Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Linai Petrauskienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Virbickaitei, kaltinamajam E. L., kaltinamojo gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, nukentėjusiosios įstatyminei atstovei O. M., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Lazdijų r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 8 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodesko (toliau BK) 138 str. 2 d. 1 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. gruodžio 21 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., O. M. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, mažametei T. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), pradėjus verkti, ją paėmęs už kairės rankos iš vežimėlio papurtė ir metė ant grindų, tuo padarydamas nukentėjusiajai T. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kairio žastikaulio distalinio galo lūžimo, nes nukentėjusiosios T. M. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Kaltinamasis E. L. kaltu prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad gyvena su O. M. ir jos dukra T. M.. 2011 m. gruodžio 21 d. į namus jis grįžo būdamas neblaivus. Apie 17 val. sugyventinės dukra T. M. pradėjo verkti ir jis labai įpykęs ėjo jos nuraminti. Mergaitę abiem rankom paėmė už pažastų ir iškėlė iš vežimėlio. Po to norėjo užsidėti mergaitę ant savo kairės rankos laikydamas ją savo dešine ranka už peties, tačiau jos neišlaikė ir netyčia išmetė mergaitę ant žemės. Jis gerai nevaldo savo kairės rankos pirštų, buvo neblaivus, todėl mergaitę ir išmetė, tačiau tyčia to nedarė. Labai gailisi dėl savo veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Liudytoja O. M. patvirtino, kad gyvena su kaltinamuoju ir kad 2011 m. gruodžio 21 d. į namus jis grįžo būdamas neblaivus. Taip pat patvirtino, kad verkiančią jos dukrą kaltinamasis iš vežimėlio paėmė už vienos rankos, būdamas labai įpykęs, ir ją pakratęs tyčia išmetė ant grindų. Pasidėti mergaitės ant savo kairės rankos, kaip tai darydavo anksčiau, jis nebandė ir mergaitė neiškrito jam netyčia. Kad mergaitė išslydo netyčia E. L. meluoja, jis ją laikė už vienos rankos ir tiesiog paleido kristi ant žemės. Apžiūrėjusi dukros ranką ji iš karto matė, kad ji yra jautri, nes ją palietus mergaitė rėkė, jai skaudėjo.

Liudytoja I. B. patvirtino, kad 2011 m. gruodžio 21 d. vakare, greitosios pagalbos centre buvo gautas pranešimas apie sužalotą mažametę T. M.. Nuvykus į vaiko motinos namus ji rado sužalotą mergaitę ir įtarė, kad jai lūžusi ranka, todėl išvežė ją į ligoninę. Tėvas sakė, kad ji iškrito iš vežimėlio, bet liudytoja abejoja tokia versija. Į ligoninę kartu važiavo kaltinamasis ir sakė, kad dabar jį pasodins į kalėjimą dėl mergaitės sužalojimo.

Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. esantis gyvenamasis namas, kuriame gyvena O. M., ir kad kambaryje yra vaikiškas vežimėlis (b.l. 5-9).

2012-01-18 specialisto išvadoje Nr. G 71/12 (06) konstatuota, kad T. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kairio žastikaulio distalinio galo lūžimo ir nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas krentant ant grindų ir kaire ranka atsitrenkiant į grindis (b.l. 15-17).

Teismo medicinos ekspertas L. U. teismo posėdžio metu detaliau paaiškino savo pateiktą išvadą dėl nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo ir patvirtino, kad kaulo lūžis negalėjo įvykti keliant nukentėjusiąją mažametę už vienos rankos ir stipriai spaudžiant ją. Toks lūžis galėjo įvykti tik nuo staigaus ir tiesioginio trauminio poveikio, kuris galėjo pasireikšti kritimu iš tam tikro aukščio ir atsitrenkimu į žemę.

Liudytojos O. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas patvirtina, kad ji įvykio vietoje patvirtino savo apklausos metu duotus parodymus, jog E. L. tyčia metė jos dukrą ant grindų (b.l. 31-34).

E. L. ranka rašytame paaiškinime nurodyta, kad išėmęs iš vežimėlio verkiančią T. M. jis trenkė ją į žemę nes ji nesiliovė verkusi (b.l. 40).

Liudytojos O. M. ir įtariamojo E. L. akistatos protokolas patvirtina, kad liudytoja akistatoje su įtariamuoju patvirtintino, jog jis nukentėjusią mergaitę ant žemės metė tyčia (b.l. 54-55).

Nors kaltinamasis savo kaltę dėl tyčinio mažametės sužalojimo neigia, tačiau teismas sprendžia, kad aptartais įrodymais kaltinamojo kaltė dėl jam pareikšto kaltinimo yra įrodyta, nes kaltinamojo E. L. parodymų dalyje dėl jo tyčios teismas nevertina kaip įrodymo, patvirtinančio, kad mažametę jis sužalojo dėl neatsargumo, o kaltinamojo kaltę grindžia kitų įrodymų visuma, kuri paneigia šią kaltinamojo parodymų dalį ir jo versiją.

Visų pirma, kaltinamojo parodymų dalies dėl jo tyčios teismas nelaiko patikimu ir abejonių nekeliančiu įrodymu, nes šie parodymai bylos eigoje nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Tik sulaikius kaltinamąjį E. L. jis savo ranka parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad paėmė T. M. už kairio peties ir trenkė į žemę (b.l. 40). 2011-12-23 vykusios įtariamojo apklausos metu kaltinamasis teigė, jog iškėlęs mergaitę iš vežimėlio pamatė, jog jos ranka jau yra lūžusi, o jis mergaitės nemetė ir rankos jai nesulaužė (b.l. 45). Sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą teismo posėdyje E. L. jau nurodė, kad ant mergaitės užkrito neblaivus kaimynas su O. M. ir taip galėjo ją sužaloti (b.l. 62). Sekančių įtariamojo apklausų metu kaltinamasis jau pripažino, kad T. M. sužalojo jis, tačiau jos nemetė tyčia, o ji jam išsprūdo iš rankų (46-47, 49-50, 52-53). Toks kaltinamojo nenuoseklumas ir parodymų keitimas teismo vertinamas kaip adekvačios atsakomybės už savo veiksmus vengimas ir siekimas kaip galima labiau ją sušvelninti, bet ne kaip teisingi kaltinamojo parodymai apie tikrąsias įvykio aplinkybes. Kad versiją apie netyčinį mergaitės iškritimą iš rankų kaltinamasis sugalvojo tik ikiteisminio tyrimo eigoje patvirtina ir liudytojos I. B. parodymai, nes ji patvirtino, kad E. L. iš karto po įvykio jai sakė, jog mergaitė pati iškrito iš vežimėlio, o ne atsitiktinai išsprūdo iš jo rankų.

Tuo tarpu liudytojos O. M. parodymai dėl kaltinamojo veiksmų bylos eigoje buvo vienodi ir nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios. Liudytoja tiek visose savo apklausose, tiek parodymų patikrinimo metu, tiek akistatos su įtariamuoju metu nuosekliai parodė, kad viena ranka iškėlęs T. M. iš vežimėlio E. L. tyčia ją metė ant žemės. Tokius parodymus liudytoja patvirtino ir teismo posėdžio metu, o kaltinamojo parodymus, kad mergaitė jam iškrito netyčia įvardijo kaip melą. Nors liudytoja teismo posėdžio metu iškėlė prielaidą, kad T. M. ranką kaltinamasis galėjo sulaužyti ir keldamas mergaitę iš vežimėlio už vienos rankos, tačiau teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas paneigė, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas veikiant mergaitės ranką vien tik gniuždančia jėga, t.y. keliant ją už rankos iš vežimėlio ir stipriai spaudžiant ranką. Ekspertas patvirtino, kad tokiam kaulo lūžiui buvo būtinas staigus, tiesioginis trauminis poveikis ir kad lūžimas galėjo įvykti krentant mergaitei ant grindų.

Atsižvelgiant į kaltinamojo parodymų nenuoseklumą, į liudytojos O. M. parodymus, kuriais teismas neturi jokio pagrindo abejoti, į specialisto išvada ir jo paaiškinimais nustatytą sužalojimo padarymo mechanizmą, kuris atitinka liudytojos O. M. parodymus, teismas daro išvadą, kad visiškai įrodyta, jog kaltinamasis E. L., būdamas girtas ir stipriai įpykęs dėl mažametės verkimo, tyčia ją pakėlė iš vežimėlio už vienos rankos ir papurtęs, kad ji nustotų verkti, tyčia metė vaiką ant grindų taip padarydamas mažametei nukentėjusiajai T. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kairio žastikaulio distalinio galo lūžimo. Kaltinamasis savo veiksmus atliko tyčia ir norėjo juos atlikti, nes pats patvirtino, kad taip norėjo nuraminti vaiką. Ir nors kaltinamasis teigia tokių pasekmių nenorėjęs, tačiau akivaizdu, jog pasekmių atžvilgiu jis veikė neapibrėžta tyčia, nes jis suvokė, kad iš tokio aukščio krisdamas ant grindų 6 mėnesių kūdikis neišvengiamai patirs kūno sužalojimų ir kaltinamajam nebuvo svarbu kokio sunkumo sužalojimai atsiras. Todėl šiuo atveju kaltinamasis atsako pagal faktiškai atsiradusias pasekmes, kurias kaip viena iš galimų jo veiksmų padarinių jis suvokė ir savo veiksmais leido joms atsirasti. Kadangi nukentėjusioji yra mažametė, tai tokie kaltinamojo veiksmai, atsižvelgiant į kūno sužalojimo mastą, teisingai kvalifikuoti ir visiškai atitinka BK 138 str. 2 d. 1 p.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kaltinamasis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis - laisvės atėmimas, todėl ši bausmė jam ir skirtina.

Nustatant bausmės dydį atsižvelgtina į tai, kad E. L. pirmą kartą skiriama bausmė už nusikalstamą veiką, tačiau praeityje jis jau buvo padaręs nusikaltimą ir 2008-03-21 nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja O. M. (b.l. 81), buvo keturis kartus baustas pagal ATPK 183 str. už viešosios rimties trikdymą tuose pačiuose savo sugyventinės O. M. namuose (b.l. 82-88), seniūnijos charakterizuojamas kaip agresyvus dėl alkoholio vartojimo (b.l. 90), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes neteistam E. L. skirtina mažesnio nei vidurkis dydžio bausmė.

Nurodytų aplinkybių visuma taip pat rodo, kad kaltinamasis yra linkęs pažeisti įstatymus, daro tai nuolat ir savo gyvenamojoje aplinkoje, todėl šioje byloje nėra pagrindo manyti, kad atidėjus bausmės vykdymą kaltinamasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir, kad bausmės tikslus būtų galima pasiekti be realaus jos atlikim, todėl BK 75 straipsnis netaikytinas.

Prokuroro ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai tenkintini pilnai.

Ištirtais įrodymais nustatyta, kad mažametė nukentėjusioji nusikaltimo metu jautė didelį fizinį skausmą ir išgąstį, dėl panaudoto smurto patyrė nepatogumų, jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ji savaitę laiko buvo gydoma ligoninėje ir būdama svetimoje aplinkoje patyrė papildomą stresą. Visos šios aplinkybės įvertintos pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. pripažintinos neturtine žala. Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios bejėgiškumą, jos patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, į kaltinamojo kaltės formą, ir nusikalstamų veiksmų pasekmes, teismas pripažįsta, kad prokuroro reikalaujama priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos dydžio suma nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose. Be to, civilinio ieškinio kaltinamasis neginčija.

Kadangi nukentėjusioji yra mažametė, tai priteistą sumą tvarkyti uzufrukto teise pavestina jos motinai.

Valstybinės ligonių kasos ieškinys taip pat tenkintinas, nes ieškovas žalą patyrė dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų apmokėjęs nukentėjusiosios gydymo išlaidas ir dėl to įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį kaltinamąjį (CK 6.280 str.). Ieškinio dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais (b.l. 118), kaltinamasis ieškinio dydžio neginčija todėl ieškinys tenkintinas pilnai ir Valstybinei ligonių kasai iš kaltinamojo priteistina 4 280,80 Lt suma.

Atsižvelgiant į paskirtą bausmę ir siekiant efektyviai užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 str.) kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paliekama galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301 str., 302 str., 303 str., 304 str., 305 str., 307 str., teisėjas

nusprendžia:

E. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 1 p. ir nuteisti terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Kardomąją priemonę – suėmimą, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Remiantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaityti E. L. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Prokuroro civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti nukentėjusiajai T. M., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kaltinamojo E. L. 2 000 Lt (du tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti, pavedant šias lėšas tvarkyti uzufrukto teise mažametės T. M. motinai O. M., a.k. (duomenys neskelbtini)

Civilinio ieškovo ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti Valstybinei ligonių kasai iš E. L. 4 280,80 Lt (keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt litų 80 centų) turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.