- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-11
- Bylos Nr.
- A-438-2037-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00714-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- R. K.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui R. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. K. pareiškėjo naudai 182,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 15 punktą ir 16 punktą pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus rajono savivaldybėje. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 182,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pareiškėjo vertinimu, pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Alytaus rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.
Atsakovas R. K. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jo buitines atliekas išveždavo UAB „Dzūtra“ pagal sudarytą 2006 m. birželio 8 d. sutartį, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. butines atliekas rūšiuoja ir priduoda į priėmimo punktus, o daržoves ir maisto atliekas kompostuoja arba sušeria naminiams gyvūnams. Pareiškėjas jam jokios butinių atliekų surinkimo paslaugos nesuteikė. Nurodė, kad savivaldybė negali įpareigoti pareiškėjo administruoti rinkliavą, turi būti organizuotas konkursas. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pažeistos jo kaip piliečio teisės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo R. K., gim. 1933 m. lapkričio 30 d., pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 182,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Teismas konstatavo, jog komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
Teismas pabrėžė, kad Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Kaip konstatavo teismas, vietinė rinkliava – tai Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Nuostatai yra privalomi visiems Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas litais už 100 kv. m. nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 18 p.). Pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui. Vietinė rinkliava turi būti sumokama per 30 dienų nuo mokėjimo pranešimo gavimo datos, bet ne vėliau kaip iki mokėjimo laikotarpio pabaigos (Nuostatų 21-27 p.).
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, esantis Dariaus ir Girėno g. 53, Kriokialaukio mstl., Kriokialaukio sen. (buvęs adresas Maštalierių k., Kriokialaukio sen.) Alytaus r. savivaldybėje, todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 182,00 Lt. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovei draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu. atsakovo argumentai, kad jis nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, neturi reikšmės, nes pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys komunalinių atliekų, kurie valdo, naudojasi, disponuoja nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad Alytaus rajono savivaldybė negalėjo perduoti vietinės rinkliavos administravimo pareiškėjui, kadangi nesudaryta sutartis ir nebuvo organizuotas konkursas, kadangi prievolė mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Nuostatų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi, kaip konstatavo teismas, šis prašymas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas, o iš atsakovo pareiškėjui priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. 182,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Atsakovas taip pat prašo atsiradus neaiškumams dėl įstatymų pažeidimų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė į jo rašytinį atsiliepimą ir išsamų žodinį atsiliepimą, pasakytą teismo posėdžio metu (yra garso įrašas). Atsakovo vertinimu, Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KA-294 pažeidžia jo kaip teisinės demokratinės respublikos piliečio ir Alytaus rajono savivaldybės bendruomenės nario konstitucines teises. Šie rinkliavos nuostatai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šių įstatymų: 1) Vietos savivaldos įstatymo; 2) Atliekų tvarkymo įstatymo; 3) Rinkliavų įstatymo; 4) Nekilnojamojo turto registro įstatymo. Atsakovo vertinimu, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir savivaldybės administracija neturėjo teisės domėtis jo privačiu turtu, įregistruotu Registrų centre.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš R. K. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras" naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo teigimu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.), teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes (ABTĮ 142 str. 1 d.), o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovas, R. K., savo nesutikimą su pareiškėjo skundu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad nepagrįstai ši rinkliava yra skaičiuojama ne pagal faktišką atliekų kiekį, kurį iš jo surenka pareiškėjas, o pagal jam priklausančio nekilnojamojo turto plotą. Atsakovo nuomone toks teisinis reguliavimas, kuris yra įtvirtintas Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KA-294 patvirtintuose Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Pagal Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KA-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5; 18 punktus vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, kurios dydis (rinkliavos), nustatomas litais už 100 m² nekilnojamojo turto plotą.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.
Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.).
<...> Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, priešingai nei nurodo atsakovas, nėra pagrindo abejoti Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KA-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų atitikimu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo ir atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimams. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 jau yra sprendęs klausimą dėl savivaldybės teisės nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu, atitikimo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo; atliekų tvarkymo įstatymo ir viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, bei 2010 m. kovo 29 d. nutartimi nusprendė, jog minėtas savivaldybės teisės įgyvendinimas, byloje nagrinėjamoje apimtyje, neprieštarauja nurodytų teisės aktų reikalavimams. Dėl paminėto tenkinti atsakovo prašymą, kad būtų ištirtas Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KA-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų atitikmuo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo ir atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams, nėra pagrindo (ABTĮ 111 str. 3 d.).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje turi nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, todėl pareiškėjo reikalavimas mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis sietinas su šio nekilnojamojo turto plotu, yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, dėl ko tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.