei prašė suteikti jam mažesnį kredito limitą tam, kad sumažinti dėl DNB banko neteisėtų veiksmų atsiradusią ekonominę naštą, nėra ir negali būti vertinama kaip ieškovo ir banko derybos dėl vartojimo kredito sutarčių. Ieškovas visais būdais ieškojo galimybių nesudaryti vartojimo kredito sutarčių, kol neišsiaiškins tikrosios padėties ir apie tai aiškiai informavo DNB banką. Jokių derybų dėl vartojimo kredito sutarčių ir jų sąlygų tarp banko ir ieškovo nebuvo. Atsakovas pateikė vienintelį variantą – sudaryti vartojimo kredito sutartis, ir jų projektus pateikė tik po 2012 m. rugsėjo 5 d., tai yra jau po to, kai pradėjo taikyti ieškovo atžvilgiu poveikio priemones. Ieškovas prašė netaikyti jam jokių sankcijų, bet bankas jį apgavo ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą nuo ieškovo sąskaitų bei užblokavo ieškovo korteles. Nors banko darbuotojai tiesiogiai negrasino ieškovui taikyti ekonomine prievartą, bet bankas praktiškai pritaikė ekonominį spaudimą – neteikė jokios aiškios informacijos, pradėjo išieškojimą nuo ieškovo sąskaitų, užblokavo mokėjimo korteles, vartojimo kredito sutarčių projektus pateikė tik pradėjus priverstinį ieškojimą iš kliento sąskaitų ir susirašinėjimo metų patvirtino, kad tik pasirašius banko pateiktus susitarimus, ieškovui bus leista naudotis mokėjimo kortelėmis. Visų šių faktinių aplinkybių visumą leidžia neabejotinai teigti, kad bankas savo neteisėtais veiksmai nutraukdamas ieškovo kredito limitus, žinodamas apie ieškovo padėti, tai yra kad ieškovas yra užsienyje ir jam yra gyvybiškai svarbu turėti galimybę atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, kad jis negali per 3 dienas, būdams užsienyje, surinkti beveik 16.000 Lt sumą, ir faktiškai privertė ieškovą pasirašyti sutartis, numatančias skolų dengimą. Pažymėtina, kad atsakovas DNB bankas savo valia pasirinko kraštutinę priemonę ir nutraukė sutartinius santykius. Šis atsakovo veiksmas buvo ieškovui netikėtas ir siurprizinis, ypač atsižvelgiant į ieškovo ilgalaikį bei nepriekaištingą bendravimą su banku nuo 1998 metų.

4) Teismas netinkamai kvalifikavo banko vienašališką sprendimą dėl kreditų limitų terminų pakeitimo, nesivadovavo įstatymų nuostatų reglamentuojančių vartojimo kredito santykius bei sąskaitos kreditavimo vartojimo santykius, netinkamai taikė CK normas. Pagrindinis principas dėl vartojimo kredito sutarčių turinio ir formos yra pareiktas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/481EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/l02/EEB preambulės 31 punkte, kuriame nurodyta, jog siekiant, kad vartotojas žinotų savo teises ir įsipareigojimus pagal kredito sutartį, joje turi būti aiškiai ir glaustai pateikta visa būtina informacija. Lietuvos Respublikoje šis principas yra įgyvendintas Vartojimo kredito įstatyme, kurio 19 straipsnis numato, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Bet kokios kitos sąlygos sutartyje leidžiančios kredito davėjui faktiškai nutraukti vartojimo kredito sutartį turėtų būti traktuojamos kaip pažeidžiančios šio straipsnio imperatyvias normas bei vartotojo teisęs. Teismas pasisakė paviršutiniškai, tik konstatuodamas, kad formaliai Taisyklėse yra išvardinti tam tikri pagrindai, bet teismas nevertino banko Taisyklių 2.8 punkte išvardintų pagrindų vartotojo teisių bei interesų požiūriu, jų poveikio ir įtakos šalių teisių bei pareigų pusiausvyrai, teisinio pagrįstumo bei aiškumo, taip pat nepasisakė dėl ieškovo byloje pareiktų argumentų. Teismas konstatavo, kad Atsakingo skolinimo nuostatai nenustatė jokių papildomų sąlygų jau galiojantiems susitarimams, taip pat nenumatė banko pareigos arba teisės vienašališkai keisti sutartis. Kaip teisingai pažymėjo teismas, Nuostatai taikomi tik tiems kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti po šių Nuostatų įsigaliojimo. Teismo išvada, kad Nuostatai, nors ir reglamentavę banko pareigas kreditų teikimo fiziniams asmenims į ateitį, atsižvelgiant į jų priėmimo paskirtį buvo reikšmingi ir banko jau išduotiems kreditams, yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga. Nuostatai nenustatė jokių naujų reikalavimų bankams, vertinant skolininko galimybę grąžinti kreditą.

Atsakovas, Lietuvos bankas, atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Nurodo, jog ieškovas 2012 m. lapkričio 15 d. kreipėsi dėl tarp ieškovo ir banko kilusio individualaus ginčo nagrinėjimo, nurodydamas konkrečius bankui keliamus reikalavimus, susijusius tik su individualia tarp ieškovo ir banko kilusio ginčo situacija. Ieškovas neprašė, kad Lietuvos bankas atliktų banko veiksmų, galėjusių (galinčių) pažeisti Vartojimo kredito įstatymo nustatytus reikalavimus. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 242-96 patvirtina banko veiksmų šiuo konkrečiu atveju teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl atsakovas neturėjo pareigos atlikti tariamo VKĮ pažeidimo tyrimo. Lietuvos bankui nenustačius jokių duomenų apie galimą VKĮ pažeidimą, Lietuvos bankas negalėjo pažeisti ir VKĮ 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva. Rekomendacinio pobūdžio sprendimas, netenkinantis ieškovo reikalavimų ir lūkesčių, negali būti pagrindu inicijuoti administracinę procedūrą, siekiant ieškovui palankaus ginčo nagrinėjimo rezultato. Lietuvos bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių gali atsirasti Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė, nes Lietuvos bankas, nagrinėdamas ginčą, kilusį tarp šalių, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Lietuvos banko įstatymo reikalavimus, neviršydamas teisės aktais jam suteiktų įgaliojimų ir savo kompetencijos. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių Lietuvos banko arba jo tarnautojų kaltę dėl neteisėtų veiksmų.

Atsakovas, AB DNB bankas, atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Nurodo, jog dviem 2012 m. birželio 27 d. pranešimais informavo ieškovą apie tai, jog kredito limitų grąžinimo terminas yra 2012 m. rugpjūčio 31 d., tai yra nebus automatinio kreditų limito pratęsimo, kai 2012 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigs mokėjimo kortelių galiojimo terminas. Bankas 2012 m. liepos 24 d. išdavė ieškovui naujas korteles, tačiau toliau sprendė kredito limitų suteikimo (nesuteikimo) klausimą. Tikroji nuomos sutarties nepateikimo priežastis yra ta, kad nuomos sutartis galiojo tik iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. Ši aplinkybė paaiškėjo, išanalizavus ieškovo į bylą pateiktų sąskaitų išrašus. Ieškovas 2012 m. rugsėjo 17 d. grąžino 744,80 Lt avansą nuomininkui. Vadinasi nuomos teisiniai santykiai baigėsi. Taigi, šios aplinkybės parodo, kad ieškovas negalėjo pateikti nuomos sutarties ne dėl jos sąlygų konfidencialumo, o todėl, kad nuomos sutartis paprasčiausiai pasibaigė. Sąskaitų išrašai liudija, kad 2012 m. spalio 16 d. Sporto klubas RKV sumokėjo ieškovui 2.500,00 Lt už spalį bei 18.000,00 Lt užstatą. Tačiau nauja nuomos sutartis buvo sudaryta po to, kai bankas, negavęs iš ieškovo tvariąsias pajamas pagrindžiančių dokumentų, jau buvo atsisakęs suteikti ieškovui kreditų limitus naujam laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimus dėl sutarčių 4.2. punkto bei Bendrųjų taisyklių 2.8. punkto nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. 2014 m. gegužės 5 d. nutarimu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba konstatavo, jog banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8 punktas neatitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sąskaita, kredito limitas ir banko išduota mokėjimo kortelė nėra susijusios, tai yra, kad be mokėjimo kortelės ieškovas galėtų naudotis sąskaita bei kredito limitu. Šie teiginiai neteisingi, nes be mokėjimo kortelės sąskaita būtų uždaryta, o tai reikštų tiek pareigą grąžinti kredito limitą, tiek galimybės naudotis kredito limitu nebuvimą, nesant mokėjimo kortelės ir sąskaitos. Kredito limitas nebuvo ieškovui suteiktas „iki gyvos galvos“ ar nepriklausomai nuo to, ar yra galiojanti mokėjimo kortelė ar ne. Nuo 1999 metų iki tol, kol 2011 metais bankas pakeitė tvarką, bei 2012 m. birželio 27 d. banko pranešimais ieškovas buvo informuotas apie kredito limitų galiojimo terminą, kredito limitai galiojo iki mokėjimo kortelės galiojimo termino, o kortelės galiojo 3 metus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl kredito įstaigos teisės keisti bendrąsias taisykles ir paslaugų teikimo sąlygas, vienašališko kredito limito sutarčių nutraukimo teisėtumo, vartojimo kredito sutarčių, sudarytų dėl ekonominio spaudimo, pripažinimo negaliojančiomis ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 1999 m. gruodžio 10 d. ieškovas su tuometiniu Lietuvos žemės ūkio banku sudarė prašymą-sutartį išduoti kortelę Nr. 4226 (t. I, b.l. 11; 97), pagal kurią ieškovui buvo išduota kortelė Maestro, atidaryta einamoji banko sąskaita ir suteiktas 10.000,00 Lt kredito limitas. Ieškovas 2002 m. gruodžio 16 d. Lietuvos žemės ūkio bankui pateikė prašymą išduoti EUROCARD/Mastercard mokėjimo kortelę ir 6.000,00 Lt kredito limitą (t. I, b.l. 12; 98). 2002 m. gruodžio 16 d. buvo sudaryta Mokėjimo kortelės EUROCARD/MasterCard išdavimo ir naudojimo sutartis Nr. 107478, pagal kurią bankas atidarė ieškovo mokėjimo kortelės sąskaitą ir suteikė kredito limitą (t. I, b.l. 14). AB Lietuvos žemės ūkio bankas 2003 m. gegužės 2 d. tapo AB banku NORD/LB Lietuva, kurio pavadinimas nuo 2011 m. lapkričio 11 d. yra AB DNB bankas. Ieškovas 2008 m. rugsėjo 22 d. su atsakovu sudarė mokėjimo kortelės EDCM/Maestro suteikimo ir naudojimo bei jos sąskaitos sutartį Nr. CMS209210, pagal kurią atsakovas atidarė ieškovui sąskaitą ir suteikė mokėjimo kortelę (t. I, b.l. 90-91). Ieškovas 2009 m. birželio 15 d. sudarė su atsakovu mokėjimo kortelės GOLD-ECMC suteikimo ir naudojimo bei jos sąskaitos sutartį Nr. CMS382778, pagal kurią atsakovas atidarė ieškovui sąskaitą ir suteikė kortelę (t. I, b.l. 92-93). Atsakovas 2012 m. birželio 27 d. raštu kvietė ieškovą atvykti į banką ir atnaujinti kredito limito sutartį, kadangi įsigaliojus Lietuvos banko patvirtintiems Atsakingojo skolinimo nuostatams ir pasikeitus banko vidinei procedūrai, prieš pratęsdamas kredito limito terminą bankas privalo iš naujo įvertinti ieškovo gaunamas pajamas. Tai pat ieškovas buvo informuotas, kad bankas vienašališkai keičia kredito limito mokėjimo kortelės sąskaitoje sutarčių Nr. CMS209210/1 ir Nr. CMS382778/1 sąlygą, apibrėžiančią kredito limito galiojimo terminą ir išdėsto ją taip: „kredito limito galiojimo terminas 2012 m. rugpjūčio 31 d.“ (t. I, b.l. 138-139). Ieškovas 2012 m. liepos 9 d. pateikė AB DNB bankas prašymus išduoti debeto mokėjimo kortelę ir (arba) suteikti ar pakeisti kredito limitą, kuriais prašė suteikti 6.000,00 Lt ir 10.000,00 Lt kredito limitus (t. I, b.l. 16-17). Ieškovui 2012 m. liepos 24 d. buvo išduotos mokėjimo kortelės (t. I, b.l. 22-23). Bankas 2012 m. rugsėjo 7 d. pranešė ieškovui, jog įsigaliojus Lietuvos bako patvirtintiems Atsakingojo skolinimo nuostatams ir pasikeitus banko vidinei procedūrai, prieš pratęsdamas kredito limito terminą bankas privalo iš naujo įvertinti kliento gaunamas pajamas. Kadangi klientas bankui nepateikė visų reikalingų dokumentų, pagal kuriuos bankas galėtų įvertinti jo mokumo galimybes, bankas negali pratęsti turimų kredito limitų terminų (t. I, b.l. 24). Ieškovas 202 m. rugsėjo 14 d. su atsakovui sudarė kreditavimo sutartis Nr. K-2411-2012-124 ir Nr. K-2411-2012-125, pagal kurias jam buvo suteikti 5.162,86 Lt ir 9.577,24 Lt kreditai iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. (t. I, b.l. 25-33; 39-47).

AB DNB banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių, patvirtintų banko prezidento 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 22, 2.8 punktas nustatė, kad bankas turi teisę pakeisti bendrąsias taisykles, paslaugų teikimo sąlygas ar sutartis – jei šias taisykles, sąlygas ar sutartis būtina pakeisti dėl banko naudojamos programinės ar techninės įrangos pakeitimo ar kitų svarbių priežasčių, darbo organizavimo procesų pertvarkymo, teisės aktų pakeitimų ar naujų teisės aktų priėmimo, kitų svarbių priežasčių. Pagal iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusį CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punktą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas.

Pažymėtina, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2014 m. gegužės 5 d. išvadoje nurodė, jog AB DNB bankas paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.8 punktas neatitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų (t. II, b.l. 84-86). Pirmos instancijos teismas taip pat gana detaliai analizavo šio punkto reikšmę vartotojo teisėms bei interesams, atsižvelgdamas į konkretų byloje analizuojamą atvejį, tai yra į Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingo skolinimo nuostatų įtaką kredito įstaigų ir kredito gavėjų sutartiniams santykiams. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad Bendrųjų taisyklių 2.8 punkte yra numatyti aiškūs paslaugų teikimo sąlygų ar sutarčių keitimo pagrindai, tai yra banko naudojamos programinės ar techninės įrangos pakeitimas, kitos svarbios priežastys, darbo organizavimo procesų pertvarkymas, teisės aktų pakeitimai ar naujų teisės aktų priėmimas. Papildomai pažymėtina, jog sutartyje numatyta galimybė keisti ją dėl teisės aktų pakeitimo ar naujų teisės aktų priėmimo yra pakankamai pagrįsta, teisinga, protinga ir sąžininga, kadangi, sudarytų neterminuotų ar ilgalaikių sutarčių atveju, tai leidžia išvengti ateityje galimos, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančios sutarties šalių teisinės situacijos.

Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį sutarties sąlygą pripažinti nesąžininga galima tik tada, kai yra visos šioje teisės normoje aptartos sąlygos. Vien tik aplinkybė, jog tam tikra sutarties sąlyga nebuvo individualiai aptarta su vartotoju, nėra pakankamas pagrindas ją pripažinti nesąžininga. Ši sąlyga taip pat turi iš esmės pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra suteikti paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas. Kadangi aukščiau jau buvo konstatuota, jog Bendrųjų taisyklių 2.8 punkte apibrėžtos vienašališko sutarties keitimo aplinkybės yra pakankamai pagrįstos ir teisingos, todėl šios sąlygos neaptarimas su ieškovu individualiai savaime nedaro jos nesąžininga.

Ieškovas neginčijo pirmos instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovo prievolė grąžinti mokėjimo kortelės sąskaitoje ieškovui suteiktą kredito limitą nebuvo terminuota, jos trukmė nebuvo apibrėžta įstatymo ar šalių susitarimo. Tačiau Prašyme-sutartyje išduoti kortelę Nr. 4226 ieškovas taip pat turėjo pateikti bankui duomenis apie savo darbovietę ir gaunamo darbo užmokesčio dydį (t. I, b.l. 11). 2002 m. gruodžio 12 d. prašyme ieškovas taip pat pateikė duomenis apie savo darbovietę bei turėjo užpildyti duomenis apie savo sąskaitas (t. I, b.l. 12). 2002 m. gruodžio 16 d. Mokėjimo kortelės EUROCARD/MasterCard išdavimo ir naudojimo sutarties Nr. 107478 3.4 punktas nustatė, kad klientui nevykdant šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų ir (arba) pablogėjus kliento finansinei būklei, bankas turi teisę neleisti kortelės turėtojams naudotis suteiktu kredito limitu sąskaitoje ir (arba) pareikalauti iš kliento per 5 darbo dienas padengti visą įsiskolinimą (sugrąžinti paimtą kreditą, sumokėti palūkanas bei kitas grąžintinas (mokėtinas) sumas) bankui. Šios pradinių sutarčių sąlygos patvirtina, kad kredito limito suteikimo galimybė ir tolesnis sutarties galiojimas buvo susietas su ieškovo finansine padėtimi, todėl atsakovas turėjo teisę tikrinti ieškovo gaunamas pajamas ir, atsižvelgdamas į jas, galėjo nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti suteiktą kredito limitą. Ieškovas 2012 m. liepos 9 d. pateikė AB DNB bankas prašymus išduoti debeto mokėjimo kortelę ir (arba) suteikti ar pakeisti kredito limitą, kuriuose ieškovas turėjo nurodyti savo darbovietę, pajamų šaltinius bei įsipareigojimus (t. I, b.l. 16-17).

Atsakingo skolinimo nuostatų 16 punkto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. liepos 1 d., nustatė, kad kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus, dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. asmens (namų ūkio) pajamų, kurias kredito įstaiga pripažįsta tvariomis, išskyrus 17 punkte nurodytą išimtį. Kreditų, kurių daliniai grąžinimai nenumatyti, turi būti įvertinamos vidutinės santykinės kredito grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visą kredito ir palūkanų įmokų sumą iš kredito trukmės. Kredito gavėjo pajamų ir įmokų santykis bei vidutinės santykinės kredito grąžinimo ir palūkanų įmokos gali būti neskaičiuojamos, jeigu kredito gavėjo mokėjimo sąskaitoje arba kredito gavėjui suteikiamoje mokėjimo priemonėje nustatoma kredito linija (kredito limitas), kuri neviršija kredito gavėjo 4 (keturių) mėnesių tvarių pajamų dydžio arba 20 tūkst. litų, atsižvelgiant į mažesnį. Pripažintina, jog byloje esantys ieškovo banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad iki 2012 m. liepos 5 d. General Electric International Inc filialas ieškovui dar mokėjo po 5.000,00 Lt nuomos mokestį per mėnesį (t. II, b.l. 63-66), tačiau tik nuo 2012 m. spalio 16 d. kitas nuomininkas, Sporto klubas RKV jam pradėjo mokėti nuomos mokestį (t. II, b.l. 134). Taigi laikotarpiu, kai atsakovas svarstė, ar ieškovo gaunamos pajamos yra pakankamos prašomo kredito limito terminų pratęsimui, ieškovas nebegavo nuomos mokesčio, kadangi nuomos sutartis buvo nutraukta. Kita nuomos sutartis buvo sudaryta, jau po to, kai atsakovas 2012 m. rugsėjo 7 d. pateikė ieškovui pranešimą, kad negali pratęsti ieškovo turimų 10.000 Lt ir 6.000 Lt kredito limitų mokėjimo kortelių sąskaitose terminų (t. I, b.l. 106; t. III, b.l. 102-103). Be to, 2012 m. liepos 9 d. ieškovas prašymuose išduoti debeto mokėjimo kortelę ir (arba) suteikti ar pakeisti kredito limitą buvo nurodęs, jog yra paėmęs kreditus iki 2037 m. lapkričio 1 d., kurių likučiai yra 34.516,00 Lt ir 161.107,10 Lt (t. I, b.l. 17). Taigi, nustatant ieškovo gaunamas pajamas, svarbu buvo atsižvelgti ir į jo turimus įsipareigojimus. Todėl pripažintina, kad ieškovas nepagrindė atsakovui savo tvariųjų pajamų, kurios būtų leidę pratęsti kredito limitų suteikimą po 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, nustatančiu sąlygas, kada vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį. Šiame straipsnyje yra aptarta situacija, kai kredito gavėjas laiku nemoka periodinių įmokų. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovo ir atsakovo sudarytose sutartyse nebuvo nustatytas periodinių įmokų mokėjimo grafikas, suteikto kredito limito grąžinimo terminas nebuvo apibrėžtas, tačiau atsakovo teisė reikalauti šio kredito limito grąžinimo buvo susieta su ieškovo finansinės būklės pablogėjimu. Todėl ieškovui nepateikus atsakovui duomenų, pagrindžiančių jo tinkamą finansinę padėtį kredito limitų suteikimui, pripažintina, kad atsakovas teisėtai pareikalavo grąžinti suteiktus kredito limitus. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovą atstatyti kredito limitus mokėjimo kortelių sąskaitose.

Siekiant, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, reikia nurodyti kaip pasireiškė minėtos aplinkybės bei pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad atsakovas dėl 2012 m. rugsėjo 14 d. kredito sutarčių sudarymo būtų panaudojęs prieš ieškovą smurtą ar ekonominį spaudimą, jam grasintų. Kadangi buvo pripažinta, jog atsakovas teisėtai atsisakė pratęsti suteiktus kredito limitus ir pareikalavo grąžinti 16.000,00 Lt, negalima šios aplinkybės vertinti kaip ekonominį spaudimą ieškovui dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo. Priešingai šios sutartys buvo pasiūlytos ieškovui kaip galimybė grąžinti jam suteiktą sumą ieškovui priimtinomis sąlygomis, tai yra išdėstant šią sumą per dvejus metus. Byloje esantis ieškovo susirašinėjimas su atsakovo darbuotoja patvirtina, kad derybos dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo vyko elektroniniu paštu, ieškovui nurodant, jog jis yra užsienyje. Atsakovo darbuotoja pranešė, jog negali sustabdyti nurašymų, todėl siunčia skanuotas sutartis elektroniniu paštu ir siūlo ieškovui, grįžus jas pasirašyti 2012 m. rugsėjo 14 d. Ieškovas domėjosi jo galimybėmis gauti kredito limitus, net ir sudarius vartojimo sutartis. Ieškovas nurodė, kad kitas bankas pagal analogiškai pateiktus dokumentus priėmė teigiamą sprendimą dėl kredito limito kortelėje gauti (t. III, b.l. 96-109). Taigi šalys tarėsi tiek dėl galimybių gauti papildomus kredito limitus, tiek dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo. Ta aplinkybė, kad derybų metu ieškovas buvo užsienyje, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad vartojimo sutartys buvo sudarytos dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, nes ieškovui buvo prieinamos elektroninės ryšio priemonės.

Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovas AB DNB bankas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Atsakovas sumokėjo 544,06 € bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1500,00 Lt (434,43 €) dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, todėl priteistina suma lygi pusei nurodomo Rekomendacijose, tai yra 750,00 Lt (217,22 €).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. T., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB DNB bankas, j.a.k. 112029270, 217,22 € bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

TeisėjaiLaima GerasičkinienėDainius RinkevičiusJūratė Varanauskaitė