- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-597-593-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00917-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė (pirm.), Giedrius Endriukaitis, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- N. M., Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Advokatai
- Georgijus Gromovas, Lina Gervelienė
Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-20-9-00917-2013-5)
2014 m. rugsėjo 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Laurai Mačiulytei – Valaitei, nuteistajai N. M., jos gynėjui advokatui Georgijui Gromovui, nukentėjusiosios A. P. atstovei advokatei Linai Gervelienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. P., nuteistosios N. M. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-02-11 padarytos nusikalstamos veikos) laisvės apribojimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 7 d., ji įpareigota dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šį įpareigojimą įvykdant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 padarytų nusikalstamų veikų) ir pagal BK 145 str. 1 d. N. M. išteisinta nenustačius jos veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Nukentėjusiosios A. P. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista jos naudai iš nuteistosios N. M. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt advokato darbo apmokėjimo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. M. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2013-02-11, apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini) ligoninės palatoje, adresu (duomenys neskelbtini), Alytaus m., dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu ji dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį savo marčiai A. P. į kairį žandą, tuo sukeldama jai fizinį skausmą.
N. M. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2013 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) ligoninės palatoje tyčia pastūmė A. P., dėl ko ji krisdama atsitrenkė į sieną ir nusibrozdino kairę alkūnę, tuo sukeldama A. P. fizinį skausmą.
Taip pat ji išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2013-07-03, (duomenys neskelbtini) ligoninės palatoje ji tyčia tampė A. P. už plaukų, tuo sukeldama jai fizinį skausmą ir išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2013-08-19, (duomenys neskelbtini) ligoninės kieme ji tyčia sudavė rankos plaštaka smūgį A. P. per ranką, tuo sukeldama jai fizinį skausmą.
Taip pat ji išteisinta pagal BK 145 str. 1 d. dėl to, kad 2013-10-01, (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) Palangoje, palatoje sakydama A. P., kad ją pasmaugs, grasino A. P. nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. P. prašo pakeisti nuosprendį dalyje dėl N. M. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. (trys veikos) ir pagal BK 145 str. 1 d. bei nuteisti N. M. pagal BK 140 str. 1 d. (trys veikos) ir pagal BK 145 str. 1 d., paskiriant sankcijose numatytas bausmes ir priteisti iš N. M. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1600 Lt advokato darbo apmokėjimo išlaidoms atlyginti pirmos instancijos teisme, o kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti. Skunde A. P. teigia, kad nuosprendžio dalis dėl išteisinimo yra nepagrįsta, o teismas įrodymus vertino pažeisdamas BK 20 str. nuostatas – N. M. parodymus, jog ji nukentėjusiosios atžvilgiu nei karto nėra smurtavusi teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors konflikto tarp nukentėjusiosios ir N. M. tiesioginių liudytojų nėra, tačiau tą faktą netiesiogiai patvirtina kitų liudytojų L. K., L. R., T. P. parodymai. Visais atvejais, dėl kurių N. M. išteisinta, ji nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, jos veiksmai buvo tyčiniai, o byloje nėra duomenų, paneigiančių nukentėjusiosios parodymus, nes apklaustų liudytojų parodymai neprieštarauja jos parodymams. Tačiau teismas nepagrįstai juos vertino kritiškai dėl siekimo padėti nukentėjusiajai, nors nenustatyta, jog jie turėtų tikslą apkalbėti N. M.. Apeliantė teigia, kad ji nesiekė po pirmų smurto panaudojimo atvejų kreiptis į pareigūnus, nes N. M. yra nukentėjusiosios anyta, o į pareigūnus ji kreipėsi tik po to, kai 2013-10-01 N. M. P. reabilitacijos ligoninėje, jai lankant sutuoktinį, grasino pasmaugti. Dėl BK 145 str. 1 d. nusikaltimo padarymo nukentėjusioji nurodė, kad N. M. be jokios priežasties grasinančiu tonu jai pasakė: „jei galėčiau, tave pasmaugčiau, jei ne Dainiaus slauga, tą ir padaryčiau“. Liudytoja J. K. nurodė, kad N. M. šiuos žodžius iššaukė, kad tiek nukentėjusioji, tiek ji su vyru E. K. pasijuto baisiai, N. M. veidas buvo piktas, kalbėjo įtikinamai, liudytojai susidarė įspūdis, kad N. M. gali pasikėsinti į nukentėjusiąją, tai patvirtino ir liudytojas E. K.. Nukentėjusioji teigia, kad jai buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl tokių ketinimų, kuriais N. M. iš tikrųjų siekė įbauginti ją, juo labiau, kad N. M. jau ne kartą smurtavo prieš ją, o žinant agresyvų ir konfliktišką N. M. būdą, jai buvo realu tikėtis, kad N. M. gali pulti smaugti ją ir prie kitų asmenų arba kitą kartą, ar būnant vienai. Apeliantė teigia, kad kaip tik po grasinimo, ji kitą dieną kreipėsi į pareigūnus, kas rodo, kad ji tikrai buvo įbauginta ir jaučiausi nesaugi. Skunde taip pat teigiama, jog nukentėjusioji prašo N. M. nuteisti dėl visų inkriminuojamų nusikalstamų veikų, todėl atitinkami turėtų būti padidinta priteistina neturtinė žala iki 5000 Lt. N. M. panaudotas fizinis smurtas ir grasinimas pasmaugti psichiškai paveikė nukentėjusiąją, ji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, pažeminimą, nerimą, stresą, sutriko miegas, pasidarė labai jautri, padažnėjo širdies ritmo sutrikimai, nukrito svoris, buvo sumenkinta jos reputacija tarp bendradarbių ir draugų. Be to, nukentėjusioji teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino jai iš N. M. priteistinas advokatės atstovavimo išlaidas pagal pateiktus kvitus 1600 Lt sumoje ir priteisė tik 800 Lt, nes advokatė jai teisines paslaugas teikė ir ikiteisminio tyrimo metu – dalyvavo atliekant akistatą, paruošė ieškinį, susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei atstovavo ją teisme.
Apeliaciniu skundu nuteistoji N. M. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, atmesti nukentėjusiosios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo bei prašymą dėl advokato darbo apmokėjimo. Skunde ji teigia, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus, t. y. pažeidė BPK 20 str. nuostatas, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, vienašališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Ji teigia, kad byloje nėra surinkta tiesioginių, objektyvių jos kaltės įrodymų, ji jokio smurto A. P. atžvilgiu nenaudojo, smūgio į veidą jai nesudavė, o jos kaltė grindžiama iš esmės tik nukentėjusios parodymais, nes byloje nėra nei vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio minimą įvykį, liudytojų parodymai, dėl asmeninio suinteresuotumo, vertintini kritiškai. Be to, teismas nepagrįstai vadovaudamasis vien nukentėjusiosios bei jos pakviestų liudytojų parodymais, atmetė nuteistosios bei ligoninės darbuotojų I. S., A. P. bei S. Z. parodymus. Teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, vienoje iš veikų N. M. pripažino kalta, o dėl kitų veikų išteisino. Skunde teigiama, kad kritiškai vertintina specialisto išvada, kurioje tik paminėta, jog skausmo sukėlimo galimybė neatmetama esant mušimo ar kitokio smurtavimo atvejais, nes tai yra tik prielaida. L. R. J. dar ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad pas ją kabinete apsilankiusi A. P. skundėsi skausmu kairiame žandikaulyje, tačiau apie jokį sumušimą nekalbėjo.
Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl N. M. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. (trys veikos), 145 str. l d. ir priimti naują nuosprendį, kuriuo ją nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. (2013 m. birželio mėn. pabaigoje padaryta nusikalstama veika) – 9 mėnesiams laisvės apribojimo; pagal BK 140 str. 1 d. (2013-07-03 padaryta nusikalstama veika) – 7 mėnesiams laisvės apribojimo; pagal BK 140 str. 1 d. (2013-08-19) – 6 mėnesiams laisvės apribojimo; pagal BK 145 str. 1 d. – 10 mėnesių laisvės apribojimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 140 str. l d. ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 2 metams laisvės apribojimo. Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti. Skunde teigiama, kad išteisindamas N. M. pagal BK 140 str. 1 d. (trys veikos) teismas liudytojų L. K., S. B., L. R., Z. Š., T. P. parodymus vertino kritiškai, tačiau pripažindamas N. M. kalta pagal BK 140 str. 1 d. (2013-02-11 veika), teismas liudytojų L. K., S. B., Z. Š. parodymais rėmėsi kaip įrodymų šaltiniu. Prokurorė nurodo, kad visų teisme apklaustų liudytojų nuoseklūs parodymai atitinka nukentėjusios parodymus bei neprieštarauja kitų liudytojų parodymams. Taip pat teisme apklausti liudytojai (išskyrus liudytoją T. P.) nurodė, kad su N. M. nepalaiko jokių santykių, nekonfliktuoja, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad liudytojai butų siekę apklabėti N. M.. Pažymėtina, kad liudytojas T. P. parodė, jog pats betarpiškai matęs, kaip N. M. A. P. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Tiek liudytojas T. P., tiek N. M. bei nukentėjusioji teisme patvirtino, kad tarp liudytojo T. P. ir N. M. konfliktų nėra buvę, jo santykiai su pastarąja buvo geri, todėl tai nesuteikia pagrindo manyti, kad liudytojas melavo, teigdamas matęs, kaip prieš jo motiną naudojamas fizinis smurtas. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai nesirėmė nuosekliais bei neprieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams liudytojų parodymais. Skunde teigiama, kad teismas nurodė, jog N. M. neprisipažino padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. (trys veikos) ir jos parodymų kritiškai nevertino, tačiau dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. l d. (2013-02-11 veika), dėl kurios ji buvo nuteista, ji taip pat savo kaltės nepripažino, tačiau teismas padarė priešingą išvadą, vertindamas jos parodymus. Prokurorė teigia, kad visi įrodymai paneigia N. M. parodymus, todėl jie turėjo būti vertinami kritiškai, kaip gynybos versija. Skunde teigiama, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji kreipėsi į gydytoją dėl to, kad žandikaulis buvo patinęs, ji pastoviai jautė skausmą, norėjo, kad jai būtų paskirtas gydymas, o į policiją kreiptis dėl patirto smurto tuo metu nukentėjusioji nenorėjo ir atsakomybės N. M. nesiekė. Dėl kitų N. M. panaudoto smurto atvejų A. P. į medikus nesikreipė, kadangi gydymas reikalingas nebuvo. N. M. buvo kaltinama ne sutrikdžiusi nukentėjusiai sveikatą, o sukėlusi fizinį skausmą. Fizinio skausmo egzistavimą gali patvirtinti pats nukentėjęs, įvertinęs savo pojūčius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išteisindamas N. M. pagal BK 145 str. 1 d. ir konstatuodamas, kad grasinimas nukentėjusiajai nebuvo realus, neįvertino aplinkybės, jog išreikštas grasinimas gali būti nukreiptas į ateitį. Iš nukentėjusios parodymų matyti, kad ji suprato, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas ateityje. Grasinimo realumą sustiprino tai, kad N. M. prieš ją ne vieną kartą buvo naudojusi fizinį smurtą. Kad nukentėjusioji bijojo N. M. patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir visi apklausti liudytojai. Liudytojai J. K. ir E. K., kurie girdėjo N. M. išsakytus grasinimus, patvirtino, kad A. P. ligoninėje atrodė išsigandusi, o N. M. tonas, veido išraiška tuo metu atrodė labai įtikinamai. Skunde pastebima, kad nukentėjusiosios įbauginimui N. M. amžius įtakos neturėjo.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė savo apeliacinį skundą palaikė ir sutiko su nukentėjusiosios skundu, nukentėjusiosios atstovė advokatė prašė nukentėjusiosios skundą tenkinti, o nuteistosios skundą atmesti, nuteistoji savo skundą palaikė, jos gynėjas taip pat prašė nuteistosios skundą tenkinti.
Nukentėjusiosios A. P., nuteistosios N. M. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami, tačiau skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria N. M. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 veikų) naikinama ir šioje dalyje byla nutraukiama dėl kitų nei apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių (BPK 327 str. 1 p., 3 str. 1 d. 6 p.).
Motyvuojamoji dalis
Dėl N. M. kaltės pagal BK 140 str. 1 d. (2013-02-11 padarytos veikos)
N. M. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra surinkta tiesioginių, objektyvių jos kaltės įrodymų, ji jokio smurto A. P. atžvilgiu nenaudojo, smūgio į veidą jai nesudavė. Tačiau tokius jos skundo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusioji A. P. parodė, kad N. M., pamačiusi perkirptus D. M. apatinius marškinėlius, ligoninės palatoje pradėjo šaukti, rėkti ant jos ir, priėjusi arčiau, rankos kumščiu sudavė jai iš apačios į žandikaulį, sumuštą vietą pradėjo skaudėti, matėsi patinimas, todėl ji kreipėsi į gydytoją. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojos L. K., kuri yra nukentėjusios bendradarbė, parodymai, kad kartą A. P. jai guodėsi, jog anyta ją sumušė – trenkė į žandą, ji matė paraudusį žandą. Liudytoja V. S., kuri yra nukentėjusios bendradarbė, parodė, kad A. P. vieną dieną jai paskambino ir pasakė, kad neateis į darbą, nes anyta sumušė ją, o kitą dieną A. P. atėjo į darbą ir ji matė paraudusį jos žandą. Liudytoja S. B., kuri yra nukentėjusios bendradarbė ir draugė, parodė, kad 2013 m. vasario mėnesį A. P. atėjus į darbą pastebėjo keistą jos žandikaulį, kuris buvo išpudruotas, o A. P. jai pasakė, kad buvo sumušta anytos. Liudytoja Z. Š., kuri yra nukentėjusios teta ir krikšto mama, parodė, kad A. P. atėjus pas ją matė raudonumą A. veide, kuri pasakė, kad Dainiaus mama jai sudavė į veido kairę pusę. Netikėti šiais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais pagrindo nėra, nes jie vieni kitiems neprieštarauja bei yra patvirtinti rašytine bylos medžiaga, t. y. nukentėjusios A. P. asmens sveikatos istorijos kopija. Iš šios sveikatos istorijos kopijos matyti, kad 2013-02-12 padarytas įrašas, jog A. P. kreipėsi dėl k. žandikaulio skausmo, patinimo, galvos skausmo. Pacientės žodžiais apie 15 val. 20 min. slaugos skyriuje prie vyro lovos anyta kumščiu trenkė į k. žandą. Objektyviai – kairys žandikaulis patinęs, palapuojant skausmingas (1 t., 48 b. l.). Taip pat iš specialisto išvados Nr. G 1153/13(06) matyti, kad A. P. kliniškai nustatyta kairio žandikaulio srities sumušimas, tačiau medicinos dokumentuose trauminio poveikio žymės neaprašytos, dėl ko nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mąstą. Skausmo sukėlimo galimybė neatmetama esant mušimo ar kitokio smurtavimo atvejui.
Aukščiau išdėstytos aplinkybės paneigia nuteistosios apeliacinio skundo motyvus, kad jos kaltė neįrodyta bylos duomenimis ir patvirtina, kad nustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, 2013-02-11, 15.20 val. N. M. dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį A. P. į kairį žandą, tuo sukeldama jai fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimo faktą patvirtina ne tik nukentėjusiosios žodžiai, bet ir gydytojos padarytas įrašas, jog pacientės apžiūros metu nustatyta, jog žandikaulis skausmingas.
Skundo motyvas, jog vienu atveju (dėl 2013-02-11 veikos) teismas tiki liudytojų parodymais, o kitu atveju (dėl veikų 2013 m. birželio mėn., liepos 3 ir rugpjūčio 19 d.) juos atmeta, taip pat nepagrįstas, kadangi dėl 2013-02-11 veikos liudytojų parodymus patvirtina objektyvūs medicininiai duomenys apie patirtą sumušimą, tačiau kitais atvejais tokių duomenų nėra.
Dėl nurodytų aplinkybių konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-02-11 veikos) N. M. nuteista pagrįstai, todėl nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, kuriais ji ginčija savo kaltę, taip pat motyvai, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus, t. y. pažeidė BPK 20 str. nuostatas, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, vienašališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl N. M. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d.
Teik nukentėjusioji A. P., tiek prokurorė savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad N. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., t. y. N. M. 2013-10-01 (duomenys neskelbtini) ligoninės palatoje, sakydama A. P., kad ją pasmaugs, grasino nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis daroma išvada, kad N. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. N. M. pripažino, kad ji A. P. konflikto metu pasakė ,,tave maža pakarti“, tačiau realiai to daryti nesiruošė ir neketino. Nukentėjusioji nurodė, jog išgirdusi žodžius ,,tave pasmaugčiau, jei galėčiau, jei ne Dainiaus slauga tai ir padaryčiau“, tuo metu patikėjusi, kad N. M. gali ką nors blogai jai padaryti. Visa tai matė ir girdėjo kartu su ja buvę draugai J. K. ir E. K., kurie nurodė, kad jiems išeinant iš palatos N. M. A. P. pasakiusi ,,jei galėčiau pasmaugčiau tave, jei ne Dainiaus slauga tai ir padaryčiau“. Svarstant klausimą dėl atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d. pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimo, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinė nutartis 2K-341/2010). Iš nukentėjusiosios ir liudytojų J. K. ir E. K. išgirstų grasinančių N. M. žodžių matyti, kad pastaroji išsakydama tokius žodžius, nurodė dvi sąlygas, kurios trukdo išsakytus žodžius įvykdyti, t. y., ,,jei galėčiau“ ir ,,jei ne Dainiaus slauga“ (slauga užsiima ir nukentėjusioji). Be to, vertinama ir tai, kad tokie N. M. išsakyti ir nukentėjusiosios suvokti kaip grasinimas žodžiai buvo išsakyti viešoje vietoje (ligoninės palatoje) stebint pašaliniams asmenims (J. K. ir E. K.), todėl kelia abejotina, ar gerokai jaunesnei A. P. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad pensinio amžiaus N. M. išsakyti žodžiai apie norą nužudyti gali būti įvykdyti. Be to, vertinant šiuos N. M. žodžius, atsižvelgtina į sudėtingą situaciją, susiklosčiusią tarp šių moterų – ilgai besitęsiančią vyro ir sūnaus paliatyvią slaugą, nuovargį ir įtampą, finansines problemas tiek dėl pačios slaugos, tiek dėl D. M. vaikų išlaikymo bei A. P. ir N. M. tarpusavio konfliktus. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog negalima konstatuoti, kad nukentėjusioji būtų turėjusi pakankamą pagrindą manyti, jog N. M. išsakyti žodžiai sudarė jai pagrindą bijoti. Todėl skundžiamu nuosprendžiu N. M. pagrįstai išteisinta pagal BK 145 str. 1 d. nesant jos veiksmuose šio nusikaltimo sudėties. Remiantis tuo, nukentėjusiosios ir prokurorės skundų motyvai, kad teismas nepagrįstai išteisinimo N. M. pagal BK 145 str. 1 d., o vertindamas įrodymus teismas pažeidė BK 20 str. nuostatas, nes nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl tokių N. M. ketinimų siekiant iš tikrųjų įbauginti ją, taip pat prokurorės skundo motyvai, kad konstatuodamas, jog grasinimas nukentėjusiajai nebuvo realus, teismas neįvertino aplinkybės, jog išreikštas grasinimas gali būti nukreiptas į ateitį, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19) padarymo
Baudžiamajame įstatyme imperatyviai nurodyta, kad už BK 140 straipsnyje nurodytas veikas kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas (BK 140 str. 4 d.). Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas N. M. atžvilgiu buvo pradėtas 2013-10-09 pagal nukentėjusiosios A. P. pareiškimą dėl 2013 m. vasario mėnesį jai sumušto žandikaulio ir dėl 2013-10-01 (duomenys neskelbtini) ligoninėje išsakyto grasinimo nužudyti. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir apklausiant nukentėjusiąją A. P. liudytoja, ji parodė, kad jai fizinį skausmą N. M. sukėlė ir 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03, 2013-08-19 buvusių įvykių metu. Remiantis šiais nukentėjusiosios parodymais ir gavus duomenų apie šias aplinkybes iš liudytojų apklausų, 2013-12-04 N. M. pateikti įtarimai dėl BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-02-11 padarytos nusikalstamos veikos) BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 padarytų nusikalstamų veikų) ir pagal BK 145 str. 1 d. 2014-01-28 N. M. surašytas kaltinamasis aktas, kaltinant ją šių penkių nusikalstamų veikų padarymu ir byla perduota teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą. Tačiau šiuo atveju minėtų baudžiamojo proceso reikalavimų nebuvo paisoma, dėl ko N. M. pareikšti kaltinimai ne tik dėl nukentėjusiosios A. P. pareiškime nurodytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-02-11 padarytos nusikalstamos veikos) ir BK 145 str. 1 d., bet ir dėl BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 padarytų trijų nusikalstamų veikų), nors procesas dėl šių trijų veikų pagal BK 140 str. 1 d. galėjo būti pradėtas tik pagal nukentėjusiosios skundą ar jos teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, ko šiuo atveju nebuvo. Nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių bei BK 140 straipsnio 4 dalies reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo – jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-26/2014). Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad buvo pažeistos BK 140 straipsnio 4 dalies, BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatos ir todėl yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl N. M. išteisinimo pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (2013 m. birželio mėnesio veika, 2013 m. liepos 3 d. ir rugpjūčio 19 d. veikos) naikinamas ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla prieš N. M. šioje dalyje nutraukiama (BPK 327 str. 1 p.).
Nukentėjusiosios A. P. ir prokurorės skundų argumentų analizavimas šioje dalyje netenka prasmės ir jie paliekami nenagrinėti.
Dėl priteistos neturtinės žalos ir išlaidų advokato pagalbai
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo ją išteisinti ir tuo pagrindu atmesti nukentėjusiosios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi, remiantis išdėstytais argumentais išteisinti N. M. pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013-02-11 padarytos nusikalstamos veikos) pagrindo nėra, nėra pagrindo ir tenkinti reikalavimą atmesti civilinį ieškinį.
Nukentėjusioji A. P. prašo N. M. nuteisus dėl visų inkriminuojamų nusikalstamų veikų, atitinkamai padidinti priteistiną neturtinę žalą iki 5000 Lt. Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji A. P. neturtinę žalą vertino 5000 litų ir prašė ją priteisti iš N. M., nurodydama, jog tokią žalą patyrė dėl visų smurto vartojimo atvejų bei grasinimo nužudyti. Taip pat ji nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Kolegijai konstatavus, jog N. M. pagal BK 145 str. 1 d. išteisinta pagrįstai bei nėra pagrindo ją nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 veikų), o A. P. skundu neprašo padindinti jai priteistos neturtinės žalos dėl 2013-02-11 veikos, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog A. P. padaryta didesnė, nei 2014-05-09 nuosprendžiu priteista neturtinė žala. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Dėl N. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. (2013-02-11 veika), t. y. panaudoto smurto prieš nukentėjusiąją, pastaroji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, pažeminimą, kas sukėlė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, sumenko jos reputacija tarp bendradarbių ir draugų, turėjo kreiptis į gydymo įstaigą. Todėl, įvertinęs tai, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą, kurią vadovaujantis CK 6.250 str., įvertino 1000 litų. Todėl nukentėjusiosios skundo motyvai dėl neturtinės žalos dydžio atmetami kaip nepagrįsti.
Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, kaip to prašoma nukentėjusiosios A. P., nuteistosios N. M. ir prokurorės apeliaciniais skundais pagrindo nėra, tačiau nuosprendžio dalis dėl N. M. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 padarytų veikų) naikinama dėl kitų nei skunduose nurodytų aplinkybių.
Dėl proceso išlaidų
Nekentėjusioji skunde teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino jai iš N. M. priteistinas advokatės atstovavimo išlaidas pagal pateiktus kvitus (1600 Lt) ir priteisė tik 800 Lt, nes advokatė jai teisines paslaugas teikė ir ikiteisminio tyrimo metu, paruošė ieškinį, susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei atstovavo ją teisme. Tačiau įvertinus šios bylos medžiagą galima teigti, kad ši byla nėra sudėtina, jos apimtis nedidelė, byla teisme išnagrinėta vieno teisiamojo posėdžio metu, byloje esantis nukentėjusiosios civilinis ieškinys taip pat nesudėtingas. Todėl įvertinus šias aplinkybes, nuteistosios amžių ir sveikatos būklę – ji yra pensininkė, neįgali, apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistosios priteistinas advokatės atstovavimo išlaidas sumažino iki 800 Lt. Tuo pagrindu taip pat atmetamas nuteistosios prašymas atmesti nukentėjusiosios reikalavimą dėl advokato darbo apmokėjimo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiosios atstovė advokatė pateikė pinigų priėmimo kvitą dėl išlaidų už advokato atstovavimą, dokumento surašymą, ir prašė priteisti 500 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nagrinėjami trys skundai, tarp jų ir nukentėjusiosios A. P.. Pinigų priėmimo kvite Nr. LAT 758175 nurodyta, jog 500 litų (kas atitinka 144 EUR) sumokėta už atstovavimą ir dokumento surašymą (2 t., 59 b. l.). Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme buvo atstovaujama advokatės, apeliaciniam skundui parengti reikėjo naudotis advokatės paslaugomis. Įvertinus tai, jog apeliacinės instancijos teisme be kitų dviejų skundų buvo nagrinėjamas ir nukentėjusiosios skundas, skundas jame nurodytais motyvais nebuvo patenkintas, todėl kolegija laikosi nuomonės, jog nėra pagrindo nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai priteisti iš N. M..
Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos N. M., išlaidas iki 2014-09-02 sudaro 120 litų (34,75 EUR) dydžio advokato užmokestis. 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios A. P., nuteistosios N. M. ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria N. M. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, 2013-07-03 ir 2013-08-19 padarytų veikų), panaikinti ir bylą šioje dalyje N. M. atžvilgiu nutraukti.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nepriteisti iš nuteistosios N. M. išlaidų už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei nukentėjusiajai A. P. jos turėtų advokato atstovavimo išlaidų.