- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-755/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Algirdas Gailiūnas, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- S.
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Advokatai
- Martynas Stankevičius, Iraida Žogaitė
- Kategorijos
- 11.9.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-45-258/2010 pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, kompensacijos pagal darbo sutartį priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2009-02-20 ADB „RESO Europa“ neeilinio valdybos posėdžio protokolo sprendimą dėl bendrovės vadovo (generalinio direktoriaus) S. N. atšaukimo iš užimamų pareigų ir darbo sutarties nutraukimo negaliojančiu dalyje, nustatančioje, kad darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės; pakeisti S. N. atleidimo iš darbo (ADB „RESO Europa“ generalinio direktoriaus pareigų) formuluotę ir darbo sutartyje Nr. 02/005 išdėstyti ją taip: darbo sutartis nutraukiama pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 3 d. ir Darbo kodekso 129 str. 1 p. – darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės; priteisti S. N. iš ADB „RESO Europa“ pagal darbo sutarties Nr. 02/005 9.4 p. priklausančią 10 (dešimties) vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką, lygią 164 646,56 Lt; priteisti S. N. iš ADB „RESO Europa“ pagal darbo sutarties Nr. 02/005 9.7 p. priklausančią 70 000 Lt dydžio premiją už 2008 m. pasiektus ADB „RESO Europa“ biudžeto rodiklius; priteisti S. N. iš ADB „RESO Europa“ pagal Darbo kodekso 141 str. 3 d. priklausantį vidutinį darbo užmokestį nuo 2009-02-21 iki tol, kol ADB „RESO Europa“ visiškai atsiskaitys, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo 2009-02-21 iki visiško atsiskaitymo dienos; priteisti iš ADB „RESO Europa“ 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2002-02-18 ėjo atsakovo generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas, o nuo 2008-05-17 iki 2009-02-21 ėjo ADB „RESO Europa“ (dabar AAS „Gjensidige Baltic“) vadovo (generalinio direktoriaus) pareigas, taip pat buvo atsakovo valdybos pirmininkas. 2009-01-22 vienintelio atsakovo akcininko AAS „Gjensidige Baltic“ sprendimu ieškovas buvo pažeidžiant įstatymus nušalintas nuo pareigų tarnybinio tyrimo dėl 2008-09-01 ir 2008-10-22 tarp atsakovo ir UAB „Sostinės būstai“ sudarytų obligacijų pirkimo - pardavimo sutarčių laikotarpiui.
2009-02-18 tarnybinio tyrimo išvadose akcininko valdyba nurodė, jog ieškovas, priimdamas vienasmenį sprendimą pasirašyti 2008-09-01 ir 2008-10-22 UAB „Sostinės būstai“ obligacijų pirkimo sutartis, pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 str. 8 d. ir 37 str. 5 d. nuostatas, veikė nesąžiningai, pažeidė atsakovo investavimo strategijos nuostatas, apie sudarytas sutartis nepranešė atsakovo valdybai. Be to, šiose išvadose nustatyta, kad ieškovas, siekdamas asmeninės naudos, naudojosi atsakovo lėšomis bei pelnėsi atsakovo sąskaita 2007-10-23 sudarytos lengvojo automobilio nuomos sutarties Nr. P08/07 pagrindu. Ieškovas nesutiko su šiomis tarnybinio tyrimo išvadomis, tačiau 2009-02-20 neeiliniame atsakovo valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir ieškovas, jo paaiškinimai tinkamai nebuvo įvertinti. Valdybos posėdžio protokole iš esmės buvo pakartotos tarnybinio tyrimo išvados ir, vadovaujantis ABĮ 37 str. 3 d. ir Darbo kodekso 124 str. 1 d., nutarta darbo sutartį su ieškovu nutraukti darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės. Kadangi darbo santykiai buvo nutraukti dėl ieškovo kaltės, atsakovo valdyba nusprendė jam neišmokėti pagal darbo sutartį priklausančios dešimties vidutinių atlyginimų dydžio išeitinės išmokos ir premijos už sėkmingą atsakovo 2008 m. biudžeto vykdymą. Tarnybinio tyrimo išvadose ir minėtame valdybos posėdyje konstatuota, kad ieškovo, kaip atsakovo generalinio direktoriaus veikimą prieštaraujant atsakovo tikslams ir akcininkų teisių pažeidimus įrodo trys aplinkybės: 2008-09-01 ir 2008-10-22 UAB „Sostinės būstai“ obligacijų pirkimo sutarčių sudarymas, naudojimasis atsakovo lėšomis savanaudiškais tikslais ir pelnymasis 2007-10-23 sudarytos lengvojo automobilio nuomos sutarties pagrindu.
Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad, vadovaujantis ABĮ, organo, paskyrusio vadovą į pareigas teisė atšaukti vadovą yra absoliuti, neginčija paties atleidimo, tačiau nesutinka su atleidimo iš darbo formuluote, t.y. atleidimu iš darbo dėl kaltės, mano, kad jam nepagrįstai neišmokėta dešimties vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija bei premija už 2008 metus.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas, suprasdamas, kad UAB „Sostinės būstai“ obligacijos ir jų įsigijimo sąlygos neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 9 d. Nutarimu Nr. N-24 „Dėl draudimo įmonės techninių atidėjinių padengimo turtu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose taisyklėse apibrėžtų kriterijų, 2008-09-01 ir 2008-10-22 pasirašė obligacijų pasirašymo sutartis, grubiai pažeidė investavimo strategijos 3 skirsnio 1 dalies ir 4 skirsnio nuostatas. Be to, ieškovas, pažeisdamas investavimo strategijos 4 skirsnio 3 dalį, neinformavo bendrovės valdybos apie sudarytus obligacijų pirkimo sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010-03-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovas (generalinis direktorius), priėmė vienasmenį sprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sandorius, pažeisdamas imperatyvias ABĮ 37 straipsnio 5 dalies ir 34 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (ADB „Reso Europa“ įstatinis kapitalas buvo 26 130 000 Lt) priima valdyba. Ieškovo sudaryti sandoriai su ta pačia įmone sudarė 25,73 procentus bendrovės įstatinio kapitalo. Neturi reikšmės tai, kad nei viena iš sutarčių nebuvo tokios vertės, kad siektų 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.
Ieškovas, žinodamas, kad sudaromas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, privataus juridinio asmens veikos tikslams, dėl planuojamų sandorių sudarymo neturėdamas valdybos pritarimo, vienasmeniškai priimdamas sprendimą investuoti bendrovės pinigus į uždarosios akcinės bendrovės, neįtrauktos į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, obligacijas, elgėsi nesąžiningai ir neprotingai. Ieškovas, būdamas bendrovės vadovas, privalėjo užtikrinti, kad visi sandoriai neprieštarautų bendrovės tikslams, būtų pagrįsti ūkiškai ir ekonomiškai.
Veiksmų neteisėtumas yra kaltės prezumpcija, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas iš atsakovo vadovo pareigų atleistas be kaltės. Pagal darbo sutartį išeitinė išmoka mokama tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, arba šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju darbo sutartis buvo nutraukta pagrįstai dėl kitų priežasčių ir išeitinė išmoka bei premija už įmonės pelno sumažinimą ieškovui nepriklauso. Pripažinus, kad ieškovo veiksmai pažeidė bendruosius civilinės teisės principus, negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas atlyginti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl savo paties kaltų veiksmų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010-03-10 sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas sprendimą grindė ABĮ 34 straipsnio 4 dalimi ir 37 straipsnio 5 dalimi bei Draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 35 straipsnio 3 bei 4 dalimis. Tačiau įforminant darbo sutarties su ieškovu nutraukimą, šios teisės normos nebuvo nurodytos kaip atleidimo pagrindas. Teismas nemotyvavo, kodėl obligacijos, dėl kurių buvo sudarytos sutartys, teismo vertinamos kaip ilgalaikis turtas (pagal galiojusius teisės aktus valdyba priima sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo). Uždarosios akcinės bendrovės obligacijos nėra ilgalaikis turtas. Taigi, atsakovas nepažeidė ABĮ 34 straipsnio 4 dalies 6 punkto.
2. UAB „Sostinės būstai“ obligacijoms įsigyti buvo panaudotos laisvos atsakovo lėšos, kurios buvo skirtos investavimui į vertybinius popierius. Todėl DĮ nuostatos šiuo atveju netaikomos ir teismo išvada, kad ieškovas pažeidė DĮ 35 straipsnio 3-4 dalių nuostatas, yra nepagrįsta. Reikalavimo, kad atsakovo laisvos lėšos privalo būti investuojamos pagal draudimo įmonės techninių atidėjinių padengimo turtu taisykles, nėra numatyta nei teisės aktuose, nei atsakovo investavimo strategijoje. Priešingai, strategijos 5 skirsnyje nurodyta, jog laisvų atsakovo lėšų investavimas nėra ribojamas.
3. Apygardos teismas paviršutiniškai įvertino bylos įrodymus pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Tokią prielaidą leidžia daryti ir teismo klaida nurodant, kad ieškovas pasirašė obligacijų pirkimo sutartis bendrai 6 723 430,4 Lt sumai ir tai sudarė 25,75 procentus bendrovės įstatinio kapitalo. Ši suma buvo paminėta tik valdybos posėdyje, tačiau iš byloje esančių sutarčių kopijų matyti, kad bendra sutarčių vertė yra 3 368 000 Lt.
4. Nepagrįsta teismo išvada, apie ieškovo nesąžiningumą. Sudarytos sutartys neprieštaravo jokioms imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat atsakovo tikslams, o sutartims sudaryti nebuvo būtinas atsakovo valdybos sprendimas, kadangi sutartimis buvo įsigytos obligacijos, kurios nepriskiriamos ilgalaikiam turtui, be to, kiekvieno sandorio vertė neviršijo 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.
5. Kad ieškovo elgesys atitiko rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, patvirtina byloje įrodymais pagrįstos šios aplinkybės: atsakovo valdybos nariams buvo žinoma apie ketinimą įsigyti obligacijas; apie sudarytas sutartis valdyba buvo informuota (apie ketinimą jas sudaryti valdybos informuoti teisės aktai neįpareigojo); sudarytos sutartys, priešingai nei nemotyvuotai nurodė apygardos teismas, buvo ūkiškai ir ekonomiškai pagrįstos, be to, pasirašant sutartis atsakovui buvo išduoti du paprastieji vekseliai ir numatytos palūkanos, jeigu UAB „Sostinės būstai“ uždelstų vykdyti įsipareigojimus. Be to, ieškovo vadovavimo laikotarpiu, atsakovas per 2008 m. uždirbo didžiausią pelną per visą atsakovo veiklos vykdymo laikotarpį.
6. Ieškovo atleidimo metu atsakovas vykdė reorganizavimą sujungimo būdu peržengiant valstybės ribas. Teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovas atleisdamas ieškovą tariamai dėl kaltės iš tiesų sąmoningai siekė ieškovą atleisti tokiu būdu, kad reorganizavimo atveju nereikėtų ieškovui išmokėti kompensacijų pagal darbo sutartį. Nors valdybos nariai žinojo apie ketinimą sudaryti sutartis ir jų sudarymą, tik, kai prireikė spręsti klausimą dėl darbuotojų darbo santykių tęstinumo pabaigus atsakovo ir akcininko reorganizavimą, atsakovas pradėjo kelti klausimą dėl sutarčių teisėtumo. Pastebėtina ir tai, kad AAS „Gjensedige Baltic“ ir ADB „RESO Europa“ jungimosi sąlygose, patvirtintose dar 2008-07-03 ADB „RESO Europa“ valdybos nutarimu, nebuvo nurodyta, kokios pareigos numatytos ieškovui po atsakovo reorganizavimo.
7. Kadangi apygardos teismo išvada dėl ieškovo atleidimo dėl kaltės yra nepagrįsta, nepagrįstas ir teismo atsisakymas priteisti ieškovui pagal darbo sutartį priklausančias sumas. Ieškovui priklausančios premijos išmokėjimas apskritai nepriklauso nuo darbo sutarties nutraukimo fakto ar pagrindo.
8. Kadangi atsakovas neteisėtai ieškovui neišmokėjo visų priklausančių sumų, vadovaujantis Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, atsakovas privalo ieškovui sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės laiką (nuo 2009-02-21). Be to, taikytinos CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis ir atsakovas privalo ieškovui sumokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.
9. Nepagrįstai atmestas reikalavimas atlyginti ieškovui neturinę žalą. Atsakovas paskleidė tikrovės neatitinkančią, ieškovo garbę ir orumą žeminančią informaciją ir taip padarė žalą, apribojo galimybes susirasti naują darbą. Ieškovas tebėra bedarbis. Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pagrįsta apygardos teismo išvada, kad ieškovas pažeidė ABĮ 37 straipsnio 5 dalies ir 34 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliantui turėjo būti suprantama, kad, įsigijus turtą, kuris bus naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus, šis turtas priskiriamas prie ilgalaikio turto.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sandorių bendra suma yra 25,73 procentų bendrovės įstatinio kapitalo.
3. Teismas tinkamai taikė DĮ 35 straipsnio 3 ir 4 dalis, kadangi pagal atsakovo investavimo strategiją ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-03-09 nutarimą, investicija į vienos įmonės obligacijas negalėjo viršyti 1 procento (nagrinėjamu atveju, tai 566 055 Lt) bendros techninių atidėjinių sumos.
4. Ieškovas nepagrįstai kaltina teismą šališkumu pats eurų vertę sutapatindamas su litais. Byloje yra įrodyta 6 723 430,4 Lt išmoka.
5. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis veikė kaip rūpestingas ir apdairus vadovas. Viena, jis ignoravo ADB „Reso Europa“ investavimo strategiją. Antra, sudarė sandorį su įmone, kurios vadovas yra žinomas kaip didelę žalą kitai įmonei padaręs asmuo, tačiau yra ieškovo pažįstamas. Trečia, perleido UAB „Sostinės būstai“ 6 723 430,4 Lt nepareikalavęs jokio prievolės įvykdymo užtikrinimo. Ketvirta, naudojosi asmeniniais tikslais bendrovės lėšomis – 150 000 Lt beprocente paskola. Penkta, bendrovė mokėjo nuomą už automobilį ieškovui, kuriuo jis net nesinaudojo, nes turėjo tarnybinį automobilį.
6. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl tariamo susidorojimo reorganizacijos metu.
7. Atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, jam sumokėjo viską, kas priklausė. Reikalavimas dėl premijos yra nepagrįstas, nes apeliantas pats padarė bendrovei žalos. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo irgi nepagrįstas, kadangi apeliantas, būdamas vadovas, veikė nerūpestingai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Ieškovas S. N. iš ADB „RESO EUROPA“ (šiuo metu AAS „Gjensidige Baltic“) generalinio direktoriaus pareigų atšauktas 2009-02-20 valdybos sprendimu už 2008-09-01 ir 2008-10-22 UAB „Sostinės būstai“ obligacijų pirkimo sutarčių sudarymą, nesant valdybos sprendimo, naudojimąsi atsakovo lėšomis savanaudiškais tikslais ir už pelnymąsi 2007-10-23 sudarytos lengvojo automobilio nuomos sutarties pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir sprendime pasisakė tik dėl vieno atšaukimo iš užimamų pareigų pagrindo - obligacijų pirkimo sutarčių sudarymo. Dėl kitų pagrindų nepasisakė ir ieškovo ieškinį atmetė.
Ieškovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Atsakovas apeliacinio skundo nepadavė.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas atskirų kategorijų bylose, tame tarpe darbo bylose.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su darbo santykiais, tačiau jis nėra susijęs su viešuoju interesu, todėl apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliacinio skundo ribų ir pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendime neaptartų faktų ir bylos aplinkybių. Iš kitos pusės, kitų ieškovo atleidimo pagrindų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme gali pabloginti ieškovo atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priimti blogesnį sprendimą negu yra skundžiamas, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, draudžiama (CPK 313 str.).
Ieškovo apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABĮ ir DĮ. Nurodo, kad jis šių įstatymų nepažeidė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas yra draudimo įmonė. Draudimo ir su juo susijusią draudimo veiklą reglamentuoja DĮ. ABĮ nuostatos DĮ reglamentuojamiems santykiams taikomas tiek, kiek šiuo įstatymu nenustatyta kitaip (DĮ 1 str. 8 p.). ABĮ draudimo įmonėse reglamentuoja šių įmonių valdymo organų teises ir pareigas, veiklą, atsakomybę ir kt. Bendrovės vadovo statusas, jo teisės ir pareigos nustatytos ABĮ 37 straipsnyje ir Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1-4 dalyse. Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens sutikimo. Bendrovės administracijos vadovo daugelis teisių ir pareigų yra susiję su įstatymų, kitų teisės aktų bei kitų bendrovės valdymo organų – akcininkų susirinkimų, valdybos sprendimais nustatytų taisyklių, strategijų ir kt. vykdymu. Jis yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui – jis turi veikti išimtinai bendrovės interesais.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad atšauktas iš generalinio direktoriaus pareigų buvo neteisėtai, nes pasirašydamas sutartis pirkti UAB „Sostinės būstai“ obligacijas iš bendrovės laisvų lėšų, ABĮ nuostatų nepažeidė.
ABĮ 34 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta, kad bendrovės valdybos kompetencijai priklauso sprendimų įsigyti ilgalaikį turtą už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, priėmimas (ABĮ 2008-05-15 redakcija). Bendrovės įstatinis kapitalas sandorių sudarymo metu buvo 26 130 000 Lt, o 1/20 įstatinio kapitalo sudarė 1 306 500 Lt (26 130 000/ 20). Obligacijų 2008-09-01 įsigyta už 1 368 000 eurų (4 723 430,4 Lt) ir 2008-10-22 už 2 000 000 Lt. Tokios sumos aiškiai buvo didesnės už 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad obligacijos nėra ilgalaikis turtas. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Pagal 2008-09-01 obligacijų pasirašymo sutartį 1 368 000 eurų sumai, obligacijos išperkamos fiksuotą išpirkimo datą – 20009-12-01, t.y. daugiau kaip po vienerių metų laiko. 2008-10-22 pasirašyta sutartimi dėl 2 000 000 Lt vertės obligacijų taip pat sutarta jas išpirkti fiksuotą išpirkimo datą 2009-12-15, t.y. daugiau kaip po vienerių metų laiko. Pagal 18-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ 5.1.4 papunktį skolos vertybiniai popieriai, kurie bus laikomi ilgiau nei vienerius metus, yra ilgalaikis turtas.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog apie obligacijų pirkimą (pasirašymą) atsakovo valdybos nariai žinojo ir tam neprieštaravo.
Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta. ABĮ 35 straipsnyje nustatyta valdybos sprendimų priėmimo tvarka. Sprendimams priimti yra šaukiamas valdybos posėdis, jame nustatyta tvarka už priimamus sprendimus balsuojama, sprendimas priimamas, jeigu jame dalyvauja nustatytas valdybos narių skaičius, ir, kai už jį gauta daugiau balsų „už“ negu „prieš“. Valdybos posėdžiai turi būti protokoluojami. Taigi, generalinio direktoriaus manymas, kad valdybos nariams yra žinoma apie jo kompetenciją viršijančius priimtus sprendimus, negali būti prilygintas valdybos posėdyje nustatyta tvarka priimtam sprendimui.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas, atmesdamas jo ieškinį, nepagrįstai rėmėsi DĮ 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nustatančiomis draudimo techninių atidėjimų padengimą turtu, nes obligacijų pasirašymo sutartims finansuoti buvo naudojamos laisvos lėšos, kurių investavimo DĮ 35 straipsnio 3 ir 4 dalys nereglamentuoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis DĮ 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsakovo 2008-02-05 valdybos posėdyje buvo patvirtinta „Investavimo strategija“ (toliau – Strategija), kurioje buvo nustatytos investavimo kryptys, ilgalaikiai investavimo tikslai, investavimo apribojimai ir kt. Šios Strategijos 2 skirsnyje nustatyta, kad bendrovės techniniai atidėjiniai ir laisvos lėšos bus investuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-03-09 nutarimu Nr. N-24 „Dėl draudimo įmonės techninių atidėjinių padengimo turtu taisyklių patvirtinimo“. Taigi, laisvų lėšų investavimas pagal Strategiją turėjo būti daromas laikantis jos nuostatų, bet ne ieškovo nuožiūra. Strategijos 11 skirsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad investicijos į įmonių obligacijas, neįtrauktas į oficialius ar juos atitinkančius reguliuojamus vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus, negali būti didesnės kaip 5 procentai bendrovės techninių atidėjinių sumos, gavus priežiūros komisijos leidimą, bei investicija į vienos įmonės obligacijas negali būti didesnė kaip 1 procentas bendros techninių atidėjinių sumos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas investavimui būtų turėjęs draudimo priežiūros komisijos leidimą investavimui, kai investavo į vienos įmonės obligacijas daugiau kaip 1 procentą bendros techninių atidėjinių sumos. Bendrovės techniniai atidėjiniai 2008-06-30 buvo 56 605 583 Lt, todėl, laikantis šio reikalavimo, ieškovas į vieną įmonę obligacijų forma galėjo investuoti ne daugiau kaip 566 055 Lt, tačiau investavo keliariopai didesnę sumą, todėl teisėjų kolegija apelianto argumentą atmeta.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tiksliai sprendime nurodė įstatymų, kuriais rėmėsi, punktus, negali būti argumentas keisti ar naikinti priimtą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadas, kad ieškovas atšauktas iš generalinio direktoriaus pareigų ir atleistas dėl jo paties kaltės – teisės aktų ir bendrovės valdybos sprendimų nevykdymo. Todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Pagal bylos duomenis, išlaidos, susidarę dėl procesinių dokumentų įteikimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme sudaro 2,7 Lt. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo, kurio nenaudai priimtas sprendimas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo S. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2,7 lito (du litus septyniasdešimt centų) išlaidų, susidariusių dėl procesinių dokumentų įteikimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.