Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo byloje UAB „Modus“

ieškovė I. K. patikslintu ieškiniu (b.l. 175-180) prašė pakeisti šalių pasirašytų Laidavimo sutarčių 3.1 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų Laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Kredito gavėjui neįvykdžius visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal Kredito sutartį, Bankas pirmiausiai turi nukreipti išieškojimą į Kredito gavėjo turtą ir, tik nepavykus ar dalinai nepavykus išieškojimui iš Kredito gavėjo turto, Bankas turi teisę išieškojimą nukreipti į Laiduotojo turtą“; pakeisti šalių pasirašytų Laidavimo sutarčių 4.4 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų Laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Jeigu Kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, kitu laidavimu ir pan.) ir Kredito gavėjas neįvykdo visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal Kredito sutartį, Bankas turi teisę realizuoti užtikrinimo priemones tokiu eiliškumu: (i) pirma eile, įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos užtikrinimo priemonės, suteiktos Kredito gavėjo; (ii) antra eile, įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos trečiųjų asmenų (t. y. ne Kredito gavėjo) suteiktos užtikrinimo priemonės“; pakeisti šalių pasirašytų Laidavimo sutarčių 7.3 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų Laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Be Laiduotojo raštiško sutikimo negali būti keičiamos (papildomos) Kredito sutarties sąlygos. Tuo atveju, jei Kredito sutarties sąlygos būtų pakeistos (papildytos) be Laiduotojo sutikimo, tai laidavimas pagal šią Sutartį laikomas pasibaigusiu ir Bankas neturi teisės išieškojimą nukreipti į Laiduotojo turtą“, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2008-02-07 sudarė Laidavimo sutartį Nr. 07-012310-KL-LA1 ir Laidavimo sutartį Nr. 07-012311-OJ-LA1, kurios 2009-03-12 išdėstytos nauja redakcija. Sutartimis užtikrintas trečiojo asmens UAB ,,Modus“ (kurios akcininkė yra ieškovė) prievolių pagal Kredito linijos ir Overdrafto sutartį bei jų pakeitimus vykdymas. Ieškovės tvirtinimu, Laidavimo sutarčių (naujos redakcijos) 3.1 p., 4.4 p., 7.3 p. jų sudarymo metu suteikė atsakovui perdėtą pranašumą ir šiuose punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti vertinamos kaip esminė šalių nelygybė, šios sąlygos nesąžiningos, neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, suteikė perdėtą pranašumą atsakovui, pažeidžia šeimos interesus. Atsakovas pasinaudodamas trečiajį asmenį ištikusiais ekonominiais sunkumais verslo srityje vienašališkai diktavo sąlygas, ieškovė priversta pasirašyti Laidavimo sutartis itin nepalankiomis jai sąlygomis. Dabartinis atsakovo teisių realizavimo būdas (tvarka ir eiliškumas) ir solidari atsakomybė su trečiuoju asmeniu absoliučiai paneigia trečiojo asmens kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens esmę ir prigimtį. Atsakovas pirmiausia privalėtų pasinaudoti savo teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens ir tik po to, nepatenkinus viso reikalavimo, nukreipti šį reikalavimą jos atžvilgiu. Toks atsakovo teisių realizavimo būdas būtų sąžiningas ir protingas, atitiktų sutarties vykdymo ekonomiškumo principą (LR CK 6.200 straipsnis), LR CK 6.80 str. 2 d. normą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su UAB „Modus“ Kredito linijos sutartis ir Overdrafto sutartys pasibaigė 2009-09-12, UAB „Modus“ prievolių neįvykdė, skola atsakovui pagal sutartis sudarė 673 960,37 Lt. Atsakovas Kauno apygardos teisme civ. byloje 2-1279-254/2010 yra pareiškęs reikalavimus UAB „Modus“ ir laiduotojams I. K. ir V. V. dėl skolos priteisimo. Laidavimo sutarčių 2, 3.1-3.3 punktais ieškovė įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarus skolininkas. Ieškinio reikalavimais ieškovė siekia, kad jos atsakomybė būtų modifikuota taip, kad ji taptų ne laiduotoja (CK 6.76 str. ) su solidariąja prievole kreditoriaus atžvilgiu, o garantu (CK 6.90 str.) su subsidiariąja prievole kreditoriaus atžvilgiu. Ieškinio teiginiai, kad sutartys suteikia bankui perdėtą pranašumą bei kad jos sudarytos pasinaudojant banko stipresne padėtimi ir susiklosčiusių aplinkybių visuma, atsakovo vertinimu, nepagrįsti. Laidavimo sutartis ieškovė sudarė laisva valia, tokių sutarčių sudarymas atitinka įprastinę verslo praktiką.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovės siūlomas laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimas iš esmės koreguoja tipinį, tiek įprastą verslo praktiką, tiek įstatymo raidę atitinkantį, laidavimo prievolės pobūdį bei eliminuoja laiduotojui tenkančią pareigą atsakyti už kredito gavėjo netinkamą prievolės vykdymą, be to, pasibaigusių sutarčių modifikavimas nėra galimas. Pažymėjo, kad ieškovė laidavo už trečiojo asmens UAB ,,Modus“ prievolių pagal Kredito liniją ir Overdrafto sutartį tinkamą vykdymą būdama UAB ,,Modus“ akcininke, todėl jai buvo žinomi įmonės verslo reikalai. Konstatavo, kad kredito linijos ir overdrafto sutartis trečiojo asmens vardu direktorius sudarė veikdamas pagal visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimus, tam buvo išreikšta UAB ,,Modus“ dalyvių, jų tarpe ir ieškovės, laisva valia priimti sąmoningą sprendimą. Ieškovė kaip įmonės akcininkė, apsisprendė laiduoti už įmonei suteiktus kreditus, mainais tikėdamasi pelningos įmonės veiklos ir galimo pelno sau, kaip akcininkei. Todėl teismo vertinimu nėra pagrindo manyti, jog laidavimo sutartis ieškovė sudarė ne laisva valia, nenustatyta, kad tarp sutarties šalių nebuvo interesų balanso ir abipusės naudos. Konstatavo, kad Laidavimo sutarčių sąlygos, kurių modifikacijos siekia ieškovė, atitinka tiek įstatymuose įtvirtintas bendrąsias teisės normas, tiek solidarių prievolių esmę. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog sandoris pažeidžia jos šeimos interesus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismo priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės tvirtinimu pažeistos materialinės teisės normos, nes nebuvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės CK 6.228 str. taikymui, šis straipsnis taikytas neteisingai ir tai sudarė pagrindą neteisingai išspręsti šią bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į susiklosčiusių teisinių santykių kompleksiškumą. Apeliantės tvirtinimu, teismas sprendime visiškai neįvertino šalių susiklosčiusių teisinių santykių kompleksiškumo, atsakovo ekonominio sverto, kurio pagrindu atsakovas galėjo daryti įtaką. Kredito linijos sutartis, Overdrafto sutartis bei visos lizingo sutartys vertintina kaip viena visuma. Atsakovas darė įtaką kitų sutarčių vykdymui, esminę įtaką priimant įvairaus pobūdžio sprendimus. Tokių teisinių santykių kompleksiškumas ir jo suteikiama galimybė atsakovui nesąžiningai pasinaudoti susidariusių aplinkybių visuma nebuvo įvertinta ir tai sudarė pagrindą netaikyti CK 6.228 str..

2. Teismas neatsižvelgė į atsakovo specifinę padėtį ir jo veiklai taikomus specifinius veiklos standartus, nevertino atsakovo per aukštesnių standartų prizmę (CK 6.38 str. 2 d., CK 6.256 str. 3 d.). Atsakovas yra stipresnioji teisinių santykių šalis, galinti daryti spaudimą ir lemiamą įtaką kitai šaliai, kartu ji turi prisiimti tam tikrą riziką dėl sutarčių neįvykdymo.

3. Teismas sprendime laikėsi pozicijos, kad apeliantė laisva valia sudarė Laidavimo sutartis, tačiau CK 6.228 str. prasme šalies valia nėra esminis kriterijus nustatant ar konkreti sutartis įtvirtina esminę šalių nelygybę, nes vertinamos kitos aplinkybės, nesąžiningas pasinaudojimas kitos šalies priklausomumu, ekonominiu sunkumu, neatidėliotinais poreikiais (CK 6.228 str.), t.y. teismas sprendime neįvertino aplinkybių, pagrindžiančių CK 6.228 str. taikymą.

4. Teismas sprendime neįvertino aplinkybių, susijusių su CK 6.228 str. taikymo sąlygomis. Laidavimo sutartys buvo sudarytos praėjus metams nuo Kredito linijos ir Overdrafto sutarties sudarymo, jų sudarymo primygtinai reikalavo atsakovas, Laidavimo sutartys sudarytos po to, kai trečiasis asmuo jau buvo susidūręs su rimtais finansiniais sunkumai. Atsakovas vienašališkai nustatydamas sutarčių vykdymo terminų pratęsimo sąlygas pažeidė tokio pobūdžio subjektui taikomus veiklos kriterijus, nesilaikydamas sutartinių teisinių santykių sąžiningumo pareigos, bendrųjų teisės principų, pasinaudodamas stipresne ekonomine padėtimi įtakojo tai, kad apeliantei neliko jokios kitos alternatyvos siekiant išsaugoti trečiojo asmens vykdomą veiklą kaip sudaryti Laidavimo sutartis jai nepalankiomis sąlygomis. Sutartys šabloniškos, atsakovo vienašališkai suformuluotos, dėl kurių jokios sąžiningos ir lygiateisės derybos negalėjo būti vedamos.

5. Teismas sprendime konstatuoja, kad prašomos pakeisti Laidavimo sutarčių sąlygos atitinka CK reikalavimus. Tačiau ginčo sutartyse yra nustatytas maksimaliai apeliantei nepalankus reguliavimas.

6. Apeliantė teigia, kad prašomi pakeisti Laidavimo sutarčių punktai teismo nebuvo įvertinti nepagrįsto perdėto pranašumo suteikimo prasme. Laidavimo sutarčių sąlygos, nustatančios solidarią apeliantės atsakomybę, atsakovo teisę pasirinkti reikalavimo užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumą ir tvarką suteikia atsakovui perdėtą pranašumą, neatitinka sąžiningos verslo praktikos. Atsakovas nėra suinteresuotas išieškoti skolos iš trečiojo asmens, siekia išvengti jam priklausančios rizikos, visą galimą riziką perkeldamas ant laiduotojos. Toks reguliavimas paneigia trečiojo asmens ribotos turtinės atsakomybės esmę ir prigimtį. Todėl atsakovas pirmiausia privalėtų pasinaudoti teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens ir tik po to iš laiduotojos, toks atsakovo teisių realizavimo būdas būtų sąžiningas ir protingas bei atitiktų sutarties vykdymo ekonomiškumo principą (CK 6.200 str.), CK 6.80 str. 2 d..

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 244-252), kuriuo skundą prašo atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad UAB „Modus“ teisiniai santykiai su UAB „Swedbank lizingas“ neturi jokio teisinio ryšio su byla ir negali būti pagrindu keisti laidavimo sutarčių sąlygas, nes laidavimo sutartys sudarytos siekiant užtikrinti trečiojo asmens paimtų kreditų atsakovui grąžinimą. Ieškovė yra UAB „Modus“ akcininkė, patyrusi verslininkė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad bankas darė ekonominį spaudimą ieškovės atžvilgiu. Atsakovas nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į banko specifinę padėtį yra atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad viena šalių yra bankas, nesudaro pagrindo laiduotojai vengti prievolių vykdymo, motyvuojant specifine banko padėtimi. Ieškovė laisva valia pasirašė laidavimo sutartis, tokiu būdu išreiškė ir patvirtino savo valią susitarti dėl laidavimo sutarčių sąlygų ir privalo laikytis sudarytų sutarčių. Pažymėjo, jog ieškovės kaip akcininkės laidavimas už trečiojo asmens prievoles bankui visiškai atitiko įprastą verslo praktiką bei teisinį reguliavimą, todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad laidavimo sutarčių sąlygos yra neteisėtos. Pažymėjo, kad ieškovė reikalavimu siekė modifikuoti savo atsakomybę tokiu būdu, kad ji taptų nebe laiduotoju, o garantu su subsidiariąja prievole kreditoriaus atžvilgiu. Šalys susitarė dėl solidarios, o ne subsidiarios atsakomybės ir tai atitiko įprastą verslo praktiką. Ieškovė tik pradėjus skolos išieškojimo procesui bando modifikuoti sutarčių sąlygas ir tokiu būdu nesąžiningai išvengti atsakomybės. Apelianto teiginiai, kad bankas pirmiausia turėtų pasinaudoti savo teise susidariusį išieškojimą išieškoti iš trečiojo asmens, o tik po to iš ieškovės, prieštarauja laidavimo esmei. Atsakovo vertinimu, teismas teisingai nustatė ir išanalizavo bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad tretysis asmuo UAB „Modus“ 2007-02-07 sudarė su atsakovu Kredito linijos sutartį Nr. 07-012310-KL, kurios sąlygos buvo keičiamos 2008-02-07 Susitarimu Nr. 07-012310-KL-1 ir 2009-03-12 Susitarimu Nr. 07-012310-KL-2, kuria atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 140 655 eurų kreditą (b. l. 13-21), o galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2009-09-12. Užtikrinant kredito gavėjo UAB „Modus“ įsipareigojimų pagal Kredito linijos sutartį tinkamą įvykdymą, 2008-02-07 buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 07-012310-KL-LA1 tarp banko ir ieškovės. Laidavimo sutartis pasirašyta nauja redakcija 2009-03-12. Atsakovas ir trečiasis asmuo 2007-02-07 pasirašė Overdrafto sutartį Nr. 07-012311-OJ (b.l. 35-42), kurios sąlygos buvo keičiamos 2008-02-07 Susitarimu Nr. 07-012311-OJ-1 ir 2009-03-12 Susitarimu Nr. 07-012311-OJ-2, kuria atsakovas suteikė 290 000 Lt dydžio kreditą sąskaitoje, o galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2009-09-12. Užtikrinant kredito gavėjo UAB „Modus“ įsipareigojimų pagal Overdrafto sutartį tinkamą įvykdymą, 2008-02-07 buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 07-012311-OJ-LA1 tarp Banko ir ieškovės, sutarties nauja redakcija pasirašyta 2009-03-12. Kredito linijos ir Overdrafto sutartis pasibaigė (galutinis kredito grąžinimo terminas suėjo 2009-09-12). UAB „Modus“ prievolių atsakovui neįvykdė, atsakovas 2009-12-07 pateikė ieškinį Kauno apygardos teisme dėl 673 960,37 Lt dydžio įsiskolinimo priteisimo iš UAB ,,Modus“ ir laiduotojų I. K. ir V. V. (b.l. 135-135-140).

Dėl esminės ginčo šalių nelygybės Laidavimo sutarčių atveju (CK 6.228 str.)

Apeliantė ieškiniu prašė teismo pakeisti šalių pasirašytų Laidavimo sutarčių sąlygų 3.1 p., 4.4 p., 7.3 p. sąlygas CK 6.228 str. pagrindu. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, apeliantė skunde nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių CK 6.228 str. taikymui ir šią normą taikė netinkamai, dėl to buvo pažeistos materialinės teisės normos ir tai sudarė pagrindą neteisingai išspręsti šią civilinę bylą, o tuo pačiu priimti nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, apeliantės skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu, tačiau toks pakeitimas pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais ir yra išimtinė priemonė.

CK 6.228 str. 1 d. suteikia teisę šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginus su prievolėmis naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Pažymėtina, kad praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų, sąlyga pažeistų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė pagrindų keisti Laidavimo sutarčių ginčijamas sąlygas remiantis CK 6.228 str. nuostatomis, nes šių sąlygų buvimas nėra įrodytas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino trečiojo asmens UAB „Modus“ teisinių santykių su UAB „Swedbank lizingas“ bei atsakovu ir šių santykių nevertino kompleksiškai. Pažymėtina, kad ginčas kilo dėl laidavimo sutarčių, sudarytų užtikrinant Kredito linijos ir Overdrafto sutarties tinkamą įvykdymą, todėl UAB „Modus“ sutartiniai santykiai su UAB „Swedbank lizingas“ neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui ir negali būti pagrindu keisti laidavimo sutarčių sąlygų, sudarytų tarp AB „Swedbank“ ir apeliantės. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, kad pasirašant Laidavimo sutartis ar jų pakeitimus ji sudarė ne laisva valia, sutartys suteikė atsakovui pranašumą, ir toks sutarčių sudarymas atitinka įprastinę verslo praktiką, abiejų šalių gauta nauda iš sutarčių buvo adekvati yra pagrįsta ir įrodyta. Šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji buvo ekonomiškai priklausoma nuo banko, kad nepasirašiusi laidavimo sutarčių būtų praradusi vienintelį pragyvenimo šaltinį, darbą, būstą, kad negalėtų išlaikyti nepilnamečių vaikų ar egzistuoja panašios sąlygos dėl priklausomumo ekonominio nuo atsakovo, ar kad yra ekonomiškai silpna. Ieškovė yra UAB ,,Modus“ akcininkė nuo 1995-03-05 (b.l. 67), ji yra patyrusi verslininkė, turinti tiek pakankamus ekonominius išteklius, tiek verslo patirtį, todėl jos negalima laikyti silpnesne šalimi. Kaip akcininkė žinojo trečiojo asmens finansinę padėtį, veiklos perspektyvas ir tikėjosi, kad įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus pagal Kredito linijos bei Overdrafto sutartis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad trečiasis asmuo ir jo valią formuojantys dalyviai (tame tarpe ir ieškovė) laisva valia priėmė sąmoningą sprendimą sudaryti Kredito sutarčių pakeitimus, pratęsti suteiktų kreditų grąžinimą, mainais juridinio asmens dalyviams laiduojant už prisiimtas pagal sutartis prievoles. Ieškovė neginčija savo valios laiduoti už trečiąjį asmenį. Aplinkybė, kad ieškovės valia, pasirašant laidavimo sutartis formavosi visiškai laisvai tik patvirtina, kad byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.228 str. nuostatas, t.y. ieškovės valia nebuvo įtakojama esminės šalių nelygybės.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, kad tai, jog viena iš laidavimo sutarčių šalių yra bankas, nesudaro pagrindo kitai šaliai – laiduotojui – vengti savo prievolių vykdymo, motyvuojant specifine banko kaip kredito įstaigos padėtimi. Ieškovė, būdama verslininke ir tinkamai susipažinusi su laidavimo sutarčių sąlygomis, turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku, inicijuoti derybas dėl jų sąlygų. Nors apeliantė teigia, kad nebuvo galimos derybos dėl ginčijamų sutarčių sąlygų, tačiau šie argumentai nepagrįsti įrodymais, t.y. byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė buvo priversta pasirašyti laidavimo sutartis būtent tokiomis sąlygomis, kurias jai primetė bankas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčas dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo kilo tik tada, kai pasibaigė Kredito linijos ir Overdrafto sutartys ir trečiajam asmeniui bei laiduotojai buvo pareikšti reikalavimai dėl skolos išieškojimo. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė laisva valia pasirašė laidavimo sutartis, kurių sąlygos yra įprastos komercinėje praktikoje, atitinka civiliniame kodekse įtvirtintą laidavimo teisinių santykių reguliavimą.

Apeliantė skunde nurodo, kad laidavimo sutartys yra vienašališkos, suteikia naudą tik bankui, nes šių sutarčių pagrindu jai kyla tik prievolės bankui. Pažymėtina, kad laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (LR CK 6.76 str. 1 d.). LR CK 6.81 str. 1 d. numato, jog kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (LR CK 6.80 str. 2 d.), o priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d.). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantė kaip trečiojo asmens akcininkė tikėjosi, kad trečiasis asmuo, pratęsus kredito sutartis su atsakovu (banku), dirbs pelningai ir akcininkas gaus naudą dividendų ar įmonės vertės didėjimo forma. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laidavimo sutarčių sąlygos bankui perdėto pranašumo nesuteikė, abiejų šalių gaunama nauda iš sutarčių buvo adekvati.

Atsižvelgiant į tai, kad laidavimas yra prievolinės teisės institutas, padedantis užtikrinti prievolių įvykdymą, juo prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojas privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Apeliantė, būdama UAB „Modus“ viena iš akcininkių, žinojo ir turėjo žinoti, kokią riziką prisiima laidavimo sutartimis, todėl taip pat privalo prisiimti iš jų atsirandančias neigiamas pasekmes. Įstatymas, esant solidariai skolininkų pareigai, suteikia kreditoriui teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tai yra kreditoriaus teisė ir jos negalima riboti. Ieškovės ginčijamos laidavimo sutarčių sąlygos atitinka teisės normų reikalavimus bei susiformavusią teismų praktiką. Apeliantė siekia sutapatinti laidavimo ir garantijos institutus (CK 6.76 str.), taip pat solidarią laiduotojo atsakomybę su subsidiaria laiduotojo atsakomybe, nors savo esme tai yra skirtingos prievolių užtikrinimo priemonės. Kai tuo tarpu šalys susitarė dėl solidarios atsakomybės, priešinga situacija paneigtų sutarčių privalomumo principą, laidavimo sutarties esmę ir civilinės apyvartos stabilumą. Tai, kad šalys siekė sudaryti laidavimo, o ne garantijos sutartis, byloje patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės. Apeliantės argumentai, kad bankas pirmiausia privalėtų pasinaudoti savo teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens, ir tik po to, nepatenkinus viso reikalavimo, nukreipti šį reikalavimą laiduotojo atžvilgiu prieštarauja laidavimo esmei, pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos įrodant CK 6.228 str. numatytų sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų būti pakeistos, egzistavimą.

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė CK 6.228 str. normą ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.