- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-13
- Bylos Nr.
- T-XX-62-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Česlovas Jokūbauskas, Anatolijus Baranovas, Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- K. D.
- Kategorijos
- 94.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Česlovo Jokūbausko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Anatolijaus Baranovo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ričardo Piličiausko,
išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš valstybės 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta vengiant pakeisti įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ nuostatas, pažeidžiančias žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. liepos 27 d. Europos žmogaus teisių teismas jo byloje prieš Lietuvą priėmė sprendimą, kuriuo nustatė, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 ir 14 straipsniuose numatytos jo teisės. Šis sprendimas įsigaliojo 2004 m. spalio 27 d.. Europos žmogaus teisių teismo sprendimų vykdymo priežiūros praktikoje suformuluoti principai reikalauja, kad Lietuva įvykdytų Europos žmogaus teisių teismo priimtą sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką ir be nepateisinamo delsimo, tačiau Lietuva nuo 2004 m. spalio 27 d. iki šiol pažeidinėja jo teises. Pareiškėjas nurodė, kad jis tikėjosi, jog Lietuva laikydamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pakeis neteisėtas įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ nuostatas, tačiau tai nebuvo padaryta ir jis dėl to patyrė neturtinę žalą. Įstatyme numatyti apribojimai jam sukėlė nepatogumus, dvasinius sukrėtimus. Jis negalėjo dirbti tam tikrą darbą privačiame sektoriuje, nes tai draudė minėtas įstatymas. Numatyti apribojimai jį pažemino, pablogino jo reputaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad nėra nustatyta terminų, per kuriuos valstybė vykdydama Europos žmogaus teisių teismo sprendimus privalo pakeisti atitinkamus įstatymus. Šiuo metu atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymų pakeitimai yra svarstomi ir nėra nepagrįstai delsiama juos priimti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė žalos padarymo fakto ir dydžio, nepateikė įrodymų, jog negalėjo įsidarbinti ar buvo atleistas iš darbo pritaikius jo nurodytą įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1991 m. vasario 11 d. dirbo prokuroru. 1999 m. gegužės 26 d. įgaliotoms institucijoms priėmus bendrą išvadą buvo nustatyta, kad jis tam tikrą laikotarpį buvo KBG padalinio Lietuvoje darbuotojas, todėl jam taikytini įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatyti apribojimai. Minėtas straipsnis nustatė, kad buvę KGB kadriniai darbuotojai nuo šio įstatymo įsigaliojimo 10 metų negali dirbti Lietuvos Respublikoje valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios ir valdymo, savivaldos, krašto apsaugos institucijose, Valstybės saugumo departamente, policijoje, prokuratūroje, teismuose, diplomatinėje tarnyboje, muitinėje, Valstybės kontrolėje ir kitose kontrolę bei priežiūrą vykdančiose valstybės institucijose, advokatais ir notarais, bankuose ir kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose), teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje, švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais, taip pat negali dirbti darbo, susijusio su ginklo turėjimu. Minėtos išvados pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos prokuratūros sistemoje. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių bylinėjosi Europos žmogaus teisių teisme, kuris 2004 m. liepos 27 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjui pritaikius įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnyje numatytus įsidarbinimo privačiame sektoriuje apribojimus buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 ir 14 straipsnių nuostatos. Europos žmogaus teisių teismas priteisė pareiškėjui 7000 eurų, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Minėtos pareiškėjui pritaikyto įstatymo normos šiuo metu nėra pakeistos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš fakto, jog nuo Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos iki šiol nėra pakeistos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ nuostatos, prieštaraujančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 ir 14 straipsniams. Įstatymų leidybos funkcija yra priskirta Seimui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Todėl šioje byloje nevertintina Seimo veikla priimant įstatymus ir jų pataisas. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimo, kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija nėra įpareigota per tam tikrą konkretų terminą priimti atitinkamas įstatymų pataisas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įstatymo pataisų svarstymai tebevyksta. Nė vienas teisės aktas nenustato, per kokį konkretų laiko tarpą turi būti priimtos įstatymų pataisos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybės institucijos šiuo atveju neveikė taip, kaip turėjo veikti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to, jog nuo Europos žmogaus teisių teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nebuvo pakeistos atitinkamos įstatymo nuostatos, sumažėjo jo bendravimo galimybės su kitais asmenimis. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad įstatymo apribojimai pažemino pareiškėją, kad buvo pabloginta jo reputacija ar kad jis patyrė tam tikrus nepatogumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo nesėkmingus bandymus įsidarbinti privačiame sektoriuje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad Lietuva privalėjo įvykdyti Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimą ir įstatymą „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pakeisti. Europos žmogaus teisių teismo sprendimų vykdymo priežiūros praktikoje suformuluoti bendri principai reikalauja, kad valstybė įvykdytų Europos žmogaus teisių teismo priimtą sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką ir be nepateisinamo delsimo. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, per kurį nebuvo įvykdytas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, yra nepateisinamai ilgas. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Lietuva pažeidė savo įsipareigojimus vykdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimus ir pareiškėjui dėl to atsirado neturtinė žala. Padaryta neturtinė žala pasireiškė tuo, jog Europos žmogaus teisių teismo sprendimo nevykdymas pareiškėjui sukėlė didelius pergyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus. Dėl atsakovo nepateisinamo neveikimo galiojantys darbinės veiklos apribojimai iki šiol žemina pareiškėją, blogina jo reputaciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomuose protokoluose yra numatytas mechanizmas, kaip nustatoma, jog valstybė atsisako vykdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimą. Šiuo metu nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad Lietuva atsisako įvykdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, priimtą pareiškėjo byloje. Atsakovas nurodė, kad įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pataisos yra intensyviai svarstomos ir delsimas jas priimti yra pateisinamas. Neteisėtas neveikimas (vilkinimas) yra pasyvus teisės subjekto elgesys, kuris šiuo atveju nenustatytas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog realiai patyrė neturtinę žalą.
Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 10 d. priėmė nutartį, kuria kreipėsi į Specialią teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja atlyginti jam neturtinę žalą. Šį reikalavimą jis kildina iš Seimo veiklos įstatymų leidybos srityje. Pareiškėjas tvirtina, jog vykdydamas Europos žmogaus teisių teismo priimtą sprendimą pareiškėjo byloje prieš Lietuvą Seimas privalo pakeisti pareiškėjo teises pažeidžiančias įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ nuostatas, tačiau atitinkami įstatymo pakeitimai iki šiol nėra padaryti ir tai sukelia pareiškėjui neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administraciniams teismams nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą kyla abejonė, ar ši byla gali būti nagrinėjama administraciniame teisme ir ar ji neturėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja:
byla teisminga administraciniam teismui.
Administraciniai teismai yra specializuoti teismai, įsteigti spręsti ginčus, kylančius viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencija bei jų nagrinėjamų bylų kategorijos yra apibrėžtos Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 bei 15 straipsniuose. Šiose įstatymo nuostatose yra nurodyti pagrindiniai administracinių teismų nagrinėjamų bylų požymiai ir būtent šiais požymiais, pirmiausia, turi būti vadovaujamasi sprendžiant rūšinio teismingumo klausimą bei nustatant, ar atitinkama byla yra priskirta nagrinėti administraciniam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta tirti Seimo, Respublikos Prezidento ir kitų aukščiausių valstybės institucijų veiklos, yra reikšmingos atribojant administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo kompetenciją, tačiau negali lemti bylų rūšinio teismingumo.
Taisyklė, kad bylų priskyrimą administracinių teismų kompetencijai turi lemti keliamo ginčo administracinis teisinis pobūdis, o ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, buvo taikoma ir ankstesnėje Specialios teisėjų kolegijos praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartis, priimta byloje P. N. v. Respublikos Prezidentas; 2004 m. vasario 2 d. nutartis, priimta byloje V. G. v. Finansų ministerija, Vyriausybė; 2003 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje VŠĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė v. valstybė, atstovaujama Vyriausybės).
Aptariamoje byloje keliamas ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla ir patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį. Tokio pobūdžio ginčai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti nagrinėjami administraciniame teisme (žr. pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 10 d. nutartis, priimta byloje A. B. v. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas; 2003 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta byloje G. K. v. Kauno teritorinė muitinė ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija; 2003 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje VŠĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė v. valstybė, atstovaujama Vyriausybės). Tai, jog ginčas yra susijęs su Seimo veikla, kaip minėta, bylos rūšiniam teismingumui reikšmės neturi.
Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
byla teisminga administraciniam teismui.
Bylą pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo grąžinti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti apeliacine tvarka.
Nutartis neskundžiama.