- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2005-09-15
- Bylos Nr.
- 2-465
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė (pran.), Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- V., N. B.
- Ieškovas
- UAB „Vitropolis“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. ir N. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 27 d. nutarties, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, civilinėje byloje Nr. 2-2234-34/2005 pagal ieškovo UAB „Vitropolis“ ieškinį atsakovams V. ir N. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo ir kt.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vitropolis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. Ir N. B., prašydamas teismo patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, pripažinti 2005 m. vasario 28 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamųjų daiktų (buto ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas (ieškinio kaina – 700 000 Lt). Taip pat ieškovas prašė pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir areštuoti preliminarios sutarties dalyką - nekilnojamuosius daiktus (CK 6.309 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 27 d. nutartimi patenkino ieškovo UAB „Vitropolis“ prašymą ir pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą bei automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), uždrausdamas juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Teismas nurodė, kad pagal bylos aplinkybes tarp šalių yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl buto ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini), o pirkimo-pardavimo sutartis dėl jų nesudaryta, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. neareštavus ginčo patalpų, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Taip pat teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus atsakovams, nes jie yra ginčo patalpų savininkai ir bet kada gali parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui ar padarys jį nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atsakovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 27 d. nutartį. Atsakovai nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali atlikti savo funkcijos ir apsaugoti nuo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, nes ginčo patalpos yra ir taip apsunkintos, kadangi įkeistos bankui pagal kredito sutartį. Be to, ginčo patalpų areštas pažeidžia ne tik atsakovų, bet ir kreditą išdavusio banko AB bankas „Hansabankas“ interesus ir imperatyvias CK 4.192-4.196 straipsnių nuostatas. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal preliminarią sutartį terminas sudaryti pagrindinę sutartį baigėsi 2005-04-30, todėl iš šalies, vengusios sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, gali būti reikalaujama tik atlyginti nuostolius. Pagal preliminarios sutarties 8.1 punktą numatyta, kad, jei šalys nepasirašo pirkimo-pardavimo sutarties dėl pardavėjo kaltės, pardavėjas įsipareigoja grąžinti pirkėjui jo avansu sumokėtą 30 000 Lt ir sumokėti 30 000 Lt baudą, o jei dėl pirkėjo kaltės – pirkėjo sumokėta avanso suma lieka pardavėjui kaip bauda. Pagal CK 6.73 straipsnį sutartyje numatytos netesybos turi būti įskaitytos į nuostolių atlyginimą, o pagal CK 6.210 straipsnį mokėtinos 5 procentų metinės palūkanos. Todėl tikroji atsakovų prievolė yra ne didesnė nei 35 000 Lt ir teismo pritaikytas turto areštas yra akivaizdžiai per griežta laikinoji apsaugos priemonė, nes areštuoto turto vertė yra neproporcinga galimų reikalauti nuostolių atlyginimo sumai.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad teisės aktai nenumato draudimo areštuoti skolininkui nuosavybės teise priklausančio, tačiau hipoteka ar įkeitimu apsunkinto turto, nes bet kokiu atveju realizuojant įkeistą turtą, visų pirma būtų patenkinami pirmojo įkaito gavėjo turtiniai interesai, o tik po to kitų kreditorių. Ieškovas nurodo, kad yra pareiškęs ieškinį ne dėl nuostolių pagal preliminariąją sutartį atlyginimo, o dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl ieškinio suma yra adekvati areštuoto turto vertei. Be to, ieškovas yra pateikęs teismui duomenis, jog atsakovai ketina ginčo patalpas parduoti, todėl akivaizdu, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 338 str., 230 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismo nutartis pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.).
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti materialinių teisių gynybą. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumo kriterijus yra nurodytas CPK 144 straipsnyje, kurio pirmoji dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškininiais reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai areštavo atsakovų butą ir automobilių stovėjimo aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini), uždrausdamas juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, nes tarp šalių yra ginčas dėl areštuoto turto, kurį atsakovams perleidus, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Be to, grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui suponuoja ir didelė ieškininių reikalavimų suma bei informacija apie atsakovų ketinimą perleisti ginčo nekilnojamuosius daiktus (b.l.27-30). Tai, kad ginčo turtas yra įkeistas bankui pagal kredito sutartį, nepašalina grėsmės, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, ir pagrindo pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę, nes įkeistas turtas gali būti perleistas hipotekos kreditoriaus sutikimu, dar kartą apsunkintas. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismo nutartis neteisėta, nes ja pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia kreditą ginčo būstui pirkti išdavusio banko AB bankas „Hansabankas“ interesus, juo labiau, kad bankas dėl to nesiskundžia, o apeliantas neįgaliotas atstovauti banko interesus. Beje, hipoteka yra daiktinė teisė, kurio turėtojo turtiniai interesai tenkinami iš įkeisto turto pirmiausia (CPK 664 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija nenagrinėja apeliantų argumentų dėl ieškinio esmės, kurie nesusiję su šios bylos apeliacijos dalyku (CPK 338 str., 320 str.).
Dėl to nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti apygardos teismo nutarties (CPK 338 str., 329 str., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 27 d. nutartį.