- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-797-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Danutė Kutrienė, Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnija, VĮ Registrų centras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. G. 2007-10-09 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir, jį patikslinęs, prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į plane prie 2007-09-24 faktinių aplinkybių protokolo Nr. 173/07/19 nurodytus statinius: Nr.22 - gyvenamasis namas Nr.22, „l“ - ūkinis pastatas su garažu, „2“ - ūkinis pastatas, „3“ - ūkinis pastatas, „4“ - šulinys, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1988 metų gyvena (duomenys neskelbtini) esančiame mūriniame, vieno aukšto, trijų kambarių su virtuve gyvenamajame name, esančiame tvora aptvertame žemės sklype, kuriame taip pat yra jo naudojami bei valdomi šio gyvenamojo namo priklausiniai - du mediniai ūkiniai pastatai, vienas mūrinis ūkinis pastatas ir rentinis šulinys. Duomenų apie tai, jog šie statiniai būtų pastatyti neteisėtai, nėra. (duomenys neskelbtini) seniūnijos ūkinėje knygoje Nr.l, asmens sąskaitos (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) priklauso N. Ž., kuri nuo 1956-10-12 šiame name gyveno kartu su savo motina I. Ž.. N. Ž. 1987-10-08 išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas nuo 1988 m. teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo minimą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. N. Ž. išvykus gyventi į kitą vietą, tuometinis kolūkio pirmininkas L.B. V. kolūkio narių susirinkimo sprendimu pareiškėjui suteikė gyvenamąjį plotą ir 1988 metais įkeldino į šį namą. N. Ž. (duomenys neskelbtini) mirė 1995-03-20. I. Ž. ir N. Ž. nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus neįregistruotos. Po N. Ž. mirties, visas savininko teises į šį nekilnojamąjį turtą ir toliau sąžiningai įgyvendina pareiškėjas. Jokių pretenzijų dėl šių gyvenamojo namo ir ūkio pastatų priklausomybės kitiems asmenims jis niekada nėra gavęs, todėl juos valdo kaip jų savininkas, kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į šiuos daiktus, be to minėtas turtas nėra įregistruotas kieno nors kito vardu ir niekas nereiškia į jį turtinių pretenzijų. Pareiškėjas mano, jog nėra CK nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Nuosavybės teises į šį turtą jis įgijo pagal įgyjamąją senatį, nes yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio l dalyje nustatytą terminą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant sąlygų visetui. Viena iš sąlygų įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį yra tai, kad nekilnojamasis daiktas neturi būti įregistruotas kito asmens vardu. Tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2007-03-26 pažymoje Nr. R2-44 nurodyta, kad gyvenamasis namas (adresas: (duomenys neskelbtini)) priklauso N. Ž. (ūkinė knyga Nr. l, asmens sąskaita (duomenys neskelbtini)). Dėl to reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas M. G. įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, yra atmestinas, nes minimas pastatas ūkinėje knygoje įregistruotas kito asmens vardu.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad situacija, kai pastatai pareiškėjui buvo suteikti kolūkio pirmininko, sąlygoja prielaidą, jog statinius nuosavybės teisėmis valdė valstybė. Nuosavybės teisės į valstybei ar savivaldybei priklausančius pastatus negali būti įgyjamos pagal įgyjamąją senatį. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių tai, jog statiniai buvo statomi teisėtai. Jeigu statiniai pastatyti neteisėtai, tai nėra nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto, taip pat nėra jokio pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, daikto valdymas kitu pagrindu - šiuo atveju pagal kolūkio narių susirinkimo sprendimą, neatitinka įstatymo nurodytų sąlygų sąžiningam daikto valdymui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo M. G. pareiškimą atmetė ir konstatavo, kad viena iš būtinų sąlygų įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį, nurodytų CK – tai, kad nekilnojamasis daiktas nebūtų įregistruotas kito asmens vardu. Tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2007-03-26 pažymoje Nr.R2-44 yra nurodyta, kad gyvenamasis namas (adresas: (duomenys neskelbtini)) priklauso N. Ž.. Teismas pažymėjo, kad N. Ž. išvykus iš šio gyvenamojo namo gyventi kitur, jos nuosavybės teisių praradimui, remiantis tuo metu galiojusio CK nuostatomis, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Mirus asmeniui, kurio vardu įregistruotas turtas, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų apie galimus paveldėtojus, o jų nesant, minimas turtas paveldėjimo teise turėtų pereiti valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad teisė naudotis N. Ž. namu jam buvo suteikta kolūkio pirmininko L.B. V. ir kolūkio narių susirinkimo sprendimu, yra nepagrįstos dokumentais bei neatitinka tuo metu galiojusių CK normų. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog gyvenamasis namas ir kiti statiniai buvo pastatyti teisėtai. Teismas sprendė, kad statiniai pastatyti neteisėtai, vadinasi nėra nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto, todėl ir šiuo pagrindu negalima taikyti įgyjamosios senaties instituto, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi negali būti vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat negali būti teisių perleidimo, o viena iš juose nurodytų sąlygų - kad asmuo nebūtų daikto savininkas, bet valdytų jį kaip savą, nemanydamas, jog daikto savininkas yra kažkas kitas, todėl daikto valdymas kitu pagrindu (remiantis kolūkio narių susirinkimo sprendimu), prieštarauja CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytoms sąlygoms.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. G. prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad buvusiai gyvenamojo namo savininkei N. Ž. išvykus gyventi į kitą vietą, pareiškėjas nuo 1988 m. teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo gyvenamąjį namą bei jo priklausinius. Daikto savininkė iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos neįgyvendino savo teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais, šie daiktai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o po jos mirties nėra įformintas palikimo priėmimas. Jokie kiti asmenys šiais pastatais nesinaudojo ir dėl jų iki kreipimosi į teismą dienos jokių pretenzijų nereiškė. Pareiškėjo manymu, yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Byloje nėra jokių duomenų, jog daikto valdymas prasidėjo nesąžiningai ar neteisėtai, daiktas Nekilnojamojo turto registre neregistruotas kito asmens vardu, nėra duomenų, jog nebuvo laikytasi daikto sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Priešingai, pagal tuomet galiojusią tvarką pastatytas namas buvo registruojamas vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Įregistravimo ūkinėje knygoje faktas reiškia, kad namas buvo pastatytas teisėtai ir priimtas eksploatuoti. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad statiniai pastatyti neteisėtai, t.y. nėra nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto. Pareiškėjas pažymi, kad yra suėję CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog statinių valdymas prasidėjo kitu pagrindu (remiantis kolūkio narių susirinkimo sprendimu) ir prieštarauja CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytoms sąlygoms, nes pareiškėjas šiuo būdu nuosavybės teisių neįgijo ir nėra šių daiktų savininkas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad CK įtvirtinta viena iš sąlygų įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį – tai, kad nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2007-03-26 pažymoje Nr.R2-44 nurodyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) priklauso N. Ž. (ūkinė knyga Nr.1, asmens sąskaita (duomenys neskelbtini)), t.y. minimas pastatas ūkinėje knygoje įregistruotas kito asmens vardu. N. Ž. išvykus iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos, ji neprarado nuosavybės teisės į savo namą. Pareiškėjas nepateikė ūkinių pastatų statybų teisėtumą patvirtinančių įrodymų, o, kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismui pareikalavus, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija pateikė namų ūkių knygą Nr. 1, ūkinę knygą Nr. 16, namų knygą, kurių nuorašai CPK 314 straipsnio tvarka prijungti prie bylos ir teisėjų kolegijos ištirti bei įvertinti. Apeliacinės instancijos teismui užklausus, Vilniaus rajono 3 notaro biuras pateikė informaciją apie N. Ž. turto paveldėtojus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjo M. G. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui.
Pareiškėjas M. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimų, kadangi yra neteisingas ir neteisėtas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto teiginiu. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, privalo įrodyti, jog nekilnojamojo daikto valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išaiškinti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutarė išreikalauti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ūkinę knygą Nr. 1 (su įrašais asmens sąskaitoje (duomenys neskelbtini)), užklausti Vilniaus rajono 3 notarų biurą apie N. Ž. turto paveldėtojus. Byloje gauti papildomi duomenys ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK 329 str. 1 d.). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pašalino bet kokias abejones dėl bylos aplinkybių ištyrimo nepilnumo ar nevisapusiškumo.
Igyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), todėl nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra šio daikto savininkas. Asmuo, pageidaujantis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, turi būti sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (CK 4.68 str. 1 d.). Pareiškėjas M. G. teigia, kad yra visos minėtuose CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, kadangi daikto savininkė N. Ž. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos neįgyvendino savo teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais – šie daiktai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o po jos mirties nėra įformintas palikimo priėmimas. Jokie kiti asmenys pastatais nesinaudojo ir dėl jų jokių pretenzijų nereiškė. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Viena iš sąlygų konstatuoti, jog nuosavybė teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyta įgyjamąja senatimi, yra ta, kad asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t.y. sąžiningai užvaldęs daiktą, valdo jį nemanydamas, jog daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.). Pareiškėjas M. G. teigia, kad gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1988 m. kolūkio pirmininko L.B. V. leidimu. Toks daikto valdymo pagrindas neatitinka nurodytų įstatymo sąlygų. Kad būtų konstatuotas sąžiningas valdymas, turi būti nustatytas valdytojo sąžiningumas ir užvaldymo, ir viso daikto valdymo metu (CK 4.70 str. 1 d.). Daikto valdymas prasideda nesąžiningai, kai asmuo žino, jog daiktas teisėtai priklauso kitam asmeniui. Pareiškėjui M. G. buvo žinoma, kad gyvenamasis namas ir statiniai priklauso N. Ž., kuri 1987-10-08 išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savo teises į pastatus pareiškėjas kildina tik iš faktinio naudojimosi, kuriam neprieštaravo kiti asmenys. Tačiau tik tai, kad niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą. Pareiškėjas į bylą pateikė pažymą, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis N. Ž. nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikoje, neįregistruotos (b.l. 6). Tačiau N. Ž. nuosavybės teisę patvirtina kiti įrodymai. Namų knygos Nr.21 duomenimis pareiškėjo M. G. faktiškai naudojamame name gyveno N. Ž. ir jos motina I. Ž.. N. Ž. 1987-10-08 išvyko į (duomenys neskelbtini), kur 1995-03-18 mirė. I. Ž. mirė 1977-10-17. Ūkinėje knygoje Nr.16 nurodyta, kad N. Ž. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, tuo tarpu apie pareiškėjo M. G. nuosavybės ar kita teise valdoma namą ar statinius duomenų nėra. Namų ūkių knygoje Nr. 1 nurodyta, jog N. Ž. namų ūkiui priklauso 80 kv. m gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); tuo tarpu pareiškėjo M. G. namų ūkiui jokie pastatai nepriklauso. Taigi šiuo atveju pareiškėjo M. G. sąžiningas faktinis naudojimasis gyvenamuoju namu negali būti sutapatinamas su sąžiningu valdymu CK 4.70 straipsnio prasme.
Pareiškėjas M. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pastatai niekam nepriklauso, nes buvęs savininkas mirė neįregistravęs šių daiktų Nekilnojamojo turto registre, byloje nėra duomenų apie galimus paveldėtojus, o valstybė paveldėjimo teise nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismui užklausus Vilniaus rajono 3 notaro biurą, šis pateikė informaciją, jog į Vilniaus rajono 3 notaro biurą paveldėti mirusiosios N. Ž. turto niekas nesikreipė. Tačiau tai, kad nėra įforminta kieno nors paveldėjimo teisė, nepanaikina mirusiosios N. Ž. nuosavybės teisės. Ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti, jog pareiškėjas M. G. turi teisę, remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, įgyjamosios senaties būdu įgyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai gali tapti nuosavybės teisės objektu tuo atveju, jeigu jų statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog gyvenamasis namas ir statiniai buvo pastatyti teisėtai. Pareiškėjas M. G. nurodo, kad nėra duomenų, jog nebuvo laikytasi daikto sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, priešingai, įregistravimo ūkinėje knygoje faktas reiškia, jog namas buvo pastatytas teisėtai ir priimtas eksploatuoti. Teisėjų kolegija apeliantui iš dalies pritaria, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pareiškimui tenkinti.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad statyti statinius buvo galima turint leidimą, projektą ir kitus dokumentus, o pastatytas namas turėjo būti registruojamas Vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Ūkinėje knygoje (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad N. Ž. namų ūkiui nuosavybės teise priklauso 80 kv. m gyvenamasis namas. Šie duomenys pakartoti ir Namų ūkių knygoje (duomenys neskelbtini). Taigi toks gyvenamojo namo įregistravimas ūkinėje knygoje leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad namas pastatytas teisėtai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad M. G. pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nurodyti kiti statitiniai būtų pastatyti teisėtai (CPK 178 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi statiniai pastatyti neteisėtai, yra pagrįsta tik iš dalies. Be to vien ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, jog pareiškėjas M. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi kaip jau konstatuota, pareiškėjo pageidaujamų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybėn pastatų valdymas neatitiko CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Kiti pareiškėjo M. G. apeliacinio skundo motyvai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo M. G. pareiškimą, nuo šios praktikos nukrypo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.