Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros departamento prokuroro bei nuteistojo Š. J. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Š. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 10 p. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Š. J. dėl BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 11 p. išteisintas, kadangi nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. J. nuteistas už tai, kad 1989 m. vasario 11 d., apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas su savimi nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą - vienvamzdį, lygiavamzdį 16 mm kalibro, „ZK“ (rusiškos raidės) medžioklinį šautuvą Nr. 14828, užtaisytą vienu 16 mm kalibro medžiokliniu šoviniu su 5 mm skersmens šratais, išdaužęs įėjimo durų apatinį stiklą, įsibrovė į A. Š. sodo namelį, esantį Kauno rajone, Gervėnupio kaime, sodų bendrijoje „Centrolitas“, (duomenys neskelbtini). Greta gyvenęs E. P. , išgirdę daužiamo stiklo garsą, priėjo prie minėto sodo namelio patikrinti ar nedaromas nusikaltimas, o Š. J. , turėdamas tikslą nužudyti piliečio pareigas vykdantį E. P. , nusitaikė į vietą, kurioje pagal jo suvokimą turėjo būti E. P. gyvybiškai svarbūs organai - galva ir krūtinė, bei vieną kartą tyčia iššovė į pastarąjį iš medžioklinio šautuvo, iš ne didesnio kaip 3,50 m ir ne mažesnio kaip 1,15 m atstumo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių: dėl tamsiu paros metu buvusio blogo matomumo jis nepastebėjo, kad E. P. pasilenkė, ir todėl pataikė jam tik į viršugalvį bei nugaros viršutinę dalį, padarydamas du šautinius sužalojimus galvos plaukuotoje srityje kairėje pusėje ir nugaros kairėje pusėje, kurie sukėlė lengvą sveikatos sužalojimą. Š. J. po šūvio pasišalino iš sodo namelio. Tokiais veiksmais Š. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 p.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad 1989 m. vasario 11 d., apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išdaužęs įėjimo durų apatinį stiklą, įsibrovė į A. Š. sodo namelį, esantį Kauno rajone, Gervėnupio kaime, sodo bendrijoje „Centrolitas“, (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.

Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad E. P. pasikėsino nužudyti siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 11 p.

Dėl šių dviejų kaltinimų Š. J. Kauno apygardos teismo buvo išteisintas, kadangi nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros departamento prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei neteisingai paskirtos bausmės.

Teismas, pasak prokuroro, netinkamai įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, nepagrįstai išteisino Š. J. dėl pasikėsinimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą ir dėl pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, be to, paskyrė Š. J. neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.

Prokuroras nurodo, jog pats nuteistojo Š. J. ir kartu su juo buvusių asmenų įsibrovimo į svetimą sodo namelį faktas duoda pakankamai pagrindo manyti, jog tai buvo padaryta siekiant pavogti namelyje buvusius daiktus. Kiekvienas asmuo, įsibrovęs į svetimą butą, namą, sodo namelį ar kitą patalpą ir vėliau sulaikytas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės gali sugalvoti ne vieną versiją, pavyzdžiui, norėdamas pavalgyti, išgerti, pamiegoti, pasislėpti nuo lietaus, šalčio ir pan. Paprastai tokie paaiškinamai vertinami kritiškai, nes kiekvienas asmuo, įsibraunantis į svetimą patalpą, suvokia, jog rizikuoja būti apkaltintas nusikaltimo padarymu ir ši rizika neproporcingai didesnė už naudą tenkinant minėtus sumanymus. Prokuroras pažymi, kad inkriminuojamas veikas Š. J. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. žinodamas, kad jei jis bus sulaikytas, jam teks atlikinėti realią laisvės atėmimo bausmę. Mažai tikėtina, kad noras pažiūrėti filmą svetimame sodo namelyje galėjo nulemti grėsmę atlikti 2,5 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro teigimu, įvykio aplinkybės savaime leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog į A. Š. sodo namelį buvo įsibrauta su tikslu jį apvogti, o sutikti su Š. J. gynybine versija galima būtų tik tuo atveju, jei ji būtų logiška, nuosekli ir nekeltų abejonių.

Prokuroras skunde teigia, kad bylos tyrimo pradiniame etape nebuvo atlikti visi procesiniai veiksmai, kurios būtina atlikti tiriant vagystės versiją. Tai, kad vagystės versija nebuvo tiriama, nurodo ir faktas, kad pagal minėtą BK straipsnį nebuvo iškelta baudžiamoji byla, Š. J. , E. U. ir R. P. nebuvo pareikšti įtarimai. Tačiau prokuroro manymu ir surinktų faktinių duomenų visuma leidžia paneigti Š. J. gynybinę versiją. Įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota, kad A. Š. sodo namelyje drabužių spintos durelės atidarytos, ant grindų išmėtyti daiktai, ant sofos-lovos yra suvyniota į vieną ryšulį patalynė. Šie faktai, anot apelianto, parodo, kad Š. J. ir jo draugai kažko ieškojo spintoje, išmėtė joje buvusius daiktus ant grindų, kas visiškai prieštarauja jų versijai, kad į sodo namelį buvo įsibrauta tikslu pažiūrėti televizorių. Be to, mažai tikėtina, kad Š. J. ir jo draugams kiltų noras žiūrėti televizorių nešildomame sodo namelyje vasario mėnesį. Taip pat mažai tikėtina, kad jis laikė savo daiktus ne spintoje, o išmėtytus ant grindų. Tai patvirtina ir R. P. pirminis paaiškinimas, kuriame užfiksuota, kad jo draugai, pasišviesdami pirmame sodo namelyje paimta žvake ir degtukais, „vėl ėmė versti daiktus“. Vėliau, apklaustas liudytoju, R. P. šių aplinkybių nebenurodė, tačiau Š. J. , E. U. ir R. P. turėjo galimybių suderinti parodymus.

Visi šie faktai rodo, kad Š. J. , E. U. ir R. P. įsibrovė į A. Š. sodo namelį ne norėdami pažiūrėti televizorių, bet pavogti ten esančius daiktus. Tokiu būdu teismo išvada, kad pasikėsinimas padaryti vagystę įsibraunant į patalpą byloje neįrodytas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismas, skirdamas bausmę Š. J. nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimas yra labai sunkus, Š. J. charakterizuojamas neigiamai, nusikaltimą jis padarė laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, po to dar ne kartą buvo teistas Lietuvoje ir užsienyje, baustas administracine tvarka, nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Kita vertus, nusikaltimas padarytas seniai, nebuvo baigtas ir nesukėlė labai sunkių pasėkmių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas paskyrė Š. J. laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatymo numatytą bausmės vidurkį. Tačiau prokuroras teigia, jog įvertinęs minėtas aplinkybes teismas turėjo paskirti Š. J. laisvės atėmimo bausmę, ne žemesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Prokuroras skunde prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti Š. J. kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. dėl pasikėsinimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą ir nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; pripažinti Š. J. kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 ir 11 p. dėl pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų dėl nukentėjusio asmens piliečio pareigų vykdymo ir siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, bei nuteisti jį laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams; bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirti Š. J. galutinę trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo Š. J. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas privalėjo vadovautis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, o būtent BPK 242 str. reikalavimu visus bylos įrodymus ištirti tiesiogiai teisiamajame posedyje, laikydamasis žodinio bylos nagrinėjimo principo. Tačiau šiuo atveju į teismo posėdį nebuvo kviečiamas pagrindinis kaltinimo liudytojas E. P. ir betarpiškai nebuvo išklausyti jo parodymai apie nusikalstamą įvykį. Dėl to buvo pažeista proceso šalių teisė - bylos teisminio nagrinėjimo metu užduoti jam klausimus ir gauti į juos atsakymus.

Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė posėdyje balsu perskaitytais šio liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 183 str., 184 str. ir 281 str. reikalavimus (parodymai buvo nukopijuoti nuo anksčiau duotų parodymų, procesinio veiksmo metu dalyvavo pašalinis asmuo). Teismas, anot apelianto, privalėjo priimti nutartį pripažinti E. P. nukentėjusiuoju ir išaiškinti visas jo teises, kurios pagal galiojančius proceso įstatymus yra skirtingos ir žymiai platesnės negu anksčiau galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse (BPK 28 str. 2 d.).

Teismas, pasak gynėjo, nei nutartyje atmesti gynybos prašymą E. P. pripažinti nukentėjusiuoju ir išaiškinti jo teises, nei nuosprendyje dėl jo parodymų neteisėto gavimo neišsakė jokių argumentų ir nenurodė motyvų, kodėl prašymą atmeta, o pažeidimus toleruoja.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, jog veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę, kuomet kaltininkas betarpiškai siekia tyčia nužudyti nukentėjusįjį, tačiau to nepadaro ne dėl atsitiktinių priežasčių, o dėl realių, nepriklausančių nuo kaltininko valios priežasčių. Šiuo atveju, pasak apelianto, buvo atsitiktinės priežastys - E. P. , atėjęs prie namelio, pasilenkė, kad pasižiūrėtų pro angą duryse kas jame yra, o lenkėsi jis ne todėl, kad išvengtų šūvio, kuris buvo atsitiktinis.

Be to, apeliantas teigia, jog ikiteisminio tyrimo tyrėjų inciatyva ginklų ir sprogmenų tyrimo skyriaus šaudykloje atliktas eksperimentas yra neteisėtas, kadangi jis, pažeidžiant BPK 197 str. reikalavimus, atliktas ne įvykio vietoje, be to, nedalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui. Teismas nuosprendyje nurodė, kad eksperimento metu nustatytos faktinės aplinkybės kartu su įvykio vietos apžiūrų bei balistinių tyrimų duomenimis leidžia kategoriškai teigti, jog šūvio metu medžioklinis šautuvas buvo Š. J. pečių lygyje, tai yra jis buvo tradicinėje šaudymo iš medžioklinio šautuvo padėtyje. Minėti duomenys, pasak apelianto, teisme nebuvo patikrinti. Nors teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirminis įvykio vietos apžiūros protokolas suklastotas, tačiau nepriėmė šiuo klausimu jokios nutarties.

Skunde nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje nepaneigti nuteistojo Š. J. atsakomybę šalinantys įrodymai, visiškai nesvarstyti arba nemotyvuotai atmesti visi gynybos argumentai ir pasiremta vien tik kaltinimo argumentais. Tuo, anot gynėjo, buvo pažeisti BPK 328 str. reikalavimai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų apie tyčinį pasikėsinimą atimti E. P. gyvybę. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta atsitiktinio šūvio versija.

Apeliantas skunde teigia, kad motyvų nenurodymas, kodėl vienus išdėstytus faktus ir įrodymus teismas atmeta, o kitais remiasi, iš dalies lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, pasiremiant vieninteliu įrodymu - ikiteisminio tyrimo metu atliktu eksperimentu, tačiau jo išvadai apie asmens kaltumą nepakanka (BPK 305 str.)

Nuteistojo Š. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2007 m. sausio 5 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir priimti Š. J. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo Š. J. gynėjo – atmesti. Nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti.

Prokuroro ir nuteistojo Š. J. gynėjo apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteistojo gynėjo skundo

Nuteistojo Š. J. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų apie jo ginamojo tyčinį pasikėsinimą atimti E. P. gyvybę, todėl jis turi būti išteisintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje surinktais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Š. J. , E. U. ir R. P. , 1989 m. vasario 11 d., apie 22.00 val., Š. J. su savimi turint nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą - vienvamzdį, lygiavamzdį 16 mm kalibro, „ZK“ (rusiškos raidės) medžioklinį šautuvą, užtaisytą vienu 16 mm kalibro medžiokliniu šoviniu su 5 mm skersmens šratais, išdaužę įėjimo durų apatinį stiklą, įsibrovė į A. Š. sodo namelį, esantį Kauno rajone, Gervėnupio kaime, sodo bendrijoje „Centrolitas“, (duomenys neskelbtini). Greta gyvenusiam E. P. išgirdus daužiamo stiklo garsą ir priėjus prie minėto sodo namelio patikrinti ar nedaromas nusikaltimas, Š. J. rankose turėtu medžiokliniu šautuvu buvo iššautas vienas šūvis į E. P. pusę. Pastarajam pasilenkus, iššauti šratai pataikė jam į viršugalvį bei nugaros viršutinę dalį, padarydami du šautinius sužalojimus galvos plaukuotoje srityje kairėje pusėje ir nugaros kairėje pusėje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po šūvio Š. J. , E. U. ir R. P. iš sodo namelio pasišalino.

Šias faktines bylos aplinkybes neabejotinai įrodo byloje surinkti įrodymai, jų neginčyja nei vienas iš apeliantų. Tačiau nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Š. J. iš medžioklinio šautuvo šovė tyčia, taip siekdamas nužudyti piliečio pareigas vykdantį E. P. . Apeliantas teigia, kad šūvis į nukentėjusįjį buvo atsitiktinis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo gynėjo skundo teiginiu. Atsitiktinio šūvio galimybė paneigta byloje surinktais įrodymais.

Visų pirma, paties nuteistojo Š. J. byloje duotų parodymų apie šūvio aplinkybes analizė leidžia daryti išvadą, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, neatitinkantys kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl vertintinini kritiškai ir atmestini.

Patys pirmi Š. J. parodymai užfiksuoti jo paaiškinime, rašytame 1989 m. vasario 15 d., t. y. praėjus vos kelioms dienoms po įvykio. Čia jis teigia, kad būdamas A. Š. sodo namelyje su E. U. ir R. P. , pastebėjo, kad kažkas su prožektoriumi vaikšto nuo vieno namuko prie kito. Pagaliau šis asmuo atėjo ir prie namuko, kuriame buvo nuteistasis su dviem draugais. Š. J. rankose laikė užtaisytą medžioklinį šautuvą. Pamatęs prožektoriaus šviesą ant užuolaidos, Š. J. uždėjo pirštą ant užtaisyto šautuvo gaiduko, norėdamas šauti nors į lubas, o tuo metu šautuvas iššovė. Po šūvio visi trys pabėgo iš namelio (t. 1, b. l. 13-14). 1989 m. kovo 11 d. apklaustas liudytoju, Š. J. parodė, kad vyriškiui su prožektoriumi priėjus prie namelio lango, nuteistasis, laikydamas užtaisytą šautuvą ant kelių, o pirštą ant gaiduko, kažkaip netyčia iššovė, gal nuspaudė gaiduką. Po to, V. U. atrakino duris jose buvusiu raktu, ir visi trys pabėgo (t. 1, b. l. 23-24).

Dar vėliau, 2006 m. gegužės 12 d. apklausiant Š. J. jau įtariamuoju, jis parodė, kad kažkam iš namelyje buvusių jo draugų pasakius „bėgam per langą“, jis užsilipo ant stalo ir rankose laikė užtaisytą šautuvą. Š. J. teigė nieko neketinęs nušauti, tačiau jam ant minėto stalo pasisukus ir pasijudinus, ginklas iššovė. Šūvio metu šautuvą apeliantas teigė laikęs dešinėje rankoje (t. 2, b. l. 149-150).

Papildomos apklausos 2006-06-30 metu Š. J. parodė, kad kažkam pasakius „bėgam“, jis lipo pro langą ir tuo metu šautuvas, buvęs jo rankose, iššovė (t. 2, b. l. 157-161).

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme Š. J. parodė, kad šautuvas iššovė tuo metu, kai jis jį sugriebė bėgdamas iš namelio ir nenorėdamas jo palikti. Š. J. tvirtino, kad šūvis įvyko netyčia, nes buvo jautrus šautuvo paleidimo mechanizmas, jis sąmoningai į nieką nesitaikė ir nešovė (t. 4, b. l. 60-61).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Š. J. liudytojo apklausos protokole užfiksuoti parodymai negali būti laikomi teisėtai gautais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, tačiau jie reikšmingi vertinant nuteistojo parodymų visumą bei formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutinai vertinant įrodymus.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų Š. J. parodymų, pirmajame savo paaiškinime Š. J. pripažino, kad šūvis nebuvo visiškai atsitiktinis, nes jis ketino šauti „nors į lubas“ ir dėl to uždėjo pirštą ant gaiduko. Vėliau apklaustas liudytoju taip pat teigė uždėjęs pirštą ant gaiduko ir šautuvas iššovęs. Šioje apklausoje Š. J. neatmetė galimybės, kad jis gaiduką nuspaudė. Iš šių Š. J. parodymų nelabai aišku, ant kurios šautuvo dalies jis laikė uždėjęs pirštą - gaiduko ar nuleistuko. Tačiau iš to, kad jis teigia galėjęs gaiduką nuspausti ir dėl to šautuvas iššovęs, galima spręsti, jog jis kalba ne apie gaiduką, o apie nuleistuką. Taigi, iš šių Š. J. parodymų galima spręsti, kad šūvis nebuvo savaiminis, nes jį sukėlė Š. J. , nuspausdamas užtaisyto šautuvo nuleistuką. Ar tai jis padarė tyčia, ar neatsargiai, bus aptarta toliau šioje nutartyje.

Vėlesnių apklausų metu Š. J. ėmė neigti bet kokius savo sąmoningus ir tyčinius veiksmus iššaunant iš šautuvo, teigdamas, kad šautuvas iššovė pats savaime, t. y. tuomet, kai jis, bėgdamas iš namelio, užsilipo ant stalo ir šautuvą sugriebė bei sujudino. Š. J. aiškino, kad taip galėjo atsitikti dėl jautraus šautuvo paleidimo mechanizmo.

Savaiminio šūvio, nenuspaudus nuleistuko, galimybę apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas J. Chleborodovas atmetė, kaip mažai tikėtiną, nurodydamas, kad taip galėtų atsitikti tik stipriau daužant atlaužtą gaiduką arba jeigu šautuvas stipriai nukristų ir suveiktų saugikliai. Tuo tarpu net ir pats Š. J. nenurodė, kad būtų stirpiai sutrenkęs ar išmetęs iš rankų šautuvą, o jo nurodomas šautuvo sujudinimas ar sugriebimas (nenuspaudžiant nuleistiko), kaip matyti iš eksperto parodymų, savaiminio šūvio sukelti negali. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlikus balistinę ekspertizę buvo nustatyta, jog šautuvas yra tvarkingas (t. 2, b. l. 133-134), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šūvis galėjo įvykti dėl šautuvo konstrukcijos gedimų ar trūkumų.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo parodymų apie tai, jog šūvis įvyko jam užsilipus ant stalo, norint išlipti per langą, nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kartu su nuteistuoju namelyje buvę E. U. ir R. P. nenurodė, kad norint pabėgti iš namelio, kaip jie tai ir padarė, būtų reikėję lipti ar jie būtų lipę per kokį nors stalą. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, E. U. tiesiog atrakino kitame namelio gale buvusias duris jose buvusiu raktu, ir visi trys per jas pabėgo. Per jokį langą lipti nereikėjo. Taigi, Š. J. parodymai apie tai, kad bėgdamas iš namelio jis užsilipo ant stalo, vertintini kritiškai, kaip siekis suderinti savo parodymus su ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis apie šūvio trajektoriją.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad Š. J. šūvis iš rankose laikyto šautuvo buvo tyčinis, valingas veiksmas. O tai, kad šis veiksmas buvo nukreiptas atimti nukentėjusiajam gyvybę, įrodo toliau šioje nutartyje aptariami įrodymai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ teismams išaiškinta, kad vei­ka ga­li bū­ti kvalifikuoja­ma kaip pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti tik esant api­brėž­tai kal­ti­nin­ko ty­čiai at­im­ti gy­vy­bę. Apibrėžta tyčia yra tuomet, kai asmuo konkrečiai suvokia veikos pavojingumo pobūdį ir siekia konkrečių padarinių, šiuo atveju, nukentėjusiojo mirties.

Teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Iš bylos duomenų matyti, kad Š. J. šautuvą naudojo dar iki įsibrovimo į A. Š. sodo namelį. Tai patvirtina byloje liudytojais apklaustų E. U. ir R. P. , taip pat paties Š. J. parodymai. E. U. , apaklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad Š. J. , būnant pas jį sodo namelyje, parodė medžioklinį šautuvą bei paaiškino, kad su juo ne kartą yra šaudęs, gyrėsi peršovęs šaldytuvą, pasakojo laisvalaikiu šaudęs į tuščius butelius. Dar dienos metu Š. J. pasiūlė E. U. ir R. P. nueiti prie Kauno marių pašaudyti. Nuėjus prie Kauno marių, Š. J. susistatė tuščius butelius ir į juos šaudė maždaug iš 10 metrų. Be to, vėliau, Š. J. šovė į apšvietimo stulpą. Po šio šūvio, anot liudytojo E. U. , lempos gaubtas tapo skylėtas, „kaip rėtis“ (t. 2, b. l. 24). Liudytojas R. P. taip pat nurodė, kad prieš einant į sodus Š. J. prie Kauno marių šaudė į tuščius butelius (t. 2, b. l. 34). Šie duomenys parodo, jog nuteistasis puikiai žinojo turimo šautuvo šūvio charakteristikas, mokėjo su juo elgtis, matė ir suprato kokią žalą jis gali padaryti šaudamas iš šio ginklo. Šią išvadą patvirtina ir paties Š. J. parodymai, kuriuose jis detaliai ir nuosekliai nurodo šautuvo užtaisymo ir šovimo iš jo mechanizmą. Be to, iš Š. J. charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis nuo vaikystės domėjosi šaunamaisiais ginklais, lankė šaudymo būrelį (t. 3, b. l. 117).

Iš liudytojų E. U. ir R. P. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad sodo namelyje pas Š. J. dingus elektrai, jie visi nusprendė nueiti į sodus bei įsibrauti į kokį nors sodo namelį pasižiūrėti filmo. Išeidamas Š. J. pasiėmė su savimi ir minėtą ginklą ir šovinius. Paklausus pastarojo, kam ginklas, Š. J. atsakė „dėl viso pikto“ (t. 2, b. l. 24, 34). Be to, kaip matyti iš bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių, ginklą įvykio metu Š. J. turėjo rankose užtaisytą. Tai leidžia spręsti, kad Š. J. numatė, jog galimai panaudos su savimi turimą šaunamąjį ginklą. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad jis neketino šauti nei į žmogų, nei kur kitur. Apklaustas teisme apeliantas negalėjo paaiškinti kodėl jis, nors ir neketino šaudyti, šautuvą nešėsi su savimi ir laikė jį užtaisytą.

Kadangi, kaip minėta, nuteistojo Š. J. parodymai apie paties šūvio aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, iš jų spręsti apie nuteistojo tyčios turinį negalima. Tačiau Š. J. tyčios turinį parodo kiti byloje surinkti įrodymai.

Liudytojas E. U. apie šūvio aplinkybes parodė, kad jiems trims neteisėtai patekus į svetimą sodo namelį, jis išgirdo, kad kažkas ateina. Per duris, kurias dengė permatoma užuolaida, matėsi, kaip prie sodo namelio artinosi kažkoks žmogus su prožektoriumi. Kai minėtas vyriškis jau lipo mediniais laiptais, E. U. , pasakė Š. J. „bėgam“. Tuo metu E. U. stovėjo prie kitų durų, buvusių namelio priešingoje pusėje. Tada nepažįstamas vyriškis priėjo prie namelio pagrindinių laukujų durų ir įkišo pro jas degantį prožektorių. E. U. pamatė šūvio liepsną ir suprato, kad šovė Š. J. . Po šūvio Š. J. pasakė, kad šovė į galvą (t. 2, b. l. 25, t. 4, b. l. 97).

Panašius parodymus davė ir kitas namelio viduje tuo metu buvęs liudytojas R. P. , kuris teigė, kad jiems patekus į namelio vidų, jis staiga išgirdo, kad prie sodo namelio kažkas priėjo bei vyrišku balsu sušuko: „ką ten veikiat, kas čia?“. Per išdaužtą stiklą R. P. , pamatė vyriškio siluetą. Matėsi, kad prie namelio artinasi žmogus, kad jis lipa laiptais, kad per skylę įkišo prožektorių. Minėtam vyriškiui prakišus į namelio vidų prožektorių, R. P. išgirdo šūvį, pamatė liepsną bei suprato, kad šovė Š. J. . Tiesa, liudytojas R. P. , duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad šūvio metu Š. J. nukrito nuo stalo, ant kurio buvo užsilipęs, po to ir pasigirdo šūvis (t. 4, b. l. 140). Ši liudytojo R. P. parodymų dalis atmetama, kaip neatitinkanti kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip minėta, liudytojų parodymais nustatyta, jog bėgant iš namelio nereikėjo perlipti per jokį stalą.

Nukentėjusysis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, kurie atitinka pirmiau minėtus liudytojų parodymus. E. P. parodė, kad, eidamas apžiūrėti sodo namelio, pasiėmė stiprią šviesą skleidžiantį halogeninį prožektorių, sodo namelyje buvo visiškai tamsu, televizorius įjungtas nebuvo, o iš sodo namelio vidaus girdėjosi ne mažiau kaip dviejų vyrų balsai. Jis iki sodo namelio ėjo neįjungęs prožektoriaus, teritorija iš dalies buvo apšviesta nuo E. P. namo įjungto apšvietimo. Sodo namelio viduje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, stumdymas, balsai, viduje buvusių vaikinų dialogas rišlus nebuvo, girdėjosi pasikartojantys pavieniai keiksmažodžiai, jis suprato, kad tai buvo išgėrę asmenys. Pradėjus lipti mediniais laiptais ir sustojus ties aikštele esančiomis durimis, sodo namelyje viskas nurimo, nesigirdėjo jokio garso, nes viduje buvę vaikinai girdėjo ir suprato, kad prie sodo namelio durų kažkas priėjo. Jis prožektoriumi švietė per langą, stovėdamas prie durų, kurios buvo su keliais stiklais. Galvodamas, kad stovėti priešais durų langą yra nesaugu, kadangi viduje vaikinai buvo girti, kad į jį gali mesti kokį nors daiktą ar dar ką nors padaryti, jis pritūpė. Kaip tik tuomet, išgirdo šūvį iš vidaus, po kurio pajuto smūgį į galvos viršugalvį. Po šūvio atšoko į šoną bei nusirito ar nubėgo laiptais žemyn ir pasišalino iš matomumo zonos, nes bijojo pakartotinio šūvio.

Taigi, nors nuteistasis Š. J. teigė nematęs ateinančio žmogaus, į jį nesitaikęs ir tyčia nešovęs, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties Š. J. parodymai apie tai ar jis matė prie durų stovintį nukentėjusįjį nebuvo vsiškai nuoseklūs. Neužilgo po įvykio rašytame pasiaiškinime nuteistasis nurodė, kad matė, kaip kažkas su prožektoriumi vaikščiojo nuo vieno namuko, prie kito, kol pagaliau priėjo ir prie jų namuko. Tuomet Š. J. pamatė ant užuolaidos prožektoriaus šviesą (t. 1, b. l. 13). Apklaustas įtariamuoju, Š. J. teigė jokio žmogaus nematęs, tačiau nurodė matęs, kaip kažkas šviečia pro langą prožektoriumi (t. 2, b. l. 150). Papildomos apklausos metu taip pat nurodė žmogaus nematęs (t. 2, b. l. 160). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Š. J. parodė, kad jie būdami namelyje išsigando, nes kažkas prie jo artinosi, matėsi iš toliau artėjančios šviesos (t. 4, b. l. 60).

Taigi apeliantas pirmiau aptartuose parodymuose iš esmės neigia matęs nukentėjusįjį, stovintį prie namelio durų. Tačiau jis pripažįsta matęs kaip „kažkas“, „vyriškis“ vaikšto šviesdamas su prožektoriumi, kaip tas „kažkas“ priėjo prie namelio, kuriame jie buvo, lango, matė ant užuolaidos prožektoriaus šviesą ir kaip kažkas šviečia prožektoriumi pro langą. Nors Š. J. neigia matęs konkretų žmogų, iš šių jo parodymų akivaizdu, kad pats vienas prožektorius negali judėti ir Š. J. neabejotinai suprato, kad prožektorių, kuriuo šviečiama į namelio vidų, laiko kažkoks žmogus. Todėl Š. J. parodymai apie tai, kad jis paties žmogaus nematė, vertinant jo tyčios turinį, esminės reikšmės neturi, kadangi akivaizdu, kad jis šaudamas suprato, jog prožektorių laiko ne kas kitas, o žmogus, ir kad jis šauna būtent į tą žmogų.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ant namelio langų ir stiklinių laukujų durų, kaip nustatyta bylos duomenimis, buvo uždėtos permatomos užuolaidos, kurias nurodė matęs ir pats nuteistasis. Be to, abu liudytojai, buvę namelyje su Š. J. , nurodė būtent per šias permatomas užuolaidas, kurios dengė laukujas duris, matę prie namelio atėjusį ir laiptais užlipusį, prie pat namelio durų buvusį žmogų, kuris švietė į vidų prožektoriumi. Šie duomenys leidžia teigti, kad Š. J. taip pat matė bent jau žmogaus kontūrus. Šią išvadą patvirtina ir liudytojo E. U. parodymai apie tai, kad po šūvio Š. J. pasakė šovęs nukentėjusiajam į galvą.

Kad šūvis nebuvo atsitiktinis, bet valingas tyčinis Š. J. veiksmas, kad nuteistasis taikėsi būtent į nukentėjusįjį, įrodo ir šie byloje surinkti įrodymai.

Įvykio vietos apžiūros protokolais, 2006-05-15 specialisto išvada Nr. 4034/4035 ir 2006-05-30 atliktu eksperimentu nustatyta, kad buvo šauta iš kambario pusės, įėjimo į sodo namelį durų link, 140 cm aukštyje peršauta medinės pertvaros dailylentė ir laukujų durų stiklas (preliminarus pažeidimo centras – 128 cm). Atlikus visus pirmiau minėtus proceso veiksmus, nustatyta, kad šūvio trajektorija nežymiu kampu ėjo iš viršaus į apačią, 140 cm aukštyje nuo namelio grindų padarant kiauryminį pažeidimą dailylentėje ir pažeidimą namelio laukujų durų viršutiniame stikle, kurio preliminarus pažeidimo centras yra 128 cm aukštyje.

Kaip matyti iš atlikto eksperimento, esant tokiai šūvio trajektorijai, asmuo, jei jis būtų stovėjęs tokiu atstumu, kad nuo laikomo ginklo vamzdžio laibgalio iki dailylentės būtų nuo 1,5 iki 3,5 m (maksimalus galimas atstumas nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki dailylentės, nes toliau stovėti neįmanoma dėl sodo namelio kambario ilgio) būtų turėjęs ginklą laikyti beveik sau virš galvos (t. 2, b. l. 113-122). Tokia padėtis yra nepatogi šauti, nelogiška ir sunkiai įmanoma, turint galvoje paties ginklo svorį ir šūvio metu susidarančią atatranką. Be to, pats Š. J. nenurodė, kad būtų ginklą laikęs iškeltą sau virš galvos. Priešingai, vienu atveju jis tvirtino ginklą laikęs sau ant kelių, o duodamas parodymus teisme teigė sugriebęs jį norėdamas pasiimti. Todėl ši galimybė, kad Š. J. šūvio metu laikė šautuvą iškėlęs sau virš galos atmestina.

Artimesnio, nei iš 1-1,5 m atstumo, šūvio galimybė taip pat atmestina, kaip mažai tikėtina, kadangi apeliacinio teismo posėdyje apklaustas ekspertas parodė, jog esant labai artimam šūviui, pvz., 10, 30 ar 50 cm, priklausomai nuo ginklo rūšies, aplink pažeidimo vietą lieka suodžių žiedai. Šiuo atveju gi buvo šauta iš galingo medžioklinio 16 kalibro lygiavamzdžio šautuvo, tačiau suodžių žiedų ant pažeistos dailylentės nerasta, todėl darytina išvada, kad buvo šauta ne iš labai artimo atstumo.

Atmestina ir Š. J. versija apie tai, kad šautuvas iššovė laikant jį ant kelių ar sugriebiant norint jį paimti, t. y. nuleistose nuteistojo rankose. Apeliaciniame teisme apklaustas ekspertas J. Chleborodovas patvirtino pirmiau minėtais duomenimis nustatytą aplinkybę, jog šūvio trajektorija eina žemėjančia kryptimi bei paaiškino, jog 177 cm ūgio žmogui, laikant tokį ginklą, kokiu šovė Š. J. , nuleistoje rankoje, tokia trajektorija, kokia šiuo atveju nustatyta, iššauti neįmanoma. Pasak eksperto, nesvarbu kokio ūgio būtų žmogus, jei ranka su šautuvu būtų nuleista, tai šūvio trajektorija eitų iš apačios į viršų. Ekspertas kategoriškai paneigė šūvio iš apačios į viršų galimybę.

Iš pirmiau minėto eksperimento matyti, kad pagal nustatytą šūvio trajektoriją, kai atstumas tarp šautuvo vamzdžio laibgalio ir dailylentės yra nuo 1 iki 1,5 m, nuteistojo Š. J. ūgio (177 cm) žmogus šautuvą turi laikyti tokiame aukštyje, kaip ir būdamas įprastinėje šūvio padėtyje, t. y. laikant šautuvo buožę atremtą į petį. Kaip apeliaciniame teisme parodė ekspertas J. Chleborodovas, tokiu atveju pats šaunantysis stovi apie 2-2,5 m. iki dailylentės.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiausiai tikėtina, kad Š. J. šūvio metu stovėjo apie 2-2,5 m. nuo šūvio metu pažeistos dailylentės ir 3,15-3,75 m. - iki laukųjų durų, kur buvo nukentėjusysis, nes 2006-05-09 sodo namelio apžiūros protokole užfiksuota, kad atstumas nuo laukųjų durų iki medinės pertvaros yra 1,15 m (t. 2, b. l. 79). Stovėdamas tokiu atstumu, sprendžiant pagal šūvio trajektoriją, Š. J. laikė ginklą maždaug 1,5 m aukštyje, t. y. savo pečių lygyje. O būtent tokia šautuvo laikymo padėtis, kuomet jis pakeliamas į pečių lygį, o jo buožė atremiama į petį, ir laikoma įprastine šūvio padėtimi.

Taigi ši aplinkybė, jog Š. J. šūvio metu šautuvą laikė įprastinėje šūvio padėtyje, t. y. savo pečių lygyje, šautuvo vamzdis buvo nežymiai pasviręs žemyn, rodo, jog šūviui nuteistasis ruošėsi, prieš šaudamas taikėsi ir šūvis, priešingai nei nurodo pats Š. J. , buvo ne atsitiktinis, o sąmoningas jo veiksmas. Š. J. tyčios kryptingumą šūvio metu geriausiai iliustruoja po šūvio Š. J. pasakyti žodžiai: „šoviau į galvą“.

Apibendrindama pirmiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Š. J. nusikaltimo įrankiu pasirinko 16 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą. Dar prieš šaudamas į nukentėjusįjį, jis ne kartą šaudė iš turėto šautuvo, todėl žinojo jo šūvio charakteristikas, mokėjo su juo elgtis, suprato, kad šaudamas iš šio ginklo į žmogų, o ypač į galvą, neabejotinai atims jam gyvybę. Įsibraudamas su kitais dviem asmenimis į svetimą sodo namelį, nuteistasis ginklą turėjo su savimi, rankose jį laikė užtaisytą, paruoštą bet kuriuo momentu panaudoti, kaip pats nurodė kartu buvusiems E. U. ir R. P. - „dėl viso pikto“. Supratęs, kad juos, įsibrovusius į svetimą sodo namą, pastebėjo pašalinis asmuo, matydamas, kad šis asmuo priėjo prie namelio laukujų durų ir šviečia su prožektoriumi į namelio vidų, siekdamas sutrukdyti minėtam asmeniui įvykdyti jo pilietinę pareigą ir bijodamas būti pastebėtu ar sulaikytu neteisėtai įsibrovus į svetimą sodo namelį, tyčia, suvokdamas savo veikos pavojingumą, t. y., jog šaudamas iš 16 kalibro medžioklinio šautuvo žmogui, stovinčiam už 3,15-3,75 m nuo jo, į galvą neabejotinai atims gyvybę, šovė į nukentėjusįjį E. P. , taikydamas į vietą, kur jo manymu buvo jo galva, t. y. atliko visus veiksmus, kad atsirastų norimos pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, tačiau dėl to, kad nukentėjusysis netikėtai pasilenkė, nepasiekė norėtų pasekmių, t. y. nukentėjusiojo nenužudė, o tik nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, tarp jų ir paties nuteistojo parodymų, į svetimą sodo namelį įsibrovęs Š. J. , šaudamas į nukentėjusįjį, turėjo tikslą nebūti pastebėtu ir išvengti galimo sulaikymo. Šiam tikslui pasiekti jis pasirinko piliečio pareigą vykdančio E. P. nužudymą. Taigi, Š. J. tyčia nužudyti nukentėjusįjį susiformavo ne iš anksto, bet staiga, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, t. y. jam supratus, kad nukentėjusysis gali tuoj pat juos užklupti, pranešti policijai ir jie gali būti sulaikyti. Staiga susiformavusi nuteistojo tyčia staiga ir pasikeitė. Pasikeitus aplinkybėms ir Š. J. pasiekus pagrindinį tikslą, t. y. išvengus pastebėjimo ar sulaikymo, nukentėjusiajam po šūvio nugriuvus nuo laiptų, Š. J. su draugais iš namelio pabėgo. Todėl tai, kad po šūvio, turėdamas galimybę įsitikinti ar pasiekė pageidaujamų pasekmių ir nužudė nukentėjusįjį, Š. J. to nepadarė, vertinant Š. J. tyčios nužudyti nukentėjusįjį turinį, esminės reikšmės neturi, kadangi Š. J. buvo pasiekęs savo pagrindinį tikslą – išvengti sulaikymo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš liudytojų E. U. ir R. P. parodymų matyti, kad po šūvio nukentėjusiajam nugriuvus nuo laiptų, jie visi pamanė, kad jis buvo nušautas. Dėl to, kad Š. J. , E. U. manymu, nušovė žmogų tarp jų netgi buvo kilęs konfliktas. Tai rodo, kad ir pats nuteistasis manė nušovęs E. P. .

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus pirmiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad nuteistasis Š. J. , šaudamas į nukentėjusįjį, veikė tiesiogine apibrėžta konkretizuota tyčia, siekdamas vienintelių pasėkmių – nukentėjusiojo mirties, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam pasilenkus, Š. J. paleistas šūvis tik nesunkiai sutrikdė jam sveikatą. E. P. gi, išgirdęs kaimyno sodo namelyje dūžtant stiklus, siekdamas apsaugoti kito žmogaus turtą, nuėjo pažiūrėti kas vyksta kaimyno sodo namelyje, o tuo pačiu perspėti įsibrovėlius, kad jie paliktų sodo namelį, taip vykdydamas piliečio pareigą užkirsti kelią galimai daromam nusikaltimui. Todėl Š. J. nusikalstama veika teisngai kvalifikuota, kaip pasikėsinimas nužudyti piliečio pareigas vykdantį E. P. .

Nuteistojo gynėjas neteisus apeliaciniame skunde teigdamas, jog veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę, tik tuomet, kai kaltininkas betarpiškai siekia tyčia nužudyti nukentėjusįjį, tačiau to nepadaro ne dėl atsitiktinių priežasčių, o dėl realių, nepriklausančių nuo kaltininko valios priežasčių. Esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti kitą žmogų, nesvarbu kokios – „realios“ ar atsitiktinės priežastys sutrukdo kaltininkui pasiekti norimų pasekmių. Teisiškai reikšminga yra tik tai, ar šios pasekmės priklauso ar nepriklauso nuo kaltininko valios. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, Š. J. siekiamos pasekmės nekilo dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti. Laimingo atsitiktinumo dėka pats nukentėjusysis prieš šūvį pasilenkė, taip išvengdamas mirties.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo parodymams bei jų vertinimui, teigiant, kad jais pirmosios instancijos teismas remtis negalėjo, kadangi nukentėjusysis nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje ir proceso dalyviai negalėjo jam užduoti klausimų, o liudytojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pažeidžiant BPK 183 str., 184 str. ir 281 str. reikalavimus (parodymai buvo nukopijuoti nuo anksčiau duotų parodymų, procesinio veiksmo metu dalyvavo pašalinis asmuo).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais nuteistojo gynėjo argumentais. BPK 184 str. nustato ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdomos liudytojo apklausos tvarką. Šis straipsnis numato, kad prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos tais atvejais, kai jis mano, kad liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu, liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus arba kad liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus. Be to, šiame straipsnyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apklausos metu prokuroras turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui papildomų klausimų. Kai apklausa baigta, prokuroras turi teisę susipažinti su apklausos protokolu ir prašyti jį papildyti. Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama 184 straipsnio 1 dalies numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, visi minėtame straipsnyje šiam procesiniam veiksmui keliami reikalavimai buvo įvykdyti. Šiuo atveju prokuroras, manydamas, kad E. P. nebus įmanoma apklausti bylos nagrinėjimo teisme metu, būtent ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 16). Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras pranešė įtariamojo gynėjui (t. 2, b. l. 17). Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo prokuroras, įtariamasis, jo gynėjas, visi jie turėjo teisę užduoti klausimus apklausiamajam (t. 2, b. l. 19). Jokie pašaliniai asmenys, kaip nurodoma nuteistojo gynėjo skunde, apklausoje nedalyvavo. Gynėjo skundo teiginys, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo perrašyti nuo ankstesnių E. P. parodymų, visiškai nepagrįstas. Tai paneigė ir apeliacinio teismo posėdyje apklaustas pats nukentėjusysis.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto (gynėjo) dėmesį į tai, kad pagal BPK 276 str. 1 d., kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Tai pirmosios instancijos teismas ir atliko, todėl tokie nukentėjusiojo parodymai pripažintini tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje ir jais teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas nuosprendį. Be to, kaip minėta, nukentėjusysis buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip užtikrinant gynėjo skunde miminą žodinio bylos nagrinėjimo principą bei kitus BPK reikalavimus, susijusius su proceso dalyvių teise užduoti liudytojui klausimus.

Š. J. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat abejoja byloje atlikto eksperimento teisėtumu, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jis atliktas ne įvykio vietoje, be to, nedalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad minimas procesinis veiksmas buvo atliktas nepažeidžiant procesinių reikalavimų, todėl gali būti pripažintas tinkamu įrodymu šioje baudžiamojoje byloje.

Kaip matyti iš BPK 197 str., baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių konkrečių reikalavimų šio procesinio veiksmo atlikimui. Minėtame straipsnyje tik nurodyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Suprantama, kad kaip ir bet koks procesinis veiksmas, taip ir eksperimentas, turi būti fiksuojamas surašant atitinkamą protokolą, kuriame nurodomi jame dalyvavę asmenys, naudotos priemonės ir metodai, eksperimento atlikimo sąlygos, tvarka ir eiga, bei gautos išvados. Visi kiti galimi reikalavimai šiam veiksmui yra susiję iš esmės su kriminalistikos rekomendacijomis, siekiant gauti maksimaliai patikimesnių rezultatų. Vienas iš tokių įstatyme tiesiogiai nenumatytų reikalavimų, yra eksperimento darymas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamo įvykio metu. Tačiau tai nereiškia, kad, kaip nurodo gynėjas, jis turi būti būtinai daromas įvykio vietoje. Atliekant minimą eksperimentą, ekspertai turėjo visus reikiamus duomenis, kurie leido maksimaliai tiksliai sumodeliuoti įvykio situaciją ir ne įvykio vietoje. Iš įvykio vietos netgi buvo paimta peršauta dailylentė, kuri buvo panaudota atliekant šį eksperimentą. Šiuo atveju eksperimento atlikimas ne pačioje įvykio vietoje, atsižvelgiant į nustatinėjamas aplinkybes, eksperimento išvadų tikslumui ir teisėtumui jokios įtakos neturėjo.

Tai, kad šiame procesiniame veiksme nedalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, kolegijos nuomone, taip pat neįtakoja eksperimento išvadų teisėtumo ir patikimumo. Įtarimasis, nukentėjusysis ir liudytojas gali dalyvauti eksperimente, jei be jų tyrimo veiksmo negalima atlikti. Šiuo atveju Š. J. dalyvavimas nebuvo būtinas, kadangi šiam tyrimo veiksmui buvo svarbus tik jo ūgis. Prieš eksperimentą buvo gauti duomenys apie tikslų Š. J. ūgį (177,5 cm), kuris praktiškai atitiko eksperimente dalyvavusio specialisto ūgį (177 cm), todėl pakako šio specialisto dalyvavimo. Apskritai, kaip minėta, įstatymas nenumato jokių konkrečių reikalavimų šiam tyrimo veiksmui (nėra ir reikalavimo, kad jame dalyvautų gynėjas). Todėl darytina išvada, kad, nepažeisdamas baudžiamojo proceso principų ir nuostatų, laikydamasis kriminalistikos ir kitų mokslo šakų, kurių žinios naudojamos atliekant eksperimentą, reikalavimų, šio veiksmo atlikimo vietą, laiką, sąlygas, metodus, jame dalyvausiančius asmenis ir kt. pasirenka pats šį tyrimo veiksmą atliekantis tyrėjas ar prokuroras. O teismas, įvertinęs visas pirmiau išvardintas aplinkybes, sprendžia ar šio tyrimo veiksmo metu padarytos išvados yra patikimos ir teisėtos, ir ar eksperimento protokole užfiksuoti duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad eksperimentą atlikę ir jame dalyvavę specialistai buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 str., už melagingos išvados davimą.

Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje atliktą eksperimentą ir jo metu gautus duomenis įvertino, kaip patikimus ir teisėtus, pripažino juos įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Apeliaciniame Š. J. gynėjo skunde taip pat teigiama, kad pirminis įvykio vietos apžiūros protokolas suklastotas. Iš tiesų, kaip vizualiai matyti iš 1989 m. vasario 12 d. surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo, jo pabaigoje, sirtingu nei visas tekstas rašalu, prirašyta sakinio dalis: „kuri buvo namelio pirmajame kambaryje ant grindų“. Tačiau tai savaime neįrodo, kad šis protokolas buvo suklastotas, kadangi šį prierašą, pvz., pasibaigus vienos rašymo priemonės rašalui, galėjo parašyti tas pats įgaliotinis G. G. , kuris ir surašė šį protokolą. Šios prielaidos negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad prirašytoje sakinio dalyje nurodyta tai, kas jau buvo nurodyta vienodu rašalu ir raštu pirmiau šiame protokole t. y., kad namo pirmajame kambaryje ant grindų rasta šovinio gilzė. Todėl darytina išvada, kad protokole esantis prierašas jame užfiksuotų aplinkybių nekeičia ir nėra reikšmingas sprendžiant Š. J. kaltės klausimą.

Dėl prokuroro skundo

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai išteisino Š. J. dėl pasikėsinimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą.

Apygardos teismas, išteisindamas Š. J. , nurodė, jog bylos duomenimis nepaneigti kaltinamojo Š. J. bei liudytojų E. U. ir R. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duoti parodymai, jog jie į sodo namelį įsibrovė norėdami pažiūrėti televizorių, o ne pagrobti joje buvusius daiktus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Prokuroras iš dalies teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad noras pasižiūrėti televizorių žiemą, vasario mėnesį, nešildomame ir, svarbausia, svetimame sodo namelyje, rizikuojant būti apkaltintiems neteisėtu įsibrovimu, labai abejotinas. Tačiau abejonėmis ir prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis, kaip žinia, negali būti grindžiamas. O prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, jog pats nuteistojo Š. J. ir kartu su juo buvusių asmenų įsibrovimo į svetimą sodo namelį faktas duoda pakankamai pagrindo manyti, jog tai buvo padaryta siekiant pavogti namelyje buvusius daiktus, taip pat, jog mažai tikėtina, kad Š. J. noras pažiūrėti filmą svetimame sodo namelyje galėjo nulemti grėsmę atlikti 2,5 metų laisvės atėmimo bausmę (Š. J. įsibrovė į namelį kitoje byloje paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu) būtent ir yra niekuo nepagrįstos prielaidos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad vieninteliai duomenys apie tai, kad Š. J. , E. U. ir R. P. galėjo įsibrauti į svetimą sodo namelį galimai siekdami pagrobti jame buvusius daiktus, yra 1989 m. vasario 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei 1989-02-15 R. P. paaiškinimas.

Minimame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad A. Š. sodo namelyje drabužių spintos durelės atidarytos, ant grindų išmėtyti daiktai, ant sofos-lovos yra suvyniota į vieną ryšulį patalynė. O savo paaiškinime R. P. teigia, kad „antrame namelyje draugai vėl ėmė versti daiktus“.

Tačiau, ikiteisminio tyrimo metu apklausus sodo namelio savininką A. Š. , nebuvo išsiaiškinta kaip ir kur sodo namelyje buvo sudėti daiktai iki tol, kai į jį įsibrovė Š. J. , E. U. ir R. P. . A. Š. dėl sunkios sveikatos būklės apklausti apeliaciniame teisme nebuvo galimybės. Prokuroro skundo teiginys, ir nukentėjusiojo E. P. parodymai Apeliaciniame teisme apie tai, kad A. Š. buvo tvarkingas žmogus, todėl mažai tikėtina, kad jis laikė savo daiktus ne spintoje, o išmėtytus ant grindų, taip pat yra tik prielaidos, nepaneigiančios galimybės, jog daiktai buvo išmėtyti dar iki Š. J. su draugais įsibraunant į A. Š. namelį. Pats nuteistasis Š. J. ir liudytojai E. U. bei R. P. neigė vertę namelyje buvusius daiktus ir ketinę juos pagrobti. Iš bylos duomenų matyti, kad iš namelio įvykio metu jokie daiktai pagrobti nebuvo.

Kita vertus, net ir pripažinus, jog daiktus iš spintos išmėtė nuteistasis Š. J. su E. U. ir R. P. , tai savaime neįrodytų fakto, kad tai jie padarė siekdami tuos daiktus pagrobti. Tokiu atveju nebūtų galima atmesti to, jog, pvz., daiktus nuteistasis ir liudytojai išmėtė vedami chuliganiškų paskatų.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sodo namelyje televizorius iš tiesų buvo, o ar nuteistasis ir liudytojai jį žiūrėjo, ar bent ketino jį žiūrėti, ir ar namelyje apskritai buvo elektra, byloje surinktais duomenimis neginčyjamai nustatyti nepavyko. Pagaliau net ir nustačius, kad Š. J. su draugais televizoriaus nežiūrėjo ir neketino žiūrėti, vien tai neįrodytų, kad Š. J. ir kitų tikslas, įsibraunant į A. Š. sodo namelį, buvo būtent pagrobti jame buvusius daiktus. O būtent tai ir būtina įrodyti, norint pripažinti Š. J. kaltu dėl pasikėsinimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą, nes nepakanka vien tik paneigti versiją, kad į namelį buvo įsibrauta norint pažiūrėti televizorių.

Dėl akivaizdžių iš pradžių parengtinio tardymo, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo metu padarytų klaidų byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie šią Š. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija ėmėsi priemonių šiems trūkumams pašalinti, tačiau nenustatytų bylai reikšmingų aplinkybių dėl objektyvių priežasčių išsiaiškinti nepavyko. Tai, kad tyrimas atliktas nekokybiškai savo apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats prokuroras, teigdamas, jog bylos tyrimo pradiniame etape nebuvo atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriuos būtina atlikti tiriant vagystės versiją. Kad vagystės versija nebuvo tiriama, nurodo ir faktas, kad pagal minėtą BK straipsnį nebuvo iškelta baudžiamoji byla, Š. J. , E. U. ir R. P. nebuvo pareikšti įtarimai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje nepakanka duomenų, įrodančių Š. J. kaltę pasikėsinus padaryti vagystę įsibraunant į patalpą, todėl pirmosios instancijos teismas Š. J. dėl šio kaltinimo išteisino pagrįstai.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti Š. J. kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 22 p. teismams išaiškinta, kad nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 11 punk­tą (sie­kiant nu­slėp­ti ki­tą nu­si­kal­ti­mą) tik nu­sta­čius to­kį tiks­lą, ku­ris yra bū­ti­nas šios nužudymo su­dė­ties po­žy­mis. Šį požymį būtina nustatyti ir pripažįstant asmenį kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti sie­kiant nu­slėp­ti ki­tą nu­si­kal­ti­mą.

Kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad Š. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., o būtent šio nusikaltimo slėpimas šaunant į nukentėjusįjį ir buvo inkriminuojamas nuteistajam. Kadangi konstatuota, jog kėsinimosi pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į patalpą, Š. J. neįvykdė, tai darytina išvada, kad šaudamas į nukentėjusįjį, jis negalėjo siekti nuslėpti nusikaltimą, kurio nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas Š. J. dėl kaltinimo pasikėsinus nužudyti kitą žmogų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, išteisino taip pat pagrįstai.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apygardos teismas paskyrė Š. J. neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.

Š. J. nuteistas už pasikėsinimą padaryti labai sunkų nusikaltimą. Bausmės skyrimo už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką tvarką nustato BK 57 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Taigi, be BK 54 str. nurodytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę asmeniui už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, turi atsižvelgti ir į BK 57 str. išvardintas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad Š. J. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą, siekdamas atimti gyvybę kitam žmogui, vykdančiam piliečio pareigas, nusikaltimą jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, po to dar nekartą buvo teistas Lietuvoje bei užsienyje, baustas administracine tvarka, o tai rodo, kad jis išvadų nedaro ir tai didina jo pavojingumą visuomenei. Atsižvelgta į Š. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant Š. J. bausmę, būtina įvertinti ir BK 57 str. nurodytas aplinkybes: Š. J. padarytų veiksmų pavojingumą (nuteistasis, šaudamas iš nedidelio atstumo medžiokliniu šautuvu žmogui į galvą, sukėlė pavojų ir grėsmę nukentėjusiojo gyvybei, tačiau padarė jam tik nesunkų sveikatos sutrikdymą), nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnį (nuteistasis atliko visus veiksmus, kad įgyvendintų savo nusikalstamą ketinimą, t. y. padarė baigtą pasikėsinimą nužudyti) bei priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta (dėl nuo Š. J. valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis netikėtai pasilenkė ir taip išvengė šūvio). Tačiau mažesnį Š. J. padarytos veikos pavojingumą rodo tai, kad nusikaltimas įvykdytas labai senai, jis nebuvo baigtas ir todėl nesukėlė labai sunkių pasekmių.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad Š. J. paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 129 str. 2 d. 10 p. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nelaikytina aiškiai per švelnia, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Š. J. gynėjo bei prokuroro apeliacinius skundus atmesti.